“Every nation has to have its heroes. I understand Lithuanians on this. But how can we have heroes like Noreika?” said Pinchos Fridberg, the only Jew left in the Lithuanian capital of Vilnius who was born in the city before the Nazis invaded in 1941.

Photo by Brendan Hoffman for The New York Times

Profesorius Pinchos Fridberg

Rugsėjo 6 d. portalas Delfi.lt paskelbė BNS pranešimą „Nausėda: Šimašiaus sprendimas nukabinti lentelę Noreikai sukiršino visuomenę“.

Manau, kad Prezidento teiginys prieštarauja istorinei tiesai. Ir štai kodėl: dėl Noreikos lentos visuomenėje niekada nebuvo vieningos nuomonės, šiuo klausimu visuomenė visada buvo susiskaldžiusi, pasidalinusi į dvi, gerokai nelygias dalis.

Prezidento žodžiai „Mes rasime šio sprendimo būdus, ką daryti, kad istorinė atmintis būtų gerbiama“ man skamba labai dviprasmiškai. Jie aiškiai parodo, kad šiuo metu yra žmonės, gerbiantys istorinę atmintį, ir kiti – jos negerbiantys. Toks klausimo pateikimas yra klaidingas, nes jo formulavimas atmeta visapusišką mokslinį istorinės atminties tyrimą bei perkelia požiūrį į nenuspėjamą ir labai nekorektišką emocinį lygį.

Aš klausiu: ar žmonės, pasirašę „įsakymą dėl Kauno žydų koncentracijos stovyklos įkūrimo“, nusipelnė užimti garbingą vietą istorinėje lietuvių tautos atmintyje?

Pone Prezidente, ar vertas istorinės atminties Ambrazevičiaus vyriausybės narių teiginys jog, cituoju: „žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją  morališkai …“?

Užuot pašalinę iš istorinės atminties tų tragiškų įvykių autorius, organizatorius ir vykdytojus,- šiandien elgiamasi priešingai, jų vardai yra prikeliami gatvių pavadinimais, įrengiant memorialinius ženklus, paminklus ir pan.

Netgi bandymai moraliai įvertinti tokį elgesį sukelia agresyvų V.Landsbergio, jo bendraminčių pasipriešinimą, kurį matėme, svarstant Noreikos ir Škirpos vardų įamžinimą.

Savo inauguracinėje kalboje Jūs pavadinote V. Landsbergį prezidentu:

Jūsų ekscelencijos Prezidentai Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Vytautai Landsbergi,

Your Excellencies, President Dalia Grybauskaitė, Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis!

Esu tikras, kad inauguracinėse kalbose nebūna atsitiktinių klaidų. Tačiau Lietuvos Konstitucija aiškiai nurodo, kad Prezidentą renka Lietuvos žmonės.

Gal Jūs primintumėt man, kada V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos prezidentu?

P.S. Kai solidžios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, BBC ar „Laisvės radijas” vadina V. Landsbergį Lietuvos PREZIDENTU, aš  atkreipiu jų dėmesį į netikslumą ir jie iškart pataiso tekstą (žr. mano straipsni „Noriu atnaujinti ,,Laisvės radijo” atmintį: Vytautas Landsbergis niekada nebuvo Lietuvos prezidentu“, rusų kalba).

P.P.S. Pone Nausėda! Prezidento rinkimų kampanijos metu Jūs save apibūdinote kaip nepriklausomą kandidatą, tik todėl mano žmona ir aš atidavėme savo balsus už Jus. Po inauguracinės kalbos man kilo įtarimas, kad Jūsų nepriklausomybė turi ribas, kurias, galbūt, nustato V. Landsbergio vadovaujami konservatoriai.

Pastaba: straipsnis spausdinamas profesoriaus Pinchos Fridberg prašymu.

B. Netanyahu anksčiau tvirtino, kad vadovaus koalicijai tarp dešiniojo sparno ir religinių partijų, bet rinkimų rezultatai kol kas rodo, kad nei jis, nei pagrindinis jo varžovas B. Gantzas, vadovaujantis centristiniam aljansui „Mėlyna-balta“, negalės suformuoti vyriausybės.

15min.

Pastaruoju metu Lietuvoje ir pasaulyje jaučiamas gana stiprus antisemitizmo suaktyvėjimas. Rugpjūčio pradžioje Lietuvos žydų bendruomenė dėl galimo pavojaus uždarė sinagogą, o prieš kelias dienas prie bendruomenės būstinės iš žemių buvo supilta svastika. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas, dr. Linas Venclauskas sako, kad antisemitizmo bangą galimai išprovokavo pastarieji ginčai dėl istorinių asmenybių, bei neatmeta galimybės, kad tokių incidentų daugės.

Sekmadienį prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato iš žemių buvo supilta svastika, „papuošta“ keliomis gėlėmis. Šios bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky komentavo, kad išpuolis tikrai kelia nerimą, ypač turint omenyje, kad beveik po savaitės bus minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Delfi.lt

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.

Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams. Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.

Izraelio premjero Benjamino Netanyahu ir jo pagrindinio varžovo visuotiniuose rinkimuose Benny Gantzo šalininkai naktį iš antradienio į trečiadienį buvo įtraukti į laukimo žaidimą, rinkėjų apklausoms neparodžius aiškaus balsavimo nugalėtojo.