,,Pasakojimų” parodų cikle – poetės, rašytojos, vertėjos, tapytojos Laimos Vincės kūrybos paroda ,,Nepasakytas žodis… poezija tapyboje“

Į parodos atidarymą lankytojai kviečiami vasario 21 d., 19 val. Savicko paveikslų galerijoje ( J. Tumo – Vaižganto g. 5 – 4, Vilnius).  Paroda veiks iki kovo 10 d.

 Užaugau šeimoje, kurioje menas buvo kasdienybė. Mano mama dailininkė. Kai buvau maža, ji  daug laiko praleisdavo iliustruodama tuomet gan gausiai leidžiamus Amerikos lietuvių žurnalus vaikams. Šeimoje augome keturi broliai ir dvi seserys, o mamai, siaučiant aplinkui tokiam būriui vaikų, piešti buvo itin sudėtinga. Todėl ji iš tėčio mechaninių dirbtuvių parnešdavo didžiulius ritinius pigaus kompiuterinio popieriaus ir susodindavo mus piešti ant tų nesibaigiančių juostų. Taip nors trumpam mus priversdama nurimti ir tapti jos modeliais.

Pirmąją individualią dailės pamoką taip pat gavau iš mamos. Vieną dieną grįžusi iš mokyklos, pasididžiuodama parodžiau mamai savo pirmąjį „tikrą“ meną – pagal duotą maketą iškarpytą moliūgą ir  paprašiau,  kad pakabintų jį ant sienos. Mama atsakė, kad nekabins, nes toks menas yra bevertis. Ir paaiškino, kad kiekvienas vaikas iškirpo lygiai po tokį patį moliūgą ir todėl nė vienas iš tų moliūgų nėra menas. Jei sukurčiau kūrinį, kuris būtų mano vaizduotės vaisius, tai jį pakabintų. Antrąją pamoką gavau iš hipio vardu Sunshine, kuris buvo didžiulio geltono autobuso, kasdien vežančio mane į mokyklą, vairuotojas. Jis prašydavo, kad atneštume savo piešinius, kuriuos kabindavo ant lenktų autobuso lubų. Droviai įteikdama piešinį ir matydama,  kaip šypsena nušviečia Sunshine veidą, supratau, kad menas turi atnešti džiaugsmą ne vien man, bet ir kitiems.

Stodama į Rutgers universitetą, negalėjau apsispręsti ką studijuoti – vaizduojamąjį meną ar literatūrą. Mano mamos dėdė garsus amerikiečių dailininkas Will Barnet nepatarė studijuoti meno universitete, bet lankyti studijas, kurios mokintų techninių įgūdžių, piešimo, supažindintų mane su skirtingomis meno pakraipomis, vaikščioti į muziejus ir Niujorko galerijas bei skaityti meno istoriją. Kodėl? Devintame dešimtmetyje dominuojanti meno mokykla Niujorke buvo abstraktusis ekspresionizmas. Will Barnet nuomone, kad aš tik būčiau veltui švaisčiusi laiką, nes ši mokykla neperprato meno esmės, o studentai nebuvo mokomi mąstyti, bet aklai kurti abstrakcijas. Paklausiusi patarimo, studijavau anglų literatūrą ir edukologiją, bet per visus studijų metus ir po to, lankydavau įvairius dailės kursus, kaip antai School of Visual Arts, Hunter College, Rutgers University,  The Arts Students’ League of New York,  Columbia University.

Kai buvau nustojusi tapyti, pasisekė sutikti du žmones, paskatinusius sugrįžti prie meno. Pirmasis žmogus – Reda Petrylienė, kurią sutikau kūrybinio rašymo Septynios Meno Dienos Neringos stovykloje Vermonte. Antrasis – tapytojas ir grafikas, kuriantis labai detalius Meino laukinės gamtos meno kūrinius, Keith Rendall. Jis surengė mano pirmąją personalinę parodą, kuriai pagamino specialius, papildančius paveikslus rėmelius. Tad tokios buvo mano gyvenime meno pamokos. Aš dėkinga savo mokytojams dailininkams, tiek daug mane išmokiusiems savo studijose apie piešimą ir tapybą– amerikietėms dailininkėms Emma Amos ir Emily Mason. Be to esu be galo dėkinga už gyvenimo pamokas, kurias gavau per meną.

Keturis metus praleidau Hong Konge ir du Pekine, kur daug laiko skyriau susipažinimui su kinų šventyklų  ir pasaulietiniu menu. Kad susipažinčiau su budistų menu ir kultūra, keliavau į Butaną ir Mianmarą, Tibetą. Budizmo mene šviesios ir ryškios spalvos naudojamos pabrėžti dvasinį sąskambį. Tai įkvėpė naudoti spalvą netikėtu, nekanoniniu būdu. Todėl leidžiu spalvai „išsireikšti” ir paklūstu jos reikalavimams, nesekant jokiomis racionalių taisyklių normomis. Iš budistų taip pat išmokau, kad menas yra nieko nevertas, jei jis nekuriamas šventoje, tyroje erdvėje ir nesusikaupus dvasioje.

Kodėl paroda vadinasi “Nepasakytas žodis…poezija tapyboje”? Tikriausiai todėl, kad poezija ir tapyba man yra neatsiejamos. Vaizdai, kurie aplanko mane eilėraščiuose, toliau gyvena mano paveiksluose ir atvirkščiai. Vaizduojamasis menas man yra tas dar nepasakytas žodis ir juo perteikiu tai, ką negaliu įsprausti į žodžius.

Aš užaugau Amerikoje, Niujorke, bet turiu lietuviškas šaknis. Mano mamos Aldonos Simutis tėtis – Anicetas Simutis, pirmasis Lietuvos ambasadorius Jungtinėms Tautoms,  pradėjęs diplomatinę karjerą prieš karą įkurtame nepriklausomos Lietuvos konsulate Niujorke ir tęsęs diplomatinį darbą egzilėje dar pusę šimtmečio. Mano mamos mama – Janina Čiurlytė-Simutienė kilusi iš Bilminų giminės Žemaitijoje. Bilminai – Žemaitijos bajorai, tarp jų buvo daug tapytojų ir muzikų. Mano tėvas, karo pabėgėlis  sovietams okupavus Lietuvą, buvo inžinierius.

 Laima Vincė

  ,,Pasakojimų“ globėjas – europarlamentaras Petras Auštrevičius