Norbertas Černiauskas, istorikas, LRT RADIJAS LRT.lt

Apibendrinant besibaigiančių metų įvykių gausą galime prisiminti aktualijas ir iš istorijos bei atminties frontų.

Šie metai prasidėjo besitęsiant skandalui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre. Visą tai, kas beveik pusmetį dėjosi centre, galime apibūdinti kaip mėginimą siauriems politiniams interesams išnaudoti atmintį, ideologizuoti istorijos tyrimus. Reikia pasidžiaugti, kad politizuota invazija į centrą ir istorinės atminties lauką buvo sustabdyta Seime, tam pasipriešino ir istorikai.

Vasarą minėjome 80 metų sukaktis nuo šiurpių ir ne visuomet vienareikšmių 1941-ųjų istorinių įvykių Lietuvoje: pirmųjų deportacijų, antisovietinio sukilimo, Holokausto pradžios. Prieš šias sukaktis būta baimių dėl to, kaip susidėlios minėjimų akcentai, įvairios diskusijos žiniasklaidoje, ekspertų komentarai, kiek į viešąją erdvę paklius manipuliacijų, antisemitizmo ar kremlinizmo.

Tačiau nutiko kiek kitaip. Kelios geros mokslinės konferencijos, žiniasklaidoje pasirodę solidūs tekstai, pokalbiai ir reportažai, parodos, taip pat savalaikis ir nuoširdus valstybės vadovų dalyvavimas renginiuose Naujojoje Vilnioje, Gargžduose, Rainiuose, Lietūkio garažo ir kitose vietose paliko gerą įspūdį. Apskritai viešasis kalbėjimas buvo pasvertas, adekvatus, kontekstualus, nepolitizuotas.

Nors populistiniuose pakraščiuose būta bandymų aštrinti kampus, supriešinti ar prastumti vieną kitą sąmokslo idėją, bet viskas taip ir liko paraštėse. Šios vasaros minėjimų pamokos labai geros – kartais reikia mažiau pompastikos ir milžiniškų monumentų, o daugiau pamatuoto, ekspertiško ir nuoširdaus kalbėjimo.

Šiais metais įvykusi Petro Cvirkos paminklo nukėlimo istorija Vilniuje parodė, kad tokio tipo klausimus galima nors ir sunkiai ir nuolatos stringant, bet vis dėlto išspręsti. Per kelis metus vykusias diskusijas paaiškėjo, kiek netikėtų kampų ir įtampų gali turėti šio klausimo išsprendimas. Ir nepaisant visų karštų ir racionalių argumentų paminklo nukėlimo istorija parodė, kad net ir tokie painūs atminties, paveldo ir urbanistiniai mazgai gali būti geriau ar blogiau, bet išnarplioti.

Mažiau atgarsio viešumoje sulaukusi, bet aštri diskusija prieš kelias savaites įvyko Ukmergėje. Čia buvo kalbama apie paminklą Juozui Krikštaponiui, kuris žuvo 1945 m. kovodamas su sovietais, tačiau nacių okupacijos metais, kaip rodo istoriniai šaltiniai, dalyvavo civilių gyventojų žudynėse. Diskusija parodė, kad istoriniai tyrimai ir istorikų argumentai, deja, bet nebūtinai tampa racionaliu pagrindu kalbėjimui apie praeitį, nes vis dar turime ideologizuotų klišių perteklių ir elementarios empatijos, mąstant apie šimtus tūkstančių nacių ir sovietų aukų, stoką.

Būtent empatijos bei tyrimais pagrįsto kalbėjimo apie praeitį, o ne naujų istorijos frontų, ir galima palinkėti kitiems metams.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ