LŽB pirmininkė F. Kukliansky

Šiemet minime 75 metus nuo Holokausto pradžios. Žmogui, gimusiam 1941m. birželio 1d. šiandien yra 75 metai, jo vaikai – nebe jaunuoliai, anūkai taip pat suaugę. Šiandien, žiūrėdami filmus apie Holokaustą, verkiame todėl, kad dar prisimename, ką patyrėme,- neapsakomai žiaurų elgesį su žydais ir dėl to verkia  mūsų vaikai. Praeis keli dešimtmečiai ir verkiančiųjų nebeliks, nes įvykiai nieko nebejaudins. Galėčiau palyginti su Napoleono karu 1812m. Įdomi istorija, kad Napoleonas ir Kutuzovas buvo Vilniuje, bet ji nebejaudina. Šiandien, praėjus 75 metams, yra nemažai žmonių, kuriuos jaudina ir skaudina Holokausto įvykiai, žydų žudynės ir jų gelbėjimas. Išgyvenome sovietmetį, laisvoje Lietuvoje gyvename jau 26 metus, bet žydus gelbėti išdrįsę žmonės, nesulaukia deramos pagarbos. Iki šios dienos jokio paminklo, jokio ženklo, kur žydai galėtų melstis, medituoti ar atsidėkoti už savo išgelbėtas gyvybes – nėra.

Praėjus 75 metams po Holokausto, žydų bendruomenė gavo iš Vilniaus savivaldybės malonią dovaną – Žydų gatvės lenteles jidiš ir hebrajų kalbomis. Tikrai buvo gražus renginys: miesto meras šypsojosi, LŽB pirmininkė taip pat, dalyvavo Izraelio ambasadorius ir kiti svarbūs asmenys, skambėjo žydų dainos.  Tą pačią dieną, praėjus kelioms valandoms po šios ceremonijos, Vilniaus savivaldybėje nuspręsta, kad pasirinkta vieta Gelbėtojų paminklui yra netinkama, bet nepasakė, kuri tinkama. Sprendimas eilinį kartą atidedamas, vis pažadant reikalą sutvarkyti. Merai keičiasi, paminklo ir vėl nėra. Sakyčiau, jog tai spjūvis į veidą visai žydų bendruomenei ir ypač man, nes aš esu iš išgelbėtųjų žydų šeimos. Man dabar gėda prieš visą mano giminę, pasklidusią pasaulyje. Mano 94 metų dėdė yra vienas iš išgelbėtų, aš negaliu jam paaiškinti kodėl? Reikėtų pasakyti, kad LŽB kartu su Genocido ir Rezistencijos centru jau ne vienerius metus deda daug pastangų, kad būtų pažymėta bet kuri vieta Vilniaus mieste. Mūsų manymu, geriausia vieta tokiam paminklui būtų Onos Šimaitės gatvės kaimynystėje – Misionierių ir Maironio gatvių sankirtoje. Būtent į Misionierių vienuolyno kiemą, ant kalno šlaito 1943 m. rugsėjo 23 d., Vilniaus geto likvidavimo dieną, tūkstančiai Vilniaus žydų buvo atvesti paskutinei atrankai (selekcijai), ten buvo nužudyti geto pasipriešinimo dalyviai. Tai vieta, kur pasmerktieji laukė sprendimo dėl jų tolesnio likimo. Vyko selekcija. Vieniems buvo numatytas blogasis likimas – vykti į Panerius, kiti laukė „gerojo“ likimo – vykti į koncentracijos stovyklą Rygoje arba vykti į Štuthofą, kur žydai buvo laikomi užrakinti rūsyje, pasmerkti mirčiai. LŽB narės, išgyvenusios Holokaustą, Fanios Brancovskajos mamą su seserimi išvežė į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Moteris, vyresnes negu 35-erių, nuskandino jūroje – esą darbui jos nebetinkamos. Mamai tada buvo  42-eji. Tėvą išvežė į Estiją, į Klooga konclagerį, kur veikė elektromechanikos dirbtuvės. Jis žuvo likus kelioms dienoms iki lagerio išlaisvinimo 1944 metais. Toji paskutinė selekcija  vyko prie Misionierių vienuolyno, kur Lietuvos žydų bendruomenė prašė savivaldybės leidimo pastatyti atminimo paminklą gelbėtojams.

Viena pirmųjų garsių gelbėtojų, lietuvė Ona Šimaitė, apdovanota už žydų gelbėjimą Jad Vašeme, yra įrašyta miesto planuose kaip Ona Širvaitė todėl, kad niekas nežino, kas yra Ona Šimaitė. Apie gelbėtojus mokyklose nekalbama. Onos Šimaitės vardu jau pagaliau turime gatvę, norėjome, kad paminklas būtų netoliese.

2004 metais garsus žydų rašytojas, išgelbėtas Icchokas Meras testamente rašė Lietuvos Respublikos prezidentui, Seimo pirmininkui ir kitiems aukštiems pareigūnams: „Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu. Jų vardai įamžinti Jeruzalėje, Atminimo kalne. Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turėtų iškilti paminklas lietuvių Tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį. Deja, viskas taip ir liko žodžiais. Iki šio laiko nėra nei paminklo, nei gatvių pavadinimų, nei gelbėtojų alėjos, gelbėtojai negauna jokios paramos iš valstybės. Nežinia, kodėl valstybė taip nevertina savo iškiliausių žmonių? Pamąstymai apie Holokausto švietimą, įvairios programos, seminarai nieko neduos, jeigu valstybėje nebus oficialiai, garsiai ir suprantamai reiškiama pagarba gelbėtojams ir baudžiami tie, dėl kurių reikėjo gelbėti. Kitaip, gelbėtojų žygdarbiai yra paprasčiausiai menkinami.”

Paminklo gelbėtojams nestatymas – nėra vieno ar kito mero, ar komisijos sprendimas. Į svarstymus savivaldybėje niekas nekviečia Žydų bendruomenės pirmininkės, svarsto diletantai, nepažįstantys žydų istorijos ir gelbėtojų didvyriškumo. Juk per Holokaustą Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 200 tūkstančių žydų, gelbėtojais pripažinti daugiau nei 800 žmonių. Šiuo atveju posakis: “Kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį”, – įgyja ypatingą reikšmę. Žydų bendruomenė yra pasirengusi savo lėšomis pastatyti šį paminklą. Lietuvos valstybė turi ant kelių atsiklaupti prieš tuos žmones, jei ne jie, Lietuvos garbė būtų paminta su visais lietuviais, vykdžiusiais žudynes. Pasaulio Tautų Teisuolių žygdarbiai buvo žmogiškumo spinduliai tamsiausiais Lietuvai metais, kupinais neapykantos žydams.

Tai gal gelbėtojai elgėsi neteisingai ir jų apdovanoti nereikia?  Ginčas dėl paminklo – tai ne Jono Basanavičiaus atvejis. Tai principinis ginčas, jis – ne dėl vietos. Tokia yra Lietuvos politika. Gelbėtojų atžvilgiu elgiamasi kiauliškai.