Tankai prie LRT. P.Lileikio nuotrauka
Aleksandra Jacovskytė – scenografė, fotomenininkė, grafikė
Aleksandrą mes dažniau vadinam Šura, kuri čia prisimena 1991m. sausio dienas. Ji gyvena Vilniaus centre, todėl tuo įtemptu laikotarpiu pas ją rinkdavosi draugai, su jais tą baisią naktį ji sekė įvykius per LRT TV.
,,Mačiau ir iki šiol prisimenu paskutinius kadrus, kai į TV įsiveržė sovietų kareiviai, vaizdas nutrūko, stojo tamsa… Jausmas buvo šlykštus,- prisimena Šura. Ar buvo baisu? Jaučiau tą patį, ką ir visi. Aš netikėjau, kad tas tarybinis marazmas grįš, Lietuvos žmonės jau buvo kitokie, jie pajuto laisvę, todėl grįžti nebūtų įmanoma, jau buvo neįsivaizduojama pritarti Tarybų sąjungos valdžios veiksmams, ką jie išdarinėjo, – man tai buvo visiškai aišku. Net po kelių mėnesių prasidėjus pučui, sakiau sau : ne, negali šito būti…”
Parlamento gynėjai Foto: KAM archyvas, Tadas Dambrauskas
Algirdas Malcas – Žydų bendruomenės “Vilnius-Lietuvos Jeruzalė” vadovas
,,Tomis dienomis buvau prie parlamento, vaikščiojau kasdien nuo vieno objekto prie kito, ir su šuniu buvau atėjęs. Dieną ir naktį ateidavau, tarsi budėjimo režime. Gyvenau centre, tad į mano namus užeidavo draugai pasišildyti.Tada buvau jaunas, atsiminimai neišdildomi.
13-tą sausio ryte buvau atėjęs prie LRT TV. Atsimenu, ten stovėjo užsienio korespondentai ir filmavo. Kadangi kitoje gatvės pusėje jau vaikštinėjo ginkluoti kareiviai, aš korespondentus įspėjau, kad stovėdami taip atvirai pirmose eilėse, nefilmuotų, nes su kareiviais gal būti įvairiai, gali sudaužyti aparatus. Jie padėkojo man. Mano mama gyveno priešais Lietuvos radijo ir televizijos pastatus Konarskio g. Tuose namuose buvo išdaužyti langai, buvo visko.
Nuėjau prie parlamento naktį su savo šuniu, prisimenu prie laužų vaikinas virė dešreles, vieną davė šuniui, o mano šuo stvėrė dešrelę ir už tai gavo į snukį. Pasakiau, jog gavo labai teisingai, kad iš svetimų rankų negriebtų.
Jaučiausi blogai, juk viskas su atgimimu pradėjo keistis, mes su tokia viltimi gyvenom, morališkai buvom pasiruošę laisvei. Su Gobačiovu nuo 1985 metų žmonėms prasidėjo dideli pokyčiai, išlaisvėjimas. Tai neįvyko iškart. Lietuviai, rusai, lenkai, žydai bendravo, jautėsi vieningumas. Skaldymasis prasidėjo vėliau.
Po to vyko rugpjūčio pučas, tada mano šeima buvo prie jūros, o aš galvojau, ką daryti? Nusprendžiau pas juos nevažiuoti, tegul jie ten pralaukia. Teisingai pasielgiau, nes antrą dieną supratau, kad jie pralaimėjo, pučai daromi per kelias valandas, o ne per daug dienų.”
Gercas Žakas – Kauno žydų bendruomenės vadovas
Kaune, šarvojimo vietoje pagerbiamas Titas Masiulis – Lietuvos laisvės gynėjas, vienas iš 1991 m. sausio 13-osios aukų, žuvo Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš atkurtą Lietuvos valstybę metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. Titas Masiulis žuvo būdamas 28 metų.
,,Praėjo trisdešimt metų, atrodo, tai buvo jau seniai, tiek visko įvyko per tą laiką ir asmeniniame, ir šalies gyvenime, tačiau kaskart peržiūrint 1991 m. sausio 13-osios nuotraukos, stebint TV reportažus ar laidas, atgyja tų dienų jaudulys ir išgyvenimai.
Ar buvo baisu? Nepamenu… Taip, buvo siaubas dėl laukinės agresijos, dėl brutalių veiksmų, dėl kūnus traiškančių tankų ir į beginklius žmones nukreiptų vamzdžių. Bet baimės, man atrodo, nebuvo. Buvo vienybė, ryžtas ir tikėjimas, kad apginsime savo laisvę! Daugelis mūsų tą naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, stebėję Eglę Bučelytę tiesioginiame eteryje, vos tik nutrūkus transliacijai iš Vilniaus, išskubėjome saugoti LRT Kauno skyriaus pastato ir kitų strategiškai svarbių objektų. Ar buvo tuomet baimė? Nepamenu… Buvo žinojimas, kad reikia veikti nedelsiant, reikia priešintis ir apginti laisvę, kurią jau buvome iškovoję.
Artėjančios Sausio 13-osios proga simboliškai pagerbėme žydų karius, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę XX a. pradžioje. Kodėl juos? Nes be jų nebūtų ir šios nepriklausomybės. Nes jie buvo kažkiek panašūs į tuometinius mus – nepasižymėjo galinga ginkluote ar ekipiruote, bet buvo pilni dvasios jėgos, ryžto ir tikėjimo.
Turbūt simboliška ir tai, kad Kauno žydų bendruomenės organizuojamose žydų gelbėtojų pagerbimo vakaronėse kiekvienais metais dalyvauja ir Sausio 13-ąją už mūsų laisvę gyvybę paaukojusio Tito Masiulio mama Vitalija Krivickienė, kurios tėveliams Adomui ir Bronei Gecevičiams už žydų gelbėjimą tais pačiais 1991 m. buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Turbūt simboliška, kad šis garbingas vardas suteiktas ir Vytauto Landsbergio mamytei Onai Jablonskytei-Landsbergienei.
Tikiuosi, kad tą neabejingumo, drąsos, humanizmo geną savo vaikams perdavė ne tik šie iškilūs žmonės, bet ir mes
Viena mergaitė paklausta, kas jai yra laisvė, atsakė taip: “sunku pasakyti, kas yra laisvė, kai niekada nesi buvęs nelaisvėje, todėl aš labai dėkinga tiems, kurių dėka nežinau to nelaisvės pojūčio”.
Julius Ptašekas, šiuo metu – Rygos universiteto medicinos profesorius.
,,Su žydų bendruomene esu labai susijęs, mes knygą leidome apie Lietuvos žydų medikus, man teko vadovauti šios knygos leidimui.
Tuo metu, kai prasidėjo Vilniuje sausio įvykiai, buvau išvykęs iš Lietuvos. Kelionėje sužinojau, kad Vilniuje prie bokšto ir LRT vyksta apsiaustis. Žinia apie žmonių pasiryžimą gintis, mane pasiekė kitur. Be abejo, kad ir prieš tai suvokiau, kas čia bus. Tikrai buvo nemažai nerimo. Mes juk žinojom Tarybų sąjungos buvusias gaias. Daug žmonių ir aš taip pat galvojom, kad karinė intervencija galėjo būti didesnė. Labai dramatiškas veiksmas, kuris įvyko Vilniuje su sovietinės kariuomenės veiksmais. sukėlė daug nerimo. Nebuvo jau tos euforijos, kad ateina graži ateitis, vyravo nerimas ir netikrumas, ar tai pavyks?
Pozityvi kitokio gyvenimo lūkesčio dvasia juk atsirado dar būnant už geležinės sienos mokslininkui, kuriuo aš buvau. Prisimenu tuometinio ministro blokavimą bet kur išvažiuoti ir bet kur dalyvauti, praėjus visą tą kančią patirtį, valandų valandas stovint eilėse OVIRE, tai įstaiga, kuri išduodavo leidimą išvykti į užsienį arba ne.
Pagaliau atėjo kitokia galimybė mokslui, norėjosi, kad viskas pasibaigtų gerai, bet buvo nemažai nerimo.”
Algis Davidavičius Šolomo Aleichemo gimnazijos ORT žydų tautos tradicijų mokytojas ir VDU lektorius
,,1991m. buvau studentas, tik ką įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti filosofiją. Tai buvo pirmas mano semestras, pirmoji egzaminų sesija, kuri neįvyko, nes prasidėjo sausio įvykiai, kurių lyg ir buvo tikėtasi, bet atėjus, visi apstulbo. Atsimenu, kad buvo laukiama bet ko, net ir represijų. Nuotaika buvo rūsti. Prisiminėm įvykius Lenkijoje, Čekijoje.
Po to, kai prie televizijos bokšto tankai traiškė žmones, aš aplankiau pašarvotų aukų karstus Sporto rūmuose, jaučiau pasipriešinimo ir tvirtumo nuotaikas, visuotinį solidarumą, vienybę, kurios niekad po to jau nebebuvo.
Su grupiokais istorikais budėjom prie televizijos ir radijo pastato, tai buvo prieš puolimą. Mūsų karta buvo pilna entuziazmo, kalbėjom apie demokratiją apie Lietuvos nepriklausomybę, apie laisvę, apie teises mąstyti, kalbėti, veikti.
Dabar Lietuvoje matau kažkokį keistą nacionalizmą, kuriam visiškai nepritariu, nes jis man primena sovietus, jų oficialios propagandos brukalą. Dabar atgimsta kažkokie nacionaliniai simboliai, keista istorija kaip martyrologija. Aš galiu į tai žiūrėti tik su ironija.
Tą lemtingą sausio 12-os vakarą grįžęs namo nusiprausti, klausiausi radijo ir išgirdau apie aukas. Atėjau iš ryto prie LRT, jau ten buvo kordonas, prieiti arčiau nebuvo galima. Mes buvom prie tų objektų ir tikėjom, kad bus demokratinė Lietuva, nesvarbu, kokia tavo kilmė, kokia tavo religija, įsitikinimai, galėsi gyventi šioje demokratinėje šalyje kaip pilietis padedantis ją plėtoti.
Man dabar baisu, kad dar iki šiol tik kapstomės ten pat. Mane gąsdina, kad išsilavinę žmonės kalba dalykus vien dėl konjuktūros, norėdami pataikyti į kažkokias etnocentristnes nacionalizmo nuotaikas. Niekas dabar nebekalba, kad esame demokratinė valstybė, manau, kad mums reikia ginti pilietines teises ir daugiau dalyvauti valstybės tvarkyme, mums kiekvieno nuomonė turėtų būti svarbi.”