Nuotrauka iš šeimos albumo: Samuelis Kuklianskis su žmona Klara.
Virtuali paskaita, skirta prof. habil. dr. Samuelio Kuklianskio atminimui, šiemet gegužės 9 d. jam būtų suėję 90 metų.
Samuelis Kuklianskis (1930 m. gegužės 9 d. Veisiejai – 2005 m. birželio 9d.)
Žymus Lietuvos teisininkas, kriminalistas ir kriminologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Jo studentai jau patys yra profesoriai, su pagarba prisimenantys savo dėstytoją.
Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: nusikalstamumo prevencija, kriminologijos problemos, kriminalistika. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių
S.Kuklianskis, nuvykęs į Izraelį susitinka su savo giminaičiu, Kneseto pirmininku Dovu Šilanskiu.
Čia pateikiama ištrauka iš knygos ,,SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS”
Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.
Sušaudyta paauglystė
Karo veiksmų pradžia. Palangos sinagogos kalinys. MOTINOS netektis. Pabėgimas iš Veisiejų…
Mano kartos žydų vaikų paauglystė, nė kiek neperdedant, iš tiesų buvo sušaudyta. Veisiejų, Alytaus žydai paaugliai, kurie hitlerininkų metais buvo Lietuvos teritorijoje, išskyrus mane, visi, be išimties, buvo sušaudyti.
Jų neliko. Neliko nė vieno mano amžiaus žyduko, buvusių draugų Veisiejuose ir Alytuje. Visoje Lietuvoje išsigelbėjo vienetai – gal ant rankų pirštų galima būtų juos suskaičiuoti. O buvo jų labai daug – mano bendraminčių. Kur jie dingo? Sudvajų miškelyje – Lazdijų apskrityje, Katkiškėse, Veisiejų ir Alytaus žydų masinių sušaudymo vietose. Jų lavonais taip pat buvo nusėti Kauno IX fortas, Vilniaus Paneriai ir daugelis Lietuvos vietovių, kur Lietuvos žydai masiškai buvo sušaudyti. Ten guli ir jų tėvai, broliai ir seserys, dėdės ir dėdienės, seneliai ir senelės.
Tai baisu ir labai liūdna. Bet tai tiesa, ir niekur nuo jos nepabėgsi, net jei labai norėtųsi.
Šios knygos vienas iš tikslų ir yra nepamiršti, o kas ,,pamiršo“, priminti, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.
AŠ – VEISIEJIŠKIS IŠ KUKLIANSKIŲ: ZISLĖS IR SAULIAUS KUKLIANSKIŲ JAUNIAUSIAS SŪNUS
Tai, aš esu Kuklianskis, jauniausias Zislės ir Sauliaus sūnus – Samuelis, gimęs 1930 gegužės 9d. Veisiejuose. Buvau labai panašus į tėvą. Mano tėvai Zizlė (Zinaida) Kuklianskienė-Šėčiarz neilgai gyveno. Jos gyvenimas buvo nutrauktas nacių viešpatavimo laikais (1941 metų vasarą) Sudvajų miškelyje, netoli Alytaus (dabar Alytaus miesto ribos). Taip tada mes, trys jos vaikai, netekome mylimos ir mylinčios motinos, o mūsų tėvas – mylimos ir mylinčios žmonos. Ją sušaudė vien dėl to, kad buvo žydė. Ji ne tik jokių nusikaltimų nepadarė, bet niekam nieko blogo nepadarė. Atvirkščiai, kaip gydytoja, ji daug gero padarė žmonėms, nepaisydama jų tautybės ir kilmės.
Tai buvo aukšto išsilavinimo, valinga moteris, baigusi Suvalkuose, gimtinėje, moterų gimnaziją aukso medaliu ir Charkovo pirmą moterų medicinos institutą. Tačiau kaip baigusi nepripažintos šalies (Tarybų Ukrainos) aukštuosius medicinos mokslus, ji tarpukario Lietuvoje neturėjo teisės praktikuoti. Mano, sūnaus, akimis žiūrint, ji buvo graži.
Mano bėda yra ta, kad aš motinos išvaizdą pamiršau, prisimenu tik iš likusių (o jų labai mažai) nuotraukų. Ir ne tik dabar negaliu motinos išvaizdos mintyse atgaminti, negalėjau ir anksčiau, jaunystėje.
Motinos veido išnykimas iš atminties mane slegia visą gyvenimą. Per anksti, man tada buvo vienuolika metų, buvau žiauriai nuskriaustas, iš manęs atėmė motiną, bet užgriuvusios to meto nelaimės ištrynė iš vaikiškos mano galvos motinos vaizdą. Nacių okupacijos ir jų lietuviškųjų ,,bičiulių“ laikais buvo išžudyta daugiau kaip keturiasdešimt žmonių iš Kuklianskių šeimos, daug mano bendraamžių, kurių kaltė buvo viena – jie buvo žydai.
Broliai – Samuelis ir Moše, jie abu vaikytėje išgyveno Holokaustą.
Mano tėvas – Saulius Kuklianskis, pavadinkime jį Veisiejų vaistininku, nors dirbo vaistininku ir Panevėžyje, ir Alytuje. Tačiau Veisiejuose jis gimė, augo, ten gyveno visa jo šeima. Veisiejuose tėvas Antrojo pasaulinio karo metais pagrįstai, matydamas, kad tarp artimų ir pažįstamų žmonių (ir ne tik žydų) jam ir jo šeimai bus lengviau pergyventi karo sunkumus. Bet ir čia, viename gražiausių Lietuvos kampelių, jis neteko gal net brangiausio turto – mylimos žmonos, daug savo giminių, brolio ir jo vaikų. Pačiuose Veisiejuose žydų nešaudė. Tas mus Kuklianskius guodė, turbūt Veisiejuose neatsirado nei norinčių žydus šaudyti, nei padėti žudikams šaudyti beginklius senius, moteris ir vaikus – savo kaimynus. Nors ir čia, Veisiejuose, kiek mums teko patirti, užtektinai buvo karingai nusiteikusių antisemitų.