Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) niekada nevadino ir nevadins lietuvių žydšaudžių tauta. Nors Holokausto metu, dalyvaujant vietiniams kolaborantams, išžudyta apie 95 proc. tuometinės žydų bendruomenės narių, suteikti visai lietuvių tautai tokį žeminantį ir kaltinantį vardą būtų neteisinga.
Labiausiai neteisinga tai būtų atžvilgiu tų, kurie nepabūgo ir išlaikė sunkiausią žmogiškumo išbandymą. Tų drąsių lietuvių, kurie iš pažiūros beviltiškoje situacijoje rado savyje jėgų kovoti su nežmogiškom idėjomis ir nacizmo doktrina. Daugiau nei 800 šių tylių didvyrių vardų galime ištarti šiandien, nežinia, kiek dar liko nežinomi jų atminimui neatlaikius laiko išbandymo.

2018-06-25 paminėjusi vienas žiauriausių Kauno “Lietūkio” garaže įvykdytų žydų žudynių, gerbdama savo protėvių ir jų gelbėtojų atminimą, LŽB negali likti abejinga, kai sostinės širdyje prieš kelias dienas organizuota šventė tuomet, kai valstybėje turėjo būti keliamos gedulo vėliavos atmenant pirmąsiais Holokausto Lietuvoje aukas.

2018-06-21 Vilniaus m. savivaldybės puslapyje buvo paskelbtas kvietimas atminti birželio 23 d.   sukilimo metines, kuriame, be kita ko,  sakoma, jog tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28), atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Ar tikrai turime skatinti švęsti kerštą, ar tikrai turime pasitelkti neapykantą su tariamu siekiu vienyti tautą? Net ir praėjus daugiau nei 70 m. nuo karo pabaigos, tokios Holokausto atgarsius menančios formuluotės išlieka iki skausmo pažįstamos.

Prisiminus istorinį kontekstą, priežasčių švęsti birželio 23-ąją lieka nedaug. Nors ir sunku nustatyti konkretų Holokausto Lietuvoje pradžios momentą, jį galime laikyti birželio 22 d, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”. Šią karo išvakarių dieną gyvybės neteko viena pirmųjų iš 300 000 neapykantos aukų –   į Šventają išmestas lietuvių nužudytos anykštėno Rapoporto jaunutės duktės išniekintas kūnas. Po to sekė masiniai plėšimai, prievartavimai, žudymai, palikę Lietuvą be dešimtadalio jos gyventojų.

Apie kokią laisvę galime kalbėti Lietuvos aktyvistų frontui tapus antisemitinės politikos Lietuvoje įrankiu, o Laikinajai vyriausybei nė karto nepaskelbus jokio akto smerkiančio Lietuvoje vykusio žydų tautybės žmonių genocido?

Negausi išlikusi Lietuvos žydų bendruomenė geriau nei bet kas kitas jaučia lietuvių tautos patirtus istorinius išgyvenimus ir pažįsta itin sudėtingą mūsų valstybės istoriją – todėl bendruomenės manymu, nejautrus, paviršutiniškas ir neatsakingas požiūris į skaudžias istorines aplinkybes sudaro prielaidas vystytis tiek antisemitinėmis nuotaikoms, tiek ir nepagrįstam “žydšaudžio lietuvio” stereotipui.

Vilniaus m. savivaldybės puslapyje skelbtas kvietimas švęsti birželio  23-iąją, kuomet Lietuva iškovojo trumpalaikę ir labai sąlyginę laisvę iš esmės mainais tapdama nacių sąjungininke, nepelnytai žemina lietuvių tautos vardą ir, bendruomenės vertinimu, prieštarauja nacionaliniam interesui.

LŽB tinklapyje lzb.lt  publikuotas straipsnis, kurį atsiuntė  autorius Romualdas Beniušis iš  “Pajūrio naujienų”. Šis straipsnis apie Holokaustą Kretingoje, apie įvykius  liudijo kretingiškis Pranas Jurkus. Tačiau prisiminimai  ir liudijimas apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje Prano Jurkaus pasakojime neatitinka  istoriografijos faktų,- mano istorikas Dr. Hektoras Vitkus, tyrinėjęs Holokausto istoriją šame regione.

2017m. Palangos kurorto muziejus kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu pristatė straipsnių rinkinį „Palangos žydai. Išnykusi miesto bendruomenės dalis“ (mokslinis redaktorius dr. Hektoras Vitkus)

„Man kyla kai kurių abejonių skaitant straipsnį „Vašingtone liudijęs apie Holokaustą Kretingoje“ ir štai kodėl, rašo laiške Dr. Hektorius Vitkus:

1)  citata: “Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus”. Dirbant su istoriografija, su archyvine (Lietuvos ypatingojo archyvo) ir su Tilžės operatyvinio būrio (EK Tilsit) medžiaga man neteko susidurti su faktu, kad žydų egzekucijos buvo rengiamos sekmadieniais. Gal informacijos pateikėjas – Pranas Jurkus turėjo omenyje, kad reguliariai (P. Jurkus mini, kad keturis kartus, t. y. keturis sekmadienius iš eilės…) buvo rengiamos tyčiojimosi iš suimtųjų sovietinių aktyvistų ir žydų “akcijos”? Gal ir išversta netiksliai. Peržiūrėjau Holokausto memorialinio muziejaus Vašingtone pateiktą interviu su Pranu Jurkumi man susidarė įspūdis, kad tai, kas pateikta tekste ir tai, kas pasakojama interviu apie Kretingos žydų žudynes ir sovietinių aktyvistų bei žydų iš kitų Kretingos valsčiaus ir apskrities vietovių žudynes Kretingoje ne visai sutampa. Aš būčiau linkęs laikytis nuomonės, kad žudynės prie Kretingos “Šv. Antano rūmų” esančio tvenkinio vyko vieną kartą 1941 m. liepos pr. (tikslios datos kol kas nežinome). Gal P. Jurkus turėjo omenyje ir kitą epizodą, kai liepos pr. tvenkinyje prie vienuolyno buvo nužudyti septyni žydai? Jo pasakojime du epizodai galėjo susilieti į vieną įvykį.

2) kaip egzekutoriai minimi “specialūs SS daliniai”, “keletas vokiečių kareivių”, kurie mušė atvarytus suimtuosius kuolais ir lazdomis. Išties nesunkiai prieinama medžiaga leidžia teigti, kad P. Jurkaus nupasakotas žudynes vykdė Telšių apygardos Kretingos raj. lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų (vad. Pranas Jakys) dalis (1941 m. liepos mėn. Šios struktūros jau funkcionavo) ir Vermachto lauko žandarmerijos (Feldgendarmie) pareigūnai (ne tik P. Jurkus, bet ir kiti liudininkai mini “vokiečių kareivius žalsvomis uniformomis”), kuriuos galėjo supainioti su SS ir “vokiečių kareiviais”. Kretingos apskrities “valymo” akcijos buvo patikėtos Tilžės SD štabui, todėl neatmestina, kad P. Jurkaus nupasakotą egzekuciją galėjo stebėti ir jos eigą koordinuoti aukštesnio rango SD (neabejotinai SS narys) pareigūnas. Bet liudijimas, kad aukos prieš galutinį susidorojimą buvo mušamos kuolais ir lazdomis iš esmės yra tiesioginė nuoroda į lietuvių policijos veiksmus.
Kaip minėjau, eventualus P. Jurkaus nupasakotos egzekucijos momentas – 1941 m. liepos pr.-pirmoji pusė. Tokią prielaidą patvirtina minimas faktas, kad aukos buvo tik vyrai (žydų moterų ir vaikų žudynės Kretingos apskrityje buvo vykdomos 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį).