lzb.lt
Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja
Socialiniuose tinkluose nerimstant diskusijoms, valia ar nevalia ne žydų miestų aikštėse degti chanukijos žvakes ar lempeles, sakyti ar nesakyti brochos (palaiminimo), kiek dar likę kažko žydiško „chrismukos“ šventėse, dalijantis paveikslėliais, su stačiomis ir apverstomis eglėmis, primenančiomis menoras, galima vėl grįžti prie istorijos apie graikų ir žydų priešpriešą ir pergales. Bet labiausiai, kas šiandien galėtų būti aktualu, turint omenyje įvairias bet kokios religinės ar etninės mažumos interakcijos su dominuojančiomis kultūromis galimybes, tai istorija „Po Chanukos“. Ironiška tai, kad, kaip pastebi tyrinėtojas Erichas Gruenas, po to, kai Hasmonėjai, iškovojus Judėjos valstybinę nepriklausomybę, įsteigė karališką dinastiją, Tora dabar jau žydų karalystėje buvo įvesta kaip pagrindinis Įstatymas (kaip Konstitucija), krašto helenizacija tik išaugo, ir augo per visą karalystės laikotarpį. Taip pat ir Martinas Hengelis laikėsi minties kad net ir Judėjos judaizmas per tą laiką buvo gerokai helenizuotas, nors jis ir bandė kalbėti apie „konfliktą tarp Palestinos Judaizmo ir Helenistinio amžiaus dvasios“, ir buvo priverstas paaiškinti, kad Makabiejų epochos krizė vis dėlto vedė prie reakcijos Judėjoje, kuri sustabdė sinkretizmą, nukreipė intelektualinę veiklą į Toros studijas ir užkirto kelią bet kokiam kulto ir įstatymų kriticizmui. Kaip pastebi daugelis autorių, helenizmo įtaka Judėjoje buvo akivaizdi, tačiau literatūra, rašyta Izraelio žemėje, skyrėsi nuo Diasporoje rašytos literatūros. Helenistinė kultūra čia nebuvo nei visiškai absorbuota, nei atmesta. (Kaip analogija galėtų būti šiuolaikinis modernus ir progresyvus Izraelis, talpinantis ir visišką šiuolaikinį sekuliarizmą, niekuo iš principo nesiskiriantį nuo vakarietiško, ir kraštutinai segregacines religines bendruomenes).
