LRT.lt
Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu,šiemet atiteko savaitraščio „7 meno dienos“ direktoriui Linui Vildžiūnui.
L. Donskio premijos laureato Lino Vildžiūno kalba, sakyta atsiimant apdovanojimą:
Gerbiamoji ponia Jolanta Donskiene, gerbiamieji Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai, ponios ir ponai,
Priimdamas iš Jūsų rankų šį garbingą apdovanojimą, reiškiantį mano kuklių pastangų įvertinimą, esu giliai sujaudintas ir sykiu sutrikęs. Leonido Donskio premija – tai labai aukštas standartas, prisimenant nepakeičiamą jo vaidmenį mūsų viešajame gyvenime ir moksliniame diskurse, jo novatoriškas įžvalgas, papildžiusias filosofijos ir sociologijos žodyną (imkime kad ir Donskio sykiu su Zygmuntu Baumanu išplėtotą „takiojo blogio“ sampratą paskutinėje abiejų mąstytojų knygoje). Visi mes jaučiame tą tuštumą, kuri atsivėrė viešojoje erdvėje Leonido Donskio netekus, nes jis buvo ryškiausias, o dažnai ir vienintelis mūsų šviesuomenės balsas.
Man regis, kad piliečio, o platesne prasme – pilietinės visuomenės atsitraukimo liudininkai mes dabar ir esame. Ir ne tik todėl, kad piliečiai tampa abejingi vertybėms, – dažnas nusivylęs tiesiog nebemato prasmės ir kaip sovietiniais metais traukiasi į vidinę emigraciją. Todėl šiandien, pats būdamas panašioje situacijoje, ir jaučiuosi sutrikęs. Nebent galiu, kaip sakė Antono Čechovo „Trijų seserų“ personažas Veršininas, kiek pafilosofuoti. Žinia, filosofavo visi Čechovo pjesių personažai, jiems filosofuojant įvyko Rusiją sunaikinęs bolševikų perversmas.
Manau, kad daugeliui mūsų kelia nerimą pastaraisiais metais vykstantys visuomeninio klimato pokyčiai. Pasiremsiu sava patirtimi. Kai 2000 metais Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras „Atminties namai“ drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (dabar sunku įsivaizduoti, kad toks bendradarbiavimas buvo įmanomas) surengė Valentino Brandišausko sudaryto dokumentų rinkinio „1941 m. Birželio sukilimas“ aptarimą, šalia istorikų ir visuomenės veikėjų pakvietėme į jį ir sukilimo dalyvius. Šie dokumentai akivaizdžiai patvirtina antisemitines sukilimo organizatorių nuostatas, kuriomis buvo užkrėsti sukilėliai, mirga žydus su bolševikais tapatinančia retorika, liudija prieš žydus vykdytą terorą, ir nors diskusijos dalyvių požiūriai į sukilimo pobūdį labai skyrėsi, pokalbis įvyko ir buvo prasmingas.
O kai prieš keletą metų Darius Kuolys, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, pakvietė istorikus į pirmą viešą pokalbį apie Kazio Škirpos istorinius „nuopelnus“, diskusiją paprasčiausiai sužlugdė organizuotai atvykę dešinieji patriotai. Manau, kad radikalizmas visada tikrina leistinumo ribas ir atitinkamai planuoja tolesnes akcijas. Patikrintas nebaudžiamumas leidžia savavališkai atstatyti lentą Jonui Noreikai ir alėjos pavadinimą Kaziui Škirpai. Nuomonės dėl lentos Noreikai neturi nei Vrublevskių biblioteka, nei Mokslų akademija, kitaip tariant, mūsų intelektualinis elitas, o Prezidentas, pagal apibrėžimą – moralinis šalies autoritetas, pareiškia, kad Vilniaus mero sprendimas ją nukabinti neapgalvotai supriešino visuomenę. Sakyčiau, priešingai, – nubrėžė dėsningą visuomenės takoskyrą, parodydamas, kas yra kas ir ko vertas.
Pozicijų skirtumą išryškino virtualioje erdvėje vykstanti diskusija, tačiau to nepakanka. Ji rodo ne tik santykinį pilietinės visuomenės suaktyvėjimą, bei ir silpną jos lyginamąjį svorį. Tai tiesiog pavieniai balsai, neturintys platesnės paramos. Galime įsivaizduoti demonstracijas prieš miškų kirtimą ir parkų niokojimą, bet ne „sardinių“ judėjimą prieš dešinįjį ekstremizmą. Juo labiau kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri priešintųsi nacionalizmo tendencijų stiprėjimui.
Čia noriu pasitelkti Donskio ir Baumano vartojamą atminties atrofijos sąvoką. Požiūris į neseną istoriją, ypač – į 1941-uosius, visą nepriklausomybės laikotarpį buvo didysis Lietuvos politikos išbandymas, egzaminas, kurio ji taip ir neišlaikė. Noras matyti savo istoriją švarią, herojišką ir be dėmės nepriklausomybės pradžioje buvo ir politikų, ir jų atstovaujamos ką tik išsilaisvinusios visuomenės bruožas, gal veikiau, – pasąmoningas siekis. Oficialusis Lietuvos istorijos naratyvas, formuojamas anaiptol ne istorijos mokslo, taip ir liko susaistytas šio tikslo. Kodėl tokia politinė nuostata nesikeitė ištisus dešimtmečius, – tai jau kitas klausimas, kurį paliksiu atvirą.
Priminsiu nebent išeivijos publicisto Zenono V. Rekašiaus 1999 m. „Akiračiams“ rašytą straipsnį „Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo reicho satelitu“, LR Seimui tuomet sumanius įteisinti Laikinąją vyriausybę kaip šalies valstybingumo tęsėją. Priėjęs išvadą, kad LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) sudaryta Laikinoji vyriausybė buvo neteisėta ir savo kreipimusi į tautą siūlėsi Vokietijai į satelites, Rekašius apžvelgia ir išeivijos požiūrį į Laikinąją vyriausybę po karo, kas man atrodo svarbu ir mažai žinoma.
Pastangų atkurti Laikinosios vyriausybės veiklą, anot Rekašiaus, buvo jau pirmosiomis išeiviško gyvenimo dienomis. Buvo pasiūlymų VLIK’ui (Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui) egzilinės vyriausybės funkcijas pavesti Laikinajai vyriausybei, kurios visi nariai tuo metu jau gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Tačiau keturios iš dešimties VLIK’ą sudariusių grupių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (Stasys Žymantas), Lietuvos socialdemokratų partija (Juozas Kaminskas – šia pavarde po karo gyveno Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis VLIK’o pirmininkas Steponas Kairys, išvykęs iš Lietuvos su padirbtais dokumentais), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (Andrius Valuckas) ir Ūkininkų partija (Vaclovas Sidzikauskas) – įteikė ultimatyvų pareiškimą, iškeldami sąlygas, kurių neįvykdžius minėtos politinės grupės iš VLIK’o pasitrauktų. Viena iš tų sąlygų skamba taip: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme“.
1945 m. liepos 3 d. VLIK’o posėdyje buvo priimtas nutarimas, patenkinantis šiuos reikalavimus: buvo pabrėžtas būsimos Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis ir demokratiniai jos atstatymo procesai, o Laikinoji vyriausybė nebuvo net paminėta. „Taigi, 1945 metais, – apibendrina Zenonas Rekašius, – kai 1941 metų įvykiai dar buvo gyvi žmonių atmintyje (išskirta mano – L. V.), politinės veiklos išeivijoje vadai matė reikalą visiškai atsiriboti nuo 1941 m. birželio Laikinosios vyriausybės.“
1990 metais atstatant Lietuvos nepriklausomybę, 1941-ųjų įvykiai, matyt, jau buvo išblėsę iš daugumos politikų gyvos atminties, užgožti sovietmečio nuoskaudų, ir vertinant šiuos įvykius įsigalėjo išeivijos frontininkų (kitaip tariant, LAF’o politinės tradicijos tęsėjų) naratyvas. Tai esminis Lietuvos Respublikos demokratijos paradoksas, pasireiškiantis sistemingai kartojamomis klaidomis. Paskutinis pavyzdys – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko (orveliškai skamba jau pats komisijos pavadinimas) Arūno Gumuliausko siūlomas nutarimo projektas, kuriame teigiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuo metu buvo okupuota. Tai nenauja atsakomybės permetimo logika. Ją pasitelkė frontininkai, perėmė antisemitizmo „klasikas“ Jonas Mikelinskas, tvirtinęs, kad Holokaustas lietuviams buvo vien okupacijos primestas, o žydai patys užsitraukė juos ištikusią Katastrofą. Panašių teiginių nutarimo projekte, žinoma, nerasime, tačiau jo priėmimas reikštų atsiribojimą nuo atsakomybės valstybiniu lygiu.