Vokiečiai mano, kad Lietuva yra pirmoji Rytų Europos valstybė, kuri atvirai kelia savo gyventojų kaltės klausimą, prisidedant prie Holokausto vykdymo. Lietuva subrendo ir tapo pavyzdžiu savo kaimynams

Vokiečiai mano, kad Lietuva yra pirmoji Rytų Europos valstybė, kuri atvirai kelia savo gyventojų kaltės klausimą, prisidedant prie Holokausto vykdymo. Lietuva subrendo ir tapo pavyzdžiu savo kaimynams

Rugpjūčio 29 d. solidžiausiame Vokietijos dienraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung  buvo atspausdintas palankus straipsnis apie Lietuvos pastangas sąžiningai ir atvirai kalbėti apie sudėtingą Holokausto istoriją Lietuvoje. Deividas Matulionis, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje atkreipia dėmesį  į geranoriškus, draugiškus  vokiečių komentarus po šio straipsnio.

FAZ korespondento Varšuvoje Gerhard Gnauck 2016 rugpjūčio 29 d. FAZ Feuilleton skiltyje paskelbto straipsnio vertimas

Minėjimas Lietuvoje – savi žmonės

Lietuvoje rengiamas minėjimas žydų žudynių aukoms pagerbti ir net Prezidentė ketina dalyvauti. Šaliai, ilgai tylėjusiai apie pogromus, tai didelis žingsnis.

Lietuvos rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus teigimu, jis keturiasdešimt metų gyveno visiškoje nežinioje, milžiniškos tragedijos pašonėje, nieko apie ją nenutuokdamas.

M.Ivaškevičius gimė 1973 m. Molėtuose – mažame, idiliškame miestelyje valanda kelio nuo Vilniaus. Praeitą savaitę rašytojas nusprendė, kad atėjo laikas pareikšti „Aš – ne žydas“. Tokiu pavadinimu populiarioje naujienų svetainėje delfi.lt pasirodė jo straipsnis, kuriame jis ironiškai teigia, kad jam įkando ne musė, bet erkė Varšuvos žydų kapinėse ir nuo to laiko jis tyrinėja savo gimtojo miestelio Molėtų istoriją, kuriame prieš septyniasdešimt penkis metus 1941 m. rugpjūčio 29 d. iššaudyti du trečdaliai vietos gyventojų. Ginklus savo rankose laikė lietuviai.

Tuo metu, kai visur skamba paviršutiniškos frazės „Je suis Charlie“, „Je suis Paris“, šie atšiaurūs solidarumo sakiniai spinduliuoja savitą galią. „Nesu žydas, esu lietuvis ir žinau, kad mes tai galime – parodyti savo jėgą ir vienybę. Pripažinti savo klaidas ir netgi nusikaltimus yra būtent stiprybės, o ne silpnumo išraiška.“

Šio pirmadienio popietę M.Ivaškevičius ketina būti kartu, kai Molėtuose po trumpų kalbų nuo buvusios sinagogos vietos pajudės Atminties maršas vedantis link miesto pakraščio, kur buvo užkastos aukos. Dešimtys po visą pasaulį pasklidusių iš Molėtų kilusių žydų palikuonių ketina atvykti į šį minėjimą. Savo dalyvavimą taip pat patvirtino Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šis įvykis Lietuvai yra istorinės reikšmės. Juo labiau, kad jis sutampa su diskusija apie žurnalistės Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Pasak autorės, šioje knygoje kalbama apie „visiškai paprastus žmones, tūkstančius lietuvių“, kurie vokiečių okupacijos laikais prisidėjo prie žydų žudymo. Vieną iš įvykių dalyvių R.Vanagaitė aptiko ir savo šeimoje: „Mano senelis buvo kaltinamas žydų sąrašo sudarymu atvykus naciams.“

Daug asmenų darė daugiau nei pavardžių surašymas. Austrijos istorinės atminties puoselėjimo draugijos „Gedenkdienst“ pastangų dėka sudarytas ir internete paskelbtas „Holokausto Lietuvoje Atlasas“ aprašo, kaip vokiečių karininkas Molėtuose sušaukė lietuvių policininkus ir antisovietinius sukilėlius bei pareiškė jiems, kad „šiandien jie šaudys žydus“. Po to apie dvidešimt vyrų nuėjo link sinagogos, liepė pirmiausiai žydų bendruomenės vyrams žygiuoti į miesto pakraštį ir prie iškastų duobių nusirengti. Tuomet karininkas davė įsakymą šaudyti. Vėliau sekė moterys ir vaikai.

Mano knyga vadinasi „Mūsiškiai“, nes ir vieni, ir kiti buvo mūsų žmonės – tie, kurie žudė, ir tie, kuriuos žudė, – teigia R.Vanagaitė. „Jie visi buvo Lietuvos piliečiai.“ Dauguma lietuvių nepripažįsta, kad lietuviai (o ne kažkokie „banditai“) buvo nusikaltėliai ir kad žydai taip pat buvo mūsų dalis. R.Vanagaitės knyga tapo bestseleriu. Daug žiniasklaidos dėmesio autorė susilaukė ir iš Rusijos, kur politiškai šiuo metu tapo labai paranku užsiiminėti antisemitizmo „tyrimais“ kaimyninėse šalyse. R.Vanagaitė atmeta rusų kolegų paklausimus. Pasak autorės, „ši knyga – tai vidinis lietuvių reikalas“ su tikslu savikritiškai pažvelgti į save.

Jau prieš keturiasdešimt metų lietuvių-amerikiečių poetas Tomas Venclova vienoje iš savo esė reikalavo ištirti lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse. Skaitant jo kūrybą geriau supranti, iš kur kilo susvetimėjimas tarp lietuvių ir žydų. „Religija, kalba, raštas, papročiai“ sukūrė kone „hermetišką sieną“, rašo T.Venclova. Tad kodėl šios dvi caro imperijoje 19 a. atskirai persekiotos mažumos staiga turėjo pradėti vertinti viena kitą kaip giminingą?

Ir vis dėl to: šešis šimtus metų žydai gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atskirais laikotarpiais netgi turėdami pavyzdines jų teisių apsaugos sąlygas. Pavyzdžiui, būta aiškaus draudimo kaltinti žydus ritualiniais žudymais. Paskutiniais carinės Rusijos dešimtmečiais kai kuriose imperijos vietose būta pogromų, tačiau ne Lietuvoje. Nelaimės prasidėjo su Ribentropo-Molotovo paktu, Lietuvos sovietine okupacija, kurią kai kurie žydai sveikino, dėl ko vokiečių viešpatavimo laikotarpiu, kaip teigia T.Venclova, iki tol neregėtu tempu išsikerojo „neapykanta ir keršto troškimas“.

Atvirą visuomenę nuo jos priešų skiria esminis skirtumas: faktus galima priimti domėn ir apgailestauti dėl jų, kaip tai darė vakarų vokiečiai po 1945 m. Tačiau nutylėti skausmingą tiesą kaip „neparankią“ ar ją visiškai neigti – tai totalitarinių režimų bruožas.

Šaltinis: http://www.faz.net/aktuell/feuilleton/litauen-gedenkt-eines-massakers-an-juden-14409900.html

Skaitytojų komentarai ir jų vertimas:

.. auch für andere ständige Verweigerer von Genozid und ähnlichem, wobei einem unwillkürlich die Armenier einfallen, die durch die Wüste getrieben wurden, was einem Erschiessungskomando gleich kam. Deutschland hat sich immer zu seiner Schuld bekannt und geht mit der Vergangenheit nicht nur offen um, sondern sorgt ständig wider des Vergessens. Litauen geht diesen mutigen Schritt jetzt auch. Zumindest in Europa darf nie wieder so etwas passieren. Vielleicht auch das ein Ergebnis des vereinten Europas mit seinen Grundwerten. Die mutigen Zeichen aus Litauen deuten in diese Richtung.

Sąžiningumo proveržis ir pavyzdys kitiems nuolatiniams genocido ir kitų blogybių neigėjams. Net nenorėdamas imi galvoti apie armėnus, kurie buvo varomi per dykumą, kas iš tiesų prilygo komandai sušaudyti. Vokietija visuomet pripažino savo kaltę ir ne tik atvirai kalba apie praeitį, bet ir rūpinasi, kad ji nebūtų pamiršta. Dabar šį drąsų žingsnį žengia ir Lietuva. Bent jau Europoje privalu užkirsti kelią tokių įvykių pasikartojimui. Galbūt šis Lietuvos žingsnis yra susivienijusios ir savo pamatines vertybes išpažįstančios Europos rezultatas. Būtent apie tai byloja drąsūs ženklai iš Lietuvos.

Sicher, da gibt es – wie überall – auch noch vieles, was man kritisieren kann. Man muß aber sowohl den Mut als auch die Dynamik respektieren (vielleicht sogar bewundern), die Litauen bei der Bewältigung seiner großen Probleme an den Tag legt. Vom tapferen Eintreten für die Unabhängigkeit vom Sowjetreich über die Bekämpfung der Weltwirtschaftskrise bis hin zur Aufarbeitung der Vergangenheit. Nur wenige hierzulande ahnen, wie unabhängig und stolz diese Menschen sind. Wir sollten sie enger an uns binden. Sie haben uns “Alteuropäern” mittlerweile manches voraus…..

Lietuva yra nuostabi maža šalis! 

Be abejo, Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, yra dar daug dalykų, kuriuos būtų galima kritikuoti. Tačiau privalu gerbti, o gal net žavėtis, tiek Lietuvos drąsa, tiek dinamika, kurių pagalba ši šalis įveikia savas problemas. Nuo narsios kovos už nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo sovietų imperijos iki pasaulinės ekonominės krizės įveikimo bei atviro santykio su praeitimi. Tik nedaugelis vokiečių numano, kokie nepriklausomi ir išdidūs yra Lietuvos žmonės. Mes turėtume juos glaudžiau prišlieti prie savęs. Mus, taip vadinamus „senuosius europiečius“, lietuviai jau spėjo kai kuriose srityse netgi pranokti…

Schwierige Vergangenheit 

Die osteuropäischen Länder zwischen DEUTSCHLAND und der SOWJETUNION waren im 2. Weltkrieg in keiner schönen Lage. Beispiel LITAUEN: Erst von der SOWJETUNION überfallen, dann von DEUTSCHLAND erbeutet, am Schuss von MOSKAU wieder “befreit”. Grausamkeiten haben beide Diktaturen über Osteuropa gebracht. Und den Juden war weder die eine noch die andere wohlgesonnen. Was auf fruchtbaren antisemitischen Boden in vielen dieser “Sandwich”-Staaten fiel. In dieser Gemengelage haben sich in Osteuropa viele Menschen in einer Art und Weise schuldig gemacht, die eine Aufarbeitung nach deutschem Vorbild verdient. Was unter einer stalinistischen, antisemitischen Schutzmacht SOWJETUNION kaum möglich war. Und auch in aller Freiheit eine hochnotpeinliche Angelegenheit bleibt, die man nach so langer Zeit versucht sein könnte, endgültig unter den Teppich zu kehren. Hochachtung deswegen vor LITAUEN, dass sich das Land seiner Verantwortung trotzdem noch stellt.

Sunki praeitis 

Tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvusios Rytų Europos šalys Antrojo Pasaulinio karo metais atsidūrė nepalankioje padėtyje. Lietuvos pavyzdys: pirmiausiai užpulta Sovietų Sąjungos, vėliau nusiaubta Vokietijos, o galiausiai vėl „išvaduota“ Maskvos. Abi diktatūros Rytų Europai atnešė žiaurumus. O žydams nebuvo palanki nei viena, nei kita; tai savo ruožtu tik dar labiau paskatino antisemitines nuotaikas tose šalyse. Esanti tokiai sudėtingai situacijai daug žmonių Rytų Europoje vienokiu ar kitokiu būdu užsitraukė kaltę, kuri turi būti įvertinta pagal Vokietijos pavyzdį. Visgi to nebuvo įmanoma padaryti stalinistinės ir antisemitizmą dangstančios Sovietų Sąjungos laikais. Net ir atgavus laisvę šis klausimas išlieka toks aštrus, kad praėjus tiek daug laiko gali kilti pagunda jį apskritai užtušuoti. Todėl aukščiausia pagarba Lietuvai, kuri, nepaisant visko, nepabijojo prisiimti atsakomybės. 

Nach meiner Kenntnis ist Litauen das erste osteuropäische Land, das sich der Frage der Mitschuld der eigenen Bevölkerung am Holocaust stellt.

Pagarba lietuviams! 

Mano žiniomis Lietuva yra pirmoji Rytų Europos šalis, kuri kelia savo gyventojų kaltės klausimą prisidedant prie Holokausto vykdymo.

Lange genug wurde geschwiegen. Litauen und die Litauer sind emanzipiert, sich ihrer selbst sicher und aufgeklärt genug, um Wahrheiten auszusprechen und Dinge beim Namen zu nennen. Das Land ist Erwachsen geworden und damit ein Vorbild und Beispiel auch für seine Nachbarn.

Karčios tiesos nutylimos kaip „nepatogios“ 

Tylėta buvo pakankamai ilgai. Lietuva ir lietuviai yra emancipuoti, pasitikintys savimi ir pakankamai apsišvietę, kad galėtų išsakyti tiesą ir daiktus įvardinti jų tikraisiais vardais. Ši šalis subrendo ir tapo autoritetu bei pavyzdžiu savo kaimynams.

Der erste deutsche WKII-Nachkriegskanzler soll auf die Frage der Amerikaner, wann er eigentlich mit der Aufarbeitung des Holocaust beginnen wolle, geantwortet haben: “…jetzt noch nicht meine Herren, Deutschland soll NICHT schon wieder in oder zum Mittelpunkt des internationalen Interesses werden!!!” Die Aufarbeitung des Holocausts in Deutschland glich und gleicht m.M.n. mehr einem Hohn als echt gewollt!!! 

O Vokietija?

Pirmasis Vokietijos pokario kancleris į amerikiečių klausimą, kada jis ketina pradėti skatinti atvirus Holokausto tyrimus, atsakė: „Kol kas dar ne, gerbiamieji. Vokietija neturėtų ir vėl atsidurti tarptautinio dėmesio centre!!!“ Mano nuomone, Holokausto temos tyrimai labiau prilygo ir tebeprilygsta pašaipai negu nuoširdžiam žingsniui.