Pirmąjį rugsėjo mėnesio sekmadienį, per patį vidurdienį, Ukmergės rajono Pivonijos šilo tylą perskrodžia šiurpus automobilių sirenų gausmas. Taip kasmet prasideda Holokausto aukų pagerbimo ceremonija, į kurią atvyksta ne tik ukmergiškiai, bet ir Vilniaus, Kauno žydų bendruomenių, kitų miestų atstovai. Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas priminė, kad esame trečioje pagal dydį masinių žudynių vietoje Lietuvoje (po Panerių ir IX forto), jis kalbėjo apie tai, kaip svarbu kiekvienam prisiminti ir nepamiršti perduoti žinią apie tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius savo vaikams, kaip svarbu padėti jaunajai kartai išmokti skaudžią istorijos pamoką, kad jie žinotų, kad buvo tokių Lietuvos gyventojų, kurie dalyvavo žydų žudynėse (talkindami naciams ar net savo pačių iniciatyva), ir kad buvo tokių Lietuvos piliečių, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo gyvybe.

Holokausto aukas pagerbė ir apie būtinybę išsaugoti istorinę atmintį bei žydų paveldą, bendrauti bei šviesti žmones kalbėjo Ukmergės rajono vicemerė Klavdija Stepanova. Maldą už mirusiuosius sakė Kauno žydų bendruomenės tarybos narys, Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas. Savo prisiminimais apie karo baisumus ir nebūtin išėjusius Ukmergės žydus pasidalino gydytojas Henrikas Gintautas.

Jautriu minėjimo akcentu tapo Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos auklėtinių parengta kompozicija,  jaudinantis vaikų nuoširdumas, tikrumas, jų rimtis ir sakomų žodžių prasmingumas. Moksleivius jau dvyliktus metus iš eilės suburia ir į renginį atlydi minėtos mokyklos Tolerancijos ugdymo centro vadovė, istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė, entuziastingai ir kūrybiškai atliekanti didžiulį, žmogiškumą puosėlantį darbą. Baigiantis pagerbimo ceremonijai, A. Taicas dėkojo visiems susirinkusiems ir skatino susimąstyti, užduodamas klausimą apie tai, kokia Lietuva būtų, jei nebūtų buvę Holokausto.