Hannah Arendt ir mąstymo reikšmė

Spa­lio 14 die­ną prieš 108 me­tus Ha­no­ve­ry­je Vo­kie­ti­jos žy­dų šei­mo­je gi­mė Han­nah Arendt, ta­pu­si reikš­min­ga XX am­žiaus fi­lo­so­fi­jos fi­gū­ra. Pa­sak jos, mąs­ty­mas – pa­vo­jin­ga veik­la.

„Kri­tiš­kai mąs­ty­ti vi­suo­met reiš­kia bū­ti prieš­iš­ku“, – sa­kė po­li­ti­kos fi­lo­so­fė Han­nah Arendt sa­vo pa­sku­ti­nia­me in­ter­viu prieš mir­tį 1975-ai­siais me­tais. Pa­brėž­da­ma, jog kri­ti­nė min­tis vi­suo­met me­ta iš­šū­kį nu­sis­to­vė­ju­siams įsi­ti­ki­ni­mams bei pa­lau­žia pri­pa­žin­tas tai­syk­les, ji pri­si­dė­jo: „Mąs­ty­mas pats sa­vai­me yra pa­vo­jin­gas su­ma­ny­mas“.

Tai ilius­truo­ja ir pats fi­lo­so­fės gy­ve­ni­mas, ypač pub­li­ka­vus gar­sią­ją kny­gą Eich­man­nas Je­ru­za­lė­je: blo­gio banalumas (1963 m.), par­em­tą pen­kių da­lių re­por­ta­žu žur­na­lui New Yorker iš Je­ru­za­lė­je vy­ku­sio na­cio, vie­no pa­grin­di­nių Ho­lo­kaus­to or­ga­ni­za­to­rių Vo­kie­ti­jo­je, Adol­fo Eich­man­no teis­mo. Dėl jos H. Arendt bu­vo smar­kiai ki­rit­kuo­ja­ma. Ne­igia­mų reak­ci­jų su­si­lau­kė jos tei­gi­nys, kad A. Ei­cha­man­nas – ne psi­cho­pa­tas ar an­ti­se­mi­tas, o nor­ma­lus ir svei­kas funk­cio­nie­rius, ku­riam svar­biau­sia – kuo ge­riau at­lik­ti už­duo­tis, kad ga­lė­tų siek­ti kar­je­ros. Taip pat ji kri­ti­kuo­ta dėl po­žiū­rio į Iz­rae­lio val­džią, ku­ri, pa­sak fi­lo­so­fės, ne­tei­sė­tai su­ėmė ir ka­li­no na­cį, o jo teis­mu sie­kė pa­ska­tin­ti so­li­da­ru­mą žy­dų tar­pe, pri­me­nant Ho­lo­kaus­to pa­tir­tį. Vis­gi kon­tro­ver­siš­kiau­sia fi­lo­so­fės idė­ja bu­vo ta, kad pa­tys žy­dų bend­ruo­me­nių ly­de­riai bend­ra­dar­bia­vo su na­ciais. Nie­ko keis­to, kad ši H. Arendt kny­ga į heb­ra­jų kal­bą bu­vo iš­vers­ta tik 1999 me­tais.

Skaitykite lzinios.lt