specialiai lzb.lt
Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja
Chasidizmo ištakos
Kaip naujas religinis žydų judėjimas chasidizmas kilo Vakarų Ukrainoje XVIII amžiaus viduryje, ir per kelis dešimtmečius apėmė didžiąją dalį buvusių LDK žemių ir Lenkijos. Žiūrint plačiau į nuotaikas ir judėjimus, apėmusius žydus visoje Europoje šiame amžiuje, akivaizdi buvo didelė tradicinių rabinų autoriteto krizė, kurią iš vienos pusės lydėjo Vakarų ir Centrinės Europos žydų emancipacijos siekiai, traukant ryšius su bendruomenėmis ir siekiant integruotis dominuojančiose visuomenėse, dažnai netgi asimiliuojantis bei krikštijantis, iš kitos pusės – įvairūs žydų dvasiniai-mistiniai sąjūdžiai, kurie labiau vertino kabalistinius mokymus ir religines patirtis, nei tradicines Toros studijas ir rabinų autoritetą. Religinis entuziazmas, kaip to meto dvasinius bruzdėjimus įvardijo vienas žydų kultūros istorikas, siejo tiek žydus „Vakaruose“, kurie vis dažniau vietoj tradicinės religinės praktikos, kuriai gaires teikė rabinai, rinkdavosi praktikas, labiau atitinkančias pakitusias ekonomines ir socialines sąlygas, tiek ir žydus „Rytuose“, kurie rinkosi naujoviškas chasidų praktikas. Chasidiškas judaizmas, persmelktas kabalistinių doktrinų, pabrėžė individo religinio patyrimo svarbą, siekį patirti santykį su dieviškumu, bet taip pat ir charizmatinio lyderio, vadinamo rebe, ypatingas dvasines galias, kurios leidžia jam tapti tarpininku tarp eilinio žydo (beinoni) ir Aukščiausiojo. Religinių patyrimų, kuriems prasmę gali suteikti mistiniai mokymai, akcentavimas grėsė tuo, kad šimtametės ritualinės praktikos, kurias reguliavo religinės teisės nuostatos (halacha), priimamos kompetetingų autoritetų (rabinų), galės būti lengvai pakeičiamos inovacijomis, o Toros studijavimas praras centrinę vietą. Chasidizmo atveju taip iš tiesų neatsitiko, nes kabalistiniai mokymai gal net labiau pabrėžia micvų atlikimo būtinybę, ir joms suteikiama pranokstanti atskirą individą reikšmė. Todėl supratama, kodėl chasidizmas, kad ir atrodė pradžioje pernelyg radikali naujovė, ilgainiui tapo net radikalesnis tradicijų saugotojas už tiesiog žydų ortodoksus, jau nekalbant apie moderniuosius ortodoksus, kuri artima ir daugeliui litvakų, kurie nėra hareidim. (Moderniaisiais ortodoksais vadinami tie žydų ortodoksai, kurie ne tik prisilaiko esminių įsitikinimų apie Toros amžinumą ir nekintamumą, tradicinės halachos, bet neatmeta ir šiuolaikinių mokslų ir filosofijos studijų galimybės).
Tiesa, kabalistinėmis interpretacijomis micvų laikymosi ir Toros studijavimo reikšmę, pranokstančią atskirą individą, aiškino ir Vilniaus Gaono mokinys, Chaimas iš Valažino, todėl vien kabalistinės interpretacijos nėra tai, kas skiria chasidiškumą ir litvakiškumą. Tuo labiau, kad chasidai tik perėmė po Europą iš Ispanijos ir Portugalijos 1492 metais išvarytų žydų paskleistus kabalistinius mokymus. Juos savotiškai buvo sau adaptavę ir kai kurie krikščionių pasaulio ezoterikai, pernešę juos ir į masonų ložes. Kabalistinių mokymų kritika iš apsišvietusių žydų tarpo, kaip ir kabalistų persekiojimas iš rabinų pusės, vykęs XVIII a. Europoje, buvo reakcija į tai, kad šie mokymai dažnai tapdavo ta terpe, kuri palengvindavo tiek atsivertimą į krikščionybę, tiek ir į susižavėjimą „Mesijo čia ir dabar“ idėja, tokiu būdu prarandant imunitetą mesianistiniams judėjimams, kurie nuvilnijo per visą Europą XVII a… Vienas tokių judėjimų, Šabtajaus Cvi, prasidėjo Osmanų imperijoje, kuri 1672-1699 metais buvo prisijungusi ir būsimojo chasidizmo tėvynę Podolę. Šis judėjimas susilaukė ypač didelio atgarsio ir palaikymo net ir Vakarų Europoje, ypač tarp žydų, kurie buvo įsitraukę į kabalistines studijas, ir žydų, kurie buvo palikuonys „maranų“, t.y. Ispanijos ir Portugalijos žydų, dėl vienų ar kitų priežasčių apsikrikštijusių.
Chasidų judėjimas galėjo kilti kaip atsakas į XVII a. politinius ir socialinius kataklizmus rytinėse LDK ir Lenkijos žemėse, tarp kurių buvo ir Chmelnickio sukilimas (1648-1654), ir bendrai politinis nestabilumas bei Abiejų tautų respublikos nusilpimas, bendra suirutė, ir kita, kas susilpnino ir žydų bendruomenes ir Toros studijavimo beit-midrašuose bei ješivose tradicijas.
Chasidizmo pradininku laikomas Baal Šem Tovas (apie 1700-1760, Podolija), kurio mokymai ir charizmatiška asmenybė patraukė grupelę mokinių, kurie siekė jo dvasinio vadovavimo. Baal Šem Tovui gyvam esant ši grupė buvo nedidelė, elitistinė, siekusi hasidut idealo, t.y. ypatingo dvasinio tobulumo, kuris pranoktų ir viršytų vien tik halachos ribose atliekamų religinių praktikų normatyvumą. Grupelėje buvo puoselėjamos idėjos, akcentuojančios ne taisyklingą religinių praktikų atlikimą, ritualizmą, Talmudo studijavimą, bet intencionalumą, tai, kad paprastas žmogus, turėdamas gryną nukreiptumą, įdėdamas širdį į maldos žodžius, kuriuos žino, kuriuos suvokia, net jei ir nežino teisingų formulių, gali pasiekti Dievą, ir jo malda bus nė kiek ne menkesnė, gal netgi tikresnė ir galingesnė. Bet dar daugiau, jis gali atsiremti į galingą ypatingų asmenų, cadikų, maldą, ir tai bus gerokai efektyviau už sausą Talmudo studijavimą ir ritualinę rutiną, kai veiksmai tiesiog atliekami be džiaugsmo ir be entuziazmo. Ir vėliau chasidų mokymuose bus galima rasti minčių, kad Toros studijavimas, net ir prisilaikant nuostatos, kad yra religinių praktikų centras, reikšmingas ne tiek kaip toks (Tora lišma sąvoka, kurią ypač gynė Vilniaus Gaonas, išplėtojo Chaimas iš Valažino, ir įtvirtino kaip moralinį imperatyvą Izraelis Salanteris, t.y. sąvoka, reiškianti nesuinteresuotą Toros studijavimą dėl jos pačios), bet kaip priemonė siekti prisirišimo prie Dievo (dvekut).
Tik po Baal Šem Tovo mirties vienas iš jo iškiliausių mokinių, Dovas Beras iš Mezričio, siuntė savo mokinius skleisti naujuosius mokymus plačiau. Šie mokiniai steigė savo centrus (klubus) įvairiose vietose, kur jie patys tapo cadikais, aplink kuriuos ėmė burtis chasidų bendruomenės. Tarp šių mokinių buvo Levis Icchakas iš Berdičevo, Šneuras Zalmanas iš Liados, ir kiti. Savo vaidmenį suvaidino ir kito Baal Šem Tovo mokinio, Jakobo Josefo iš Polonnojaus knyga Toldot Jaakov Josef (Koretz, 1780).
Chasidai greit pagarsėjo ypatingais ekscesais maldos metu, nevengiant entuziastingų gestų, šokių, plojimo, dainų, alkoholio ir tabako – kas buvo gana didelis kontrastas tradicinei santūriai, blaiviai ir nuosaikiai maldų tvarkai, kuri iki šiandien stereotipiškai dar laikoma labiau būdinga litvakams. Chasidai taip pat prisitaikė ir kitą maldyną: Dovas Beras iš Mežeričio tradicinį maldyną pakeitė kabalisto Icchako Lurijos sudarytu maldynu, kurio pagrindas buvo sefardų maldynas, papildytas kabalistiniais komentarais. 1803 metais Chabado chasidų judėjimo lyderis Šneuras Zalmanas, juo remdamasis, išleido savo maldyną, kurį, papildydamas chasidiškais komentarais, perleido 1816 m. jo sūnus Dovas Beras iš Liubavičių. Po jo rabis Avraamas Davidas Lavutas XIX a. pabaigoje išleido naują papildytą maldyno leidimą. Vienas maldynų buvo išleistas 1918-1920 metais Rostove prie Dono, kur tada gyveno penktasis Chabado rebė. Tas maldynas buvo pavadintas „Tehilat Hašem“.
Chasidiška pasaulėžiūra
Nepaisant to, kad skirtingų chasidų atšakų pradininkai ir pasekėjai rėmėsi šiek tiek besiskiriančiomis interpretacijomis, galima apčiuoti keletą bendrų dalykų. Pavyzdžiui, visų pasaulėžiūrai buvo būdingas įsitikinimas, remiantis kabalistinėmis idėjomis, kad dieviškumas persmelkia viską pasaulyje, ar net visuose sukurtuose pasauliuose, kurie išsidėstę hierarchiškai, pagal tai, kiek jie yra persmelkti dieviškosios šviesos, kuri teikė medžiagą viskam, kas buvo kuriama. Ir visą kūriniją palaiko ši dieviškoji kuriančioji šviesa/energija. Kabalistiniai mokymai leido chasidams (tiesa, ne visiems) atmesti asketizmą kaip kelią, kuris neleidžia išlaisvinti po kūriniją pasklidusių pirmykštės kuriančiosios šviesos kibirkščių, įklimpusių tamsoje ir taršoje. Reikia išlaisvinti šias kibirkštis ne tiek asketiškai atsiribojant nuo materialaus pasaulio, kiek siekiant dvekut, “prisirišimo prie Dievo”. Dvekut leidžia žmogui nuolat ir visur neprarasti dieviškumo patyrimo, ir kuo žmogaus siela tobulesnė, tuo aukštesniame iš sukurtųjų pasaulių ji tarpsta, ir tuo arčiau ji yra pirminio sukūrimo šaltinio. Tokie ypatingi asmenys chasidizme įgijo cadikų („teisuolių“) titulą, ir jie tapo centrinėmis figūromis, apie kurias formavosi chasidų bendruomenės. Tokiu būdu cadikai, į kuriuos priimta kreiptis titulu Rebė (vietoj įprasto Rabis), tapo tarpininkais tarp paprastų žydų ir Kūrėjo, nes paprastų žmonių sielos nesiekia aukštenių, tyresnių sukurtųjų pasaulių, kur ryšys su Kūrėjo šviesa turėtų mažiau trukdžių. Chasidai turi daugybę legendų apie cadikus kaip šventuosius, per kuriuos paprasti žmonės patirdavo gausybę visokio gėrio – nuo išgydymų, iki kasdienio gyvenimo palengvinimo. Ir šiandien rebės chasidų bendruomenėse yra lyg tėveliai, kurie dalina chasidams gėrybes. XX a. Chabado chasidizmas plačiausiai pasklido pasaulyje dėl ypatingos paskutiniojo Rebės, Menachemo Mendelio Šnejersono, asmenybės ir visapusiškos veiklos, organizuojant daugelyje šalių įvairias švietimo, labdaros ir religinių praktikų institucijas, rūpinantis žydų sugrįžimu prie šaknų, pabrėžiant visų žydų vienybę ir taip realizuojant Baal Šem Tovui priskiriamą nuostatą, kad reikia realizuoti tris meiles: Dievui, visiems žydams, ir Torai. Jis taip pat buvo išplėtęs ir ketvirtuoju aspektu – ne žydams, kuriuos jis skatino prisilaikyti Nojaus sandoros. Nepaprasta šio Rebės asmenybė sužadino judėjime net ir mesianistines viltis, susietas su juo, tuo labiau, kad visą eilę metų jie kasmet skelbdavo einamuosius metus kaip susijusius su ta ar kita mesijo apsireiškimo idėja. Po jo mirties (1994 metais) kai kurie chasidai ėmė teigti jo tebesitęsiantį dvasinį vadovavimą, nes ši idėja puikiai paremiama tais pačiais kabalistiniais mokymais apie aukštesniuosius pasaulius ir iškilias sielas, kurios gali aktyviai dalyvauti žemesniųjų pasaulių reikaluose net ir neįsikūnijant materialiame kūne, ir tikima, kad Mesijas yra kiekvienoje kartoje, o rebės Menahemo Mendelio laikas (nuo 1951 m.) buvo ypatingai ryškus. Tačiau ne visi Chabad chasidai prisilaiko šių mesianistinių idėjų.
Galimybė eiliniam, paprastam žmogui, kuris gal ir neskiria pakankamai pastangų religinėms praktikoms, prisišlieti prie cadiko, rebės, atsiremti į jo dvasinius nuopelnus, siekti jo užtarimo ir dvasinio vadovavimo, buvo viena iš paskatų chasidizmui plisti liaudyje.