Kai kalbame apie konfliktą Gazos ruože, kritinis klausimas „Cui Bono?“ – „Kieno naudai?“ – perša išvadą, kad tai „Hamas“ karas. Tai organizacijos, kuri buvo susidūrusi su dideliais nemalonumais, lošimas ir šis lošimas (kol kas) apsimoka. Apsimoka siaubinga eilinių Gazos žmonių kaina, nors būtent ši siaubinga kaina ir yra esminė šiam lošimui.
Žvelgiant iš toli ir, kaip įtariu, taip pat ir iš arti, nors pats niekada nesilankiau Gazoje, „Hamas“ yra siaubinga organizacija ir nusipelno visų savo sunkumų. Ji yra religiškai pasišventusi sunaikinti Izraelį, tačiau ji neturi jokio pasišventimo – religinio ar sekuliaraus – savo žmonių, kuriuos valdo Gazoje, gerovei. Ji sunkiai ir stebėtinai efektyviai darbavosi kaupdama savo ginklų arsenalą ir kasdama išpuoliams naudojamus tunelius bei požemines tvirtoves, tačiau nepastatė nė vienos slėptuvės nuo bombų eiliniams Gazos žmonėms, iš kurių tarpo ji šaudo savo raketas ir kurių namuose, mokyklose ir mečetėse jas slepia. Izraelis teigia, kad „Hamas“ Gazos žmones naudoja kaip „gyvuosius skydus“. Iš tiesų, „Hamas“ ne tiek slepiasi už jų, kiek specialiai pastato tuos žmones į tokią padėtį, kurioje jiems būtų padaryta kuo didesnė žala. Tai yra vienas iš būdų „laimėti“ šį asimetrinį karą.