Solomono Teitelbaumo pastelių premjera

Solomono Teitelbaumo pastelių premjera

Sukkot šventės proga – dalinė Solomono Teitelbaumo pastelių premjera.
Derlius nuimtas, žydai stato palapines ir 10 09- 16 jose vaišinasi su šeima ir draugais. Taip buvo, o dabar tik liko aidas išlaikyti tradicijas ir neišnykti, padėkojus mūsų gelbėtojams, kuriems vis dar Vilniuje nepastatytas paminklas.
Sunkios, kampuotos, painios Vilniaus gatvės – mūsų bendras atminties skausmas. Žydą jis tiesiog sukausto ir verčia tuo skausmu dalintis su lietuviu, lenku, ar atvykėliu svetimšaliu. Bet be pykčio, o su meile savo artimam, tik primenant, kad to niekada nepasikartotų – ypač dabartinio grėsmingo laiko fone.
Ruošiamės būsimai piešinių parodai tradicinėje Pylimo galerijoje. Tai dienoraščiai su pastele rankoje, fiksuojant gyvenimą iš natūros.
Bus ir labai džiugių ir filosofiškų bei tragiškų akimirkų – pilna gyenimo taurės mozaika. Sekite informaciją.
Lietuvos sporto klubas Makabi informuoja

Lietuvos sporto klubas Makabi informuoja

Tęsdamas kasmetinę tradiciją, Lietuvos sporto klubas Makabi planuoja pravesti Lietuvos Makabiadą.
Renginys bus organizuojamas Tauro sporto mokykloje.
Bus organizuotos šių sporto šakų rungtynės:
– badmintono
– salės futbolo
– tinklinio
– krepšinio
– stalo teniso
Visus norinčius dalyvauti prašome registruotis iki spalio 23 dienos el paštu
info.maccabilt (eta) gmail.com nurodant planuojamą sporto šaką.

Tragiškas už Lietuvos laisvę kovojusios žydės likimas: karininkai leido palikti mirties duobę, bet jos šeimai – ne

 

Šiandien pirmieji Lietuvos savanoriai, kovų už respublikos nepriklausomybę dalyviai, yra nepelnytai pamirštami. O jie – paprasti kaimo bernai ar miestelių darbininkai, rečiau – carinės kariuomenės rekrutai, apgynę ir mūsų galimybę gyventi laisviems. Įdomiausia, kad tose kovose grumtasi ne tik lietuvių – už nepriklausomybę kovėsi būriai kitataučių. Laisvės idėja buvo svarbi ir moterims. Tarp Vyčio kryžiaus kavalierių apdovanotos ir moterys. Širvintos – miestelis, kurio etninė sudėtis ir anuomet, ir šiandien – marga ir nevienalytė, puiki vieta atskleisti šias istorijas, juolab, kad ir vienas garsiausių mūšių vyko būtent čia. Tai ir buvo priežastis, kodėl būtent šį miestelį „Daiktų istorijų“ kūrybinė grupė pasirinko, norėdama papasakoti šiuos ne itin plačiai žinomus nepriklausomybės kovų aspektus.

>>Laidos įrašas

„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“

„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“

„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“, – šiuos močiutės Luizos
kadaise ištartus žodžius iki šiol gerai pamena dainininkė Liveta Kazlauskienė.

Ne tik pamena, bet ir jais vadovaujasi savo gyvenime.
Pamena Liveta ir močiutės pasakojimus, kurių vaikystėje klausėsi tarsi dramatiškos knygos
ištraukų. Tik močiutė tada jai pasakojo ne knygos eilutėse sutalpintą rašytojo fantaziją, o savo
pačios gyvenimą.

Liveta Kazlauskienė

Šilutės krašte gyvenusi Luiza buvo miestelio šviesuolė. Vokietaitė, kuri gyvenimą susiejo su
lietuviu. Kurios vyras vėliau buvo pasiųstas tremtin, o ji pati žmonių atmintyje išliko kaip nuo
karo baisumų žydus gelbėjusi drąsi trijų dukrų mama.

„Atbėgo kartą pas ją jauna žydų šeima. Vyras buvo nuo bombų skeveldrų sužalotu pilvu, o
moteris ir jos vaikai – išgąsčio kupinomis akimis, – senolės pasakojimą pamena L.Kazlauskienė.

Močiutė kaip mat suprato, kad netrukus į namų duris pasibels ir budeliai, todėl žydukus paslėpė
giliame trobos sklepe, ant įėjimo į jį užtiesė kilimą, paėmė į rankas savo dukrą, mano mamą ir
sukaupusi visą drąsą laukė vokiečių kareivių. Jie pasirodė ginkluoti automatais ir vedini šunimis.
Nukreipė į ją ginklo vamzdį ir reikalavo išduoti, kur paslėpė žydų šeimą. Tačiau močiutė net
nedrebančiu balsu atsakė kareiviui: „Sūnau, nieko neslepiu, jei nori šauk į mus, tik kaip po to
pasakosi, kad žudei saviškius?“ Kareiviai išėjo. O močiutė dar ilgai globojo atklydėlius – naktimis
į kaimą nešdavo parduoti bent kiek vertingesnius daiktus, kad prasimanytų pinigų maistui ir
vaistams. Gydė sužeistą vyrą, nes medicinos žinių pramoko skaitydama iš degančios bibliotekos
išgelbėtas knygas. Taip bėgo nerimo kupinos dienos, kai dvi iki tol visiškai svetimos šeimos
suartėjo nepaprasto žmogiškumo dėka.“

Vieną dieną Livetos močiutės rūsyje slėpta šeima pajuto galinti saugiai keliauti toliau. „Iškeliavo
į nežinią, močiutė daugiau niekada nebeišgirdo jokios žinios iš jų, bet visada vylėsi, kad likimas
jiems buvo gailestingas“, – atsidūsta garsi dainininkė.

Liveta Kazlauskienė

Jei kas kada nors būtų ant popieriaus lapą suguldęs jos šeimos dramatišką istoriją, tai joje buvo
aprašytas ne vienas babytės Luizos didvyriškas poelgis. Kai dėl kitų gyvybės rizikavo savo pačios ir trijų dukrų gyvybe. Kaip iš kareivių rankų išplėšė šviesiaplaukę mėlynų akių žydų dukrą ir pasakiusi, kad yra mergaitės mama, žvilgsniu nulydėjo kareivių išvežamą tikrąją jos gimdytoją, o vėliau perdavė mergytę globoti kitai žydų šeimai. Ten atsirastų ir eilutės apie pačios Luizos
likimą, kuris iš jos glėbio negailestingai išplėšė jos sutuolktinį, vaikų tėvą, pasiųstą į tremtį. Ir dar
daugelis kitų širdį virpinančių pasakojimų, kurie iki paskutinio atodūsio liko įsirėžę močiutės
širdyje.

„Ji buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mokė visus nepasiduoti bandos instinktams
ir baimei, o visuomet klausyti savo širdies“, – pasakoja Liveta Kazlauskienė.

 

Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis
saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją,
prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu
iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities
#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
EVZ Foundation Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras

Sveikinimas

Sveikinimas

Sveikiname Šiaulių krašto žydų bendruomenės narį Giršą Rafael šiandien, spalio 6 d., švenčiantį 75 metų jubiliejų.
Nuo pat pirmosios Šiaulių krašto žydų bendruomenės atkūrimo dienos 1988 m. gruodžio mėn. Giršas Rafael aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, eilę metų buvo Šiaulių krašto žydų bendruomenės bei Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, nuveikė daug naudingų bei įsimintinų darbų.
Iš visos širdies linkime beribės sveikatos, laimės, džiaugsmo, energijos bei visų svajonių išsipildymo.

Mazal Tov! Biz 120!

Holokausto aukų paminėjimas Švenčionių krašte

Holokausto aukų paminėjimas Švenčionių krašte

Minėjimą Švenčionių miesto parke pradėjo renginio vedančioji Kristina Sizonova.
Švenčionyse, šioje vietoje, kur dabar miesto parkas, antrojo Pasaulinio karo metais buvo fašistų
įkurtas getas. Prieš keletą dešimtmečių getui atminti – pastatyta Menora, kurią sukūrė Švenčionių
rajone gyvenantis meno kūrėjas, tautodailininkas skulptorius Juozapas Jakštas.

1943 m. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus
apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į
Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti.

Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos
materialinės vertybės ir kitoks turtas. Holokaustas, kaip istorijos pamoka, parodo ateities kartoms, ką gali padaryti neapykantos apakinti ir moralinę atsakomybę praradę žmonės.
Holokaustą svarbu pažinti ir suvokti, siekiant įveikti nacionalistines ir antidemokratines ideologijas, plėtoti demokratinę visuomenę, ugdyti toleranciją ir kitoniškos kultūros supratimą. Ir kiekvieną kartą, prisimindami holokaustą, turime viltis, kad daugiau žmonijos istorijoje tokie atvejai nepasikartotų.

Nesuvokiamas žmogiškumą praradusių budelių troškimas sunaikinti žmones vien todėl, kad jie
saugojo savo tautinį orumą, tautinę tapatybę, gerbė savo papročius ir juos puoselėjo prasmingai
sugyvendami su kitais – susirinkusiems priminė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro ir pakvietė Šmuel Jatom, sinagogos kantorių, kartu sukalbėti maldą. Po maldos visus pakvietė prie paminklo padėti akmenukus, gėlių vainikus ,uždegti žvakutes ir toliau renginį pratęsti Nalšios muziejuje. Muziejuje renginio vedančioji Kristina Sizonova susirinkusiems pristatė projekto virtualus žemėlapis „Žydų kultūros paveldas Švenčionių apylinkėse“ rezultatus.
Įgyvendintas Nalšios muziejaus vykdytas projektas, parengtas interaktyvus žemėlapis su specialiai sukurtomis fotografijomis ir istoriniais faktais įprasmino žydų kultūrinio paveldo elementus.

Švenčionių rajono žemėlapis su aktyviais taškais Švenčionyse, Pabradėje, Adutiškyje,
Kaltanėnuose, Švenčionėliuose ir multimedijų turiniu, leidžia lankytojams savarankiškai
susipažinti ir atrasti apylinkes. Taškuose yra nurodytos koordinatės, veikia telefonų navigacija.
Stilizuotai nupieštas virtualus žemėlapis integruotas į Nalšios muziejaus tinklalapį nalsia.lt

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė. Vedančioji pakvietė
trumpai apžvelgti virtualaus žemėlapio turinį. Apie projektą kalbėjo ir Švenčionių žydų
bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro.

Po renginio dalyviai vyko į Švenčionėlius prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.
Tęsiant minėjimą prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Memorialo – vedančioji Kristina Sizonova pradėjo eilėraščiu  „Po tavom žvaigždėtom baltom“ parašytu poeto Avrom Sutzkever Vilniaus gete 1943m.

PO TAVOM ŽVAIGŽDĖM BALTOM
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.
Žvelk, kaip jų šviesa užgęsta
Požemiuos manų akių.
Ir slėptuvės jiems surasti
Savyje nebegaliu.
Savo turtą, Dievas mato,
Noriu tau padovanot.
Nes liepsnoja mano metai,
Mano siela tuoj liepsnos.
Apleisti rūsiai, pastogės –
Mirtina tyla visur.
Bėgu aš aukštyn per stogus

2

Ir vis ieškau: kur tu, kur?
Ima vytis it padūkę
Laiptai, skersgatviai, kiemai.
Kybau aš – styga nutrūkus –
Ir dainuoju tau liūdnai:
Po tavom žvaigždėm baltom
Baltą ranką man ištiesk.
Ašaromis mano žodžiai
Tau į delnus telašės.

1941 m. spalio pradžioje čia, netoli Švenčionėlių, kitapus Žeimenos upės, prasidėjo pirmieji
masiniai žydų žudymai. Per visą holokausto laikotarpį buvo sušaudyta apie 8 tūkst. Švenčionių
apylinkėse ir ne tik, jose gyvenusių žydų.

Holokaustas – sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais
Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.

Žydų bendruomenė nesustoja ties praeitimi, nors jos nepamiršta, bet žiūri į ateitį. Ir dėl to yra
puikus tiltas tarp praeities, ateities ir dabarties. Judaizme, ko gero, nėra svarbesnio dalyko, kaip
sujungti praeitį, dabartį ir ateitį“. Minėjimo vedančioji Kristina Sizonova pakvietė tylos minute
pagerbti Holokausto aukas.


Minėjime kalbėjo Švenčionių rajono mero pavaduotoja Violeta Čepukova, Lenkijos Respublikos
ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narė, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų komisijos pirmininkė Ela Gurina, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė su gimnazistais.Ginazistai skaitė eiles žydų ir lietuvių kalbomis, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė. Taip pat
dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės administracijos vykdantysis direktorius Michail Segal,
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro pakvietė visus susirinkusius
pasimelsti kartu su Sinagogos kantoriumi Šmuel Jatom. Po maldos buvo padėti akmenėliai,
vainikai, gėlės, uždegtos žvakutės. Grojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetas
„PABBRASS“ – vadovas Bronislavas Vilimas.


Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro padėkojo Švenčionių rajono
mero pavaduotojai Violetai Čepukovai, Lenkijos Respublikos ambasadorei Lietuvoje Uršulai
Doroševskai, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narei, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų
komisijos pirmininkei Elai Gurinai, Ruth Reches Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos
direktorei ir gimnazistams, Švenčionių rajono Tarybos nariams, Pabradės „Ryto“ gimnazijos
istorijos mokytojai Danguolei Grincevičienei, už dalyvavimą renginyje, rūpestį ir pagalbą
Švenčionių žydų bendruomenei.
Dėkojo Švenčionių miesto seniūnei Inai Sinienei ir Švenčionėlių seniūnui Albertui Razmiui,
Pabradės seniūnei Anai Zingerienei už paramą prižiūrint žydų tautos atmintinas vietas ir dalyvaujant renginiuose.
Dėkojo Pabradės miesto kultūros centro pučiamųjų kvintetui "PABBRASS" ir vadovui
Bronislovui Vilimui , Nalšios muziejaus muziejininkei Nadeždai Spiridonovienei, Švenčionėlių
kultūros centro direktorei Andželikai Terleckienei ir kolektyvui už rūpestį įgarsinant minėjimą.
Žydų bendruomenės pirmininkas M. Šapiro dėkojo minėjimo vedančiajai Kristinai Sizonovai ir
didelį ačiū tarė finansiniam rėmėjui UAB“VELGA VILNIUS“ generaliniam direktoriui Jozefui
Federovič, visiems susirinkusiems pagerbusiems žydų aukų atminimą.

Informaciją parengė
Nadežda Spiridonovienė
Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė

ES pareigūnė ragina skirti daugiau dėmesio žydų kultūros ir istorinių vietų priežiūrai Lietuvoje

ES pareigūnė ragina skirti daugiau dėmesio žydų kultūros ir istorinių vietų priežiūrai Lietuvoje

LRT.lt

 

Lietuvoje viešinti Europos Sąjungos (ES) kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina von Schnurbein trečiadienį aplankė Vilniaus getą ir įsimintinas atminties vietas, rašoma Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės (LŽB) pranešime.

Turo metu ES pareigūnė atkreipė dėmesį į kai kurių paminklų būklę ir paragino skirti daugiau dėmesio jų priežiūrai Lietuvoje.

Ekskursiją po Vilniaus geto teritoriją vedęs LŽB darbuotojas, gidas Viljamas Žitkauskas viešniai pasakojo apie 700 metų siekiančią bendrą lietuvių ir žydų istoriją, Šiaurės Jeruzale vadinamo Vilniaus svarbą, neatstatomą Holokausto žalą.

„Vilnius ypatingas tuo, kad jo neužtenka tik pamatyti. Pastatai, paminklai, net grindinio plytelės turi gilią ir prasmingą istoriją – Vilnių reikia išgirsti. Džiaugiuosi, kad K. Schnurbein savo įtemptoje darbotvarkėje rado laiko aplankyti svarbiausius objektus, sužinoti apie mūsų istoriją, kultūrą ir tradicijas“, – sakė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.

Katharina von Schnurbein lankėsi Lietuvoje
Katharina von Schnurbein lankėsi Lietuvoje / Lietuvos žydų bendruomenės nuotr.

K. Schnurbein pagerbė geto partizanų pasipriešinimo aukas, prie paminklo palikusi gėlių ir mažą akmenėlį – taip pagerbiami žydų tautybės mirusieji ir parodoma, jog paminklas yra lankomas.

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie paminklai, žydų kultūrai svarbūs objektai nėra pačios geriausios būklės – užrašai išblankę, sunkiai įskaitomi. ES pareigūnė paragino šio paveldo priežiūrai skirti daugiau dėmesio ir kaip pavyzdį pateikė Vokietijoje galiojančią tradiciją vieną dieną per metus skirti būtent žydų memorialų ir jų prieigų tvarkymui.

Pasak F. Kukliansky, žydų istoriją menančių paminklų, pastatų, sinagogų priežiūrai ir apsaugai Lietuvoje nėra skiriamas finansavimas, visa tai atliekama privačia iniciatyva. „Esame dėkingi visiems žmonėms, kuriems rūpi mūsų istorija, kultūra, kurie padeda visa tai puoselėti skirdami savo laiką, jėgas ar finansinę pagalbą“, – teigė LŽB pirmininkė.

Apie K. Schnurbein vizitą

ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė į Lietuvą atvyko Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės kvietimu. Tai pirmas K. Schnurbein vizitas mūsų šalyje, kuris truks iki rugsėjo 30 dienos.

Vizito metu garbinga viešnia iš Briuselio kartu su Lietuvos žydais švęs Rosh HaŠana, tradicinę žydų naujųjų metų šventę, taip pat numatyti susitikimai su Seimo pirmininke, premjere, užsienio reikalų ministru, Vilniaus ir Kauno vicemerais bei įvairių institucijų atstovais, Kaune ji atidarys Litvakų kultūros forumą.

Į dabartines pareigas Katharina von Schnurbein buvo paskirta 2015 metais. Prieš tai ji penkerius metus dirbo Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso patarėjų grupėje, dar anksčiau ji buvo Čekijos ES komisaro Vladimiro Špidlos ir ES delegacijos Prahoje atstove spaudai.

2018 m. K. Schnurbein gavo B`nai B`rith Europe žmogaus teisių apdovanojimą, o 2021 m. – Vienos žydų bendruomenės Mariettos ir Friedricho Torbergų medalį.

Užuojauta

Užuojauta

Spalio 2 d. mirė Natalija Dvorakovskaja, ilgametė Klaipėdos žydų bendruomenės narė
(1949 – 2022).
Nuoširdžiai užjaučiame vyrą Aleksandrą ir artimuosius.
Lietuvoje vieši Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina Schnurbein

Lietuvoje vieši Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina Schnurbein

„Su vis mažiau išgyvenusiųjų ir liudininkų tarp mūsų, Holokausto atminimo išsaugojimas gula ant mūsų pečių. Maža to, Rusija pavertė Holokausto atminimą ginklu, kad pateisintų savo agresiją prieš Ukrainą. Turime užtikrinti, kad faktai būtų žinomi, nebūtų iškraipomi ar menkinami,“ sakė Lietuvoje viešinti Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė Katharina Schnurbein.
ES kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategija siekia užkirsti kelią visų formų antisemitizmui, saugoti ir puoselėti žydų gyvenimą bei skatinti tyrimus, švietimą ir Holokausto atminimą.
Sužinokite daugiau: https://europa.eu/!yx9pr4
Europos Komisija per artimiausius dvejus metus investuos 22 mln. eurų į Holokausto atminimo Lietuvoje projektus.
Europos Komisijos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo koordinatorė glaudžiai bendradarbiauja su žydų bendruomenėmis ir organizacijomis.
Vizito Lietuvoje metu K. von Schnurbein susitiko su Prezidentu Gitanas Nausėda, Seimo Pirmininke Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ministre Pirmininke Ingrida Šimonytė, Užsienio reikalų ministru Gabrielius Landsbergis, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, LR Prezidento vyr. patarėja Asta Skaisgiryte, Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras vadovu Arūnu Bubniu, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atstovais, dalyvavo Litvakų kultūros forume, kurį surengė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda.
Šiaulių krašto žydų bendruomenėje paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Šiaulių krašto žydų bendruomenėje paminėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Tai buvo vienas skaudžiausių bei tragiškiausių smūgių XX amžiaus istorijoje, kai 1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir Lietuva visam laikui neteko tūkstančių savo šalies piliečių.
Šią skausmingą dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai kartu su Šiaulių miesto vicemeru Egidijumi Elijošiumi, Šiaulių Gegužių progimnazijos mokytojais bei mokiniais rinkosi prie Šiaulių geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje, kur 1941-1944 m. veikė vokiečių administracijos įsteigtas Šiaulių getas. Genocido aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai. Prisiminę bei pagerbę visus Lietuvos žydus, brutaliai nužudytus Antrojo pasaulinio karo metais, ceremonijos dalyviai patraukė Pasaulio tautų teisuolių skvero, esančio Vilniaus ir Ežero g. sankirtoje, link, kur buvo pagerbti Holokausto metu žydus gelbėję Šiaulių miesto ir regiono šviesuoliai.
Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai pagerbti Lietuvos žydų genocido aukas nuvyko į Pročiūnų žudynių vietą. Šimtų antrojo pasaulinio karo metais čia žiauriai nužudytų įvairių tautybių žmonių atminimą dabar saugo meninė kompozicija „Žymė 732“.
Galiausiai atminimo ceremonijos dalyviai apsilankė Kužiuose, kur pagerbė genocido aukas prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams.
„Galime tik pasvajoti, kaip gyventume šiandien, kokia Lietuva būtų buvusi, jei ne brutali neapykanta, apakinusi taip, kad nekaltų žmonių gyvybės nieko nebereiškė. Šoa be pasigailėjimo sunaikino viską – žmones, jų svajones, talentus, santykius, ir tai nutiko dangstantis sąmokslo teorijomis, absurdiškais išvedžiojimais ir kitoniškumo baime. Į šipulius subyrėjo ne tik mūsų valstybė, tauta, bet ir mūsų žmonių likimai. Čia sunaikinta kone visa Lietuvos Jeruzalė“, – savo kalboje šiandien, dalyvaudama Holokausto Lietuvoje aukų pagerbimui skirtuose renginiuose Rūdninkų skvere ir Paneriuose, sakė premjerė I. Šimonytė.
Teatralizuotas koncertas ir Roš Hašana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Teatralizuotas koncertas ir Roš Hašana šventė Šiaulių krašto žydų bendruomenėje

Rugsėjo 18 d. Šiaulių kamerinėje koncertų salėje Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariams bei visiems norintiems Šiaulių gyventojams nuskambėjo “Šalom, Akmene!” projekto teatralizuotas koncertas “Apie ją ir apie mus”, skirtas Nechamai Lifšicaitei atminti. Koncertavo Akmenės ir Joniškio rajono meno mokyklų mokiniai.
Buvo nuostabu girdėti, kaip iš vaikų lūpų sklinda visiškai nežinomos kalbos žodžiai, kurie virsta neapsakomo grožio dainomis! Susirinkusiųjų širdis žydiškomis melodijomis virpino ne tik meno mokyklų mokiniai, bet ir koncerto svečias solistas Rafailas Karpis.
\\
Po koncerto Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai kartu su koncerto atlikėjais susirinko Polifonijos mažojoje salėje, kur vyko furšetas artėjantiems žydų Naujiesiems metams Roš Hašana pažymėti. Jo metu susirinkusieji neskubėjo skirstytis namo, bendravo, mėgavosi skaniais tradiciniais žydų patiekalais bei saldumynais, jaukia atmosfera, vienas kito draugija.
Siūloma nauja atmintina diena – Lietuvos žydų gelbėtojų diena

Siūloma nauja atmintina diena – Lietuvos žydų gelbėtojų diena

Į atmintinų dienų sąrašą siūloma įrašyti naują dieną- Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri būtų minima kovo 15 d.

Tai numatantį Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą įregistravo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Šiuo įstatymo projektu siūloma įvertinti Lietuvos žydų gelbėtojų nuopelnus žmogiškumui ir Lietuvos valstybei, siekiama, kad daugiau dėmesio būtų skirta žydus gelbėjusiems asmenims. Projekto iniciatorių nuomone, jų žygdarbiai verti išskirtinės valstybės ir visuomenės pagarbos.

Pasak Seimo narės P. Kuzmickienės, Lietuvos žydų gelbėtojai – žmonės, kurie dažnai niekuo neišsiskyrė, bet buvo orūs savo vertybėmis, išliko žmogiški net ir sunkiausiomis aplinkybėmis, nekolaboravo su naciais, gelbėjo kitus rizikuodami savo ir savo artimųjų laisve ir gyvybe.

„Lietuvos žydų gelbėtojai yra verti išskirtinio valstybės dėmesio ir visuomenės pagarbos. Šiandien šių žmonių herojiškos istorijos ir nuopelnai Tėvynei bei žmogiškumui, deja, mūsų visuomenei yra per mažai žinomi. Vilniuje niekaip nepavyksta pastatyti paminklo, nors, tiesa, pavienių gražių iniciatyvų yra – architekto Tauro Budzio pasaulio tautų teisuolių paminklų ženklinimas ar Šiauliuose praeitais metais atvertas Pasaulio tautų teisuolių skveras“, – akcentavo P. Kuzmickienė.

Paulė Kuzmickienė
Paulė Kuzmickienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kovo 15-oji pasirinkta prisimenant Oną Šimaitę. 1966 m. kovo 15 d. Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė tapo pirmąja lietuve, kuriai buvo suteiktas garbingas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. Ona Šimaitė, dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekoje, tapo tikra geto ryšininke, slėpė pabėgėlius, ieškojo slapstymo vietų vaikams, nešė į getą ginklus ir šaudmenis, laiškus, o iš ten nešdavo slėpti žydų kultūros vertybes. Ji kasdien rizikavo savo gyvybe stengdamasi padėti kitiems, buvo suimta ir kankinama, bet išliko tvirta. O. Šimaitė tapo viena pirmųjų lietuvių, apdovanotų Pasaulio Tautų Teisuolio vardu (1966 m.).

Bibliotekininkė Ona Šimaitė. Portretas. Memorialinė lenta skirta Onai Šimaite Vilniaus universiteto senojo ansamblio kieme
Bibliotekininkė Ona Šimaitė. Portretas. Memorialinė lenta skirta Onai Šimaite Vilniaus universiteto senojo ansamblio kieme / Vilnius, 1944, LCVA, F.56(438), ap.10, b.747; Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos nuotrauka

Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu beveik 1600 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, iš kurių 921 asmenys Jad Vašem yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais (2021 m. lapkričio 14 d. duomenys).

Atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama kovo 15-ąją paskelbti Lietuvos žydų gelbėtojų diena, pasirašė Seimo nariai Paulė Kuzmickienė, Stasys Tumėnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Emanuelis Zingeris ir Liudvika Pociūnienė.

Rugsėjo 23-osis istorijos pamoka Švenčionėliuose

Rugsėjo 23-osis istorijos pamoka Švenčionėliuose

Rugsėjo 23-osios rytą, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos 8-9 klasių mokiniams istorijos pamoka vyko netradicinėje aplinkoje. Kultūros centro foje, skambant smuiko melodijai (smuiku grojo kultūros centro etnologė Milda Petkevičienė – Dečkuvienė), istorijos mokytoja S. Čeniauskienė savo pasakojimu tarsi vedė mokinius žydų tautos istorijos keliu mūsų krašte.

Į Lietuvą žydai pateko kunigaikščio Gedimino valdymo metais. Tai buvo laisvi žmonės. Lietuvoje juos priėmė tolerantiškai, todėl ilgainiui Lietuva jiems tapo sava, gimtoji žemė, o jie patys – integruota Lietuvos visuomenės dalis.

Apsigyvenę mūsų krašte Švenčionių mieste, o vėliau ir Švenčionėliuose, žydai vertėsi smulkia prekyba, amatais, laikė smukles, audinių ir avalinės parduotuves, malūną. Prekiavo stiklo, galanterijos gaminiais, indais. Buvo įsteigę nemažai kepyklėlių, foto ateljė. Buvo puikūs staliai, siuvėjai, laikrodininkai, skardininkai, kalviai. Turėjo savo teatrą, orkestrą, futbolo komandą. 1883 m. duris atveria vaistažolių supirkimo ir perdirbimo punktas Švenčionių mieste, Adutiškyje – linų fabrikas.

Laikotarpiu tarp pasaulinių karų, žydų bendruomenė turėjo 5 sinagogas bei mokyklas, kultūros ir švietimo draugiją, biblioteką, pučiamųjų orkestrą, veikė vaikų organizacija „Bitė“. Buvo įsteigti prieglaudos namai vargšams.

1941 metų birželio 22-oji. Tai buvo baisiausio karo pradžia. Šiais žodžiais istorijos mokytoja S. Černiauskienė prabilo į susirinkusius prie žydų mirties, sušaudymo vietos prie Šalnaičio ežero.

Ši tauta suprato, kad taip kaip buvo iki tada, daugiau nebus. Vienintelė nuodėmė ir kaltė buvo tai, kad gimė žydu. Žydų tauta buvo pasmerkta.

Pirmieji masiniai šaudymai vyko Kaltanėnuose. Ten sušaudyta trys žydų grupės. Vėliau imta šaudyti Švenčionyse bei Švenčionėliuose Baranavo miške. Pirmiausia šaudė jaunus, protingus. Rinkosi inteligentus – gydytojus, mokytojus, advokatus. 40 sušaudytų žmonių kapas yra Cirkliškyje, vienas broliškas kapas – Pabradėje. Tačiau šie tragiški birželio – liepos įvykiai buvo holokausto Lietuvoje pradžia. Švenčionyse buvo įsteigtas getas, nes tai buvo tankiausiai žydų apgyvendinta teritorija. Getas egzistavo 18 mėnesių. Aptvertas spygliuota tvora, ištuštėjusiuose namuose įkurdinti žydai. Istorijos mokytoja O. Orechovienė savo pasakojimu atgaivino to meto įvykius Švenčionių gete: maistas, darbo ir gyvenimo sąlygos. Čia gyveno tie, kurie galėjo dirbti, o visi kiti 8000 žydų buvo išsiųsti į Baranavo mišką už Švenčionėlių. Broliškas kapas buvo apie 200 metrų ilgio.

O kiek dar nežinomų kapų? Visoje Lietuvoje yra 200 masinių žudynių vietų. Iš 240 tūkstančių Lietuvos žydų gyvi liko tik keturi procentai, tačiau gyvenime yra ne tik blogis. Jeigu nebūtų buvę gerų žmonių, slėpusių ir gelbėjusių žydus, rizikuojant savo gyvybėmis, nebūtų likę ir šių 4 procentų.

Mes esam bejėgiai prieš mirtį, bet ir ji negali sunaikinti prisiminimų. Jie nemiršta, Jie pasilieka mūsų širdyse, mūsų lūpose, mūsų prisiminimuose!

Rugsėjo 23-sios  istorijos pamoką organizavo Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui istorijos mokytoja metodininkė Nijolė Kapačinskienė, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, Švenčionėlių miesto kultūros centras.

Pamoką vedė istorijos mokytojos metodininkės Stanislava Černiauskienė ir Ona Orechovienė.

Informaciją parengė Stanislava Černiauskienė

Foto nuotraukos: Nijolės Kapačinskienės, Veronikos Švogžlienės, Vaidos Švalkienės

Kupiškyje minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pagerbtas žydų gelbėtojų atminimas

Kupiškyje minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pagerbtas žydų gelbėtojų atminimas

Minint Lietuvos žydų genocido dieną, rugsėjo 23 d., Palėvenės miestelio kapinėse susirinkę praeičiai neabejingi Kupiškio rajono savivaldybės gyventojai prisiminė skaudžius 1941 metų įvykius ir kartu su artimaisiais padėjo gėlės bei uždegė atminimo žvakutes žydų gelbėtojams Elenai ir Juozapui Markevičiams.
Po mirusiųjų atminimo pagerbimo visi rinkosi į Palėvenės šv. Dominyko bažnyčią, kur klebonas dr. Rimantas Gudelis kvietė susirinkusiuosius melstis už mirusius žydų gelbėtojus kunigus: Zenoną Karečką, kuris karo metais rūpinosi ir slėpė vienuolyne iš Vilniaus geto pabėgusias žydaites Mirą Burdė ir dešimtmetę Irmą Degon, ir Antaną Jušką (karo metais sesers (vienuolės) vardu globojusį seserį Teresę, kuri buvo Feigė Kaganaitė, besislapstanti nuo nacių). Taip pat buvo meldžiamasi už pasaulio teisuolius Markevičius ir jų šeimos narius (karo metais šeima nuo mirties išgelbėjo devynis žydų tautybės žmones). Šv. Mišiose dalyvavo Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas.
Po šv. Mišių Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė pristatė nuotraukų parodą „Prisimenant Palėvenės parapijos žydų gelbėtojus“, kurią parengė Lietuvos katalikių moterų sąjungos Palėvenės katalikių moterų draugija ir Kupiškio etnografijos muziejus.
Pristatydama parodą muziejininkė istorikė A. Jonušytė pasakojo, jog po Antrojo pasaulinio karo, jie – kilnios dvasios žmonės, dvasininkai ir ūkininkai stalininės valdžios buvo persekiojami, terorizuojami, jiems teko iškęsti Sibiro lagerių brutalumą ir baisumus, tremties skaudžią naštą. Po kurio laiko, sugrįžus į Lietuvą, reikėjo kabintis į gyvenimą, ištverti valdžios niekinimą ir atstūmimą už meilę Lietuvai ir persekiojamiems žmonėms.
Šie kilnūs ir garbūs žmonės yra kasmet prisimenami vykdant įvairius Kupiškio etnografijos muziejaus projektus, susitikimus su vaikaičiais, aktyviais, bei praeičiai neabejingais Kupiškio rajono žmonėmis.
Lietuvos katalikių moterų sąjungos Palėvenės katalikių moterų draugijos pirmininkė Aldona Ramanauskienė pasakojo apie žydų gelbėtojų Markevičių šeimą, Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė šiltai atsiliepė apie kunigą kleboną Zenoną Karečką, svečias iš Kauno Chaimas Bargmanas pasakojo apie kunigą Antaną Jušką. Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, atvykęs su dovanomis, dėkojo renginio organizatoriams, prisiminė žydų gelbėtojus. Markevičių giminės vardu, už senelių Elenos ir Juozapo pagerbimą, dėkojo anūkas Vidmantas Markevičius.
Kupiškio rajono savivaldybės meras D. Bardauskas kalbėdamas didžiavosi Markevičių šeima, kitais žmonėmis, kurie gelbėjo žydų tautybės gyventojus. Gelbėtojai buvo didelės dvasios ir didelės širdies žmonės. Pasak mero, kad ir kas nutiktų, gėrio pasaulyje buvo ir bus daug daugiau. Meras nuoširdžiai dėkojo prasmingo ir jautraus renginio sumanytojams ir dalyviams.
Aušros Jonušytės, Aldonos Ramanauskienės ir Valdo Šimkaus nuotraukos.
Žagarės romė Rita – apie tautybės tikėjimą, tradicijas ir kodėl neįsižeidžia pavadinti čigonais

Žagarės romė Rita – apie tautybės tikėjimą, tradicijas ir kodėl neįsižeidžia pavadinti čigonais

Ieva Žvinakytė, LRT.lt

Žagarėje, turinčioje beveik 1 300 gyventojų, gyvena apie 100 romų tautybės žmonių. Manoma, kad romai čia gyveno nuo seno, tačiau tiksliai nežinoma, kada ir dėl kokių priežasčių jie įsikūrė prie Latvijos sienos esančiame Lietuvos miestelyje.

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Anksčiau romai buvo klajokliai – su vežimais, talpinančiais visą jų gyvenimą, dažnai keldavosi iš vieno miesto į kitą, o neretai migruodavo ir tarp šalių. Ritos Simonavičienės tėvai buvo Latvijos romai, tačiau po vestuvių persikėlė į Žagarę, čia ir pasiliko. Čia gimė ir augo penki jų vaikai.

Romai Lietuvoje mažai pažįstami. Nedaug kas pažįsta šios bendruomenės tradicijas ir kultūrą, o neretai jiems lipdomos įvairiais stereotipais apipintos etiketės. Dėl šios priežasties romai dažnai baiminasi atsiverti žurnalistams.

Žagarėje dauguma romų taip pat sako turėję nemalonių patirčių su žiniasklaida, kai apie juos buvo rašomi rasistiniai straipsniai, todėl bendrauti nesutinka. Visgi charizmatiškoji R. Simonavičienė išdrįsta papasakoti apie romų gyvenimą Žagarėje, jų tradicijas ir sunkumus.

Darni bendruomenė

„Dievas mums labai svarbus, – sako R. Simonavičienė, rodydama į ikonomis nukabintą sieną savo namuose. – Kiekvieno čigonėlio namuose yra toks altorėlis.“

Ritos Simonavičienės namai Žagarėje
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.

Tiesa, moteris atvirauja, kad į bažnyčią romai neina, mat nepasitiki kunigais. Pasak jos, jie meldžiasi namuose prie to paties altorėlio.

Kalbėdama apie savo tautybės žmones, R. Simonavičienė ne kartą juos pavadina čigonėliais. Taip apibūdina ir save, savo vaikus ir anūkus. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta romų čigonais nevadinti, mat šis terminas pripažintas žeidžiančiu ir diskriminuojančiu.

Tačiau R. Simonavičienė sako, kad jai apibūdinimas „čigonėliai“ skamba mielai ir jos nė kiek nežeidžia. Įsižeistų tik, jei gatvėje kas nors ją piktai užkabintų ir specialiai išvadintų „čigone“. Pasak jos, tai Vilniuje gyvenantys „išsilavinę čigonai sugalvojo, kad juos reikia vadinti romais“, o mažesnių miestelių bendruomenės to pernelyg nesureikšmina.

Moteris pabrėžia, kad romai labai artimai bendrauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Pasak jos, Žagarėje įsikūrusios apie dešimt šios tautybės šeimų. Visi vienas kitą pažįsta, artimai bendrauja, kartu švenčia visas šventes ir viskuo dalijasi.

Mums besikalbant, suskamba pašnekovės telefonas – skambina kita Žagarės romė ir kviečia R. Simonavičienę vakare užsukti pasiimti naminių kiaušinių. „Matai, kokie mes draugiški“, – sako moteris.

Ritos Simonavičienės namai Žagarėje
Ritos Simonavičienės namai Žagarėje / I. Žvinakytės/LRT nuotr.

Vos dieną prieš mums susitinkant, mirė vienas Žagarės romas. Pasak R. Simonavičienės, dabar visi bendruomenės nariai renka pinigus laidotuvėms, padeda jas organizuoti.

„Jūsų tautybėje taip nėra, tiesa?“ – beveik didžiuodamasi klausia pašnekovė.

O laidotuvės romų kultūroje būna didelės ir prabangios – susirenka ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys romai. Prie nukrautų stalų jie beveik savaitę dainuoja ir šoka, prisimindami velionį, nes tiki, kad laidotuvės yra svarbiausia gyvenimo ceremonija.

Skaityti plačiau