Naujienos

Netikėtas įvykis Panevėžio miesto žydų bendruomenėje

Netikėtas įvykis Panevėžio miesto žydų bendruomenėje

Liepos 20 d. Panevėžyje lankėsi dvi viešnios iš JAV – dvi seserys Janet Petkun ir Joan D. Klane.  Kelionės metu joms rūpėjo sužinoti, kur gyveno jų protėviai, o taip pat susipažinti su Panevėžio m. žydų bendruomenės veikla.

Janet Petkun  papasakojo, kad jos proprosenelis Borukh Petkun gimė apie 1839 m., proprosenelė Zlata (Brauer) Petkun – apie 1842 m. Jų vaikai gimė apie  1859-1878 metus. Vaikų vardai – Avigdor, Blume, Zelman, Abel ir Israel. Zlatos tėvai – Isaac ir Nettie Brauer. Zelman gimimo liudijime įrašyta, jog gimė Panevėžyje. Abel mirė vaikystėje, Blume – žuvo Holokausto metu. Ji buvo ištekėjusi už Chaim Rohstein. Iki 1890 m. proproseneliai su savo vaikais gyveno Panevėžyje, o vėliau emigravo į PAR. Bendruomenės narys Jurijus Smirnovas viešnioms papasakojo apie Panevėžio krašto žydų istoriją nuo XVII a. iki Nepriklausomybės atkūrimo, parodė būstinės patalpose įkurtą Panevėžio žydų istorijos muziejų „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“.

Kita šeima Jakov ir Lėja Segal lankėsi bendruomenėje liepos 24 dieną. Susitikimo metu išaiškėjo netikėtas istorinis faktas. Liepos pradžioje pagal susitarimą su Edit Perry (trečiojo amžiaus studentų universiteto vadovė iš Izraelio), kaip ir kiekvienais metais lankėsi su studentų grupe Panevėžio m. žydų bendruomenėje. Pernai vizito metu vadovė Edit Perry  už šiltą ir malonų priėmimą bendruomenei padovanojo savo sukurtą knygą su nuotraukomis apie Vainšteinų šeimą, kurie gyveno Panevėžyje Respublikos g. 53  ir paprašė pagaminti stendą  bei bendruomenėje įamžinti  šeimos atminimą. Knygoje aprašomas šeimos narių gyvenimas iki Antrojo pasaulinio karo ir išgyvenusių Holokaustą likimas.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Su liūdesiu pranešame apie Izraelyje gyvenusios Esteros Klabinaitės Grobman mirtį.  Ji nugyveno ilgą įdomų ir sunkų gyvenimą. Estera Klabinaitė Grobman gimė Kaune 1920m. lapkritį pasiturinčioje žydų šeimoje, ji save vadino kauniete, tėvai tarpukariu turėjo nemažą kepyklą.  Holokaustą išgyvenusi Kauno gete ir Štuthofo lageryje,  Estera Klabinaitė Grobman iki gyvenimo pabaigos (98m.) daug skaitė , dalinosi prisiminimais. Šiais 2018 metais gegužės mėnesį “Grįžtančios atminties” diplomą Izraelyje Esterai įteikė VU rektorius.

Dalijamės skausmu su artimaisiais ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame Esteros Klabinaitės Grobman šeimai: sūnui Aronui, marčiai Elei, anūkams Danieliui ir Šaului. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai. Amžinybėj tylioj teilsisi Estera ramiai.

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Atrastas antrasis 1904 m. Didžiosios Sinagogos pirties projektas

Nuotraukoje Geršonas Taicas įteikia Dr. Jonui Seligmanui archyve surastą pirčių brėžinį.

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Geršonas Taicas,  dažnai Lietuvos archyvuose randantis vertingų žydų istorijos dokumentų, susidomėjęs Didžiosios Vilniaus sinagogos archeologiniais kasinėjimais, savanoriškai ieškojo ir atrado unikalų Vilniaus Žydų gatvės pirčių projektą, parengtą 1904 metais ir patvirtintą 1908m. Brėžinius Geršonas nunešė parodyti  Dr. Jonui Seligmanui, Izraelio Archeologinių tyrimų grupės vadovui, kuriam šis radinys buvo tikras siurprizas, apie jo egzistavimą mokslininkas nežinojo ir šiuo metu jį atidžiai nagrinėja. Paklaustas apie netikėtą radinį, LŽB tinklapiui lzb.lt, J.Seligmanas pasakė:

– Manau, kad šis planas galėjo būti parengtas, kai žydų bendruomenei buvo skirtas Niujorke buvusios JOINT organizacijos grantas – 50 tūkst. dolerių pirčiai nepasiturintiems žydams statyti.  Tuomet 1904 metais sukurtas brėžinys numatė, kokia pirtis turėtų būti, ką reikėtų keisti  ir iš tikrųjų pagal patvirtintą 1908 planą sužinom, kad pirtis buvo elektrifikuota su geromis akmeninėmis grindimis, pakeistais geležiniais balkiais ir skardos stogu, baltų koklių pečiais. 1930 metais viskas buvo aprašyta jidiš kalba, kaip iš vidaus atrodė pirtis, – pasakojo J.Seligmanas.

70m ilgio ir apie 12 m pločio pirtis buvo 2 aukštų,  jos fasadas  yra nuotraukoje.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Arkadijus Vinokuras. Lietuvai susitepusių didvyrių nereikia

Mano pozicija vienareikšmė: didvyriškumas nepanaikina atsakomybės už dalyvavimą nusikaltime žmoniškumui. Antraip – didvyrio statusas diskredituojamas.
Šiuo atveju kalbu apie pokario partizaną Joną Noreiką. Keli šalutiniai klausimai, bet į temą: ar 1941 metais birželio sukilimo metu Lietuvoje krikščionybė buvo panaikinta? Nebuvo. Todėl ir 10 Dievo įsakymų niekas neatšaukė. Ar valantys mundurus dar pamena: „Nežudyk“, „Negeisk svetimo turto“, „Nevok“? Matyt, ne. Ar yra tiesioginių įrodymų, kad J. Noreika dalyvavo žydų žudyme? Ne. Bet yra pasakojimai, kad dalyvavo. Tai kame problema?

Skaityti plačiau

Vilniaus choralinėje sinagogoje Šabatas su svečiais

Neeilinis Šabatas įvyko Vilniaus choralinėje sinagogoje penktadienį vakare. Apie 150 svečių ir mūsų bendruomenės narių po maldos susėdo prie bendro Kidušo stalo.

Izraelio valstybės kariai ir karininkai su pulkininku Avi Motola, VU Jidiš instituto vasaros kursų dalyviai su ilgamečiu kursų vadovu prof. Abraham Lichtenbaum (Argentina) kartu autentiškoje sinagogos aplinkoje šventė Šabatą. Buvo pasakytos kalbos, sinagogos valdybos narys Jakovas Mendelevskis ir kantorius Shmuel Yatom atliko dainas jidiš ir hebrajų kalbomis. Kidušo metu vyravo žydų kalbos.

Nors Šabato dalyviai atvyko iš įvairių valstybių – Šabatas ir geranoriškumas  suartino visus.

Pulkininkas Avi Motola padovanojo sinagogos bendruomenei Izraelio armijos – Cva Hagana le‘Israel  (Cahal) garbės atminimo ženklą.

 

 

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų k. mokytoja Ruth Reches – konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininkė, jos garbei Jeruzalėje pasodintas medis

Širdingai sveikiname mokytoją Rutą Reches su profesiniu laimėjimu !

Izraelio Švietimo ministerija ir programa „Hefciba“ organizavo tarptautinį profesinio meistriškumo konkursą „Metų mokytoja – 5778“. Konkurse dalyvavo „Hefcibos“ programos kuruojamos žydų mokyklos, ir jose dirbantys hebrajų kalbos, žydų tautos tradicijų ir istorijos mokytojai. Konkurso tikslas – žydų švietimo sistemoje dirbančių pedagogų potencialo atskleidimas ir sąlygų jų savirealizacijai kūrimas.

  Konkursas padeda kelti pedagogo profesijos prestižą ir nacionalinio ciklo dalykų prestižą; skatina žydų tautinę savimonę pedagoginėje aplinkoje; atranda talentingus mokytojus, sudaro sąlygas pedagoginės patirties sklaidai ir tolesniam mokytojų profesiniam augimui.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos hebrajų kalbos mokytoja Ruth Reches tapo konkurso „Metų mokytojas – 5778“ finalininke, buvo apdovanota diplomu ir jos garbei Jeruzalėje buvo pasodintas medis. Garbingo įvykio proga mokytojai įteiktameos sertifikate parašyta citata iš Toros : “Auklėk vaiką pagal jo gabumus”.

 

 

LŽB sveikina Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos abiturientus ir linki jiems gero kelio!

Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje per abiturientų išleistuves šią savaitę skambėjo sveikinimai,  linkėjimai, muzika ir juokas. Būta liūdesio akimirkų,  jaunuoliai atsisveikina su savo mylima mokykla, klasės draugais, gerais mokytojais, jie išeina į savarankišką kelią. Mokyklos baigimo iškilmės ypatingai graži puošni ir reikšminga šventė vaikams, mokytojams ir tėvams su džiaugsmo ašaromis ir laimės šypsenomis.

Šiemet gimnaziją baigė 18 jaunuolių ir merginų, visiems gimnazijos direktorius Miša Jakobas įteikė brandos atestatus. Pasak vienos geriausių Vilniaus mokyklų vadovo, visi buvo gerai pasirengę egzaminams ir sėkmingai juos išlaikė.

“Išleistuvės – proga pasididžiavimui: mūsų abiturientė Daniela Mindelevič gavo tris aukščiausius įvertinimus po 100 balų! Trys šimtukai yra didelis pasiekimas! Per išleistuvių ceremoniją ji gavo garbingą Vilniaus miesto mero  R. Šimašiaus padėką už gerą mokymąsi. Liepos pabaigoje Daniela dalyvaus geriausių šalies abiturientų pagerbimo iškilmėse, kurias organizuoja Lietuvos Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Du aukščiausius įvertinimus – du šimtukus gavo abiturientė Arina Kac.

Penki gimnazistai išlaikė anglų kalbos egzaminą šimtukui. Šeši jaunuoliai gavo aukščiausią įvertinimą -100 už rusų kalbos egzaminą. Trylika abiturientų džiaugėsi šimtuku už valstybinės lietuvių kalbos egzaminą. Be to geri rezultatai pasiekti, išlaikius  matematikos egzaminą. Žinoma, kad tai džiugina, nes tokie pasiekimai yra ne tik vaikų ir jų tėvų nuopelnas, bet ir didelis mūsų mokytojų indėlis,“- dalinosi džiaugsmu gimnazijos direktorius Miša Jakobas.

Dabar abiturientai – ant naujo gyvenimo slenksčio. Kiek jis bus įdomus ir prasmingas, priklausys nuo jų pačių. Kiekvieno laukia studijos aukštojoje mokykloje, darbas ir daugybė planų, kuriuos reikės realizuoti. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė linki visiems sėkmės ir geros kloties gyvenimo kelyje!

Mano senelis nebuvo karo su naciais herojus – jis buvo žiaurus kolaborantas

Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka

Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA

Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė  mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.

Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.

Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.

Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB  gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.

Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Liepos 15d. mirė Feofanija Bambiza. (1922 – 2018).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą Aleksandrui Asovskiui  mirus mylimai žmonai.
„Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų

„Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų

kaunas.kasvyksta.lt

Važiuojant Kauno Vilijampolės rajonu neįmanoma nepastebėti spalvingo, žaižaruojančio namo, kuriame atsispindi saulė ir automobilių šviesos. Vilijampolėje pristatytas kauniečio menininko Vytenio Jako projektas „Degantys akmenys“ prie buvusių 1941-1944 metais Kauno geto vartų rinkosi svečiai, prisiminta šios vietos istorija. Renginyje dalyvavo Kauno žydų bendruomenė ir jos pirmininkas Gercas Žakas, “Kaunas Europos sostinė 2022“ ambasadorė Bella Shirin. Į pristatymą atvyko Izraelio ambasadorius Amir Maimon.

„Šiame rajone gyveno apie 40 tūkstančių žydų – vaikų, moterų ir vyrų. Kiekvienam iš jų buvo skirta gyvenamoji erdvė, užimanti ne daugiau kaip 3 kv. metrus. Teritorija aptverta spygliais. Žmonės dieną ir naktį čia gyveno didžiulėje baimėje, kad juos išveš į mirtį, todėl būstai atrodė esantys nesaugūs. Tačiau, nepaisant nieko, čia vyko gyvenimas – nors buvo negalima, gimdavo vaikai, žmonės švęsdavo žydų tautai svarbų Šabatą. Reikia prisiminti ir tai, kas buvo gera, bet neužmiršti ir sunkumų, su kuriais teko susidurti. Tačiau žydų tauta šiandien gyvuos šiose šviesiose pastato spalvose“, – įkvepiančius žodžius stovėdamas prie meno projekto Vilijampolėje kalbėjo Izraelio ambasadorius.

Apleistas statinys A. Kriščiukaičio ir Ariogalos gatvių sankirtoje, kuriame anksčiau veikė vokiečių komendantūra, stūksantis už minėto obelisko, ir neretai jį užgošdavęs, atgimė naujai.  Niūrus jo fasadas dabar ryškus ir šviečia iš tolo ne tik dieną, bet ir naktį. Šitaip įprasmindamas Kauno ryšio su žydų tauta tęstinumą.

Skaityti plačiau
Sveikinimas

Sveikinimas

Nuoširdžiai sveikiname bendruomenės narę Iriną Belienę su 65-uoju gimtadieniu. Jubiliatė ilgą laiką aktyviai darbavosi LŽB tarybos sudėtyje, ji yra LŽB narės  – Janušo Korčako paramos ir labdaros fondo vadovė.

Gerbiama Irina, linkime  sveikatos, artimųjų meilės ir jėgų, kad galėtumėt pasiekti visko, ko trokšta  širdis!

Mazel Tov !

Kvietimas į paskaitą „JUST IS Samuelio Bako kūryboje“

Maloniai kviečiame į dr. Gary A. Phillipso paskaitą „Just Is Samuelio Bako kūryboje“, kuri vyks liepos 26 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).

Gary A. Phillipsas – religijos profesorius Wabash koledže Indianoje, JAV. Jau daugiau nei dešimtmetį jis tyrinėja Samuelio Bako kūrybą ir gilius žmogiškuosius klausimus, kuriuos ji kelia. 2018 m. išleista dr. Phillipso knyga „Just Is Samuelio Bako kūryboje“.

Paskaita vyks anglų kalba. Renginio partneris – Vilniaus jidiš institutas.

In memoria. Claude Lanzmann prisiminus

Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Skaityti plačiau

Užuojauta

Liepos 14 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Kovo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Liepos 10 d. V. Jasukaitytei sukako 70 metų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su liūdesiu reiškia gilią užuojautą Vidmantės Jasukaitytės vaikams, netekus mylimos mamos. Mes, žydų bendruomenė prisimename velionės sukurtą ir įgyvendintą drauge su menininkais muzikinę poetinę instaliaciją “Subačiaus gatvė. Getas”, V. Jasukaitytės poezijos pagrindu. Tai buvo 2015 metų rugsėjo 24 d. vakare Vilniaus senamiestyje poetinė instaliacija užbaigė savaitę trukusį žuvusiųjų pagerbimo renginių ciklą, skirtą žydų genocido aukų atminimui. Tai buvo emocijų kupinas Holokausto aukų minėjimas.

Vilniuje yra daug vietų, menančių  žydų Holokausto tragediją, rašytoja pasirinko Subačiaus gatvę, ji  apie Holokaustą kalbėjo šiuolaikine meno kalba. Į vieną visumą buvo sujungtas žodis, muzika ir vaizdas. Viskas buvo atliekama gyvai skvere prie HKP namų, įspūdingai ant jų sienų projektuojant archyvus, jaudinančius dokumentinius kadrus ir video vaizdus. Aktoriai skaitė eiles ir čia nuo žūties besislapsčiusių žydų atsiminimus, skambėjo Žeraldo Povilaičio oratorija  „Balsai iš po žemių“.

Vidmantė Jasukaitytė pastatymą stebėjo tarp žiūrovų, po spektaklio ji kalbėjo apie ateities planus, ką ketina rašyti… Šiandien netekus talentingos rašytojos ir politikės, sakome: tebūnie Jums lengva Lietuvos žemė.

Užuojauta

Šiaulių krašto bendruomenė

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame LŽB pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką  Antanaitytę ir jos artimuosius.

 

Užuojauta

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia bendruomenės pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką Antanaitytę dėl brangaus tėvelio Vito mirties. Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos mamytei Violetai  ir broliui Martynui, artimiesiems. Šią sunkią netekties valandą linkime šeimai paguodos ir dvasios stiprybės.

Apie šventes Vilniaus choralinėje sinagogoje

Pastaruoju metu Vilniaus choralinėje sinagogoje pastebima daugiau įvairių įvykių. Šalia kasdieninių maldų ir “Kolel Tora” užsiėmimų, seminarų, tradicinių judėjų švenčių, Šabatų ir kidušų su gausiais svečiais iš įvairiausių pasaulio šalių, moterų klubo veiklos – auga poreikis tradiciniams judėjų ritualams.

Galime pasidžiaugti, kad šais metais sinagogoje buvo atliktos 2 Brit milia, 3 berniukamas surengtas Bar micvos  ritualas, nauja šeima sutvirtino santuoką  jautria  Chupos ceremonija.

Džiugu, kad praėjusią savaitę 2 Bar micvas šventė šeimos iš JAV. Nors berniukai gimė JAV, bet šeimų šaknys yra Lietuvoje. Šia iškilminga proga atvyko net 17 šeimos narių ir artimųjų grupė.

Berniukai buvo labai gerai parengti Toros skaitymui. Jų padėkos tėvams ir tėvų pasakojimai apie meilę savo vaikams, jų brendimo istorijas sujaudino visus sukviestus į šventę šeimos svečius.

“Lietuvos žydai džiaugiasi, kad šios judėjų ilgametės tradicijos atgimsta ir tęsiasi,- sako Vilniaus religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas, pripažindamas, jog tai didelis rabino Krinskio ir rebecen Dinos nuopelnai, kurie dirba atsakingai, su meile.

Jau kelerius metus tęsiasi sinagogos remontas. Svarbiausias darbams keliamas reikalavimas– autentiškumo išsaugojimas,  ypač patrauklus užsienio ir Lietuvos žydams. Jie džiaugiasi, kad sinagoga atrodo “vi amol” (kaip anksčiau)…

Čia publikuojamos kelios nuotraukos iš Eitano ir Natano (JAV) Bar micvos.

Skaityti plačiau

Klodas Lancmanas: “Aš neturėjau laiko šlykštėtis naciais”

Prancūzijos kino režisierius, dokumentinio filmo “Shoah” autorius Claude Lanzmann ( toliau Klodas Lancmanas) mirė Paryžiuje eidamas 93 metus. Prieš porą metų „Lechaim“ žurnalistas Aleksandras Fišmanas  susitiko su režisieriumi jo Paryžiaus apartamentuose. Publikuojame sutrumpintą interviu.

Tarp daugelio knygų jo bute Paryžiuje dokumentinio režisieriaus buto Klodo Lancmano lentynoje yra Aušvico fotografija. Nuotraukoje parašas: “Claude Lanzmann. Izraelio oro pajėgos danguje virš Aušvico. Prisiminti ir niekada nepamiršti. Pasitikėkime tik savimi. Žydų tautos ir Izraelio valstybės vardu, pasirašo Škedi,  Izraelio karinių oro pajėgų vadas “.

Katastrofa padalino Lancmao  gyvenimą į dvi dalis – prieš “Šoa”, t.y. iki filmavimo apie “Šoa” , sukurtas filmas trunka 9 valandas ir po. “Iki” buvo prieškario Prancūzijoje, vaikystė ir dalyvavimas pasipriešinime, jo draugystė su garsiuoju filosofu Jean-Paul Sartre, meilės romanas su ne mažiau garsia rašytoja Simone de Beauvoir, dvi santuokos. “Po” buvo tik “Šoa”.

Gyvenimas, žinoma, tęsėsi toliau: trečioji santuoka, antras vaikas, vyriausiojo redaktoriaus pareigos žurnale, kurį  įsteigė  Jean-Paul Sartre “Les Temps Modernes“ … Bet 12 metų filmavimo apie šešių milijonų žydų nužudymą reiškė ne tik kilometrus filmavimo juostos. Jau daugiau nei 30 metų jis atkakliai bandė pasakoti pasauliui tiesą apie Holokaustą, apie mirtį, apie žudikus ir jų aukas. Lancmanas montavo nufilmuotą medžiagą ir filmavo toliau naujus kadrus.  Net ir būdamas 90 metų, jis gyveno paskendęs darbuose.

Skaityti plačiau