Didžioji sinagoga, XVI a.

Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Česlovas Bauža, habil. dr. Solomono Atamuko knygos “Žydai Lietuvoje XIV – XX a.” recenzijoje, pasisakė: ” […] Žydai ir lietuviai kaip dvi tautos toje pačioje teritorijoje traktuojamos pernelyg laisvai. Manytume, jog tai netikslu ir klaidinga. “Šiaurės Jeruzalės” įvardijimas visur turėtų būti vartojamas ne tiesmukiškai, o perkeltine prasme, aiškiai suvokiant, kad žydai niekada nebuvo tauta, o tik bendruomenė (gausi, savarankiška, kultūringa) etninėse Lietuvos žemėse. Skaitant kai kurias veikalo vietas susidaro keistas įspūdis, jog žydai Lietuvoje (ypač Vilniuje – Šiaurės Jeruzalėje) buvo tarsi autochtonai, o pastaroji jų tikroji tėvynė.”

Be abejonės, su Č. Baužos nuomone sutikti neįmanoma, tačiau, ką turi omeny žydai, skirdami Vilniui garbingą Šiaurės Jeruzalės vardą, paaiškinti būtina.

Neveltui Vilnius buvo pavadintas Lietuvos Jeruzale. Čia buvo jaučiamas tautos sostinės alsavimas, jungėsi visos dvasinio tautos gyvenimo gijos.

Ben-Cijon Dinur

Vilniaus vardą su pagarba ir meile taria žydai Prancūzijoje ir Rusijoje, JAV ir Pietų Afrikoje, Argentinoje ir Izraelyje. Kitas nedaug apie Vilnių težino, bet tikrai yra girdėjęs Vilniaus Gaono vardą ir iki banalumo kartojamą apibrėžimą, kad Vilnius – tai Lietuvos Jeruzalė. Dažnas savaip suvokia šio pasakymo reikšmę, bet kiekvienas sieja Vilnių su šventu Jeruzalės vardu.

Dera priminti, kad Vilnius – ne vienintelis miestas, pelnęs tokią garbę. Kažkada Toledo buvo vadinamas Ispanijos Jeruzale, Trua, kur gyveno Raši, – Prancūzijos Jeruzale, Praha – Bohemijos Jeruzale ir kt. Tačiau nė vienas Jeruzale vadintų miestų nebuvo toks populiarus žydų pasaulyje ir nelabai ilgai buvo taip vadinamas.

Yra įvairių legendų, pasakojančių, kodėl Vilnius nusipelnė šio švento vardo. Pasakojama, kad Napoleonas, pamatęs sinagogų gausą, žydų pamaldumą, sušuko – juk tai Jeruzalė Lietuvoje! Kita legenda šio vardo atsiradimą sieja ne su XIX, bet su XVII amžiumi – esą, keturių žemių Vaado lyderiai, nenorėję priimti Vilniaus į savo tarybą, gavo laišką, kuriame buvo suminėti vardai ir adresai 333 Vilniaus žydų, mokančių Talmudą atmintinai. Ir tada vienas iš Vaado išminčių pasakė – juk tai tikra diasporos Jeruzalė.

Tai legendos, bet jose, ypač pastarojoje, nemaža tiesos. Šiaip ar taip, vardas pritapo ilgam. Didysis istorikas Simonas Dubnovas pabrėžė, kad jam Vilnius – ne tik Lietuvos, bet ir visos diasporos Jeruzalė. O filologas Maksas Vainraichas dar aukščiau įvertino žydiškojo Vilniaus reikšmę, 1965 m. pasakęs: „Tai neperdėta: pasaulio žydijos likimas priklauso nuo to, kokiu mastu Jeruzalės, Maskvos, Buenos Airių ir, svarbiausia, Niujorko žydai persisunks Lietuvos Jeruzalės dvasia.”

Kokia tai buvo dvasia, kur jos šaknys?
“O virš visų ješibotų būtų, vyriausiasis ješibotas – žydų Akademija, savaime suprantama, Vilniuje”.

Šolom Aleichemas, “Jeigu aš būčiau Rotšildas” Kasrilovskos melamedo monologas

Vilnius – tradicinio žydiškumo miestas. Miesto bendruomenė nuo seno garsėjo savo dvasiniais vadovais. Jau XVII amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, nors žydų tada tegyveno apie 2500. Sabtajus Hakohenas, Mozė Rivkesas, Aaronas Samuelis Koidanoveris ir kiti dar gerokai iki Vilniaus Gaono pelnė Vilniui išminčių miesto šlovę. Bet Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720 – 1797) suteikė miestui visai naują statusą – Vilnius tapo neginčijama žydiškumo sostine. Naujųjų laikų istorijoje nebuvo didesnio religijos srities autoriteto, nei Gaonas. Ir po mirties jis liko šventojo žydiškojo Vilniaus simboliu, jungtimi su Jeruzale: ant jo kapo, lyg prie Raudų sienos, žydai palieka raštelius su karščiausiais troškimais. Prof. Ben – Cijonas Dinuras prisipažįsta kadaise padaręs nuodėmę – nuo kapo paėmęs keletą raštelių, norėdamas perskaityti. Viename buvo parašyta: „Meldžiuosi ir prašau malonės, kad turėčiau laimę pasirinkti skaityti geras knygas.” Iš šito raštelio, rašo Dinuras, padvelkė savotiška Vilniaus dvasia, tik jai būdingas žavesys.

Ir po Gaono Vilniuje buvo daug pasaulinio masto išminčių. Chajimas iš Voložino – artimiausias Vilniaus Gaono mokinys, garsiosios Voložino ješivos įkūrėjas – pratęsė Gaono idėjas. „Chafec Chajim” (Izraelis Mejeris Hakohenas), kurį daugelis vadino diasporos žydų vyriausiuoju rabinu, nors gyveno ne Vilniuje, nes vadovavo Rodunės ješivai, bet buvo labai glaudžiai susijęs su Vilniumi, gausino Vilniaus šlovę. Tokių autoritetų galima ilgai vardinti.

Iki Katastrofos Vilniuje buvo apie 110 sinagogų ir kloizų (studijų bei maldos namų), apie 10 ješivų, iš kurių išsiskyrė Ramailės ješiva, jai kurį laiką vadovavo Izraelis Salanteris (Lipkinas), ,,Musar” sąjūdžio pagrindėjas. Tradicinį religinį Vilnių įkūnijo „Sulhoif” – kiemas aplink Didžiąja sinagogą, kuriame (tik viename kieme!) buvo gerokai daugiau nei dešimt maldos namų.

Romų leidykla spausdino ne tik maldaknyges. Čia buvo parengtas ir paskelbtas tokio mokslinio lygio Talmudas, kad turėti šį leidinį laiko laime žydai bet kuriame pasaulio kampelyje. Į Vilnių, į jo knygų lobynus, pirmiausia į Strašūno biblioteką, atvažiuodavo mokslininkai iš visų kraštų, jausdami poreikį būtent čia, Vilniuje, atnaujinti mintis, rasti įkvėpimo mokslinei kūrybai. „Važiuok uždarbio į Lodzę, o išminties į Vilnių”, – sakydavo tais laikais.

Strašūno bibliotekoje ant ilgų suolų greta sėdėjo skrybėlėtas Toros mokovas, įsigilinęs į storą folijantą, ir jaunuolis be peisų, entuziastingai skaitantis pasaulietinę knygą. Prof. Dinuras čia jžvelgia žydiškos brolybės jausmą – nebuvo žydų tautoje kitos tokios bendruomenės, kurioje šis jausmas būtų toks stiprus, kaip Vilniuje, teigia šis įžymus mokslininkas. Žinoma, buvo ir ginčų, diskusijų, bet po to, kai chasidai buvo ekskomunikuoti, šis ginklas daugiau nebuvo naudojamas. Jį pakeitė humoras, ironija, sarkazmas. Todėl Vilnius gali pretenduoti ir į žydiškojo humoro sostinę, juolab, kad vienas iš šio žanro „karalių”, Motke Chabad, per visą gyvenimą nebuvo kojos iš Vilniaus iškėlęs.

Nedovanotina būtų nepasakyti ir apie Vilniaus kantorius. Genialusis Vilner Balabesl davė pradžią ištisai plejadai tokių kantorių, kaip Geršonas Sirota, broliai Kusevickiai ir t. t. Vilnius buvo tikra konservatorija, kurioje subrendo daugelio žymiausių pasaulio sinagogų kantoriai.

Kai XIX amžiuje Rytų Europoje pradėjo plisti žydų apšvietos sąjūdis, Haskala, Vilnius tapo žymiausiu jos centru Rusijoje. Vakarų Europoje, kur žydai dar nuo emancipacijos laikų laikė save ne tauta, o religine grupe, „Mozės tikėjimo prancūzais ar vokiečiais”, Haskala dažnai vedė į asimiliaciją. Vilniuje nebuvo Mozės tikėjimo lietuvių ar lenkų – čia buvo žydai. Ir Haskala nesuformavo tokių asimiliacijos tendencijų. Čia suklestėjo žydų kultūra – tiek hebrajų, tiek jidiš kalbomis. Judas Leibas Gordonas buvo žymiausias hebrajų poetas, Abraomas Mapu – prozaikas. Elijezeris BenJehuda – hebrajų kalbos gaivintojas Palestinoje – nebuvo vilnietis, bet kilęs iš Vilniaus apylinkių, ir Vilniaus aura, galima manyti, palietė ir jį.

Labiausiai Vilniuje suklestėjo jidiš kultūra. Jidišistai ir hebrajistai Vilniuje nekonfliktavo taip, kaip Šolom Aleichemo apysakoje „Kasrilovkos pažanga”. Žydiškoji brolybė ir čia ėmė viršų.

Vilniuje buvo labai išplėtota švietimo sistema, pradedant vaikų darželiais ir baigiant gimnazijomis bei mokytojų seminarijomis abiem kalbomis. Niekur tokia didelė žydų vaikų dalis nesimokė žydiškose mokyklose, kaip Vilniuje. 1907 m. čia įvyko jidiš mokyklų pedagogų konferencija, metais ankščiau už įžymiąją 1908 m. Černovcų konferenciją. Boriso Kleckino leidykla aprūpino vadovėliais, kuriuos rengė Vilniaus mokytojai, ne tik Vilniaus jidiš mokyklas, iš esmės viso pasaulio jidiš mokyklos mokėsi iš šių vadovėlių. Čia buvo jidiš kalba išleista ir viso pasaulio literatūros klasika.

1925 metais Vilniuje Makso Vainraicho ir jo bendražygių pastangų dėka buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (JIVO), žymiausia žydų mokslo institucija, kurią šefavo žinomiausi pasaulio žydai – Albertas Einšteinas, Zygmundas Froidas, II Internacionalo teoretikas Eduardas Bernšteinas ir kiti. S. Dubnovas, vadovavęs instituto istorijos padaliniui, įžvelgė paralelę – 1925 metais Jeruzalėje buvo įkurtas Žydų universitetas, tais pačiais metais Vilniuje – Žydų mokslo institutas. Vilniaus universitete 1940 metais buvo organizuota Jidiš kalbos ir literatūros katedra. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje buvo įkurta vėliau pasaulyje išgarsėjusi Vilniaus trupė”. „Jung Vilne” suvienijo literatūros ir dailės atžalyną, iš jos išaugo jidiš literatūros klasikais tapę Chajimas Grade ir Abraomas Suckeveris. Žydų literatūros kūrėjai Mendele Moicher Sforimas, Izaokas Leibušas Perecas, Šolom Aleichemas, Chajimas Nachmanas Bialikas, Šolomas Asas nors negyveno Vilniuje, bet laikė būtinu čia pabuvoti, pakvėpuoti miesto oru, pasinerti į jo atmosferą. Tais laikais sakydavo: „Perecas rašo Varšuvoje, tačiau skaito jį Vilniuje”.

Vilniuje leisti šeši žydų dienraščiai, buvo keli chorai, orkestras, muzikos institutas ir daugelis kitų kultūros institucijų.

Vilniaus žydai visada pasižymėjo visuomeniniu aktyvumu, socialiniu neabejingumu. XX a. pradžioje visame pasaulyje nuaidėjo Hiršo Lekerto šūviai į gubernatorių, liepusį nuplakti darbininkų demonstracijos dalyvius. Vargu ar galima pritarti tokiems veiksmams, bet negalima nesigėrėti be galo pasipiktinusio jaunuolio savimarša – jis žinojo, kad jo laukia kartuvės.

Vilniuje prasidėjo socialistinis žydų sąjūdis. Vilnietis Aaronas Libermanas pelnytai vadinamas žydiškojo socializmo tėvu. Ne mažiau garsus ir pirmojo Vilniaus žydų revoliucinio ratelio organizatorius Aaronas Zundelevičius. Tai, kad Vilniuje buvo įkurta visos Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos žydų darbininkų socialistinė sąjunga Bundas, – epochos įvykis. Bundas nebuvo sionistinis, dar daugiau jis buvo antisionistinis, bet jis nuveikė labai daug, ugdydamas žydiškumą, tautinę savimonę, socialinio teisingumo jausmus.

Vilnių galima vadinti ir sionizmo tvirtove. Pirmieji „Chovevej cijon” rateliai susikūrė būtent čia, kurį laiką čia buvo ir visos Rusijos imperijos sionistų organizacijos centro komitetas. Bet, svarbiausia, būtent čia buvo padėti pamatai religinio sionizmo organizacijai „Mizrachi”, ilgainiui tapusiai viena reikšmingiausių sionizmo partijų.
Vilniuje buvo labai gausu draugijų. Vien oficialiai užregistruotų jų buvo apie 170, veikė 72 labdaros organizacijos. Tai dar kartą iliustruoja tezę apie ypatingą Vilniaus žydų brolybės dvasią.

Ir kitose žydų bendruomenėse buvo labdaros draugijų, politinių ir kultūrinių institucijų, žymių rabinų, mokslininkų, rašytojų, kantorių. „Tačiau pagal viso šito įvairovę, daugiabriauniškumą ir užmojį kartu paėmus Vilnius buvo pranašesnis už visas likusias žydų bendruomenes,” – liudija prof. Abraomas Jošua Hešelis. Dėl to žydų istorijos knygose Vilnius minimas dažniau negu kiti žydijos centrai. Antai, Harvardo universiteto (JAV) išleistoje H. H.Ben – Sassono redaguotoje „A History of the Jewish People” („Žydų tautos istorija”) Odesa paminėta 18 kartų, Varšuva – 15, Minskas – 12, Lvovas – 8, Lodzė – 6, o Vilnius – 22 kartus.

1903 metais Teodoras Herclis po nesėkmingų derybų Sankt – Peterburge su Rusijos caro valdžia atgaivą patyrė apsilankęs Vilniuje. Dienoraštyje jis susižavėjęs rašo apie Vilniaus bendruomenę. O XIX a. viduryje po kelionės į Peterburgą ir kitus šiaurės vakarų krašto miestus Vilniuje lankėsi įžymus Anglijos veikėjas, įėjęs j istoriją kaip didis Palestinos žydų bendruomenės rėmėjas Mošė Montefiore. Vilniuje lankėsi ir kiti žymūs žydų lyderiai – Dovydas Volfsonas, Nachumas Sokolovas, Vladimiras Žabotinskis.

Žydų gyvenimas Vilniuje nebuvo lengvas. Daugumą kamavo skurdas, ir visus – antisemitizmas. Kurstomas iš viršaus, jis reiškėsi įvairiais pavidalais – chuliganizmu, smurtu, numerus clausus ir geto suolais universitete, boikotu ir kt. Bet Vilniaus žydai prisimena ir lenkų jaunuolį M. Dordziką, kuris nuskendo, gelbėdamas skęstantį žydų vaiką. Jo žygdarbiui atminti prie Vilnelės pastatytas paminklas.

Hitlerinė okupacija sunaikino Vilniaus žydų bendruomenę. Paneriai – viena baisiausių žydų naikinimo vietų. Čia nužudyta apie 70,000 Vilniaus ir jo apylinkių žydų. „Bet netgi baisiu nacių viešpatavimo laikotarpiu jų (vilniečių – I. L.) dvasia nebuvo sugniuždyta, ir nepaisydami nuolatinės mirties grėsmės jie toliau plėtojo savo kultūrą,”- teigia istorikas Izraelis Klauzneris. Vilniaus gete pirmąkart nuskambėjo šūkis kovoti, neleisti skersti savęs kaip avių. Susikūrė jungtinė partizanų organizacija. Buvo kovojama ir dėl dvasinio gyvenimo palaikymo. Buvo organizuota biblioteka, mokyklos, ješivos, vyko paskaitos, koncertai, parodos, veikė netgi teatras.

Po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, panaikinus žydų diskriminaciją, saujelė išlikusių Vilniaus žydų (dabar jų čia gyvena apie 2800) tęsia kovą dėl dvasinio gyvenimo atkūrimo. Yra kelios valstybinės žydų institucijos, nemažai visuomeninių organizacijų, kurios Bendruomenės centre kasdien organizuoja įvairius renginius. Kažin, ar šiuo metu Europoje yra aktyvesnių žydų bendruomenių.

Apie Vilnių parašyta daug. Pirmoji knyga – Samuelio Juozapo Fino „Kirija neemana” („Ištikimas miestas”, hebrajų k.) – išėjo 1860 m. 1900 m. išėjo Hilelio Noacho Magido –Štein – šneiderio knygos „Ir Vilna” (.Vilniaus miestas”, hebrajų k.) pirmoji dalis. Tik po 100 metų išėjo šio veikalo antroji dalis, kurią parengė Ben Gurijono universiteto Izraelyje dr. Mordechajus Zalkinas, keliuose archyvuose radęs knygos tęsinio fragmentus. 1916 m. išėjo C.Šabado redaguotas .Vilniaus rinkinys” (jidiš k.), 1939 m. A. – Grodzenskio redaguotas .Vilniaus almanachas” (jidiš k.). 1939 m. Z.Šikas išleido knygos ,Vilniui 1000 metų” pirmąją dalį (jidiš k.), 1943 m. JAV išėjo I. Koheno, Vilna” (anglų k.), 1983 m. Izraelyje – I. KIauznerio, Vilna – Lietuvos Jeruzalė” (hebrajų k.), 1989 m. L. Davidovič „Iš tos vietos ir laiko” (anglų k.; lietuvių k. – 2003 m.). 2001 m. išėjo Vilniaus istoriko, dabar gyvenančio Izraelyje, S. Atamuko knygos „Lietuvos žydų kelias” antrasis leidimas, ir daugelis kitų knygų.

Vilnius įkvėpė ir daugelio rašytojų – A.Suckeverio, M.Kulbako, Ch. Gradės, G. Kanovičiaus, A Karpinovičiaus ir kitų – kūrybą.

Senąjį žydiškąjį Vilnių sunaikino naciai, bet jis gyvas knygose, o jo dvasią siekia atgaivinti dabarties Vilniaus žydai.

Dr. Izraelis Lempertas