Yom Ha Shoa minėjimas LŽB prasidėjo filmu “Manoji Vilne”

Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo dokumentiniu filmu „Manoji Vilne“ apie šimtmečius gyvavusį, per Holokaustą išnykusį Vilniaus žydų pasaulį.

Balandžio 10d. Jašos Heifetzo salėje vykusioje filmo peržiūroje dalyvavo režisierius Saulius Beržinis, montažo režisierius Vytautas Gradeckas, fotografas Rimantas Dichavičius. “Manoji Vilnė”   filmas-dokumentas, pasakojantis apie Vilniaus miesto žydų kultūrinį gyvenimą, likimą. Filme skambėjo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika. Vakaro metu buvo pristatyta grafiko Ovidijaus Talijūno paroda  „Manologas“- kiekvienas paveikslas – jidiš abėcėlės viena raidė ir jos įsivaiduojama prasmė.

Dingusio pasaulio vaizdai, plaukiantys ekrane,  su žmonėmis, namais, kapinėmis, sinagoga,- priminė iki Holokausto buvusį Lietuvos Jeruzalės gyvenimą ir žūtį, juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo vadinamas dvasiniu žydų centru. Todėl Yom Ha Shoa išvakarėse, pagerbdami Holokausto aukas, klausėmės fotografo Rimanto Dichavičiaus, kuris spėjo užfiksuoti dar tai, kas liko Vilniuje po Holokausto – Olandų g. buvusias žydų kapines. Kapinės buvo sunaikintos 1965m.

Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha  žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Dabar teritorija tvarkoma ir turėtų būti  įpaminklinta.

Buvusių kapinių vieta Vilniuje – tik aidas tik šešėlis, menki  trupiniai To, ko jau nebėra. Nei žmonių, nei kapų. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, skaudžiu dokumentu.

Tokiu pat dokumentu, liudijusiu apie žydų gyvenimą, filme rodomi namų griuvėsiai su jidiš kalba užrašytais žodžiais, prieš 30 metų filmuoti, Holokaustą išgyvenę, vilniečiai žydai, kurie kalba apie savo šeimų praradimą gimtąja jidiš. Jei ne Holokaustas, turbūt ir šiandien Vilniaus gatvėse skambėtų jidiš…

Filmo kadruose slenka tarpukario Vilniaus vaizdai su Šnipiškių kapinių nuotraukomis, kapines sunaikinti ketinta dar 1930 m., bet išgelbėjo žydų protestai, tačiau po Holokausto, sovietmečiu jau nebuvo kam protestuoti ir kapinės ant Neries kranto buvo nušluotos, net žymės neliko, tik paminkliniai akmenys buvo įmūryti įvairiose Vilniaus vietose.

Pasak menininko, kūrusio fotografijas, Rimanto Dichavičiaus – kapinės – daugiaprasmis simbolis. „Antkapiniai paminklai – tai dar subtilesnis žemiškas klodas. Žmogus gyvena žmoguje, jo atminty,  jo širdy, pradėtų darbų tąsoje. Kam statyti paminklus, įdėti tiek triūso, meilės, kūrybos, jei atėję kiti, juos sunaikins, kaip mes sunaikiname iš kitų paveldėtą palikimą?

Kas suskaičiuos visas aukas, skriaudas ir praradimus, kai net akmenys paverčiami dulkėmis. Tai vyks tol, kol kiekvienas suprasim paprastą ir amžiną Tiesą – Naikini Atmintį – uždarai sau Kelią į Ateitį.“

 

  1. Talijūno darbų paroda vyks iki gegužės 10 d., J.Heifetzo salės fojė, III a. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, Vilnius

Kviečiame aplankyti parodą, kurios metu Jums patikusius darbus galėsite ir įsigyti!