Regioninės bendruomenės

LŽB išleistam kalendoriui įteikiama Respublikinė Lauryno Ivinskio premija

 

Šiandien spalio 20d. Kuršėnuose vyks Respublikinės Lauryno Ivinskio premijos už geriausią metų kalendorių „Pasaulio tautų teisuoliai“ įteikimas ir Lietuvos žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech“ koncertas.

Kalendoriaus įdėjos autorė – Maša Grodnikienė, sudarytoja ir redaktorė Danutė Selčinskaja, dizainerė – Jūratė Juozėnienė.

Daugiau apie  kalendorių

13 val. Senosiose Kuršėnų kapinėse ir Padabos miške gėlių padėjimas prie Lauryno Ivinskio kapo ir Kuršėnų žydų masinio žudymo vietoje esančio paminklo. 14 val. Kuršėnų kultūros centro parodų salėje respublikinės Lauryno Ivinskio premijos už geriausią metų kalendorių (2016-2017), kurį išleido Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, skirtą Pasaulio Teisuoliams, gelbėjusiems Lietuvos žydus Holokausto metu, įteikimas  ir meninė programa.

Kaune atidaryta Mikva

Kaune atidaryta Mikva

Kauno žydų centro iniciatyva Kauno senamiestyje po daugiau negu 75-ių metų pertraukos buvo įrengta ir neseniai atidaryta Mikva. Mikva statyba buvo vykdoma, prižiūrint Rabbi Gedalia Olshtein, kuris yra vienas geriausių šios srities ekspertų visame pasaulyje. Prabangiai atrodanti Mikva – viena gražiausių Europoje – pirmiausia skirta Kauno besimokančių Izraelio studentų bendruomenei, bet ja galės naudoti ir visos Lietuvos žydų moterys. Mikvos atidarymo ceremoniją pritvirtindamas Mezuzą prie įėjimo į Mikvą pradėjo Kauno žydų centro įkūrėjas ir globėjas p. Viljamas Šternas, o į ją atvyko rabinai ir garbingi svečiai iš viso pasaulio, buvo pakviesti ir Kauno žydų bendruomenės, kurią su Kauno žydų centru sieja seni bičiuliški ryšiai, atstovai. Iškilmingam renginiui vadovavo šeštus metus Kaune gyvenentis rabinas Moshe Sheinfeldas su žmona Racheli, ant jų pečių gulė ir visi Mikvos įrengimo rūpesčiai. Rabinas pasakojo, kad ieškodamas vietos Mikvai jis rinkosi tarp kelių namų, kai ant vieno apleisto namo durų pastebėjo mezuzą. Abejonių dėl pasirinkimo nebeliko. Tiesa, namas pirktas jau iš lietuvių, senųjų jo šeimininkų likimas nežinomas.

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Linksma Sukkot šventė Panevėžyje

Panevėžio miesto žydų bendruomenė pagal žydų tradicijas pastatė palapinę (sukka), kurioje švenčiamas Sukkotas – derliaus nuėmimo šventė bei prisimenama žydų kelionė, kuomet prieš 3,5 tūkstančio metų jie klajojo po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Kiekviena bendruomenė ar šeima palapinę (sukką) stato pagal savo galimybes. Šį kartą Panevėžio miesto žydų bendruomenė paaiškino bendruomenės vaikams Sukkot šventės reikšmę ir prasmę. Vaikai žaidė, linksminosi, vaišinosi. Palapinėse buvo surengta šventės dalyvių fotosesija, kuri išliks Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyve ir kiekvienoje šeimoje. Visi bendruomenės nariai atnešė savo šiais metais užaugintų rudens gėrybių: obuolių, arbūzų, moliūgų, vynuogių. 

Pasakojimas apie žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes ir vieną gyvenimą

Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Pirmasis spalio sekmadienis: Švenčionyse kiekvienais metais panašus, bet visada naujas ir svarbus

Žydų susitikimą buvusio geto vietoje – prie Menoros Švenčionių parke – atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro.

Galina Romanova

Atrodytų, lyg ir nieko naujo jau neįmanoma pasakyti apie ilgametę žydų tradiciją – kasmet pirmąjį spalio sekmadienį susirinkti Švenčionių rajone prie Menoros Švenčionių parke ir prie obelisko-memorialo taip vadiname poligone (miške tarp Platumų kaimo ir Šalnaičio ežero), kur amžinam poilsiui atgulė 8 tūkst. žiauriai nužudytų visos Vilniaus apskrities žydų. Bet šie susitikimai kiekvieną sykį būna saviti. Šių metų spalio 1 d. susitikime vyravo nuoširdus susirinkusiųjų bendravimas, matomai per visus šiuos metus, kiekvienais metais šia suvažiuojantys žmonės spėjo artimai susipažinti, o daugelis ir susibičiuliauti. Atvykusieji dalinosi su savimi atsivežtomis įvairių laikotarpių nuotraukomis ir brangiais atsiminimais.

Pati susitikimo eiga buvo tradiciška. Renginį prie Menoros atidarė Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro. Trumpą buvusios gausios žydų bendruomenės istoriją Švenčionių krašte pristatė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridovienė. Prie Menoros buvo padėti vainikai, pirmą iš jų pagal nusistovėjusią tradiciją padėti buvo pavesta paskutiniam Švenčionių rajono žydų „mohikanui“, buvusiam dviejų koncentracijų lagerių kaliniui Moisejui Preisui. Maldą paskaitė atvykęs Vilniaus sinagogos kantorius Šmuel Jatom, žvakes uždegė aukštas, bet Švenčionių rajone neretas svečias – Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon.

SUKKOT šventės  Vilniaus Choralinėje sinagogoje

SUKKOT šventės Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Spalio 4 d. – malda 18:30 v., po maldos vaišės Sukkot palapinėje, Bokšto g. 19

Spalio 5 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 6 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 7 d. – malda 9:00 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 8 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 9 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 10 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

Spalio 11 d. – malda 8:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

SHMINI ATZERES

Spalio 12 d. – malda 9:30 v., po maldos – vaišės sinagogos Sukkot palapinėje

SIMCHAT TORA

Spalio 12 v. – malda 19:21 šokiai su Tora, po maldos – Sushi sinagogoje

Spalio 13 d. – malda 9:30 v., – po maldos vaišės sinagogoje

 Spalio 12 – 13 – ne darbo dienos

 Vilniaus žydų religinė bendruomenė

Hebrajų kursai pradedantiesiems! Kviečiame prisijungti!

Hebrajų kursai pradedantiesiems! Kviečiame prisijungti!

ŠALOM!

Gauti naujų žinių ar jas atnaujinti niekada nevėlu,
todėl kviečiame pradėti spalį mokantis hebrajų kalbos!
Sekmadieniais nuo  13 val. susitiksime hebrajų kalbos pamokoje PRADEDANTIESIEMS.
Pamoka vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4, Konferencijų salėje (II a.)

Kviečiame prisijungti, laukiame visų!

Papildoma informacija el. paštu: ruthreches@gmail.com   (dėstytoja Ruth Reches)

Maloniai kviečiame atvykti į festivalį „Nepatogus kinas“

Nepatogus kinas – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, unikalus savo programa ir formatu. Tai socialinis – kultūrinis projektas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas. Festivalio metu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, Nepatogus kinas kartu yra ir vienas gausiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje bei vienintelis tokio pobūdžio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalis kasmet į savo veiklas įtraukia beveik 15 000 žiūrovų visoje Lietuvoje.
Daugiau apie festivalį “Nepatogus kinas”

Atkuriama Žiežmarių sinagoga – viena iš nedaugelio medinių sinagogų išlikusių Europoje

LRT TV naujienų tarnyba

Lietuvą įtraukus į Europos žydų kultūros paveldo kelią pirmuoju simboliniu objektu buvo pasirinkta Žiežmarių sinagoga. Maldos namai, pastatyti iš medžio, – retas išlikęs pavyzdys Europoje. Tačiau prireikė daugiau nei dešimtmečio, kol sinagoga Žiežmariuose pradėta restauruoti. Užbaigus darbus prie svarbiausios šalies magistralės esančiame miestelyje ketinama įrengti muziejų.

19-ame amžiuje, kai buvo pastatyta Žiežmarių sinagoga, miestelyje gyveno apie 500 žydų. Prieš karą jų skaičiuota iki tūkstančio. Šiandien sinagoga įgauna buvusį vaizdą: atkuriamas fasadas, dedami nauji langai, jau sutvarkytas stogas. Pasak restauratorių, maldos namus pavyko išsaugoti, nes jais kasdien rūpinosi Žiežmarių gyventojai.

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

LŽB vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Žydų bendruomene, Gerosios valios fondu ir leidykla „Czarne” trečiadienį, 2017 metų rugsėjo 27 d. Vilniuje vyko diskusija „Žmogus tvirtu stuburu“, skirta vietos gyventojų atminčiai apie Holokaustą ir lenkų bei lietuvių Teisuolius, gelbėjusius žydus nuo mirties. Pagrindinis susitikimo svečias bus Švenčionyse gimęs ir per stebuklą nuo mirties išgelbėtas Romuald Weksler-Waszkinel.

Diskusijos atspirties taškas – knyga „Žmogus tvirtu stuburu”, parašyta Lenkijos radijo žurnalisto Dariuszo Rosiako, kurios herojumi tapo Romuald Waszkinel. Įdomios, jaudinančios istorijos apie lenkų išgelbėtą nuo mirties ir užaugintą žydą fone autorius ir knygos herojus pasidalino su klausytojais prisiminimais ir refleksijomis apie Pasaulio teisuolių vardą pelniusius lenkus ir lietuvius. Jų pavardžių ir darbų priminimas ypač aktualus dabar, kai viešojoje erdvėje vis dažniau skleidžiami iškreiptos atminties interpretacijos ir falsifikuota istorija. Diskusijoje kalbėta ir apie būtinybę saugoti atmintį apie Holokaustą.

Per Jom Kipur kiekvienam reikėtų susimąstyti: ar iš tiesų paprašėme atleidimo visų, kuriuos įžeidėme?
Ar išsprendėme visus nesusipratimus? Užglaistėme visas padarytas nuoskaudas?
Svarbu atminti: per Jom-Kipurą verta sutvarkyti savo santykius ir su kitais žmonėmis,
ir su savo bendruomene.
Jom-Kipur – švenčiausia diena metuose,  geros valios ir nuodėmių atpirkimo prieš Kūrėją diena.

Jom Kipur Vilniaus choralinėje sinagogoje:

Rugsėjo 28 d. 19 val. (ketvirtadienis) – pasiruošimas Jom Kipurui:

–       Kaparot
–       Pokalbis apie Jom Kipur

Rugsėjo 29 d. (penktadienis):
Nuo 14 v. sinagogos gabė (seniūnas) surašinės vardus, kurie bus perskaityti per Izkor maldą,  aukų rinkimas labdarai (savanoriškumo pagrindu).
–       17:00 val. – Mincha

–       17:30  val. – paskutinė „dienos trapeza“ (seuda amafseket) prieš Jom Kipurą
–       18:30 val. – maldos pradžia – Kol Nidrei

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną

Kauno žydų bendruomenė ir IX forto muziejus kartu paminėjo Lietuvos žydų genocido dieną. Minėjimas prasidėjo dalyvių eisena link masinių žudynių lauko, IX forto muziejaus direktorės pavaduotojas prašė visų pamėginti pajausti, ką išgyveno žmonės, kuriems šis kelias buvo paskutinis jų gyvenime, vaizdai, kuriuos mes matome, paskutiniai jų gyvenime. Prie paminklo Holokausto aukoms jautria poezijos ir muzikos kalba nužudytuosius pagerbė LSMU gimnazijos moksleiviai, nuoširdžiai kalbėjo Kauno m. savivaldybės tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis, mėgindamas kuo labiau paliesti jaunosios kartos atstovų širdis. KŽB pirmininkas Gercas Žakas pasidalino asmenine vienos merginos, kuriai teko prieš 5-6 metus panašiame minėjime skaityti eiles, patirtimi. Ji teigė niekada nepamiršianti emocinio skaitytos poezijos ir minėjimo atmosferos poveikio ir net parodė nuo to laiko saugomą nuotrauką. Tokie jaunų žmonių liudijimai skatina tikėti, kad baisūs, bet kokį žmoniškumą pamynę įvykiai nepasikartos, o atminimas apie juos ir jų nekaltas aukas bus perduotas ateities kartoms. Minėjimą užbaigusi IX forto muziejaus direktorė Jūratė Zakaitė padėkojo Kauno žydų bendruomenei, moksleiviams už bendradarbiavimą ir pakvietė visus apžiūrėti atnaujintą “Kauno geto kalinių likimų” ekspoziciją, kuriai nuotraukas ir eksponatus dovanojo ir KŽB nariai, patys buvę Kauno geto kaliniai. Įdomu, kad minėjime dalyvavo ir iš Izraelio p. Yaarit Glezer, kurios tėvelis buvo tarp tų nedaugelio, sugebėjusių pabėgti iš IX forto.
     

LŽB kviečia į filmo apie Molėtus peržiūrą

Filmo peržiūra apie Molėtų eitynės rugsėjo 29d. 17 val. Jašos Heifetzo salėje

Su dideliu pasisekimu praėjo dokumentinio filmo „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“ pristatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 29 – visų Molėtų miestelio Lietuvoje žydų žudynių per Antrąjį pasaulinį karą metinių dieną. Premjeroje dalyvavo apie 350 žmonių, tarp jų Lietuvos pasiuntinys Izraelyje ir Izraelio pasiuntinys Lietuvoje.

Prieš pradedant filmo peržiūrą pasisakė prodiuseris Cvi Kricer ir režisierius Eli Geršzon. Jie akcentavo, kad pavyko sukurti filmą-dokumentą, galbūt, vienintelį, pasakojantį apie Lietuvos Molėtų miestelio žydų likimą.

Daugybę metų trunkantis nutylėjimas ir abejingas požiūris į Holokaustą  tvyrojo Lietuvoje 75 metus. Filme dokumentiškai pasakojama apie tuos, kurie žudė, tuos, kurie gelbėjo, tuos, kurie gyvena su šia našta šiandien

Šeduvos štetlo atminimas

Šeduvos štetlo atminimas

Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.

Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.

Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas  Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.

Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.

Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.

Rugsėjo 28 d. 18 val rabinas Chaim Burshtein kviečia į Mendelio Lefino iš Satanovo knygos „Sielos analizė“ pristatymą.

Rugsėjo 28 d. 18 val., rabinas Chaim Burshtein kviečia Jus į didžiojo Musaro mokytojo rabino Mendelio Lefino iš Satanovo knygos „Sielos analizė“ pristatymą. 
Knyga skirta paslaptingų sielos galių ir lobynų tyrinėjimams, didžiai žmogaus tarnystei pasaulio Kūrėjui, priartinančiai Izraelio sūnus prie tokios dvasinės būsenos, kurioje kurdamas juos pagal savo atvaizdą Aukščiausiasis ir norėjo matyti.

Renginys vyks Jašos Heifeco salėje, III a.

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje gelbėtojų apdovanojimų ceremonijoje

Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugsėjo 27d. įteikė valstybės apdovanojimus 43 lietuviams, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusiems žydus.  Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo ir kalbą sakė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

F.Kukliansky:

Man didelė garbė būti čia ir kartu pagerbti tikruosius Lietuvos didvyrius. Suteikę gerumo prieglobstį persekiojamiems, jie įžiebė gyvenimo viltį neapykantos dogmos tamsybėje, suteikė prasmę žiaurumo beprasmybėje, tapo gyvybės sargais ir žmonijos mokytojais.

“Jie sako, kad yra taip: jei aš įsipjausiu pirštą, jam nuo to neskaudės” – tai vieno žmogaus, gyvenusio netoli Treblinkos mirties stovyklos, įžvalga.  Vykdytojo ar stebėtojo vaidmenį Holokausto metu prisiimti daug kam atrodė natūralus pasirinkimas.  Būtent dėl šio pasirinkimo, o tiksliau – moralinio pasidavimo,  Lietuva neteko ištisų miestelių-štetlų su visu jų intelektualiniu potencialu, sužlugdytas Lietuvos kultūrinis, ekonominis centras, sudaužyti ištisų šeimų likimai ir amžiams paveldėtas Katastrofos skausmas ir žydšaudžio kaltė.
Žydų gelbėtojai, skirtingai, negu daugelis kitų, nesuvokė tuometinės situacijos kaip beviltškos ir neturinčios išeities. Net ir slegiami pačių nepalankiausių sąlygų jie nemąstė apie kompromisus ar prisitaikymą, o atliko jiems likimo skirtą šventą  gyvybės gelbėjimo misiją. Be ginklo šie žmonės kovojo už žmogiškumą, nepaisydami rizikos, nepasiduodami baimei, netapdami kruvino pasirinkimo įkaitais.