Ar priimame bendrapiliečių skausmą?

Ar priimame bendrapiliečių skausmą?

Bernardina.lt Donatas Puslys

Po žinios apie Vilniaus sinagogos ir Lietuvos žydų bendruomenės būstinės uždarymo socialiniuose tinkluose skaitau kad, girdi, antisemitizmą Lietuvoje šiandien kursto pati žydų bendruomenė, kuri negerbia Lietuvos didvyrių. Antisemito titulo vertas teiginys, kad patys žydai kalti dėl antisemitizmo.

Skaitau ir tai, kad antisemitizmą paskatino Vilniaus meras Šimašius. Tačiau, man regis, antisemitizmą gali įžiebti tik antisemitas. Kadangi meras, kad ir kokių trūkumų turėtų, toks akivaizdžiai nėra, vadinasi, antisemitai tūnojo visuomenėje dar iki šios istorijos pradžios ir tiesiog rado puikią progą išlįsti su savo neapykantos žinia apie išdavikus. Šią neapykantos žinią puikiai apibendrino Amoso Ozo knygos „Judas“ herojus Šmuelis rašydamas, kad Judas iš Biblijoje vaizduojamo asmens galiausiai buvo paverstas išdavystės ir žydiškumo simboliu, pirmąją susiejęs su antruoju. Šiandienos antisemitai šį įvaizdį pasitelkia siekdami įpiršti nuomonę, kad diskusijos dėl Jono Noreikos ar Kazio Škirpos veiklos vertinimo yra ne normalus, nors ir sunkus, skaudus ir dažnai stringantis procesas, o paprasčiausia judošių išdavystė.

Antisemitizmas, dera akcentuoti, nėra tik dar viena pozicija dialoge, tai nėra neišvengiamybė, su kuria turime susitaikyti dėl žodžio laisvės. Tai yra vėžys, kurį dera pašalinti, kol jo metastazės dar neužkrėtė viso kūno, nes, kaip liudija rabinas Jonathanas Sacksas, neapykanta, kuri prasideda nuo žydų, niekada jais nesibaigia.

skaityti plačiau