Mielos moterys, su pirmaisiais pavasario žiedais, su pirmąja vyturėlių giesme. Laimės , džiaugsmo, sveikatos, energijos linkime Jūsų dienos proga.
Su linksma ir džiaugsminga mūsų pavasario PURIMO švente. Visiems geros nuotaikos, šiltų pasibuvimų kartu ir be galo didžiulio džiaugsmo, kad Žydų tauta draugiška ir stipri, nors išblaškyta po visą pasaulį.
Bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Kadaise lankiau lietuvišką mokyklą. Tuo metu joje buvo du žydai, tiksliau – žydas ir žydaitė. Berniukas mokėsi gretimoje klasėje. Juodo gymio, be akcento kalbantis juodukas nuolatos mušdavosi, kai jam primindavo, kad jis kitoks. O kadangi jis kitoks, vadinasi, blogesnis. Išskirti besimušančiųjų niekas nemėgino. Visada būna stebėtojų. Jie vėliau vadinasi bičiuliais, nes nesimuša. Negina, bet ir nesimuša. Stovėti nuošaly ir tylėti yra daug saugiau. Istoriškai įrodyta. Žydaitė nesimušdavo. Buvo kukli, garbanota. Kai ją kas nors pravardžiuodavo šiandien kažkodėl malonybiniu laikomu kreipiniu „žydelka“, ji vaikščiodavo nuleidusi akis, kartais ir ašarą nubraukdavo. Dėl „malonybinės“, kitokios nei dauguma „žydelkos“, man išgirdus ir vėl tekdavo veltis į muštynes.
„Žydelkų“’, „žydo išperos“ ar kitokių epitetų apologetų būdavo visada daugiau, jie būdavo stipresni. Bet šeimoje mane išmokė vieno – niekada neatsukti kito skruosto – priešintis. Meluočiau, jei sakyčiau, kad kurias nors muštynes baigiau kaip nugalėtojas. Mušeikų buvo nepalyginamai daugiau, jie buvo stipresni, ir aš prakišdavau. Kad ir kiek, bet grąžos jie gaudavo. Iš daugybės puikių mokytojų būdavo tik vienas kitas, kuris nemušdavo, rasdavo tokį pseudo intelektualinį būdą parodyti visai klasei, kad šitas yra kitoks, todėl pagarbos vertas mažiau. Toks inteligentiškas pedagogiškas pykčio skatinimas. Kaip ir pažymys už diktantą, kuriame dėl vieno kablelio juodukui parašydavo keturis su minusu. Šiaip. Kad nepamirštų, kad yra kitoks.
Po daugelio metų, Lietuvai skaičiuojant ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, manęs niekas nedrįsta mušti. Kumščiai nebepopuliarūs. Muša žodžiais. Gauna grąžos. Pasaulis laisvas. Tačiau skaudu, kad Krašto apsaugos ministerijos žurnalas „Karys“ publikuoja pseudoistoriko melą apie vietos antisemitų ideologinį vadą (kaži, ar kita NATO narė, kartais ginanti mūsų oro erdvę Prancūzijos gynybos ministerija mėgina savo kariams papasakoti, koks puikus diplomatas ir patriotas buvo Petain‘as). Kad primygtinai mėginama įrodyti, jog „žydelka“ yra malonybinis kreipinys (Su Kovo 8-ąja, žydelkos). Šeduviškė Frida Vismant prisimena, kad būtent taip į ją kreipdavosi gatvėje 1940-aisiais: „Palauk, žydelka padalka, ateis Hitleris, parodysim“ (jai parodė – Šiaulių gete, matyt, iš malonės, kad yra žydelka, atėmė jos pirmagimį Rachmielį ir su dar šešiais šimtais žydelkų vaikų užmušė).
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje istoriku besivadinantis žmogus kalba apie svastiką ir lygina Napoleoną su Hitleriu, sako, kad viskas pasimiršta, viskas įgyja kitokią prasmę – suprask, ir svastiką netrukus suvoksime kitaip. Su nepavykusio antiherojaus lenta žaidžiamas futbolas, o policija akylai prižiūri, kad taisyklių pažeidėjai, neduok Dieve, nebūtų baudžiami. Prokuratūra niekaip nesuvokia, kad malonybinis „žydelkos“ – įžeidimas Seimo koridoriuje dieną, kai šviesa ir tiesa mus turėtų lydėti, siūlo skaityti Lietuvių kalbos žodyną. Ką jau kalbėti apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasisakymus ir pažymas, kurios primena tragifarsą. Nekoks paveikslėlis.
Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. Tą negražų paveikslėlį būtina papuošti, prie juodų spalvų pridėti kiek šviesių – valdiškai būtinų – pasakyti kokį žodį per žydelkų ir žydų išperų, nusiųstų pas Abraomą, žudynių metines, paašaroti ir patylėti. Iki kito minėjimo. Gaono metų ir Sugiharos metų fone, kokios nors nominacijos fone šitie instituciniai antisemitizmo „papuošalai“ atrodo dar baisiau. Jie niekaip nesugeba užmaskuoti vykstančio sistemingo istorinės tiesos iškreipimo, įžūlaus, akiplėšiško melo ir žydų įžeidinėjimo. Tiesa, yra ir tokių, kurie visada radijo laidoje pasakys, kad Vermachtas ir jo odekolonu kvepiantys kariai buvo dangaus mana nepriklausomybę praradusiai Lietuvai. Nors imk ir laistyk Panerius odekolonu.
Užmuša tyla. Inteligentijos, istorikų, politinių patarėjų ir tų, kurie priesaika prisiėmė politinių lyderių ar Seimo narių pareigas. Bala jų nematė. Žydų Lietuvoje neliks. Tokia demografija. Laiko klausimas. Kitas klausimas, kaip atrodome sau patys. Kaip rašė šv. Pranciškus Asyžietis: „Tyloje gema tikras žodis.“ Dabartinėje tyloje gema ne žodis. Gema melas. Okupuoti galima valstybę. Okupantai išeina. Lieka užkratas. Kaip jaukiai mes visi su juo sugyvename. Ir šitą, atleiskite, kompotą, kuriame sugyvena antisemitizmas su iškilmingais beigelių paragavimais ir ultra jautriomis kalbomis, kartą per metus mums siūlo gerti kasdieną. Neskanu.
Kalbos komisija jau šeštą kartą įteikė apdovanojimus už lietuvių kalbos puoselėjimą. Nuo 2016 metų apdovanojimai skiriami už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos puoselėjimą ir visuomenės kalbinį švietimą.
Laureatai, kaip skelbia Valstybinė lietuvių kalbos komisija, bus pagerbti vasario 28 d. šios komisijos ir Lietuvos mokslų akademijos organizuojamame Lietuvių kalbos dienų renginyje, vykusiame Mokslų akademijos salėje.
Sveikiname apdovanojimą gavusį buvusį Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorių Mišą Jakobą! Lietuvos pedagogas, per visą savo pedagoginę veiklą jis nenuilstamai gynė, puoselėjo ir aukštino lietuvių kalbą. Mišą Jakobą galima vadinti tikru lietuvių kalbos patriotu. Jo įkurta žydų mokykla buvo pirmoji iš tautinių mažumų mokyklų, kurioje moksleiviai mokėsi lietuviškai. Per visus savo vadovavimo mokyklai metus laikėsi tvirtos nuostatos: „Mūsų unikalumas – pas mus nėra valstybinės lietuvių kalbos – pas mus lietuvių gimtoji kalba. Vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios, mums nedaromos jokios išimtys kaip kitų tautinių mažumų mokykloms.“ Mokiniams jis nuolat kartojo, kaip „svarbu ir garbinga kalbėti lietuviškai, gražiai lietuviškai“. Lietuvių kalbos puoselėjimą jis suvokia kaip savo – Lietuvos piliečio ir mokytojo – pareigą. Šiuo metu Miša Jakobas yra Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdantysis direktorius.
Šiemet taip pat apdovanoti daugiakalbio „Mechanikos terminų žodyno“ (2019) autoriai: prof. habil. dr. Antanas Žiliukas, doc. dr. Antanas Juozas Bražiūnas, prof. dr. Alvydas Kondratas, doc. dr. Donatas Markšaitis, prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius, doc. dr. Albinas Palionis, prof. dr. Rymantas Tadas Toločka, prof. dr. Pranas Žiliukas, kultūros ir visuomenės veikėjas, leidėjas, poetas Juozas Žitkauskas, Lietuvių kalbos draugijos narė, kalbos ugdymo ir kalbininkų atminimo renginių iniciatorė ir organizatorė Aldona Pauliukaitienė.
Laureatams įteiktos skulptūrėlės „Sraigė“ (autorius Rokas Dovydėnas) ir diplomai.
2020 m. KOVO 8 d. 14val.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės patalpose pažymėsime Tarptautinę moters dieną ir švęsime Purimą .
Linksma pavasario ir karnavalo PURIMO šventė reiškia žydų išgelbėjimą nuo mirties.
Lauksime jūsų su gera nuotaika ir karnavaliniais kostiumais. Bus paruoštas vaišių stalas, moterys gaus gėlių, vaikai – dovanėlių.
Apie dalyvavimą prašome pranešti: 861120882 arba 869846653
Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.
Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.
Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.
Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.
„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.
Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.
Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.
Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…
Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.
Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.
Ant nusavintos žemės
Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.
D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.
Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.
Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.
„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.
Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.
D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.
Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.
Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.
Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.
Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų
Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.
Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.
O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.
Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.
„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.
Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Sinagoga buvusiam žydų kvartalui
Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.
Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.
Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.
Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.
Progreso vieta
Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.
D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.
Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.
Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.
Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.
„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.
Vežikai pasiekė savo
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.
Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…
1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.
Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.
„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.
Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus nuotr. / Algirdo Brazausko vizitas Izraelyje 1995 m. Kartu su Grigorijumi Kanovičiu ir Icchoku Meru
15min.lt Ugnius Antanavičius
Lygiai prieš 25 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ištarė vieną svarbiausių „Atsiprašau“ savo gyvenime. Lankydamasis Izraelyje, Lietuvos valstybės vadovas atsiprašė žydų tautos ir valstybės už lietuvius, kurie vykstant Holokaustui žudė ir plėšė savo bendrapiliečius žydus. Dabar šis įvykis Lietuvoje gerokai primirštas, tačiau tuomet A.Brazausko vizitas ir žodžiai sukėlė daug reakcijų ir Izraelyje, ir Lietuvoje.
Atsiprašymas nuskambėjo 1995 m. kovo 1 d. Sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete, Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. Oficialų A.Brazausko vizitą Izraelyje lydėjo tvyrojusi įtampa ir protestai. Izraelyje lietuvių reputacija tuomet buvo itin prasta, o Lietuvos prezidentą pasitiko protestuotojai, tvirtinę, kad naujoji nepriklausomos Lietuvos valdžia reabilitavo tūkstančius žydšaudžių. Kiekvienas jo veiksmas buvo stebimas, kiekvienas žodis – sekamas.
A.Brazausko patarėjas J.V Paleckis dalinasi prisiminimais apie vizitą, atskleidžia jo užkulisius bei tai, kaip vizitui buvo priešinamasi Lietuvoje. J.V.Paleckio teigimu, A.Brazauskui šis vizitas buvo sunkiausias iš visų.
Tuomet Izraelyje buvo suformuota tokia neoficiali nuomonė, kad daugiausiai žydų tautai nusikaltę be konkurencijos yra vokiečiai, bet antroje vietoje, deja, lietuviai. Trečioje – latviai. Paskui – rumunai ir ukrainiečiai.
2020 kovo 11 dieną Lietuva minės 30-metį nuo tos dienos, kai buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Ypatingos sukakties proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje VŠĮ Elitinis šachmatų šaškių klubas Rositsan ir Maccabi surengė šachmatų turnyrą. Turnyro direktorius FM Rositsan Boris FIDE.
Turnyre dalyvavo du garsūs politikai ir šachmatininkai:
Vytautas Landsbergis, kuris 1990 m. kovo 11d. d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, jis tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – valstybės vadovu.
Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen – buvusi Lietuvos šachmatininkė, didmeistrė, politikė, Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkė .
Trečiadienį apie 12 val. Vilniaus Choralinės sinagogos maldų salėje vyko elektros instaliacijos remonto darbai. Nuėjau pasižiūrėti, kaip sekasi. Pamačiau vyrą, atidžiai tyrinėjantį sinagogą. Pasisveikinau hebrajų kalba. Vyras iš karto užbėrė mane klausimais apie sinagogos veiklą, Lietuvos žydų gyvenimą ir apskritai, „kaip mes Lietuvoje gyvename“. Įprastas žydo klausimas.
Aš irgi kaip žydas, į jo klausimus atsakiau klausimu: Iš kur jūs, kas jus domina sinagogoje, gal jums reikalingas ,,tfilinas“… Tada svečias kukliai prisistatė, kad dalyvauja Vilniaus Universiteto mokslinėje konferencijoje ir specialiai pasiliko dienai, kad užeitų į sinagogą, tikėdamasis sutikti žydą ir turėtų galimybę pasikalbėti, gal net jidiš kalba, o po to pavaikščioti po Vilniaus senamiestį.
Jo šeima kilusi iš Lenkijos, o Vilnius labai primena tėvų gimtinę. Tiesa, kukliai pridūrė – „ į Vilniaus universitetą mane pakvietė, nes esu Nobelio premijos laureatas… „ Pagalvojau – nieko sau juokeliai! Jidiš kalba paprašiau papasakoti svečio apie savo gyvenimą ir kaip jis tapo šio garbingiausio pasaulyje apdovanojimo laureatu.
Išgirdau nuostabią ir kartu tragišką pokario Lenkijos žydų šeimos istoriją. Paėmęs mano vizitinę kortelę pažadėjo atsiųsti prieigą prie savo Linkedin, kurioje galima susipažinti su visa jo mokslinės veiklos istorija.
Atsisveikinome sinagogos terasoje. Jis liūdnai apžvelgęs ją pasakė: “graži jūsų sinagoga. Ir kas žino, kiek Nobelio premijų laureatų būtų turėjusi Lietuva, jei tūkstančiai žydų nebūtų nužudyti Lietuvos miestuose ir miesteliuose per nacių okupaciją”.
Lygiai po valandos Nobelio premijos laureatas Aaron Ciechanover atsiunte laišką.
Laiško vertimas iš hebrajų kalbos
Shmueli, sveiki !
Šiandien, lankantis Vilniaus sinagogoje, patyriau ypatingus jausmus. Mūsų susitikimas ir tavo pasakojimas apie Vilniaus žydų \religinės\ bendruomenės istoriją, kuri ir šiandien gyvuoja, veikli ir žinoma. Linkiu bendruomenei sveikatos ir tvirtybės, išsaugant antrosios žydų tautos dvasinę sostinę.
Tikiuosi netrukus vėl susitikti.
Plačiau apie garsų mokslininką : https://www.youtube.com/watch?v=XSXoTpw-ti0
Aaron Ciechanover, MD, DSc
Distinguished University Professor Laureate, the 2004 Nobel Prize in Chemistry
Member (Foreign), USA National Academies of Sciences (NAS) and Medicine (NAM)
The Technion Integrated Cancer Center (TICC) The Rappaport Faculty of Medicine and Research Institute
Technion-Israel Institute of Technology, Efron Street, POB 9649, Bat Galim
Haifa 3109601 ISRAEL
Kovo 5 d. 17.30 val. Tolerancijos centre vyks antroji ciklo paskaita Nemistiška kabalos istorija, kurią skaitys Miglė Anušauskaitė, Judaikos tyrimų centro vyriausioji metodininkė-tyrėja. Paskaitoje į kabalą bus žiūrima kaip į istoriškai kitusią, kitų tradicijų paveiktą, įkvėptos vaizduotės ir kruopštaus tradicinių tekstų studijavimo rezultatą. Dalyvavimas nemokamas.
Kovo 8 d. 12 val. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) vyks susitikimas Moteris, išgelbėjusi žydų tautą su lektore Natalja Cheifec. Susitikimo metu bus kalbama apie žydų išsivadavimo šventę Purim, kuri yra skirta Esterai, išgelbėjusiai žydų tautą nuo piktadario Hamano planuotos pražūties.
Kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €.
Kovo 19 d. 16 val. Tolerancijos centre kaip ir kiekvieną trečią mėnesio ketvirtadienį vyks Senjorų klubas. Kovo mėnesio klubo susitikimo tema – Savick(i)ų šeimos istorija. Pakalbėsime apie Jurgį Savickį, Algirdą Savickį, Augustinas Savicką. Apžiūrėsime muziejaus fonduose esančius dokumentus bei turimus meno kūrinius aptarsime kartu su muziejininke Jovita Stundžiaite-Olšauskiene. Dalyvavimas nemokamas.
Kovo 22 d. 12 val. Tolerancijos centre vyks susitikimas su lektore Natalja Cheifec tema Žydų teismai – nuo Pirmosios Šventyklos iki šiandienos Izraelio. Susitikimo metu bus kalbama apie tai, kaip keitėsi žydų teismai ir jų praktikos nuo seniausių laikų iki šiandienos. Bus pristatyti religiniai teismai ir jų specifiškumas.
Kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €.
Rafaelio Chvoleso portretai iš VVGŽM fondų.
Kovo 22 d. 12 val. Tolerancijos centre įvyks edukacinės programos Šeimos sekmadienis užsiėmimas Geriau nei selfiie, kurio metu aptarsime portreto žanro kūrybos aspektus, muziejaus parodoje eksponuojamus meno kūrinius, pamėginsime atidžiau žvelgti vienas į kitą bei sukurti kūrybinį darbą kiek neįprasta technika.
Dalyvavimo kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €, ikimokyklinukams – nemokamai.
Kviečiame mokyklas apsilankyti muziejuje ir dalyvauti konkurse Atrask žydų kultūrą: tradicijos gyvensena ir simboliai. Kūrybingumą skatinantis ir raginantis geriau pažinti ilgametę žydų kultūrą ir istoriją konkursas vyks iki š. m. gegužės 31 d.
Daugiau informacijos: http://www.jmuseum.lt/lt/konkursas/
kauno.diena.lt Virginija Skučiaitė
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.
Lietuvos savanoris
Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.
Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.
Baltos vėliavos nepaisė
Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.
S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių
Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.
JAV lietuvių padėka
Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.
Pagerbė prie “Pietos”
Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.
Atminimas įamžintas
1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.
lrytas.lt
Lietuvos rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romano „Šėtono apžavai“ vertimas į anglų kalbą pateko tarp pretendentų pelnyti EBRD literatūros premiją – prestižinį apdovanojimą, skiriamą verstiniams kūriniams. „Šėtono apžavai“ (angl. „Devilspel“) atsidūrė ilgajame sąraše. Naujieną pranešė G.Kanovičiaus kūrinį išleidusi britų leidykla „Noir Press“.
Šį apdovanojimą prieš dvejus metus įkūrė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, juo stengiamasi pabrėžti verstinės literatūros svarbą. Komisija šiemet atrinko 10 kūrinių, tarp jų, be G.Kanovičiaus, figūruoja tokios pavardės kaip Borisas Akuninas. G.Kanovičius „Šėtono apžavuose“ vaizduoja įvykius, kurie remiasi tragiška žydų – Lietuvos piliečių – patirtimi pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.
Romano personažai – lietuviai ir žydai – įkūnija amžiną gėrio ir blogio kovą. 2019 metais Didžiojoje Britanijoje išleistas G.Kanovičiaus romanas sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų.
„The Irish Times“ „Šėtono apžavus“ pavadino „galingu, net transcendentiniu romanu“. „The Jerusalem Post“ apžvalgininkui romanas pasirodė „dramatiškas ir jaudinantis“. Finalistai (trys rašytojai ir trys vertėjai) paaiškės kovo 30 dieną. Visas šešetas bus pakviestas į apdovanojimų ceremoniją Londone, kur balandžio 22 dieną bus paskelbti ir apdovanoti laureatai.
VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS
BŪSTO ADMINISTRAVIMO SKYRIUS
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2020-02- A51- /20(3.3.2.26E-BŪS)
DĖL SVASTIKOS ŽENKLŲ
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyrius (toliau –
Skyrius) susipažino su Jūsų pranešimu dėl išpieštų svastikos ženklų ant daugiabučio namo Žirmūnų g. 25 (toliau – Namas) sienos.
Namo administratorius UAB Mano Būstas Neris 2020-02-26 informavo Skyrių, kad 2020-
02-25 į vietą buvo nuvykę policijos pareigūnai ir konstatavo, kad Namo siena uždažyta, svastikos
ženklų nėra.
Skyriaus vedėja Eglė Šlajūtė
DELFI.lt
Yossi Levy, Izraelio ambasadorius Lietuvoje 2020 m. vasario 25 d
Lietuvoje šiandien yra švenčiama archajiška ir gilias tradicijas turinti šventė, kurios metu senovėje žemdirbiai prašydavo protėvių pagalbos ir užtarimo. Kaip ir visos šventės, ši taip pat ilgainiui keitėsi ir ypač tarpukariu įgavo tokių bruožų, kuriems šiuolaikinė visuomenė turėtų būti ypač kritiška.
Su nuostaba ir pasibjaurėjimu išklausėme „mokslinį“ paaiškinimą, kodėl antisemitiškos šventės apraiškos yra ne rasizmas, bet tik tradicija ir papročiai. Daug amžių žydai Europoje buvo žeminami ir demonizuojami panašių vadinamų linksmų tradicijų.
Tokios tradicijos ilgą laiką formavo atitinkamą visuomenės požiūrį, kuris galiausiai prisidėjo prie vadinamų „svetimų“ žydų kaimynų, gyvenusių šalia daugybę amžių, sunaikinimo. Ne visos tradicijos turi vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar jūs taip pat švęstumėte smurtą prieš moteris ir jų žeminimą? Tam tikrose bendruomenėse pasaulyje tai vis dar yra tradicija. Prisiminkime, kad Lietuvoje dar prieš 100 metų moterys tradiciškai neturėjo balsavimo teisių.
Sveikiname vyriausiąją ,,Beigelių krautuvėlės” kepėją Rivą su gražiu jubiliejumi. Dėkojame už skaniausią Vilniaus foršmaką ir žydų litvakų kulinarinio paveldo puoselėjimą.
Mieloji Riva, liki visada tokia, kokią mes mylim ir pažįstam, su šypsena gera, jaukia ir siela sklidina jaunystės!
Generolas Vladas Nagevičius kalba žydų karių pagerbime 1928-aisiais. VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS RANKRAŠTYNO nuotr.
Gynė savo pažadėtąją žemę
1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė tebuvo tik popieriuje įtvirtintos savos valstybės idėjos. Jas apginti teko ginklu. Bolševikams, bermontininkams, lenkams besiveržiant per Lietuvos sienas, į savanorių jos laisvės gynėjų gretas stojo visų tautybių šalies gyventojai. Žydai – taip pat.
Kovėsi kartu
Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius ir knygos „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ – apie Lietuvos žydus, dalyvavusius kuriant valstybę 1918–1940 metais – sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžio kraštas nepriklausomybės kovų metais buvo išskirtinis.
Pirmiausia – savanorių kovotojų gausa, bet taip pat ir jų nuopelnais. Nemažai iš čionykščių žemių kilusių savanorių tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, o kai kurie jų vieną aukščiausių Lietuvos karinių valstybės apdovanojimų pelnė ir dukart. V. Kavaliausko patikinimu, Panevėžio rajone šiuo požiūriu unikalus kiekvienas miestelis.
Štai iš Krekenavos ginti tik užgimusios nepriklausomybės išėjo beveik pusantro šimtų savanorių, iš Ramygalos – du šimtai. Tarp jų buvo ir žydų. Žydai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo ir politiškai.
Paryžiaus taikos konferencijoje, kurioje buvo nustatytos taikos sutarčių tarp Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkų ir priešininkų sąlygos, Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo Simanas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas. Pirmasis, būdamas užsienio reikalų viceministras ir turėdamas didelę įtaką tarp Europos žydų, kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir agitavo už tai. Žurnalistas apgailestauja, kad žydai, rašydami savo istoriją, yra nepaminėję daug kitų įdomių faktų apie tautiečius. Jo spėjimu, veikiausiai dėl to, jog patys ne viską žinojo, nebuvo aptikę informacijos archyvuose.
Manoma, kad nepriklausomybės kovose 1919–1923 metais dalyvavo tūkstančiai žydų savanorių, apie 100 žuvo. Tarp jų – ir Juda Šerenzonas, kilęs iš Panevėžio, Michelis Novogrudskis iš Krekenavos, Josifas Nalcmanas iš Kupiškio, kiti… Jų vardus knygoje „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ ir siekė įamžinti V. Kavaliauskas.
Dukart didvyris
Pasak knygos sudarytojo, Vyčio Kryžiais už nuopelnus nepriklausomybės kovose buvo apdovanota 20 žydų. Vienas jų – Volfas Kaganas – net dviem. Balbieriškyje gimęs pagal profesiją batsiuvys pasižymėjo kovose ir su bermontininkais, ir su lenkais. „Vienas jo žygių aprašytas šitaip: „1919 metų lapkričio 23 dieną kautynėse su vokiečiais bermontininkais ties Radviliškiu jaunesnysis puskarininkis Volfas Kaganas, puldamas priešą pačiame miestelyje, artilerijos sviedinio skeveldra buvo sužeistas, tačiau neapleido rikiuotės. Greitomis perrišęs žaizdą, toliau puolė kartu su kuopos vyrais, tuo padrąsindamas kitus.
Priešas buvo išvytas iš Radviliškio“, – pasakoja V. Kavaliauskas, šį epizodą įtraukęs ir savo knygą. V. Kaganas buvo mobilizuotas 1919-ųjų balandį ir dalyvavo kovose su visais to meto Lietuvos priešais. Joms pasibaigus, buvęs 1 pėstininkų Gedimino pulko puskarininkis, V. Kavaliausko duomenimis, kaip savanoris kūrėjas, buvo gavęs 8 hektarus žemės ir ūkininkavo. Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai jo šeimos nepagailėjo. Nors įvairios įstaigos, organizacijos, kaimynai bandė apginti Kaganus, jų laukė toks pat likimas, kaip ir daugumos vietos žydų…
Prezidentas Antanas Smetona įteikia vėliavą Žydų karių sąjungai. Kaunas, 1934-ieji. LCVA nuotr.
Aukojosi dėl Lietuvos V. Kavaliausko pasakojimu, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui žydai, kaip ir lietuviai, nelaukė priverstinės mobilizacijos ir stojo į partizanų būrius. Žurnalisto surinktais duomenimis, vien tik Panevėžio partizanų būryje prieš lenkus kovojo 14 žydų jaunuolių.
1919 metais, jaunai nepriklausomai valstybei dar neturint savos kariuomenės, žydai Joniškyje įsteigė, aprūpino ir maitino žydų savanorių batalioną, vėliau tapusį vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinių vienetų. Tuo laiku šaliai apsirūpinti ginklais buvo sunki užduotis, primena V. Kavaliauskas.
Ir didžiausia kliūtis buvo ne finansai, o tai, jog aplinkui vyko kovos. Tad Kauno žydas Borisas Šeinas sutiko remti kariuomenę skolon. Jis rizikavo ne tik ekonomiškai, bet ir savo gyvybe pristatydamas šaliai reikalingas prekes – taip tikėjo pergale. Žinoma, kad B. Šteinas kariuomenei tiekė ne tik ginklus, šovinius, bet ir arklius, vežimus, avalynę ir drabužius, duoną. Su kokiais iššūkiais jam teko susidurti, pasak V. Kavaliausko, vaizdingai atskleidžia tokia istorija.
Sykį B. Šeinui Lenkijoje nelegaliai supirkinėjant Lietuvos kariuomenei skirtus arklius, lenkai sučiupo jį varantį 25 rinktinius žirgus ir šiuos atėmė. Pats B. Šeinas vos spėjo pasprukti. Tačiau netoli: naktį verslininkas išvogė žirgus ir sėkmingai baigė kelionę. Anot žurnalisto, pasakoja, kad jau Lietuvoje B. Šeinas turėjo pasiūlymą parduoti arklius brangiau kitiems, tačiau atsisakė ir atidavė kariuomenei už suderėtą gerokai mažesnę sumą.
Dirbo valstybei ir be atlygio
1919-aisiais į Lietuvą įsiveržę bolševikai į savo gretas viliojo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones, tarp jų ir žydus. Tiesa, nelabai sėkmingai. Tuo metu į dar tik formuojamą Lietuvos kariuomenę, V. Kavaliausko teigimu, stojo daugiau kaip 2 000 žydų. (Yra ir duomenų, jog 1918–1923 metais kariuomenėje jų tarnavo daugiau kaip 3 000. )
„Vienas Lietuvos kariuomenės vadų generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai „sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas“, – pabrėžia žurnalistas. Nepriklausomybės kovų metais fronte buvo 9 karininkai žydai. Vėliau jų gerokai pagausėjo nepaisant to, jog iš pirmąją Karo mokyklos laidą baigusių 6 žydų ne visi tapo veikiančiosios armijos karininkais. V. Kavaliausko aiškinimu, dėl caro draudimų karininko profesija žydų bendruomenėje nebuvo gerbiama. Tačiau kylančioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje tai sparčiai keitėsi.
Vienas to meto karininkų buvo Michaelis (Mikas) Bramsonas, gimęs Veisiejaus valsčiaus Lasavičių dvare. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę, baigė Peterhofo karo mokyklą. Po karo kurį laiką Rusijoje mokėsi universitete, vėliau gyveno Berlyne. Į Lietuvą jis grįžo 1920-ųjų vasarą ir buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. 1923 metais jo paties prašymu paleistas į atsargą.
Žurnalistas pasakoja, kad tada M. Bramsonas dirbo Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Ašmenos apskrities įgaliotinio sekretoriumi, vėliau – mokytoju. Žinoma, kad 1923–1934 metais jis vadovavo Virbalio žydų progimnazijai, o valdžiai ją uždarius, persikėlė į Panevėžį ir penkerius mokytojavo Panevėžio žydų gimnazijoje – mokė lietuvių kalbos.
M. Bramsoną žurnalistas vadina aktyviu Lietuvos žydų karių sąjungos steigėju. 1938 metais išrinkus sąjungos Centro valdybą, buvo tikruoju jos nariu. „Atsargos kapitonas be jokio atlygio dirbo valstybei naudingą darbą: propagavo Ginklų fondo idėją, rinko lėšas šiam fondui, rėmė Šaulių sąjungą“, – pasakoja V. Kavaliauskas.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, M. Bramsonas gyveno Kauno žydų gete, o 1944 metų liepos 15 dieną, kai iki lemiamų mūšių dėl Kauno buvo likę suskaičiuotos dienos, išsiųstas į Dachau. Koncentracijos stovykloje jis žuvo 1945 metų pradžioje.
Žydų karių sąjungos Kauno skyrius žygiuoja perduoti 2-ajam Algirdo pulkui už suaukotas lėšas nupirktus šautuvus. 1938-ųjų gegužės 15 diena. LCVA nuotr.
Likimai, palietę miestą
Dar vienas Panevėžyje mokytojavęs žydų karininkas buvo Šija Černockis. Kaip pasakojo V. Kavaliauskas, 1935 metais tuometė Švietimo ministerija suteikė Karo mokyklos absolventui ir atsargos karininkui aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą, ir vilkaviškietis atvyko mokytojauti į Panevėžį. Deja, tolesnis jo likimas nežinomas.
Skirtingai nei Elijo Abraomo Levino. Gimęs Biržuose, E. A. Levinas baigė privačią Panevėžio žydų gimnaziją, o 1936-aisiais pašauktas į kariuomenę – ir Karo mokyklą. Prasidėjus karui, 1941 metų rugsėjį E. A. Levinas kartu su šeimos nariais buvo sušaudytas miške Biržų apylinkėse.
Kitas su Panevėžiu susijęs karininkas, pasak V. Kavaliausko, buvo Joniškyje gimęs Moišė Brauzas (Brauze). Baigęs Panevėžio žydų gimnaziją, į kariuomenę jis buvo pašauktas 1937-aisiais metais, išėjo į Karo mokyklą. Gavęs atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, buvo paleistas į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. Prieš pat pirmąją sovietų okupaciją dirbo Lietuvos komercijos banke Vilniuje, o naciams okupavus Lietuvą, pakliuvo į Vilniaus getą. Kaip pasakoja V. Kavaliauskas, karinį laipsnį turintis M. Brauzas buvo paskirtas geto policijos viršininko pavaduotoju. Tačiau tai nesutrukdė jam įsilieti į geto pasipriešinimo organizacijos gretas ir vykdyti diversines akcijas. Pasak žurnalisto, M. Brauzas buvo tiesiogiai susijęs su žydų pasipriešinimu, o konkrečiau – JPO, Jungtinė partizanų organizacija. Veikusi Vilniaus gete, ji Antrojo pasaulinio karo metais būrė ginkluotą pasipriešinimą naciams.
Šaltiniuose nurodoma, kad ši organizacija buvo pirmoji žydų pasipriešinimo organizacija, karo metais įkurta nacių okupuotų Europos šalių getuose. JPO tikslai buvo savigyna gete, Vokietijos pramoninės ir karinės veiklos sabotažas ir įsitraukimas į partizanų ir Raudonosios armijos kovą su naciais. Pasak V. Kavaliausko, šaltiniuose teigiama, kad M. Brauzas 1942 metų gegužę–birželį dalyvavo operacijose prie Naujosios Vilnios.
Svarbiausia iš jų buvo nacių ešelono susprogdinimas, kuriam miną parūpino ir asmeniškai ją susprogdino M. Brauzas. Į Polocką vykusiame vokiečių ešelone galėjo žūti arba būti sužeista 200 kareivių. Vėliau M. Brauzas prisijungė prie partizanų Rūdninkų girioje, bet tolesnis jo likimas tiksliai nežinomas – tik numanomas: buvusio karininko pavardė įrašyta į miške žuvusių antinacinės kovos partizanų sąrašą.
Išliko aktyvūs ir visuomeniški
Lietuvos žydų, dalyvavusių kuriant Lietuvos valstybę, vardus į vieną knygą pasistengęs surinkti „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ autorius V. Kavaliauskas mano, jog šios tautos indėlio nepriklausomybės kovose mastus geriausiai atspindi toms pasibaigus įkurta veteranų organizacija: 1934 metais Žydų karių, dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, sąjunga turėjo daugiau nei tris dešimtis skyrių.
Tokia mintis – suvienyti už laisvę kovojusius tautiečius – kilo Joniškio žydų bendruomenės nariui Izaokui Šapiro. Taip 1933-iųjų birželį atsirado sąjunga. Pradžioje jos būstinė buvo Joniškyje, vėliau, V. Kavaliausko teigimu, persikėlė į Kauną. Sąjunga rūpinosi narių tautiniais, ekonominiais, kultūriniais reikalais – steigė skaityklas, knygynus, rengė paskaitas, teikė medicininę ir juridinę pagalbą. Nuo 1935 metų lietuvių kalba leido savaitraštį „Apžvalga“. 1938 metais sąjungoje įkurta centro valdyba, kurios tikruoju nariu buvo Panevėžio žydų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Michaelis Bramsonas.
Panevėžio skyriaus valdyba rengė karių ir visuomenės vakarus, karinius paradus, minėjimus, koncertus. Minėtasis sąjungos vadovas I. Šapiro buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Joniškio miesto savivaldybės narys ir viceburmistras, Joniškio ugniagesių savanorių draugijos pirmininkas, Lietuvos ugniagesių draugijai atstovavo tarptautiniuose kongresuose. Apdovanotas įvairių šalių ugniagesių apdovanojimais, garbės ženklais. Šis žmogus buvo viena pirmųjų genocido aukų: 1941 metų birželio 25 dieną žiauriai nužudytas Vilniaus prekių stotyje.
1940 metais rusams okupavus Lietuvą, „Apžvalga“ nebeleista, nutraukta ir sąjungos veikla. Nemažai jos narių buvo ištremta į Sibirą, sulaukė represijų. Panevėžio žydai, dalyvavę kovose, taip pat priklausė šiai sąjungai. Manoma, kad Panevėžio žydų kapinėse buvo palaidoti šeši Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai: Bonis Borisas Goldmanas, Michaelis Goldbergas, Šmuila Samuelis Itkinas (yra nuomonių, kad galėjo būti palaidotas Kėdainiuose), Izraelis Levakas, Solomonas Rolas, Elijas Šternas.