Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė,  pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.

Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.

LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.
Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Vaikų klubas „Ilan“ ruošiasi Pesachui

Vaikų klubas „Ilan“ ruošiasi Pesachui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengiasi vienai iš svarbiausių žydų švenčių – Pesachui. Šiai šventei ruošiami tradiciniai patiekalai pagal griežtas produktų asortimento taisykles. Tačiau nereikėtų manyti, kad draudimas naudoti chametz – patiekalus iš miltų ir pan. šventinį stalą galėtų nuskurdinti. Anaiptol. Per Pesachą kiekviena namų šeimininkė gali parodyti tikrus fantazijos ir kulinarijos meno stebuklus, o įvairūs patiekalai iš macų patinka net išrankiems gurmanams! Pesacho išvakarėse LŽB vaikų klube „Ilan“ vaikai ir suaugusieji išmoko paruošti saldumynus šventiniam stalui – Matzų tortui. Mokymuose dalyvavo daugiau nei 20 žmonių. Siūlome pažiūrėti mūsų nuotraukas.

Ruošiantis užsiėmimui vaikų klube “Ilan” reikia tinkamai apsirengti: reikalinga kepurė, prijuostė!

Madrichės (vadovė) Elza pasakoja ir rodo, kaip pagaminti nuostabų desertą.

Atidžiai klausomės ir kartojame!


Atrodo, sekasi!


Ruošdami šventinį desertą, nepamirškite šypsotis!

Viskas vyksta pagal planą!

Galutinis patepimas!

Valio! Pasisekė! Natanas: „Aš pagaminau tortą tėčiui!“

Vilniaus universitete suteikti Grįžtančios atminties diplomai

Vilniaus universitete suteikti Grįžtančios atminties diplomai

Vilniaus universitetas tęsia moksliniu istoriniu tyrimu paremtą iniciatyvą Grįžtanti atmintis – Recovering Memory. Šia iniciatyva siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.

 Iniciatyvos Grįžtanti atmintis – Recovering Memory tikslai:

Įvertinti totalitarinių režimų poveikį Vilniaus universiteto bendruomenei, identifikuoti nukentėjusius asmenis ir išreikšti jiems pagarbą vadovaujantis istorinio teisingumo ir pagarbos principu.

Gaivinti universiteto bendruomenės istorinę atmintį, skatinant prisiminti ne tik šviesius ir garbingus universiteto istorijos puslapius, bet ir niūrius, neretai skausmingus įvykius.

Prisidėti prie pasauliui ir istorijai atviros visuomenės ugdymo.

2019 balandžio 2d. Atminties diplomais pagerbti 85 buvę Vilniaus Universiteto (VU) studentai ir darbuotojai, kurie dėl sovietų ir nacių veiksmų buvo pašalinti iš universiteto.

Ceremonijos metu pagerbti ir 47 žydai, kurie 1941 metais buvo pašalinti iš universiteto dėl savo tautybės. Universitetas taip pat pagerbė ir šešis skirtingų fakultetų studentus, kurie iš universiteto buvo pašalinti dėl antitarybinės veiklos ar ryšių su partizanais.

VU rektorius Artūras Žukauskas sako, kad universitetas jaučia pareigą tinkamai įvertinti savo istoriją ir žvelgti į tamsiuosius gyvavimo metus tam, kad ištaisytų klaidas, o pasiekimus švęstų su dar didesne šeima – visais bendruomenei priklausančiais nariais.

„Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja, kaip apie visuotinės laisvės sergėtoją, atkaklų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, gali susiklostyti aplinkybės, o tokių mūsų istorijoje būta, kai kiti priims sprendimus už mus, mūsų nepaisydami“, – teigia A. Žukauskas.

VU docentė, istorikė dr. Jurgita Verbickienė akcentuoja, kaip svarbu prisiminti dėl totalitarinių režimų veiklos iš universiteto pašalintus žmones.

„Tai milžiniški žmogiškieji ir intelektualiniai nuostoliai mūsų šaliai, suvaržytos galimybės ir kitas kryptis įgavę ar prievarta nutraukti gyvenimai (…), mums tai savos istorijos permąstymas ir suvokimas, pastangos atkurti istorinį teisingumą ir platus žingsnis į ateitį“, VU pranešime.– pabrėžia J. Verbickienė.

VU teigimu, postūmiu permąstyti universiteto santykį su praeitimi tapo Izraelio medicinos profesoriaus Moshes Lapidotho laiškas. Šiame laiške buvo išreikštas prašymas simboliškai prisiminti profesoriaus dėdę Chlaunę Meištovskį, kuris buvo prieškario Vilniaus universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentas. Fiziką ir chemiją aštuonis semestrus studijavęs C. Meištovskis dėl žydų tautybės iš universiteto buvo pašalintas nuo 1941 metų liepos 1 dienos.

Prieš kelias dienas iki šio įvykio universitete plačiu mastu pradėtas vykdyti Vokietijos nacionalsocialistams pavaldaus okupacinio Švietimo departamento vadovo įsakymas, kuriuo vadovaujantis atgaline data iš Vilniaus universiteto buvo atleisti ir pašalinti žydų kilmės darbuotojai ir „šviesų socializmo rytojų“ kūrę ar režimą palaikę universiteto bendruomenės nariai.

„Yra apie tūkstantį pretendentų į Atminties diplomą. Vien nacių okupacijos pradžioje Vilniaus universitetą privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų tautybės žmonių, buvo pašalintas ir vokietis profesorius, kurio žmona buvo žydų tautybės. Keli šimtai lietuvių taip pat neteko galimybės dirbti ar studijuoti Vilniaus universitete pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metu“.

Grįžtančios atminties diplomų ceremonijoje dalyvavo,  Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas  ir daug pašalintų iš VU 1948 m. tremtinių ir jų vaikai ir vaikaičiai.

Ansamblis “Fajerlach” muzikantai B.Kizneris ir M.Jablionskis  atliko žydų partizanų himna „Zog nit keynmol“ („Niekada nesakyk“)

Suteikti atminties diplomai: Olkinaitei Matlė / Matildai, Olkinui Elijui Leibai, Josadaitei Chanai

Olkinaitė Matlė / Matilda

Studentė Matlė (Matilda) Olkinaitė (1922–1941) gimė Panemunėlio miestelyje, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1939 m. labai gerais pažymiais baigė Rokiškio kun. J. Tumo-Vaižganto valstybinę gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba ir tais pačiais metais pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui, siekdama studijuoti Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau prancūzų kalbos studijas tęsė Vilniaus universitete. Matlė buvo žinoma kaip puiki poetė, rašiusi lietuviškai ir nuo trylikos metų spausdinusi savo eiles vaikų žurnale „Žvaigždutė“ . Yra išlikęs Matlės Olkinaitės dienoraštis ir užrašai su sukurtais posmais. Matlė Olkinaitė iš Vilniaus universiteto buvo pašalinta 1941 m. rugsėjo 19 d. dėl tautybės, vykdant nacionalsocialistinio Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. 21606. Matlė Olkinaitė

Olkinas Elijas Leiba

Studentas Elijas Leib Olkinas (1919–1941) gimė Panevėžio mieste, vaistininko Nojaus Olkino šeimoje. 1938 m. Elijas baigė Kėdainių valstybinę gimnaziją lietuvių dėstomąja kalba ir siekė tapti gydytoju, tačiau jo prašymas studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete nebuvo priimtas. Vis dėlto leista studijuoti chemiją Matematikos-gamtos mokslų fakultete. o metų Elijas Leib kreipėsi į rektorių prašydamas jį perkelti į Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių, motyvuodamas noru sekti tėvo vaistininko pėdomis. 1939 m. pabaigoje Vilniui vėl tapus Lietuvos valstybės dalimi Jankelis, kaip ir dalis kitų studentų, iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. 1941 m. rugsėjo 19 d. remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606 Elijas Leib Olkinas dėl savo tautybės buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto. Jis buvo įkalintas Kauno gete, iš kurio kartu su keletu bičiulių pavyko pabėgti į Vabalninko mišką, tačiau likimas nebuvo palankus. Jis per klaidą buvo pašautas kitos miške besislapstančios grupės nario ir mirė nuo sužeidimo.

Josadaitė Chana

Studentė Chana Josadaitė (1919–1942(?)) gimė Kalvarijos mieste, Maušos Josadės ir Ester Feigės Josadienės (Skaždinaitės) šeimoje, gyvenusioje Vytauto gatvėje 30-uoju numeriu pažymėtame name. 1936 m. Chana įstojo į penktą klasę privačioje Kauno žydų gimnazijoje, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba, o 1940 m. jai buvo suteiktas 8 klasių gimnazijos baigimo pažymėjimas. 1940 m. rugpjūčio 10 d. Chana pateikė prašymą Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui studijuoti Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Chemijos skyriuje ir buvo priimta mokytis nuo rugsėjo 1 d. Universitetą perkėlus į Vilnių Chana įsikūrė sostinėje, Vingrių gatvėje. Pradėjusi trečiąjį skyrių 1941 m. rugsėjo 19 d. Chana Josadaitė buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto vykdant nacionalsocialistams pavaldžios Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento įsakymą ir nužudyta Holokausto metu.

Skaitykite daugiau

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Minint rašytojo Icchoko Mero penktąsias mirties metines Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ su Kelmės rajono savivaldybe pakvietė į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje, Icchoko Mero aikštėje, prie Jono Graičiūno gimnazijos. Ceremonija įvyko 2019-03-13, dalyvavo šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, Kelmės savivaldybės atstovai, I. Mero kūrybos gerbėjai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio.

Balandžio mėnesį LŽB pasiekė padėkos laiškas nuo Icchoko Mero šeimos iš Paryžiaus:

I.Mer šeimaSCAN_20190405_114342620
Macai įteikti ORT gimnazijoje

Macai įteikti ORT gimnazijoje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiaudama su Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, prisideda prie Pesacho šventės tinkamo pažymėjimo Vilniaus žydų šeimose. Šiandien, kovo 5d. tradicinio gimnazijos moksleivių Šabo sutikimo ceremonijos metu, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pasveikino gimnazijos bendruomenę su atėjusiu pavasariu, artėjančia Pesacho švente, pakvietė ir toliau aktyviai puoselėti žydišką gyvenimą Vilniuje.

Bendruomenės vardu kiekvienam gimnazistui ir ORT gimanzijos darbuotojui buvo įteikta macų dėžutė – Pesacho stalo simbolis.

Dėkojame už paramą Geros Valios Fondui.

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas

Roberto Singerio laiškas Jo Ekselencijai, Lietuvos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

Gerb. Ministre Pirmininke, S. Skverneli,

Pasaulio žydų kongresas ir mūsų narė – Lietuvos žydų bendruomenė neseniai nusivylė  paskelbtu Lietuvos valstybės institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro žiaurios vaikų akcijos (metinių  išvakarėse) paskelbtu tyrimu, kuris panašu, pateisina siaubingą vaikų akciją, arba sumažina siaubingą nacių kolaborantų beširdiškumą ir iškraipo Holokausto faktus, akivaizdžiu bandymu išteisinti lietuvius, atsakingus už tūkstančių jų kaimynų  žydų  nužudymą.

Tai yra ne tik Holokausto revizionizmas ir neigimas tuo metu, kai didžiausias nusikaltimas istorijoje nusipelno Lietuvos vyriausybės ir visuomenės pasmerkimo aukščiausiame lygyje.

Dokumentas išsiskiria itin ryškiais ir įžeidžiančiais netikslumais bei nenuosekliu Lietuvos bendradarbiavimo su naciais aiškinimu. Jame teigiama, kad viena vertus, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, bet tuo pačiu metu nacių Vokietija buvo laikoma sąjungininke. Be to toliau rašoma, kad lietuvių, kurie šaudė žydus, skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Aklai švaistomasi žodžiais, kai tuo tarpu didžiausias nužudytų žydų skaičius procentaliai, buvo būtent Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė laikosi vieningos nuomonės, kad bet koks kolektyvinis etninių lietuvių ar kitų etninių grupių pasmerkimas už Holokausto įvykdymą yra visiškai nepriimtinas.

Mes lygiai taip pat priešinamės bet kokiems bandymams atleisti įrodytą atsakomybę tiems lietuviams, kurie kolaboravo, žudydami žydus, arba dabar pristato iškreiptą Holokausto epochos naratyvą naujai Lietuvos piliečių kartai. Mes prisijungiame prie mūsų narės- Lietuvos žydų bendruomenės, ragindami Lietuvos vyriausybę, vykdomosios ir įstatymų leidžiamuosius padalinius, nedelsiant ir vienareikšmiškai pasmerkti pareiškimą kaip institucinio antisemitizmo incidentą ir pareikalauti, kad Centras viešai  paskelbtų negaliojančiu šį savo tekstą, atsiprašytų Lietuvos žydų bendruomenės ir žydų pasaulyje už Holokausto menkinimą (jo apimties mažinimą), Lietuvos visuomenės už jos klaidinimą, įžeidus abi puses: tiek aukų atminimą, tiek ir didvyrius, kurie bandė juos išgelbėti.

Mes vertiname jūsų supratimą šiuo kritiniu klausimu. Augant antisemitizmui visame pasaulyje ir matant didėjantį neonacių judėjimų populiarumą, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalių kaimynes, šiuo metu svarbiau nei bet kada anksčiau išlaikyti aiškų Holokausto suvokimą ir atmintį, šviesti jaunąją kartą apie ksenofobijos, antisemitizmo, ir aklos neapykantos pavojų. Skleidžiant ir neteisingai interpretuojant  tam tikro naratyvo faktus, durys išlieka atviros žiaurumui, pvz., Holokaustui pasikartoti.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė yra pasirengę visais būdais padėti šių atsakingų ir svarbių siekių įgyvendinimui.

Roberto Singerio parašas

Laiškas anglų kalba

CC: Linui Linkevičiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministrui, Fainai Kukliansky, LŽB pirmininkei

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas

Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.

Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.

Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.

Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.

Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.

„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.

Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?

Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.

Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.

Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).

Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.

Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.

Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.

Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.

Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni?  Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų  aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.

Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.

Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.

 

Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).

J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis  prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.

 

Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą,  Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.

Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.

Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.

KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.

LSK  “Makabi” plaukikai ruošiasi  plaukimo  varžyboms Europos Makabiadoje Budapešte, rungtyniaudami  Kaune

LSK  “Makabi” plaukikai ruošiasi  plaukimo  varžyboms Europos Makabiadoje Budapešte, rungtyniaudami  Kaune

2019 m. kovo 31 d.  Kaune  geriausiame  Lietuvos  plaukimo  baseine ( Kauno  m.  daugiafunkcinis  sporto  ir  pramogų  kompleksas  „GIRSTUTIS“)  vyko  LSK  „Makabi“ pavasario plaukimo  varžybos, kuriose  dalyvavo  plaukikai  iš  Vilniaus, Kauno,  Panevėžio  ir  Šiaulių. Sportininkai  rungtyniavo  atskirose  amžiaus  grupėse. Varžybos  buvo  vykdomos  25 m. laisvu  stiliumi  ir  50 m.  krūtine  distancijose  tarp  moterų  ir  vyrų 25m baseine. LSK „Makabi“ rinktinės nariai plaukė papildomai kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi.

Moterų  grupėje  po 2 distancijas laimėjo  Vilniaus  plaukimo  trenerė  Valentina  Timofejeva  ir  jos  auklėtinės  Erika  Filipavičiūtė, Lingailė Bugvilionytė, Anastasija Mamčenko.  Vyrų  tarpe  2  kartus  nugalėjo  tik Kristupas Kvitko (Panevėžys), po 1 pergalę iškovojo vilniečiai Timofej Devkš, Aleksej Fadeev, Adrian Milevskij, Kristijonas Šreiberis ir Aaron Galpern, kauniečiai Raja Verblinskaja ir Leonidas Levinas, panevėžiečiai   Albertas  Savinčius ir Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

Kontrolinėse varžybose 50m baseine 100m laisvu stiliumi merginos parodė tokius rezultatus:

1. Erika Filipavičiūtė  – 1.07.67  2. Kamilė Ilijonskytė (Kns) – 1.13.75   3. Anastasija Mamčenko – 1.19.73

Vaikinų tarpe prizininkai buvo visi vilniečiai:  1. Andrej Fadeev – 1.01.06 .   2. Robert  Nikitin – 1.02.30.  3. Aleksej Fadeev –  1.05.95.             Visi  plaukikai  buvo  apdovanoti  atminimo medaliais, o varžybų  nugalėtojai – gražiomis  taurėmis, specialiomis  taurėmis  buvo  apdovanoti   jauniausia  ir  vyriausios  varžybų  dalyvės, bei  greičiausi plaukikai. Sportininkai  po varžybų  galėjo  atstatyti  jėgas  įvairiose  pirtyse  ir  sukūrinėse  voniose bei  skaniai  papietauti.  Vilniaus komandą organizavo ir sėkmingai vadovavo Vilniaus LSK „Makabi“ pirmininkas Artiom Perepelica ir trenerė Valentina Timofejeva. Varžyboms  sėkmingai  vadovavo  vyr. teisėja  Aušra Štreimikytė.

 Panevėžio žydų bendruomenės nariai taip pat dalyvavo makabiados plaukimo varžybose.
Draugiškose rungtynėse dalyvavo ir kitų miestų atstovai. Dalyviams buvo pasiūlytas puikus modernus baseinas ,,Girstutės, Dėkojame organizatoriams už puikia sporto šventę.
Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.

LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.

Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.

Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.

Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.

 

Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942

“Menora” kviečia žiūrėti reportažą iš knygos pristatymo – atsiminimų popietės – Aaronas Garonas „Vilnietiškas žydų pasaulis”

Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“.   Nuoroda į laidos įrašą >>Čia

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu”  vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.

Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.

Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.

Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.

Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.

Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat  – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.

Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Balionų pasaulis – puiki Ilano klubo pramoga

Ilano klubo koordinatorė Sofja ir kelios padėjėjos pasveikino uzsiemime dalyvavusius 30 vaikų. Į užsiėmimą atejo ir klubo Dubi vaikučiai. Visiems vaikams, kurių amžius nuo 4 iki 12 metu, patiko balionų  šventė.

Vaikams buvo parodyta, kaip pripūsti ilgus permatomus balionus su rankiniu siurbliu.

Kai balionai buvo pripūsti, suaugusieji,  šio renginio vedėjai, surišo balionus  ir parodė vaikams, kaip juos modeiuoti, kad įgautų įvairias formas, panašias į šunį, kardą, ir karūną.

Tokie balionai buvo dar ir dekoruojami lipdukais. Visiems vaikams balionų užsiėmimas labai patiko. Kai visi balionai buvo pripūsti, įgavo įdomias formas, vaikai buvo vaišinami sultimis ir užkandžiais.

Nuotraukos Dovilės Abromavičiūtės

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Šią lentelę galima pamatyti vos įžengus į mokyklą pirmame aukšte, kairėje pusėje ant sienos. Jos atsiradimas – tai kelerius metus trukęs kruopštus įdomus darbas.
]

2013m. tai buvo tik  svajonė, kurią puoselėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklos mokytoja Teresa Segalienė: pakviesti vaikus iš Japonijos mokyklos, kurioje mokėsi Č.Sugihara.

Reikėjo įdėti daug pastangų, siekiant rasti šią mokyklą. Vaikai pradėjo rašyti laiškus,  rašė juos ne kompiuteriu, mokiniai gaudavo ranka rašytus laiškus. Vaikai iš Japonijos ir vaikai Vilniuje norėjo dalyvauti mainų programoje, bet mokyklos vadovybė dar abejojo. Japonijos mokyklos dar nedalyvavo tokiose programose.

Mokytoja T.Segalienė pasakoja, kaip jos mokiniai dalyvavo nuotraukų parodoje „AŠ ŽINAU APIE ČIJŪNĘ SUGIHARĄ“ ir dalyvavo susitikime su Nabuko Sugihara-Č.Sugiharos sūnumi. Į susitikimą Lietuvos žydų bendruomenėje buvo pakviesti du išgyvenę liudininkai: Nina Admoni ir M. Weilandas iš Australijos, ten dalyvavo mokytoja T.Segalienė. Vaikai kasmet lankėsi Č.Sugiharos muziejuje Kaune.

Nuo pat pradžios projektas buvo vykdomas beveik be finansavimo, mokytojos T.Segalienės asmeninėmis lėšomis. Būdavo apmokėtas siuntinių siuntimas, suteiktas autobusiukas ekskursijai į Č.Sugiharos muziejų ir IX Fortą, Magalinskų šeima pakvietė Šabatui, p. Žitkauskas nuvežė svečius į Trakus ir parodė pilį.

„Be gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo pritarimo nebūtų nei vieno projekto, be to prisidėjo  direktoriaus pavaduotoja Jelizaveta Lichtišain, be jos patarimų ir tvarkaraščių keitimų taip pat neįvyktų projektai. Esu visiems nuoširdžiai dėkinga“,- pasakoja T.Segalienė.

2018 kovą su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje Toyoei Shigeeda susitiko mokyklos prie Nagojos universiteto Pedagogikos katedros direktoriaus pavaduotoja Junko Hara su kolegomis. Ši mokykla kitais metais ketina pradėti moksleivių mainus su Vilniaus m. Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Dauguma Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje besimokančių vaikų – žydų tautybės, o viena mokyklinių mainų priežasčių yra Č. Sugiharos įvykdytas žygdarbis, kai jis dirbdamas Japonijos diplomatu Kaune gelbėjo žydus 1941m. suteikdamas jiems „Gyvenimo vizas“, kad jie galėtų išvykti ir išsigelbėti.

Tikimasi, kad abiejų mokyklų tarpusavio ryšiai stiprės ir toliau.

Nuotraukoje iš kairės: Aukštesniosios ir žemesnės vidurinės mokyklos prie Nagojos universiteto: Hiroaki Sankoda, Junko Hara direktoriaus pavaduotojai, Zuiryo vidurinės mokyklos (4500 mokinių) mokytoja Reiko Kajino, Tadashi Arai direktorius, Reiko Arai.

https://www.facebook.com/JapanEmb.Lithuania/posts/1907653435933532

2018 spalį 10 mokinių su mokytoja T.Segaliene buvo pakviesti į Č.Sugiharos memorialo atidengimą Nagojoje. „Tai buvo nuostabiai graži ceremonija. Mūsų grupė aplankė Nagojos universitetą, kur dirbo 6 Nobelio premijos laureatai, dalyvavo pamokose, kur klasėse mokosi po 42 vaikus, mokykloje nėra jokių valytojų ir valgyklų. Vaikai pamatė auksinę šventyklą, aplankė Kioto – senąją Japonijos sostinę ir patyrė, koks yra Japonijos kasdienis gyvenimas“, – pasakoja mokytoja T.Segalienė.

2019 kovą vaikai iš Japonijos viešėjo Vilniuje, jiems buvo organizuota ekskursiją po miestą, jie aplankė Č,Sugiharos muziejų Kaune, Metoropolitan viešbutį, kur Sugihara priimdavo interesantus, geležinkelio stotį (Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta), IX forto memoriale gidas vaikams vedė ekskursiją  požemiuose, rodė sušaudymo vietą.

,,Vilniuje KGB muziejus nepaliko abejingų, moksleiviai buvo ekskursijoje Prezidentūroje, matė vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Jie aplankė Trakų pilį, turėjo edukacinę pamokėlę apie viduramžių ginklus, galėjo juos laikyti ir fotografuotis, net nesitikėjau, kad tai suteiks jiems tiek džiaugsmo. Trakuose jie kepė kibinus. Japonijos moksleiviai buvo ekskursijoje Anykščiuose aplankė arklių muziejų ir kepė duoną, ragavo lietuviškus patiekalus.”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriui M.Jakobo pritarus, buvo užsakyta Č. Sugiharos atminimo lentelė ir sukviesti garbingi svečiai:  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki  atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Svečius iš Japonijos  pradžiugino šis susitikimas.

 Pasibaigus ceremonijai, svečiai dalyvavo ekskursijoje Seime. Seni VU pastatai, patalpos, salės nustebino japonus, ekskursija po buvusį Vilniaus žydų getą leido suprasti, koks buvo tragedijos mastas, kai per vieną dieną jie  buvo suvaryti į getą, jų laukė badas, fizinis naikinimas, sušaudymai.

Svečiai grožėjosi Vilniaus Senamiesčiu. Visi liko sužavėti kelione ir nutarė, kad projektas bus tęsiamas. Gautas kvietimas nuvykti į Nagoją su 10 mokinių. Malonu, kad eilinis sėkmingas mokytojos T.Segalienės projektas tęsiamas.

Mokykla dėkinga už GVF skirtas lėšas svečių priėmimui ir ekskursijoms..

Ankstesni T.Segalienės sekmingi daugiašalių mainų projektai finansuoti ES: Su tais projektais Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai aplankė daug Europos šalių. Sėkmingai tęsiamas TALAVI (Tel-Avivas- Los Andželas-Vilnius) projektas, finansuojamas Los Andželo žydų bendruomenės lėšomis, kur ypatingas dėmesys skiriamas anglų kalbos tobulinimui, lyderio savybių ugdymui, žydų identitetui. Vaikai keliauja palankesnėmis sąlygomis negu kiti projekto dalyviai.

 „Dalyvavimas daugiašalių mainų projektuose keičia mūsų LŽB vaikų pasaulio suvokimą, leidžia pažinti kitų šalių žmones, kultūras; gerina anglų kalbos žinias, bendravimo įgūdžius, mūsų abiturientai atsakingiau žiūri į mokslus, atsakingiau renkasi gyvenimo kelią,- tvirtina mokytoja T.Segalienė, daugiau negu 30 metų dėsčiusi matematiką, dabar dėsto ekonomiką ir technologijas. Ji gavo tarptautinį ORT apdovanojimą už novatorišką informacinių technologijų taikymą mokymo procese. Šios gimnazijos mokiniai kuria ir modeliuoja daiktus, kurių nedaro nei viena ORT mokykla pasaulyje.

Lietuvos Junior Achievement (LJA) yra nevyriausybinė organizacija, ekonominio švietimo ir verslumo ugdymo programų lyderis Lietuvoje apdovanojo mokytoją ir mokyklą. Tokių diplomų Lietuvoje yra 5.

Sakralūs pasaulio tekstai: Talmudo „biografija“

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka nuotrauka.

Kviečiame į septintąjį susitikimą, kuriame VU Filosofijos fakulteto Kontinentinės filosofijos ir religijos katedros docentė Aušra Pažėraitė pristatys Talmudą.

Nacionalinėje M. Mažvydo  bibliotekoje tęsiamas išskirtinis viešų paskaitų ciklas „Sakralūs pasaulio tekstai“ – Vilniaus universiteto (VU) Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto dovana Lietuvai VU 440-ojo jubiliejaus proga. Šiame cikle mokslininkai pristato sakralių, pamatinių pasaulio tradicijų tekstų „biografijas“, bandydami atsakyti į klausimus: kaip buvo kuriami, atrandami, verčiami ir interpretuojami šie įvairių kultūrų tekstai? Koks buvo jų vaidmuo istorinėje religijų raidoje? Paskaitose atskleidžiama kultūrinė ir socialinė, meninė ir politinė šių knygų įtaka nuo seniausių laikų iki mūsų dienų; aptariamos tiek tradicinės teologinės, tiek akademinės tekstologinės konkrečių tekstų suvokimo perspektyvos.

Talmudas – išskirtinę vietą judaizme turintis, žydų išminčių palikimą įkūnijantis veikalas. Tai pamatinis judaizmo dokumentas, „išvertęs“ Penkiaknygės (Toros) pasakojimus ir įstatymus į vientisą socialinės santvarkos sistemą, kurią turėtų realizuoti Izraelis, išsibarstęs tremtyje po to, kai romėnai sugriovė Jeruzalės Šventyklą (70 m. e. m.) ir, kaip sakoma viename iš Talmudo traktatų, „Aukščiausiajam nebeliko jokios kitos vietos, kaip tik keturios uolektys halakhos“. Talmudo išminčių diskusijos halakhos (teisinių nuostatų) klausimais, apimančiais visas įmanomas žydų socialinio gyvenimo ir religinės praktikos sritis, iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškos, anekdotiškos, pasitelkiančios keistas logines procedūras, tačiau galiausiai paaiškėja, kad jos turi apibrėžtą struktūrą, argumentavimo nuoseklumą ir vidinį „ratio“.

Paskaitoje bus siekiama atsakyti į klausimus: kas yra Talmudo išminčiai? Kokia Talmudo struktūra? Kokios talmudinio argumentavimo ypatybės?

Renginių ciklo „Sakralūs pasaulio tekstai“ kuratorius – VU Azijos ir transkultūrinių tyrimų instituto profesorius habil. dr. Audrius Beinorius.

Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos atrijuje, V a. Įėjimas laisvas..