YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.
Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.
Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.
1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.
Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.
Tačiau Vilna kultūros vertybėms taip pat iškilo mirtina grėsmė.
Hitlerininkai sistemingai grobė meno kūrinius visoje Europoje. Alfredas Rosenbergas, trečiojo Reicho ideologas, buvo ypač suinteresuotas žydų kultūros kūriniais savo tyrimo institutui Frankfurte, jis bandė įteisinti genocidą bei persekiojimą. Tik nedidelis kiekis daiktų ir archyvų, pavogtų iš jidiško Vilno buvo panaudotas pagal paskirtį. Visa kita – sunaikinta.
Naciai reikalavo padėti grobti knygas. 40 žydų mokslininkų, bibliotekininkų ir darbuotojų iš Vilniaus buvo verčiami padėti išrinkti “knygas, kurios bus išvežtos, – ir tas, kurios bus sunaikintos”, – rašo P. Fishmanas. Šios žydų geto kalinių darbo brigados nariai nusprendė pasipriešinti ir kiek įmanoma, pakenkti žydų kultūros lobių sunaikinimui. Krukas toje brigadoje buvo profesionalus knygų kontrabandininkas “, – prisimena P. Fishmanas.
“Mūsų egzistavimas yra tamsus, kaip šis bunkeris”, – rašė poetas Šmerke Kačerginskis. – “Tačiau kultūros vertybės skleidžia šviesų ateities paveikslą. Nusikaltėliai siekė sunaikinti ne tik šių žydų gyvenimą, bet ir daugelį jų egzistavimo pėdsakų, todėl rizikingas žydiškų knygų gelbėjimas, buvo ne tik sąmoningas pasipriešinimo veiksmas, bet ir egzistencinis pareiškimas.
Su 1943 m. rugsėju artėjo geto sunaikinimas. Keli tūkstančiai žydų buvo išsiųsti į Treblinkos naikinimo stovyklą, o ligoniai ir pagyvenę žmonės buvo nužudyti Paneriuose. Likusi geto gyventojų dalis buvo deportuota į darbo stovyklas. Prieš kelis mėnesius buvo atšauktas ruoštas ginkluotas sukilimas, panašus į tą, kuris prieš kelis mėnesius vyko Varšuvos gete, buvo atšauktas dėl paramos stokos, nes daugybė žydų partizanų pabėgo iš geto kovoti į miškus. Artėjo tamsiausia valanda jidiš miestui Vilna, o knygų gelbėtojai nebegalėjo žinoti, ar galiausiai bus išgelbėtas jų palaidotas lobis.
1944 m. liepos mėn., sovietinė armija įžengė į Vilną, likę gyvi “popierinės brigados nariai” rado slėptuves ir jose paslėptą nepažeistą lobį. Tarp išgelbėtų brangenybių buvo ir Teodoro Herclio, politinio sionizmo tėvo dienoraštis; Marko Šagalo tapyba; Levo Tolstojaus rankraščiai ir laiškai, Maksimo Gorkio ir Šolemo Aleichemo “Tėvje pienininko” rankraščiai bei laiškai. Šis kūrinys po kurio laiko įkvėpė sukurti Brodvėjuje miuziklą “Smuikininkas ant stogo”. Daugelis garsių žmonių sukurtų vertybių galiausiai pateko į YIVO institutą Niujorke.
Bet nebeliko Lietuvos Jeruzalės, žydų knygos miesto nebėra.
“Knygų kontrabandininkai” plačiai remiasi “popierinės brigados” vyrų ir moterų, įskaitant Kruko, dienoraščiais ir memuarais, kurie meistriškai suausti į vientisą pasakojimą.
„Jei kiltų kritika, – perspėja recenzentas, nes skaitytojas knygoje gali rasti klaidų, kai vokiški terminai atitraukia dėmesį, o vokiškų šaltinių stygius neleidžia tvarkyti kalbos. Apgailestauju. Tačiau betarpiški ir nefiltruoti knygų kontrabandininkų asmeniški pasakojimai daro galingą įspūdį. Jie siunčia nesenstančią žinią, kad net ir ekstremaliomis aplinkybėmis vis dar išlieka pasirinkimo galimybė, kad ir minimali, kaip reaguoti į egzistencijos grėsmes.“
Žmonės, kuriems grėsė žudynės, išgelbėjo jiems svarbų turtą, kurį manė, esant svarbesniu už juos pačius. Galų gale nusikaltėliai galėjo juos nužudyti, bet jie nesugebėjo atimti jų žmogiškumo.
Knygos recenzentas – J. Steinacheras yra Nebraskos-Linkolno universiteto istorijos profesorius, knygos “Humanistai karo metu: Raudonasis kryžius Holokausto šešėlyje” autorius.
Vertė Ilona Rūkenė