Nuotraukoje senoji Švėkšnos sinagoga

Aušra Pažėraitė

Pasipriešinimas chasidizmui

Chasidizmas, plitęs alternatyviais būdais, lyg kokie klubai, nepriklausomi nuo bendruomenių, nepaisydami vietinių rabinų autoriteto, o tik savo Cadikų ir rebių, buvo tikras iššūkis ir galvos skausmas. Buvo labai panašu į maištą, gal net anarchiją. Dar daugiau, buvo įtariama, kad tai viena iš užsislaptinusių Šabtajaus Cvi mesianistinio judėjimo modifikacijų, prieš kurias Europoje buvo kovota dar nuo XVII amžiaus pabaigos. Net Vilniaus Gaonas buvo išreiškęs įtarimą, kad jie turi sąsajų su Abiejų tautų respublikoje (toliau ATR) tada egzistavusia frankistų „sekta“. Didelį pasipiktinimą kėlė ir Chasidiška pasaulėžiūra, kylanti iš tokių kabalistinių interpretacijų, kad atrodė, trinasi ribos tarp gėrio ir blogio, tarp košer ir trefa, tarp to, kas šventa, ir kas profaniška. Ir panteistinės idėjos, Cadiko tarpininkavimas tarp Kūrėjo ir žmogaus, ir vos ne stabmeldiškas jo garbinimas. Viskas buvo įvardinta tiesiog erezija. Jau nekalbant apie šventvagišku laikomą santykį su Toros studijavimu, net jei ir patys chasidai buvo, kad kaltino pačius Torą studijuojančius mokslinčius, kad studijuoja ne visai nesavanaudiškai – kas siekia šlovės, kas praturtėjimo, kas gal dar ko nors. Užkliuvo ir pernelyg triukšmingos ir ekspresyvios maldos praktikos, piktnaudžiavimas alkoholiu, ir visa eilė kitų dalykų.

Spartus chasidizmo plitimas Rytų Europoje neilgai trukus susilaukė aštrios priešiškos reakcijos, kurios epicentras buvo Vilniuje. Nors reakcija nebuvo labai staigi. Pradžioje judėjimas nebuvo pernelyg sureikšmintas, kol jis egzistavo kaip pusiau slaptas, elitistinis, persiėmęs mistika. Tokie judėjimai nebuvo naujiena. Tačiau kažkas pasikeitė 1772 metais, kada prasidėjo aštriausias puolimas, kuris sutapo su tuo, kad mirė Dovas Beras iš Mežeričio ir įvyko pirmasis Abiejų tautų respublikos (ATR) padalinimas, dėl kurio chasidai faktiškai atsidūrė skirtingose valstybėse. Lietuva ir vakarinės baltarusiškos žemės dar trumpam liko Abiejų tautų respublikoje, ir tai buvo tas būtinas laikas, per kurį šiose žemėse vyko didžiausia kova. Tuo tarpu rytinės žemės jau buvo patekusios į Rusijos imperijos sudėtį ir ten chasidų nebepasiekė Vilniaus rabinato ir kitų misnagdiškos linijos prisilaikiusių rabinatų Baltarusijoje paskelbtos ekskomunikos (cheremai). Tais metais Vilniuje prieš juos buvo išleistas pamfletas. Atviras konfliktas pasidėjo tada, kai pačiame Vilniuje keletą metų slapta veikusi Karlino chasidų grupė išėjo į viešumą ir sukėlė bendruomenėje didelį sąmyšį. Į bendruomenės vadovų tarybą buvo pasikviestas ir Vilniaus Gaonas. Susirinkime buvo parašytas laiškas kitoms žydų bendruomenėms, patariant atidžiai stebėti chasidus ir reikalui esant, ekskomunikuoti. Grupės lyderis Chaimas buvo priverstas viešai atgailauti ir atsiprašyti Vilniaus Gaono. Kitas grupės narys buvo viešai nuplaktas, o chasidų rankraščiai sudeginti. Galiausiai Didžiojoje Vilniaus sinagogoje buvo paskelbta ekskomunika. Broduose buvo išleistas ir dekretas, nukreiptas prieš chasidus.

Vilniaus žydų bendruomenės laiškas, pasirašytas ir Vilniaus Gaono, susilaukė didelio atgarsio (net ir Vokietijoje). Pasipylė serija vietinių ekskomunikų, bet buvo suformuluotas ir bendras. Vokietijos rabinai palaikė iniciatyvą sustabdyti chasidų plitimą ir visiškai juos sunaikinti. Puolimas iš vienos pusės pristabdė chasidizmo plitimą bent iš dalies, bet iš kitos pusės telkė jau esančius, bei kėlė maišto dvasią jaunimo tarpe, kas grėsė pačių bendruomenių susiskaldymui ir šeimų ardymui: jie palikdavo namus ir glausdavosi pas chasidus.

1776 metais Vilniuje įvyko rabinų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo Vilniaus Gaonas, ir buvo priimtas sprendimas įtraukti į kovą su chasidais stambiausias Lietuvos ir Baltarusijos žydų bendruomenes, bei prieš juos išsiuntinėti cirkuliarus.

1781 m. Avo (apie liepos-rugpjūčio) mėnesio 20 dieną Vilniaus rabinatas paskelbė viešą ekskomuniką. Jiems buvo uždrausta nuomoti butus, užimti kokias nors pareigas bendruomenėje. Buvo nusiųsti pasiuntiniai ir į Baltarusiją. Čia 1781 m. Elulo 1 d. Zelvoje (Grodno gubernijoje) buvo paskelbta ekskomunika. 3 Elulo (apie rugpjūčio –rugsėjo mėn.) dieną cheremą paskelbė ir Pinsko rabinatas, o 17 Elulo rabis Avramas Kacelenbogenas iš Brest-Litovsko paskatino visus susivienyti bendrai kovai prieš chasidizmą. Buvo sušaukti net ir misnagdiški suvažiavimai Šklove (1783) bei Mogiliove (1784). Pastarajame buvo pasmerkti jau ir Šneuro Zalmano chasidai. Šis ėmė ieškoti būdų susitaikyti, atvykdamas į Vilnių pas Gaoną pasikalbėti, bet pastarasis nepanoro ir laikinai pasitraukė iš Vilniaus, kol Šneuras Zalmanas, nieko nepešęs, buvo priverstas išvažiuoti. 1785 metais sekė ekskomunikos Slucke ir Krokuvoje.

Politinės aplinkybės prieš ir po antrojo ATR padalinimo 1773 m. kovą pristabdė, ir ji vėl atsinaujino tik po trečiojo padalinimo 1795 m., kai Rusijos imperija prisijungė Vilnių bei Žemaitiją. Tačiau 1797 metais Vilniaus Gaonas mirė. Kova nesiliovė: kitą dieną po Gaono laidotuvių Vilniuje buvo sušauktas posėdis, kuriame chasidus nuspręsta ne tik atskirti, bet ir iš viso nebepripažinti „Izraelio vaikais“, „nesidalinti su jais duona ir vynu“, „nepriimti į draugijas“, neleisti jiems bendruomenėje užimti kokių nors pareigų, ir kt.. Carinė valdžia pradžioje pabandė įsikišti ir „karą“ sustabdyti:  1797 m. Vilniaus gubernijos valdytojas Frizelis uždraudė skelbti cheremus, o 1798 metais gubernijos valdyba leido chasidams atlikti savo religines apeigas. Tuo pačiu metu buvo apribotos kahalo (bendruomenės valdybos) ir rabiniško teismo galios. Tačiau dar keletą metų abi pusės naudojosi jau pačios carinės valdžios institucijomis, siekdamos savo tikslų. Tik atėjus į valdžią Aleksandrui I (1801 metais), kuriam chasidizmas pasirodė visai patrauklus, jis išsikovojo įteisinimą. 1804 metais išleistose specialiose Nuostatose dėl žydų buvo priimtas ir punktas, kuriame buvo skelbiama, kad atsiradus “sektantiškai” grupei ir skilimui, net iki tiek, kad būtų atsisakoma vienoje sinagogoje kartu melstis, leidžiama statytis kitą sinagogą ir išsirinkti savo rabiną (V skyrius, 51, 52, 53 punktai). Tokiu būdu konfliktas buvo prigesintas.

Senoji Jurbarko sinagoga

Litvakiškas judaizmas

Tačiau kritiškas požiūris ir opozicija nesibaigė, net jei jos formos ir pakito. Vilniaus Gaono mokiniai ir mokinių mokiniai toliau, per visą XIX amžių, formavo autentišką, dabar jau vadintiną litvakišku, judaizmą, kuriame vis didesnį svorį ėmė vaidinti Vilniaus Gaono mokinio Chaimo įsteigta Valažine modernizuota ješiva ir jos „absolventai“. Buvo imtasi pastangų taip sustiprinti Toros studijavimą, kad būtų įmanoma atsispirti moderniems vėjams ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų (šį kartą sekuliarizacijos ir asimiliacijos pavidalu), bei iš naujo permąstyti Toros studijavimo dėl jos pačios imperatyvo reikšmę. Šalia visų XIX a. genialių rabinų, ypač reikšmingas buvo Izraelis Salanteris (1810 m. chešvano mėnesio 6 dieną, kuri tais metais sutapo su lapkričio 3 diena -1883). Musaro judėjimas, kurio pradininku jis laikomas, vietoj chasidiško atsidavimo cadikų (charizmatinių lyderių) autoritetui ir jų nežemiškų galių malonei, siekiant nuosavo pakilimo iki aukštesniųjų pasaulių, atskleidė individualių pastangų transformuoti savo paties būdą, pasiekiant net ir sąmonei nepasiekiamas „širdies šaknis“, reikšmę tam, kad būtų pasiektas Toros asmenybės tobulumas. Toros asmenybė formuojasi per realizavimą jirat haŠem, t.y. tokį dievobaimingumą, kuris kyla iš Toros studijavimo, ir atsiremia į Torą. Žinoma, siekiant tobulai realizuoti nesuinteresuoto Toros studijavimo idealą, kuris pasiekiamas ne vien tik tiesiog studijuojant, bet ir nuodugniai analizuojant savo asmenines intencijas, kurios gali būti sąmonės ignoruojamos. Panašiai ir kalbant apie ritualines praktikas, jei atliekamos iš inercijos. Salanterio mokinių Kaune, Mire, Naugarduke, ir visoje eilėje kitų vietų steigtose ješivose, kurių modeliu buvo Chaimo iš Valažino ješiva, bet papildytos klasikinės musaro literatūros studijavimu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo autentiškas lietuviškas judaizmas, kuris, kaip jau buvo minėta kitoje vietoje, šiandien bent jau hareidim pasaulyje vadinamas ješiviniu judaizmu, o patys „ješiviniai“ dažnai vadinami litvakais (net jei ir nėra kilę iš Lietuvos), bei identifikuojami kaip tiesiog „ne chasidai“.

Salanterio laikais, tiesa, didesnė problema jau buvo ne daugiau ar mažiau aprimę chasidai, bet iš Vakarų pradėję pūsti modernizmo vėjai, nešę žydų Apšvietos ir emancipacijos idėjas. Chasidizmas, tiesa, susilaukė kritikos ir iš jų pusės. Pastariesiems, žinoma, kliuvo viskas, nes chasidiška pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas buvo visiška priešingybė jų idealams: vietoj atsidavimo mokslams, pasitikėjimo medicina ir gydytojais, chasidai kliovėsi antgamtinėmis cadikų galiomis, vietoj mokymosi kitų kalbų, kad galima būtų integruotis platesnėse visuomenėse, adaptuojant kai kuriuos papročius, kuriuos maskilai (žydų švietėjai) laikė tiesiog civilizuoto gyvenimo būtinybe, chasidai niekino ir atmetė tokias galimybes. Vietoj to, kad siektų patys gerinti savo materialinę padėtį keisdami įpročius ir gyvenimo būdą, jie laukė stebuklų.

Tačiau tuo pačiu metu, kai Lietuvoje Salanteris formulavo nuosavas moralinės žydų gyvensenos transformacijos ir atnaujinimo vizijas,  Vakarų pasaulyje rabinas Samsonas Rafaelis Hirschas (1810-1888), tapo vienu pagrindinių Naujosios žydų ortodoksijos, kitaip tariant, modernaus judaizmo ideologijos kūrėju. Jo kritika pirmiausia buvo nukreipta į tas judaizmo reformas, kurios siekė priderinti judaizmo praktikas prie individualių poreikių, atmetant tai, kas atrodė tėra beprasmiškas ritualas, tokiu būdu eidami judaizmo „sudvasinimo“ kryptimi, kai, atrodė, pakanka vien aukštų moralės standartų ir dvasinės ištikimybės. Hiršas palaikė idėją, kad žydai gali integruoti modernią kultūrą, studijuoti mokslus ir kalbas, siekti valstybės, kurioje gyvena, pilietinių teisių, tačiau religinėje plotmėje reikia siekti išlaikyti įsakų vykdymo visumą, nes tik taip žmogus gali suvokti ir patirti pačią judaizmo dvasią. Be praktikavimo judaizmas tampa beprasmiu, ir aukšti moralės standartai neturi į ką atsiremti. Individualūs moraliniai standartai turi ieškoti objektyvių standartų judaizme, o tai Toros kelias. Modernaus judaizmo kelias tapo alternatyvia galimybe likti prie tradicinio judaizmo paveldo, bet tuo pačiu priimti ir pasaulinės kultūros pasiekimus. Jau XX amžiaus pradžioje reformatorių atplėšiamą nuo ritualinių praktikų ir klasikinių rabiniškų tekstų kelią kritikavo iš Kauno dar ankstyvoje jaunystėje į Vakarus studijuoti išvykęs būsimasis prancūzų filosofas ir žydų mąstytojas Emanuelis Levinas (1906-1994). Dar vėliau, integravęs Holokausto patirtį ir taip vėl iš naujo atradęs tus pačius tekstus ir tradicijas, savo pokarinėse eseistinėse publikacijose apie judaizmą, „Talmudo pamokose“, interviu ir Toros pamokose, kurias metų metus plėtojo sinagogose Paryžiuje, jis formulavo dar vieną litvakišką judaizmo sampratą, kuri tęsė Chaimo iš Valažino ir Izraelio Salanterio idėjas jau kitu lygmeniu ir kitokiai auditorijai. O jo filosofija pasiekė pasaulinės filosofijos pripažinimo statusą.