Žydai ir tautų sugyvenimo idėja Vilniaus periodinėje spaudoje

Vilniaus krašto spauda XX amžiaus I pusėje dažnai buvo nacionalinių idėjų kurstymo aruodas. Ypač okupacijų metu valdžia mėgo cenzūruoti arba visai drausti spaudą vienomis ar kitomis kalbomis. Laikotarpiais, kai spauda visomis kalbomis buvo leidžiama laisviau, skirtinguose spaudos leidiniuose galima įžvelgti tam tikras tendencijas. Pavyzdžiui, Vilniuje buvo leidžiama keletas stiprios katalikiškos orientacijos leidinių (pavyzdžiui „Vilniaus varpas“, „Aušra“), kurie skatino lietuvybę, ir juose beveik neįmanoma rasti žinių apie kitas miesto tautas. Apibendrintai žvelgiant į lietuvišką ir lenkišką spaudą, tarp jų jaučiama įtampa, kiekviena tauta stengėsi neprarasti savo pozicijų, lenkai norėjo lenkinti lietuvius, lietuviai dėjo pastangas, kad kuo daugiau tautiečių skaitytų bei šviestųsi, buvo ypatingai svarbu skatinti skaityti lietuviškai. Reikia pažymėti, jog šiame miesto spaudos kontekste buvo keletas išskirtinių asmenybių, kurie žavėjosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės multikultūriškumo atmosfera ir siekė atgaivinti tokią miesto dvasią XX amžiaus pirmos pusės Vilniuje. Keliatautės inteligentijos idėjos kūrimui ypač palanki buvo liberalių demokratų judėjimų terpė: lenkų kraštiečių judėjimo (krajowcy), Lietuvos demokratų partijos narių, autonomistų grupių bei masonų draugijų. Lygiavertį miesto tautų sambūvį propagavo ir skatino eilė intelektualų: Mykolas Romeris, Tadeuszas Wroblewskis. M. Romeris ir jį supę visuomenės veikėjai kėlė krašto visuomenės ir visų jo gyventojų konsolidaciją pilietiškumo principu idėją. Ši idėja yra LDK tradicijos tąsa ir pilietinio sąmoningumo paveldas. Vilniaus inteligentų sambūriuose kelių tautų kontaktus bei politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą siekė kurti lietuviai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jurgis Šaulys, Andrius Bulota, baltarusiai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, žydai Elijas ir Jurgis Romai, Cemachas Šabadas, Urija Kancenelbogenas, Elijas Jokūbas Goldšmitas.[1] Tokias liberalias idėjas intelektualai mėgino perkelti į spaudą ir taip jomis užkrėsti kuo platesnę visuomenės dalį. Vienas tokių leidinių buvo M. Romerio redaguojama „Gazeta Wileńska“, kuri siekė atsiriboti nuo lietuviškų ir lenkiškų nacionalistinių idėjų. Leidinio kryptį redaktorius formulavo taip: „Mums svarbiausia abiejuose regionuose (Lietuvoje ir Baltarusijoje, aut. past.) sukurti tokį skirtingų kultūrinių – tautinių elementų sambūvį, kuris remtųsi bendra lygiavertės krašto pilietybės nuostata. Manome, kad būtent toks kultūrinių – tautinių elementų bendrabūvis, o ne agresyvus jų bandymas praryti vieniems kitus, yra vertingiausias universaliąja kultūros prasme: pilietiškai sugyvendami, skirtingi kultūros pradai stiprins vienas kitą tarpusavio įtakomis, todėl bendroji kultūros pažanga bus tuo turtingesnė bei vaisingesnė, kuo daugiau savitų ir įvairiopų įtakų ją skatins.“[2] Ši tautinio sambūvio idėja buvo artima ir Mykolui Biržiškai, kuris tapo „Gazeta Wileńska“ bendradarbiu. M. Biržiška taip pat bendradarbiavo ir su rusų kalba leidžiamu laikraščiu „Severo – Zapadny Golos“. Čia jis supažindino skaitytojus su Vincu Kudirka, Jonu Biliūnu, lietuvių spauda ir visuomeniniu gyvenimu, M. Romerio idėjomis ir kraštiečių idėjomis apie bendradarbiaujančias kultūras, informavo apie lenkų spaudą, politinį gyvenimą bei lenkų literatus S. Wyspianskį, H. Sienkiewiczių.[3]

Vienas tautų sugyvenimo idėjos entuziastų buvo „Przegląd Wileński“ redaktorius Liudvikas Abramovičius. Atsivertus šio laikraščio puslapius, beveik kiekviename numeryje galima rasti žinių ne tik apie lenkų aktualijas, bet ir apie lietuvius (jų nejuodinant, o pateikiant informaciją) bei apie žydus. Laikraštyje buvo nuolat spausdinamos detalios žydiškosios miesto spaudos apžvalgos. Tai bene vienintelis Vilniaus periodinis leidinys, kuris anonsavo žydų išleistas knygas. Reikia pabrėžti, jog literatūros skyrelyje buvo anonsuojami visų tautybių autorių leidiniai. 1924 metais laikraštis aprašo knygą „Pinkos“[4], kurią išleido An-skio vardo istorijos – etnografijos draugija 1922 metais, pagrindinis leidinio redaktorius Zalmenas Reizenas. Leidinį sudarė straipsniai apie žydus Lietuvoje ir Vilniuje karo ir okupacijos metu. Temos apėmė platų spektrą: pramonė, politika, spauda, kultūra. Leidinio recenzija apima ir kritiką: nėra iliustracijų, trūksta straipsnių, kurie apimtų kultūrinį ir ekonominį žydų gyvenimą. Vis dėl to galiausiai teiginys vertinamas teigiamai ir recenzijos autorius tikisi, kad kitų tautų mokslo institucijos susidomės Vilniaus žydų istorija, ir tuomet bus galima išversti rinkinio santrauką arba atskirus straipsnius.[5] Pristatytas ir leidinys apie pirmąjį lenkų – jidiš kalbų žodyną bei jo autorių.[6] Taip pat paminėtas leidinys apie žydus Vilniaus Universitete.[7] Šiame laikraštyje buvo pristatytas ir žydų rašytojas A. Vaiteris, apžvelgiant išleistą jo biografiją aprašytas poeto bei dramaturgo gyvenimas ir trumpai supažindinama su kūryba.[8] Tokie periodinės spaudos leidiniai leido lenkakalbei miestiečių daliai susipažinti ne tik su kitataučių politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis aktualijomis, bet ir su jų kultūros pasiekimais ir gyvenimu. Svarbu ir tai, kad „Przegląd Wileński“ buvo leidžiamas 17 metų, greičiausiai skaitytojams buvo artimos leidinio deklaruojamos liberalios idėjos. Laikraščio redaktoriaus L. Abramovičiaus veikla neapsiribojo tik darbu spaudoje: „Lenkų ir žydų tarpe kilo sumanymas taikinti susipykusias tautas tarp savęs. Manoma įkurti tam tikrą draugiją, kurios tikslas būtų arčiau susipažinti su kiekvienos tautos reikalais, siekimais, mintimi. Draugija darytų pasikalbėjimus, paskaitas ir tt. Tais reikalais kol kas rūpinasi iš lenkų L. Abramavičius ir Č. Jankovski, o iš žydų Gordonas. Jie mano ir kitas tautas pritraukti.“[9] Apie L. Abramovičiaus veiklą prisimena ir Česlovas Milošas, nors prisipažino, jog studijų metais jo nedomino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmosferos atkūrimo idėjos, tačiau vėliau suprato, jog tų idėjų skleidimas buvo labai įdomus reiškinys.[10] „Przegląd Wileński“ buvo spausdinama naujo žydų laikraščio reklama. Joje rašoma, kad nuo liepos mėnesio kasdien bus leidžiamas periodinis leidinys „Frojs“[11], jis bus apolitiškas, domėsis žydų ir visos šalies gyvenimo įvykiais. Redakcija sieks sukurti aplinką, kurioje sugyvens visos šalies tautos. Leidiniui rašys bei jame bus publikuojami žymiausių žydų ir kitataučių literatų ir publicistų darbai. Leidinio redaktoriumi bus Mieczysław Goldsztajn.[12] Būsimasis redaktorius dirbo „Przegląd Wileński“, jame nušviesdavo žydų bendruomenės naujienas.

Žydų rašytojas Urija Kacenelenbogenas savo idėjas apie tautų sugyvenimą aprašė straipsnyje, publikuotame Kauno žydų leidžiamame periodinio leidinio „Di jidiše štime“ (jid. Žydų balsas) priede lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Straipsnyje subtiliai kritikuojami tautininkai dėl savos kultūros iškėlimo kartu menkinant svetimas. Autorius teigia, jog tautininkų idėjos bus efektyvios tik tada, kai neskleis neapykantos kitataučiams. Straipsnyje rašoma apie tai, jog tautinė kultūra gali būti stipri tik tuomet, kai jis sugyvena su kitomis tautomis ir jų kultūromis: „Tik tuomet tegali širdingai ir atvirai pritarti, kai abi supranta, jog tautos meilė bei pasididžiavimas jąja negali būti surišta su kitos tautos neapykanta ir niekinimu, jog atskiros tautos kultūros bujojimas didina pasaulio kultūros lobį, taigi, eina visų tautų naudai.“[13]

Kultūrų polilogo idėja buvo artima lietuvių, lenkų ir žydų publicistams ir rašytojams. Nors ji nebuvo magistralinė bendrame Vilniaus spaudos kontekste, bet panašu, jog tokios idėjos susilaukė palaikymo ir buvo aktualios visoms tautoms, nes dauguma turėjo ilgiau ar trumpiau leistą periodinį leidinį skelbianti kultūrinio bendradarbiavimo dvasią. Tokios periodinės spaudos gyvavimo trukmė parodo, jog ji turėjo savo skaitytojų ratą, kuris orientavosi ne tik į nacionalines vertybes bei aktualijas, tačiau suvokė, kad miesto gyvenimą ir kultūrą formuoja ne atskiros tautos, bet visi miesto gyventojai.

[1] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 216-217 p. [2] Romer M. Vedamasis. Gazeta Wilenska, 1906, nr. 1., 1 p., cituojama iš Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 223 p. [3] Kvietkauskas M. Mykolo Biržiškos publicistika XX a. pradžios Vilniaus spaudoje: intelektualo biografijos bruožai. Knygotyra, 2006, nr. 46, 225-226 p. [4] Pinkos. Far der geshiche fun Vilne in di jorn fun milchome un okupacie. Vilne, 1922. [5] Goldsztajn M. Pinkos. Przegląd Wileński, 1924 02 10, Nr. 3, 6-7 p. [6] Pinchas K. Pierwszy Slownik Polsko Żydowski i jego autor Levin Liond‘or. Przegląd Wileński, 1926 05 30, nr. 10, 6 p. [7] Wydawnictwa nadeslane do redakcji. Pinchas Kon. Dawny Uniwersytet Wileński a Żydzi. Przegląd Wileński 1926 09 16, nr. 15, 8 p. [8] Goldsztajn M. A. Wajter. Przeglad Wilenski, 1924 11 12, Nr. 12. [9] Taikintojai. Vilniaus garsas, 1921 03 09, nr. 9 (40), 8 p. [10] Милош Ч., Венцлова T. Вильнюс как форма духовной жизни. Старое литературное обозрение. 2001, №1(277). [11] Šis leidinys greičiausiai taip ir nepasirodė arba buvo leidžiamas kitu pavadinimu, bibliotekose neišlikę periodinės spaudos tokiu pavadinimu. [12] Skelbimas. Przegląd Wileński, 1924 06 29, nr. 12. [13] Kacenelenbogenas U. Tauta tautai. Mūsų garsas, 1924 04 21, nr. 4 (6), 2 p.

Saulė Valiūnaitė – Kindurienė