Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)

    Dr. Eglė Bendikaitė,  Lietuvos istorijos institutas

  Straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje “A Pragmatic Alliance. Jewish-Lithuanian Political Cooperation at the Beginning of 20th Century”,

Dar iki I–ojo Pasaulinio karo pradžios pasaulinės sionistų organizacijos lyderiai buvo ne tik aiškiai suformulavę esmines darbo kryptis, įgyvendinant sionistinius idealus ir realizuojant Bazelio programą[1], bet ir aprobavę „čia ir dabar“ veiklos principą, t. y. virsmą iš pasyvaus stebėtojo į aktyvaus kovotojo už žydų politines, pilietines bei tautines teises ir interesus diasporoje, kompromiso keliu derinant ateities viziją su konkrečių, epochos diktuojamų uždavinių sprendimu.

Sionistai, patys būdami savo institucionalizavimosi ištakose, XIX–XX a. sandūroje jau turėjo nustatyti savo santykį su naujai iškilusiais veiksniais – lietuvių, lenkų, baltarusių tautinėmis aspiracijomis bei XX a. II dešimtmečio pabaigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose besiformuojančiomis naujomis valstybėmis tautiniu pagrindu. Sionistai neketino likti stebėtojų vaidmenyje, o užimta politinė pozicija nebuvo statiška. Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

„Vienas už visus“

 Lietuvos sionistai karą pasitiko labai praretėjusiomis gretomis. Dalis aktyvistų dėl suintensyvėjusių carinės valdžios persekiojimų pasitraukė į Vokietiją dar prieš karo pradžią, kiti rusų karinės administracijos potvarkiu pasitraukė į Rusijos gilumą, kur prisijungė prie Petrograde susitelkusios Rusijos sionistų grupės, aktyviai dirbo leidžiant sionistinę spaudą.[2] Iš prieškario kartos lyderių Vilniuje buvo likę tik Jakovas Vygodskis (netrukus pakliuvęs į vokiečių nemalonę ir pora metų praleidęs karo belaisvių kalėjimuose), Josifas Regensburgas (trumpam tapęs sionistų organizacijos centrinio komiteto pirmininku Vilniuje tuoj po I–ojo Pasaulinio karo ir vėliau aktyvus sionistinio judėjimo veikėjas Lenkijoje), Izaokas Rubinšteinas (Vilniaus rabinas), Mozė de Šalitas, Izraelis Nisanas Karkas (vėliau religingųjų sionistų „Mizrachi“ lyderis), Abraomas Viršubskis ir 1915 m. pabaigoje, vokiečiams jau užėmus Vilnių, atvykęs ir mieste apsigyvenęs gerai žinomas sionistas Simonas Rozenbaumas.[3] Sionistų organizacija kaip savarankiškas subjektas krašte neegzistavo ir nevykdė jokios kryptingos koordinuotos veiklos, taip pat ryšiai tarp centro Vilniuje ir provincijoje egzistavusių grupelių buvo labai komplikuoti dėl karo metu nutrūkusių ryšių ir sunaikintų infrastruktūrų. Visa veikla buvo sukoncentruota aktyviausių narių rate, kurių lyderiu buvo laikomas jau minėtas S. Rozenbaumas. Savo įtaką žydų bendruomenei pats Rozenbaumas aiškino objektyviai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t.y. sionistų ekspertų, kurių politinė ir socialinė įtaka žydų bendruomenei buvo ypač stipri, pasitraukimu iš Lietuvos, jo kaip buvusio Dūmos deputato įgytu autoritetu bei jo kaip advokato nuopelnais, pasitarnaujant likusiai krašte vietinei žydų bendruomenei bei pabėgėliams.[4] Jis taip pat pabrėžė, kad kiti sionistinio judėjimo nariai Vilniuje nestokojo geros valios, tačiau jiems trūko energijos, iniciatyvos bei įtakos. Jaunieji sionistai, propagavę specifinę sionistinę veiklą, „dėl vitališkos energijos ir nuoširdaus tikėjimo“ buvo verti pagarbos, bet dėl patirties stokos neduodavo laukiamų rezultatų.[5] Rozenbaumo asmeniniai nuopelnai prisidėjo prie sionizmo įtakos didinimo, o jo angažavimasis sprendžiant bendras visiems žydams problemas garantavo svarias pozicijas ir paramą Žydų gatvėje, dažniausiai net nebeskiriant sionistų, ir bendros visų žydų pozicijos, o neretai sutapatinant ir su subjektyviais asmeniniais įsitikinimais.

Pasaulinės sionistų organizacijos korespondencija rodo, kad Rozenbaumo nuomonė ir įtaka žydų bendruomenei buvo labai vertinama. Dr. Artūras Hantkė ir Dr. Polas Nathanas – Vokietijos sionistinio judėjimo lyderiai bei tarpininkai tarp Oberosto teritorijose veikusių sionistų grupelių ir centrinės sionistų organizacijos vadovybės – per kurių rankas ėjo didžioji dalis vidinės sionistų organizacijos korespondencijos tarp Berlyno ir Vilniaus, koordinuojant ir derinant veiksmų planus, Rozenbaumą laikė svarbiausiu kontaktiniu asmeniu, patikimiausiu partneriu ir sionistų organizacijos politikos vykdytoju Lietuvoje. Į jį buvo kreipiamasi tiek politiniais, tiek socialiniais, tiek kultūriniais, tiek labdaringos, vien tik išimtinai sionistinės veiklos – paramos Palestinai – organizavimo klausimais.[6] Kita vertus, esant gana menkoms sionistinėms pajėgoms okupuotoje zonoje ir suprantant asmeninių ryšių svarbą, buvo stengiamasi palaikyti betarpiškus kontaktus reguliariai iškviečiant Rozenbaumą į Berlyną ir Kopenhagą bei siunčiant savo patikėtinius į Vilnių.

„Pirmoji karo auka – tiesa“[7]

Sionistų organizacija buvo pasaulinė, todėl jos padaliniai, rezidavę abiejų kariaujančių pusių teritorijose, negalėjo turėti vieningos nuomonės dėl tolesnių veiksmų programos. Dėl vienos iš kariaujančių pusių rėmimo diskutuota dar tuo metu, kai jėgų persvara buvo visiškai neaiški, o rizika atsidurti pralaimėtojų gretose buvo apylygė galimybėms gauti politinius dividendus iš neprognozuojamų įvykių. Lietuvos sionistų teisei apsispręsti dėl laikysenos kariaujančių pusių atžvilgiu tiesioginę įtaką darė besikeičiantys įvykiai fronte. Kartu su bendruomenių lyderiais, visuomeniniais veikėjais, likusiais krašte po 1915 m. kovo–gegužės mėnesių masinių deportacijų į Rusijos gilumą, sionistai koncentravosi ties savišalpos, socialinėmis ir neretai fizinio išgyvenimo problemomis bei kova prieš besikeičiančių valdžių propagandos žydams priskiriamą priešo informatoriaus ir sąjungininko vaidmenį. Istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad vokiečių okupaciją žydai sutiko kaip mažesnę blogybę ir dėl profesinės veiklos bei kalbinių dalykų tapo sėkmingais tarpininkais tarp vokiečių ir kitų visuomenės grupių krašte.[8]

Žydų palankumą Vokietijos karinei administracijai lėmė lygių teisių politikos principas, kuris įvardijamas „magišku triuku“, staiga leidusiu „žydams nustoti jaustis parijais“ ir vietoje to pradėti „energingą kovą už savo politines, pilietines ir tautines teises“. Anot 1916 m. pradžioje sionistų centrinį biurą Berlyne pasiekusios ataskaitos apie žydų padėtį Lietuvoje, okupacinės valdžios aukščiausi valdininkai nebuvo filosemitai, nedaug išmanė apie žydų tautines aspiracijas, tačiau su visais elgėsi kaip su lygiaverčiais. Žydai fronto zonoje ir priešų okupuotoje teritorijoje neturėjo bijoti pogromų ar būti „viešai nuplakti ar be priežasties apšaukti šnipais ir informatoriais, pakarti be teismo ar išsiųsti į Sibirą“.[9] Taip žydai jautėsi paskutiniuosius pusantro šimto metų, tapus carinės Rusijos imperijos pavaldiniais, o traukiantis „krašto šeimininkams“, tai praktiškai buvo kasdienybės dalis.[10] Katastrofiška ekonominė situacija, bedarbystė ir badas I Pasaulinio karo metu buvo atsveriami gana aktyvios kultūrinės ir edukacinės veiklos galimybėmis bei absoliučia politinės minties laisve. Proporcionalus žydų bendruomenės interesų atstovavimas įvairiose komisijose, savivaldos organuose, numatytos 8 iš 21 vietos planuojamoje išrinkti Vilniaus miesto taryboje, nepaisant aršaus lenkų priešinimosi, didino žydų simpatijas Vokietijos karinei administracinei valdžiai.

Provokišką sionistų politinę liniją, traktuojant vokiečius ne kaip užpuolikus, bet kaip išlaisvintojus nuo gniuždžiusios carinės Rusijos politikos, ir panegiriką žydų kultūrinio ir politinio gyvenimo laisvei, teikusiai vilčių dėl naujo žydų statuso gyvenamoje teritorijoje, ypač karo pradžioje, būtų logiška ir suprantama. Tačiau paaiškėjus faktui, kad Lietuvos sionistų stovyklos kontaktai su okupacinės valdžios atstovais buvo labai betarpiški, iškyla klausimas: ar tai buvo tikros sionistų nuostatos ar vokiečių cenzūros bei propagandos išdava?

1916 m. sausį buvo atnaujintas pašto ryšys tarp Vilniaus sionistų ir centrinio sionistų biuro Berlyne. Korespondencija, pasiekdavusi Berlyną per vieną dieną, buvo siunčiama vokiečių karinės administracijos kanalais.

[1] 1897 m. pirmajame pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje priimta deklaracija, tapusi oficialia visų sionistinių organizacijų ideologine programa, skelbusi pagrindinį tikslą, t.y. įkurti žydų tautai viešosios teisės užtikrintą prieglaudą Palestinoje ir kelti žydų tautos susipratimą diasporoje.

[2] Sionistai pasitraukę iš Lietuvos į Rusiją su centro komiteto perkėlimu į Sankt Peterburgą, kartu su kitais žydų pabėgėliais karo metu ar likę po studijų Rusijos universitetuose kaip pavyzdžiui A.Idelsonas, J.Bruckus, M.Soloveičikas nemažai nuveikė, būdami sionistinės spaudos organų redakcijos nariais, patys skelbdami informacinius bei propagandinius straipsnius.

[3] I.Broydes. Vilna bacionit v‘eskaneba. Tel Aviv, 1939. P. 301 – 302.

[4] Rosenbaums Bericht an Zionistisches Zentralbureau, Berlin 22. März 1916 [Rozenbaumo pranešimas Centriniam sionistų biurui Berlyne, 1916 m. kovo 22 d.], Centrinis sionistų archyvas Jeruzalėje (toliau – CSA), F. Z3, B. 509. lapai nenumeruoti.

[5] Ibid.

[6] Centrinio sionistų biuro korespondencija, CSA, F. Z3, B. 131, 133, 135, 824, 825 ir kt.

[7] Vokiečių liaudies patarlė.

[8] V.Vareikis, Vilniaus žydų gyvenimo ir politinės orientacijos bruožai XIX–XX a. I pus. (lietuviškas požiūris), Vilniaus žydų intelektualinis gyvenimas iki antrojo Pasaulinio karo, tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius 2003 09 16-17, Vilnius, 2004, p. 74; L.Stein, Der geyresh fun di litvishe jidn in faier fun der ershter velt milkhome (1914–1918), Lite, vol. I, New York, 1951, p. 104–105, 107–108; D.Levin. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. V.: Studija 101, 2000. P. 67–70.

[9] Rosenbaums Bericht an Zionistisches Zentralbureau, Berlin 22. März 1916 1916 [Rozenbaumo pranešimas Centriniam sionistų biurui Berlyne, 1916 m. kovo 22 d.], CSA, F. Z3, B. 509, lapai nenumeruoti.

[10] A.Chayesh, The Expulsion of the Jews from Lithuania in the Spring of 1915: The Case of Ziemelis, http://www.jewishgen.org/Litvak/HTML?OnlineJournals/expulsion.htm (Svetainė tikrinta 2009 08 01).