Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei 2015 metai buvo svarbūs. Matomi reikšmingi pokyčiai Lietuvos ir Izraelio santykiuose – Lietuvoje buvo atidaryta Izraelio ambasada, kurioje darbą pradėjo ambasadorius Amir Maimon. Ambasadorius daug laiko skiria bendruomenei, yra patikimas partneris sprendžiant įvairias problemas. Rimtą dėmesį žydų bendruomenei rodo Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius – abu jie 2015 m. su oficialiais vizitais lankėsi Izraelyje, susitiko su aukščiausiais žydų valstybės vadovais. Konstatuota, kad dar niekada Izraelio ir Lietuvos santykiai nebuvo tokie geri, toliau siekiama ekonominių-kultūrinių santykių plėtros.
Lietuvos valstybė pradėjo skirti daugiau dėmesio žydų paveldo ir kapinių išsaugojimui. Šalies miesteliuose nebelikus žydų, senosios sinagogos panaudos sutarčių pagrindu yra perduodamos miestų ir miestelių kultūrinėms reikmėms. Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka kartu su YIVO institutu, 1925 m. įkurtu ir iki Antrojo pasaulinio karo veikusio Vilniuje, o vėliau persikėlusiu į JAV, pradėjo itin svarbią kultūrinę ir istorinę reikšmę turintį YIVO archyvų skaitmeninimą.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vertina, kad valstybiniuose aukščiausių vadovų vizituose dalyvauja bendruomenės atstovai. Aš dalyvauju beveik visuose susitikimuose, ir šis faktas byloja ne tik pagarbą, bet ir galimybę pateikti informaciją tiesiogiai – o tai yra labai svarbu ir vadovui, ir bendruomenei. Mes sėkmingai dalyvaujame visose tarptautinėse organizacijose, tęsiame daug metų trunkantį bendradarbiavimą su JOINT ir vertiname didelę šios pasaulinės organizacijos paramą mūsų bendruomenei. Už pagalbą dėkojame ORT, EJC, WJC, AJC, GVF, ŽTSI, EEA Grants, Howardo Margolio fondui – ačiū visiems.
Aš pati šiuo metu labai rimtai gilinuosi į bendruomenės Socialinio centro veiklos taisykles. Sukūrėme Socialinio centro veiklos globėjų visuomeninį komitetą ir stengiamės plėsti bendruomenės narių ratą, kurie gaus socialinę paramą – ji turėtų pasiekti ne tik senjorus, bet ir daugiau vaikų. Žydus taip pat jaudina, kad evakuotieji karo metais nėra prilyginami tremtiniams. Juk jie važiavo iš savo namų ne savo noru, tačiau jokių pensijų iš valstybės negauna.
Reikia nepamiršti, kad praėjusiais metais buvo sudarytos trys vyriausybinės komisijos. Pirmoji – Švietimo ir Holokausto edukacijos. Šios komisijos tikslas – didesnio dėmesio skyrimas žydų istorijai ir žydų indėliui į Lietuvos istoriją mokyklose. Antroji komisija – Paveldo, ji turėtų rūpintis kapinėmis ir masinių žudynių vietomis bei visu išlikusiu Lietuvoje žydų paveldu. Trečioji komisija sudaryta dėl Nuosavybės teisių atkūrimo privatiems asmenims, neturėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo galiojimo laiku – šis klausimas reikalauja derybų su Vyriausybe. Laukia ir sprendimo priėmimas dėl Holokausto metu nužudytųjų turto – nepaveldėto ir niekada nebebūsiančiu paveldėtu. Dar 2011 m. patvirtintas Vyriausybės įsipareigojimas pavadinti Lietuvos miestų ir miestelių gatves žydų gelbėtojų ir žymių žydų vardais, deja, kol kas neįvykdytas.
Po praėjusiais metais įvykdytų brutalių teroro išpuolių Europoje, sukrėtusių visą žemyną, taip pat tikimės, kad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narių saugumo sustiprinimo klausimas sulauks daugiau dėmesio iš valstybės institucijų.
Daug kalbų sukėlė Šnipiškių ir Olandų kapinės, tačiau noriu pareikšti, kad visi Šnipiškių kapinių reikalai yra ir bus sprendžiami su rabinų priežiūra – sutartis su jais buvo pasirašyta 2009 m. Už rūpinimąsi Olandų kapinėmis dėkojame Vilniaus merui Remigijui Šimašiui bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorei Vidai Petiukonienei.
Mes save laikome europiečiais, o įtvirtindami savo žydiškąją tapatybę, dar turime atnaujinti judaizmo žinias. Teko atsisveikinti su rabinu, su kuriuo baigėsi darbo sutartis. Naują rabiną intensyviai renkamės iš daugybės kandidatų, Gaono pasekėjų, norinčių pradėti dirbti Vilniuje ir Lietuvoje, tęsti judėjų mitnagedų tradiciją šioje šalyje, darbuotis ne tik Vilniaus Choralinėje sinagogoje, bet ir bendruomenėje.
Džiaugiuosi, kad sparčiai daugėja vilniečių, stojančių į bendruomenę. Nors anksčiau sakydavome, kad visi Vilniuje gyvenantys žydai yra bendruomenės nariai, šiandien matome, kad jie tampa realiais nariais, mokančiais nario mokestį, kuris gerokai sumažintas. Bendruomenės veikloje dalyvauja ne tik žydai – reikalaudami iš kitų tolerancijos, mes ir patys stengiamės būti tolerantiški.
Bendruomenė tikisi aktyvesnės jaunimo veiklos, nes bendruomenė – ne tik pagyvenę žmonės. O aktyvesnė veikla reiškia, kad kiekvienas gali prisidėti pagal savo norus, talentą ir galimybes, todėl itin laukiame daugiau savanorių iš bendruomenės narių tarpo. Jei žmogus nori išlaikyti savo žydišką tapatybę ir nori, kad ją išlaikytų jo vaikai ir anūkai – visos iniciatyvos yra sveikintinos ir laukiamos.