LŽB pirmininkės F.Kukliansky komentaras
Aušvicas žiemą, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną atrodė sukrečiančiai kaip ir Holokausto siaubą išgyvenę žmonės, kurie susirinko su visa atributika. Man galvoje sukosi mintys apie žmones, kurie dar gyvi. Lietuvoje liko tik vienas Moisiejus Preisas, per stebuklą išgyvenęs Aušvico, Štuthofo, ir dar Dachau koncentracijos lagerius. Silpna sveikata neleido jam dalyvauti Aušvico aukų paminėjime sausio 27d.Į paminėjimą susirinko karaliai ir karalienės, valstybių vadovai. Norėčiau, kad Lietuvos gyventojai, politikai, aukšti valstybės tarnautojai, ypač tie, nuo kurių priklauso sprendimai, suprastų, kad kelionė į Aušvicą, yra ne tas pats, kas važiavimas į eilinį posėdį Briuselyje.
Prieš 70 metų žydus išlaisvino iš Aušvico, bet nepamirškim, kad juos kankino nuo 1939m. Jautriai reagavo į šį minėjimą vykdama Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Manau, kad tai valstybės požiūris į išgyvenusius Holokaustą, į išlikusius žydus, kurių vaikai ir anūkai šiandien sudaro žydų bendruomenės pagrindą. Pridursiu: atstovauti bendruomenę nereiškia, kad aukštos institucijos pasirenka žydą pagal nuopelnus. Taip buvo daugelį metų. Jei yra žydų bendruomenė, kuri demokratiškai išsirenka savo pirmininką, tai pirmininkas privalo atstovauti bendruomenę ir Lietuvą, ypač jei ta bendruomenė yra lojali valstybei. Manau, kad Lietuvos valstybės pasisakymai apie įvykius Ukrainoje, jog negalima žudyti žmonių, tampa ypatingai aktualūs Aušvico fone. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs: 6-ių milijonų žudyti nereikia vien todėl, kad jie – žydai ir kad romų, ir homoseksualų nereikia žudyti, turbūt reikalai būtų pasisukę kitaip.
Tačiau šiandien turime, ką turime. Žydų Lietuvoje liko nedaug. Vienintelis dalykas, ką galim padaryti nukentėjusiems nuo Holokausto, tai – atmintis ir įamžinimas. Lietuvos valstybė žydams skolinga atminimo apskritai. Kiek žydai kovojo už Lietuvą, kiek praliejo kraujo, kiek buvo šviesių kultūros žmonių, dailininkų, filosofų, gydytojų, mokslininkų? Kodėl dingo iš atminties jų kūriniai, miesteliuose statyti senamiesčiai, kurta ekonomika, darbo vietos ir geresnis gyvenimas? Aš visai nenoriu išskirti žydų kaip genijų, noriu pasakyti, kad šiandien jie dingo, bet atminimas turi pasilikti. Kas atsakys į klausimą, kodėl Lietuvoje tarpukariu buvo 200 žydų miestelių, o dabar turim 200 žydų kapinių žudynių vietose? Apie tai būtina kalbėti ir galvoti, kuriant švietimo programas.
Dar noriu pridurti, jog yra šmeižtas, kad žydai Lietuvoje persekiojami. Yra žmonių, kurie kiršindami, kalba visų žydų vardu. Kodėl reikia nustatinėti žydus prieš Lietuvos valstybę? Galbūt tai susiję su Geros Valios fondu ir restitucijos pinigais? Mūsų niekas nepersekioja. LŽB naudoja pinigus projektams, o išlaidas kontroliuoja valstybės auditas. Mes padedam savo bendruomenės nariams išgyvenusiems sunkų metą. Ateis laikas, aš įvardinsiu tuos žmones. Visokiam kalbėjimui yra ribos, nes galima bausti už tokius kalbėjimus bei paprašyti atlyginti nuostolius.