Kontekstas – istorija.   Naudingi  idiotai siekia bet  kokia kaina  pritaikyti istoriją savo primityviems nacionalistiniams interesams. Ir visa tai istorinės tiesos ir visos Lietuvos visuomenės juodinimo sąskaita.  Kremlius jiems ploja atsistojęs. Faktas, kad ura patriotai, fašistuojančios grupės per rinkimus  surenka  tik apie 1 proc. balsų Lietuvos priešams nerūpi. Mat, ura patriotai šaukia garsiausiai.

Lietuvos prezidentas. prieš važiuodamas  šių metų sausio  27 dieną  į Lenkiją, kur buvo minimos  Aušvico išvadavimo   75 -tosios   metines,  galėjo atidžiai susipažinti su Ukrainos prezidento Valodymyro Zelenskio pozicija  paskelbta  The Times of Israel leidinyje. Štai jo nuomonė apie susitepusių Ukrainos didvyrių herojizavimo politiką: „Tai labai komplikuota ir jautri tema. Didvyriai garbinami vakarų ir centrinėje Ukrainoje, bet yra ir kiti ukrainiečiai turintys savus didvyrius, todėl manantys  kitaip. Aš suprantu tuos skirtingus jausmus.  Štai kodėl esu ne kartą aiškiai  pabrėžęs: kai istorija yra tokia  komplikuota, formuokime bendrą istoriją. Pasirinkime  didvyrius nekeliančius kontroversijų nei šiandien, nei mūsų ateityje.  Statykime paminklus, vadinkime gatves vardais tų,  kurie neprovokuoja konflikto. Atsiribokime šiame kontekste nuo politikos“.

Deja, kol  Lietuvos  1941-1944 metų istorijos tyrimas lieka  šiandieninio Genocido centro rankose, kol už istorinius tyrimus bus atsakingi ne istorikai, o  asmenys neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo (bet kažkodėl įgavę istorinių pažymų formulavimo galią), tol V. Putino dezinformacijos strategai garsins Lietuvą kaip fašistuojančią valstybę. Reikia būti neišmanėliu, kad nepanaudotum  prieš Lietuvą ne istoriko D. Stančiko pažymą  pavertusią J. Noreiką žydų gelbėtoju. Anot jos, atradus kunigo J. Borevičiaus liudijimą,  pagaliau buvo įrodyta, kad prieš penkis  metus Genocido centro paskelbta pirmoji pažyma buvo teisinga. Akivaizdu, kad  šis ne istorikas net nesuprato, ką jis tuo savo pareiškimu patvirtino. O patvirtino jis štai ką:  Genocido centro ne istorikai neturėjo jokių tvirtų įrodymų galėjusių pavirtinti jų  pažymą apie J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją.  Visą šį laiką buvo akivaizdu, kad  pirmosios pažymos argumentacija buvo pilna spekuliacijų, interpretacijų. Lygiai tokios pat kokybės yra ir antroji pažyma, kurią be gailesčio sumalė Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto garbūs, garsūs profesionalai istorikai. Kaip  Genocido centro direktorė teisinasi,   kad jos institucijoje   istorines pažymas rašo ne istorikai?  Ogi jai svarbiausia, kad „tyrėjai“ tikėtų savo išvadomis. Dar kartą: reikia būti visišku kvailiu, kad  nepasinaudotum tokiomis auksinėmis dovanomis skleidžiant dezinfomaciją prieš Lietuvą.

Yra dar vienas šios pritrenkiančios žinios apie ne istorikų savivalę Genocido centre aspektas. Teisinis aspektas. Plačiai nuskambėjusiame  teisminiame  ginče „Grant Gochinas prieš Genocido centrą“, Administracinis   teismas savo nutartyje  rėmėsi Genocido centro argumentu, girdi,  asmenys, G. Gochinui padėję  analizuoti istorinius dokumentus siejamus su J. Noreika,   nebuvo istorikai. Todėl, anot Genocido centro,  šių asmenų  tyrimai turi būti atmesti ir traktuojami kaip niekiniai.   Tačiau Genocido centras  neinformavo teismo, kad pažymą apie J. Noreiką rašė ir medžiagą tyrė saviveiklininkai neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo.  Teismas, patikėjęs, kad Genocido centro darbuotojai yra profesionalūs istorikai, kurie  privalo remtis   moksliniais tyrimų metodais,  G. Gochino skundą atmetė.  Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, jog teismas nesiėmė spręsti, ar teiginiai apie J. Noreiką teisingi, pagrįsti ar ne. Administracinio teismo nutartyje teigiama, kad apie  Genocido centro išvadų pagrįstumą  turi spręsti istorikai, todėl teismas nesiruošia jų dubliuoti.

Štai iš tokių neatleistinų susimovimų mūsų priešai formuoja dezinformacijos kampanijas prieš Lietuvą visame pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje. Dezinformacijos atgarsiai virsta argumentacija prieš Lietuvą Europos Sąjungos valstybėms užkibusioms ant V. Putino režimo siekio perrašyti istoriją.

Tikriausiai užkibo ir Seimo narys, Seimo  Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Jis rengia Seimo nutarimo projektą, kuriuo norima  pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Tai tas pats istorikas, kuris 1987 metais   apgynė kandidatinę disertaciją “Lietuvos Komunistų Partijos  veikla vystant teatrinį meną respublikoje“.  Disertacija buvo pristatyta TSKP istorijos  katedroje. Jo oficialus oponentas –  liūdnai pagarsėjęs Mykolas Burokevičius. Staiga  per vieną naktį tapęs ura patriotu A. Gumuliauskas nusprendė „ginti“ Lietuvą nuo, tikriausiai, žydų puolimo ir jų kaltinimų Lietuvai. Bet Lietuvos žydų bendruomenė niekada nebuvo teigusi ir nesiruošia teigti, kad visi lietuviai buvo žydšaudžiai, o Lietuva kalta dėl Holokausto. Taip, šešias savaites Laikinoji Lietuvos vyriausybė taikstėsi su žydų žudynėmis, nekreipdama dėmesio į kai kurių ministrų pastangas jas sustabdyti.  LLV  organizavo Tautos darbo apsaugos batalioną  (TDA), kuris  Kauno VII forte išžudė apie 5 000 žydų ir pusantro tūkstančio ukrainiečių karo belaisvių. LLV taip pat paskyrė Lietuvai civilinę administraciją, policijos ir saugumo batalionų vadus, be kurių būtų buvę neįmanoma per šešis pirmus karo  mėnesius atlikti „darbo“  –  nužudyti apie 140 000 žydų visoje Lietuvoje… Paskirta administracija kartu su LLV vyriausybe, deja, neatsistatydino.  Žinoma, iš meilės Lietuvai, bet ne žydams. Todėl pasitraukus LLV,  atsakomybė už žydų persekiojimą ir jų žudynes krito ant   už tai atsakingų   asmenų sąžinės. Tačiau tol, kol šiandienos Lietuvos teisėsauga  (įskaitant teismus)  neapsiims rimtai tirti nusikaltimų žmoniškumui, vertinti juos  pagal JT pripažintą genocido nusikaltimų apibrėžimą, tol, anot armėnų genocido tyrėjos Siobhan Nash – Marshall, genocidas tęsis žmonių sielose. Atgailos ir susitaikymo nesulauksime.  (The Sins of the Fathers. Turkish denialism and the Armenian genocide. New York, 2017).

Taigi, Lietuvos žydų bendruomenės pozicija nesikeičia. Skaitykite  šia tema ir mano knygą „Mes nežudėme“, kurioje teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Tad kyla klausimas:  kam skirti tokie projektai, kaip p. A.Gumuliausko?  Mano supratimu, žmonių kiršinimui ir galimų Seimo nario  rinkėjų balsų žvejonei purvinoje kūdroje. Ponas Seimo narys, matyt, persigandęs  jau teigia, kad jis buvo neteisingai suprastas, kad vėl ta netikusi žiniasklaida viską supainiojo. Aišku viena: tokie neatsakingi pasiūlymai stato į  kvailą padėtį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris turės žiūrėti Izraelio vadovams į akis galimai jausdamas gėdą už  vietinių naudingų idiotų išsišokimus.

Visokie su tikrove nieko bendro neturintys „Lietuvos gynimo“ projektai ir ne istorikų sukurptos menkavertės  pažymos tarnauja vieninteliam