Šventės, deja, būna ne tik linksmos… Susirenkame paminėti ir tragiškų, skausmingų sukakčių. Ir vėlgi – ne tam, kad užleistume ant savęs amžino liūdesio debesį. Jausmai apima mus ir paleidžia, lieka įsisąmoninta tiesa. Lieka suvokimas, kaip dera gyventi, kad nepasikartotų mus sukrėtę įvykiai. Rugsėjo 16 dieną „Saulėtekio“ progimnazijoje buvo pagerbtas Holokausto aukų atminimas.
Minėjimą pradėjo mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui istorijos mokytoja I. Gasiūnienė, pasveikinusi susirinkusius bendruomenės narius bei gausų būrį svečių. Pranešėja paaiškino, kodėl ji prieš 10 metų baigiamojo edukologijos magistro studijų darbo temą pasirinko tokią: „Pilietinis ugdymas mokykloje: sąlygos ir perspektyvos“.
Mokytoja teigė norėjusi panagrinėti, ar pilietiškumas tampa ta gaivinančia jėga, kuri ugdo pasididžiavimą savo valstybe bei tautomis, kūrusiomis ir kuriančiomis Lietuvos kultūrą. Atlikusi tyrimą pedagogė padarė svarbią išvadą: mokinių pilietiškumas yra praktiškas, racionalus ir apgalvotas, pirmenybę teikiantis teisėms ir laisvėms, bet abejingai vertinantis pasitikėjimą, dvasingumą, atsakomybę. Taigi mokytojo uždavinys – padėti ugdytiniams vertybes išryškinti, pateikti jas šių dienų jaunimui suprantama forma bei jį dominančiais simboliais ir ženklais.
Bet mokykla visko nenuveiks viena. Pranešėja teigė, kad atsakomybė už dorumo, pagarbos asmeniui ir kultūroms, gyvenusioms ir gyvenančioms Lietuvoje, ugdymą turi būti vienodai paskirstoma šeimai, švietimo ir kitoms visuomenės institucijoms. Renginį pratęsė „Saulėtekio“ progimnazijos direktorius A. Gedeikis, 2012 m. pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Tarptautine istorinio teisingumo komisija. Pagarbiai pristatęs svečius, vadovas akcentavo, kaip svarbu nepamiršti istorijos klaidų, kad teisingumas klestėtų.
Ateitį kuriame ant praeities pamatų, todėl, kad mokytumės ateičiai, itin svarbu pripažinti, kada ir kaip žmonija klydo. Progimnazijos direktorius pasidžiaugė, kad minėjimas vyksta fojė, kurioje surengta įspūdinga paroda, bei pristatė jos kuratorių G. Kofman, Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininką. Svečias pradėjo nuo minčių apie Holokaustą – laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. – II-ojo Pasaulinio karo pabaigos Europoje. Pagarbus tonas, santūrumas, orus žvilgsnis ir jaudulys. Kalbėtojas paaiškino, kad ne auditorijos bijo, o prisiminimų apie amžinai skausmingus dalykus. Juk susirinkome paminėti bene didžiausios XX amžiaus Lietuvos ir Europos istorijos tragedijos. Jos atminimui Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijoje, bendradarbiaujant su Panevėžio miesto žydų bendruomene, Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi, atidaroma Anos Frank Namų (Olandija) paroda „Ana Frank – istorija šiandienai“. G. Kofman pakomentavo kai kurių plakatų turinį ir pakvietė po renginio apžiūrėti parodą, kiekvieną pabūti su paauglės žydaitės dienoraštinėmis mintimis, pamąstyti apie gyvybės trapumą ir amžinybę. Kodėl mums, panevėžiečiams, svarbi žydų kultūra, kodėl mums skaudžios šios tautos netektys, buvo pakviestas papasakoti Donatas Pilkauskas – Panevėžio Kraštotyros muziejaus istorikas. Svečias išsamiai pristatė XIX- XX a. mūsų miesto istoriją. Daugiausia dėmesio kalbėtojas skyrė dvidešimtojo amžiaus vidurio laikotarpiui. Klausytojai sužinojo, kad Panevėžio miesto žydų getas buvo sunaikintas 1941 m. rugpjūčio mėn. Nužudyti 8 tūkst. žmonių. Vaikų, jaunuolių, brandaus amžiaus Lietuvos piliečių. Panevėžiečių. Kūrusių ir galėjusių kurti toliau Panevėžio kultūrą. Deja, dabar mes jų tegalime gedėti. Pamąstymus apie svarbius tautos laikotarpius ir žmogaus misiją pratęsė Panevėžio miesto tarybos narys A. Petrauskas. Svečias svarstė, koks asmenybės įnašas į tautos istoriją, kas slepiasi už žmogaus istorijos, kai ji tokia trumpa… Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas (buvęs mūsų mokyklos pedagogas) prieš devynerius metus pastatė dramą „Visada tavo – Ana Frank“. Renginyje dalyvavo šio spektaklio aktoriai T. Razmislavičiūtė Juodė, V. Šiaučiūnaitė bei L. Sėdžius, kuris, pasidalino mintimis apie Anos Frank tragediją. Atėjus į valdžią A. Hitleriui, Frankų šeimaį Amsterdamą. Bet žydų persekiojimai prasidėjo ir čia. Iš pradžių tėvai su dviem dukromis glaudėsi ankštoje slėptuvėje, įrengtoje už Anos tėvo firmos kontoros. Kažkam išdavus slėptuvę, šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje. Ana mirė 1945 m., nesulaukusi šešiolikos. Mergaitės dienoraštį, kurio pagrindu ir sukurtas spektaklis, išleido jos tėtis O. Frank. Aktoriai kvietė pasižiūrėti jų darbą J. Miltinio dramos teatre. Būtinai pasinaudosime kvietimu. Ir ne tik: rugsėjo 23-25 dienomis keturiasdešimt mokyklos mokinių ir mokytojų vyks į Lenkijos Respubliką, kur aplankys Aušvicą- Birkenau, didžiausią Europoje mirties stovyklą. Stebės, vertins, mąstys, gyvens praeitimi, kad galėtų kurti teisingą ateitį. Svečiai ir šeimininkai, apžiūrėję parodą, pasidalinę įspūdžiais, skirstosi. Renginys baigėsi? Ne. Nes esame atsakingi už išgirstos tiesos nešimą jos nežinantiems. Juk taip?
Vilija Lizdenienė, „Saulėtekio“ progimnazijos mokytoja