Apie teatro režisierių Valių Staknį
„Gimiau 1950-ųjų m. gruodžio 2 d. tolimame šiaurės Rusijos užkampyje, Komijoje, Ust-Vymo rajone, Žešarto kaimo pirtyje. Esu tų vietų pirmasis ir paskutinis lietuvis, gimęs lauke esant –37 laipsnių šalčio. Kai mirė Stalinas, mano šeimai buvo leista grįžti Lietuvon. Kiek pamenu, buvau žingeidus, greit pramokau lietuviškai. Lankiau Salomėjos Nėries, kiek vėliau – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklą.

Po to – studijos Vilniaus ir Leningrado (St. Peterburgo) konservatorijose chorvedybos ir muzikinės režisūros fakultetuose. Vėliau – stažuotės Drezdene, Berlyne, Maskvoje.

Teatre praleidau gražiausius ir optimistiškiausius savo metus. Pastačiau 14 spektaklių, režisavau virš 150 teatralizutų renginių, tarp jų – II –ojo Pasaulio litvakų kongreso meninę dalį (2004 m. rugpjūtis).

Niekuomet negalėjau atsispirti pagundai piešti.

Mieli bičiuliai, esu laimingas, kad kuriu ant paprasto popieriaus, lig man būtų penkeri, džiaugiuosi savo piešinius spalvindamas visomis vaivorykštės spalvomis.

Bėga metai, o man vis atrodo (ir tikiu), kad esu mažas berniukas ir bėgioju Jono Basanavičiaus, Pylimo ir Trakų gatvėmis…”

Valius Staknys apie parodą ,,LAIŠKAI”

Tai mano antroji paroda. Mintį suruošti pirmąją miniatiūrų parodą pagavau ir įgyvendinau po ponios Mašos Grodnikienės ištartos frazės:  ,,Valiau, jūs įdomiai paišote, tai kodėl nesurengus parodos?”

Visos šios parodos miniatiūros išeksponuotos legendinėje Jašos Heifico salėje. Jos skiriamos man brangiems draugams ir kolegoms. Visi jie – kūrybingi asmenys, savotiški žmonės-teatrai.

Miniatiūrų pavadinimai ir eilės atskleidžia kiekvieno asmens polėkio ir meilės savo profesijai esmę bei fantazijos žaismą. Aš džiaugiuosi, nes visi yra nepakartojami ir spalvoti…