Šiandieną, prisimindami kiek daugiau nei prieš metus išėjusią Lietuvos šviesuolę, teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę, kalbinome ilgametį Irenos bičiulį, garsųjį Lietuvos fotomenininką Antaną Sutkų.
Dalinamės ištraukomis iš jautraus pokalbio:
R.R.: Gerbiamas Antanai, galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo judviejų su Irena Veisaite draugystė?
A.S.: [Draugystė] Prasidėjo man nelengvu gyvenimo laikotarpiu. Jinai man labai padėjo, išklausydavo, mes su ja susitikd…
A.S. – Antanas Sutkus 2022-01-07
R.R. – Rūta Ribinskaitė
A.S.: Šiandieną labai pasigendam, trūksta labai Irenos. Ji su jaunimu taip gerai sutardavo, o šiandien, kai [su jaunimu] susitinkame, sakome „mes Irenos našlaičiai“.
R.R.: Gerbiamas Antanai, galbūt galėtumėte papasakoti, kaip prasidėjo judviejų su Irena Veisaite draugystė?
A.S.: [Draugystė] Prasidėjo man nelengvu gyvenimo laikotarpiu. Jinai man labai padėjo, išklausydavo, mes su ja susitikdavom, kalbėdavom. <…> Niekas negalėjo pasakyti, kiek jai metų buvo. Ji tokia aktyvi buvo, tokia aktyvi… Atsimenu, atvažiuodavo gyvai į mūsų archyvą, sėdėdavom ir šnekėdavom, mes aptardavom visus įvykius, gyvenimą. Tiesiog ji buvo toks žmogus, kuris galėjo užgesinti bet kokį konfliktą. Bet kokį jauną žmogų palaikyti, patarti jam. Savęs ji tiesiog negailėdavo. Man dabar sunku, net jei nepajėgiu laiptais laipioti, o ji į savo butą tai laiptais lipdavo.
R.R.: Nepaslaptis, jog jums, kaip vienam ryškiausių ir svarbiausių Lietuvos fotomenininkų, bei šviesaus atminimo teatrologei, literatūrologei p. Irenai Veisaitei gyvenimas buvo neatsiejamas nuo meno, kultūros. Greičiausiai pastarasis formavo tam tikrą požiūrį į jūsų gyvenimą? Gal su Irena turėjot panašumų, kaip supratote meną?
A.S.: Irena labai vertino meninę fotografiją. Aš niekad negailėjau nei jos draugams, nei jai meninių fotografijų. Pasipuošdavo savo namus, fotografavau jos gimines, kurie gete kalėjo, kai dariau knygą „Pro Memoria”. Ruošiant „Pro Memoria” Irena buvo dvasinė fotografijų vertintoja. Žiūrėdavome kartu fotografijas, kurią gi atrinkti parodai. <…> Ilgus metus Irena nugyveno, visą laiką buvo aktyvi, domėjosi ir norėjo dalintis su kitais savo draugais. Jai niekada nebuvo galima dovanoti vienos knygos, reikėjo tris keturias, ji turėjo savo bičiulius, su kuriais dalindavosi, kas jai darydavo įspūdį. Nestokojo ji dėmesio, nei iš užsienio svečių, nei spaudos. Žinot, kartais stebėdavausi, ką ji labiau myli Izraelį ar Lietuvą. Man rodės, kad ji daugiau savęs atiduoda Lietuvai. Pasakodavo ji apie sunkius savo gyvenimo laikus, prieškario ir tarpukario laikotarpius, draugavo su daugeliu žmonių.
R.R.: Dabar vartydama „In memoriam“, noriu paklausti ar skyrėsi gerb. Irenos portretas nuo kitų jūsų fotografuotų geto kalinių? Ką jutote, išjausdavote fotografuodamas gerb. Ireną, kurios jaunystės metas skleidėsi žiaurumo, skausmo fone?
A.S.: Žinoma skyrėsi. Toje nuotraukoje ji atrodo jaunas žmogus. Aš už ją atrodydavau vyresnis – barzda ilga, plaukai neapkirpti, paltas nusmukęs.
<…>
A.S.: Su Donatu [Pusliu] kai susitinkame, sakome, kad šiandieną esame Irenos našlaičiai.
<…>
A.S.: Irena palaikė mano sumanymą dirbti su „Nostalgijos“ paroda ir, man atrodo, supažindino su Sorošu, fotografavau jo portretą. Buvo rimtas užsakymas. Kuomet buvo „Nostalgijos“ paroda, katalogo leidimą ji irgi palaikė. Mano išėjimas ir susikaupimas į save, daugiau į savo kūrybą išėjus iš sąjungos, buvo iš dalies ir Irenos nuopelnas. Irena sugebėdavo įkvėpti šalia esantį, niekada nepasiduoti ir kovoti. <…> Aš norėjau atmesti rinkos dėsnį, kad išlieka stipriausi, nors dabar jau sako, kad iš tiesų išlieka stiprūs tie, kurie sugeba prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų. Tai naujai suformuota. O mes nebuvome tie, kurie galėjome rinkos dėsniais gyventi, mes negyvenom rinkos dėsniais, mes gyvenimo žmogiškumo, humanizmo dėsniais.
<…>
A.S.: Mes su Irena kartą kalbėjome apie mirtį. Sakiau: „nu tai va, koks ten Dievas, ar krikščionių ar žydų pasitiks…?“. Irena atsakė „nesvarbu koks, basiausia, jeigu joks“.