Kiek ilgai ir daug diskutuota, kiek naujų biografijos faktų iškelta dienos švieson apie tuos, kuriuos mums siūlyta laikyti didvyriais, pagarbos ženklus kuriems mėginta saugoti, pasitelkiant visas teisybes ir, ypač, netiesą. Per kelias savaites Vilnius padarė tai, ko daugelis laukė įvykstant ilgus penkerius ar net daugiau metų.
Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais. Jų nebėra ir jie nusipelno atleidimo tik viena forma – pasakant apie juos visą tiesą. Nereikia jų slėpti – jų vieta ne ant miesto sienų, gatvių ar mokyklų fasadų. Jų ir jų ne tik baltomis, bet, deja, ir labai juodomis dėmėmis išmargintų biografijų tikroji vieta turi būti mokyklų istorijos vadovėliuose. Ten ir reikėtų pasakyti, kad pirmas savanoris, vadovavęs kuopai, kuri iškėlė trispalvę ant Gedimino kalno, vėliau ją paniekino, prisiimdamas politinę atsakomybę už jo vadovaujamą antisemitinę organizaciją ir jos atitinkamą propagandą – tas žmogus išdavė bendrapiliečius pagal tautinę jų priklausomybę ir nuosekliai ir beatodairiškai ragino jų atsikratyti. Nevertas pagarbos ženklų, bet jokiu būdu ir neišmestinas iš margos mūsų bendros istorijos.