Vakar, 2017 metų gegužės 24 dieną, sukilusi prieš Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky, 15 vyrų valdyba įvykdė, anot esamos pirmininkės neteisėtus rinkimus, taip suskaldydama bendruomenę.
Aš, Arkadijus Vinokuras, teisėtas kandidatas, atsisakiau dalyvauti šiuose rinkimuose dėl trijų priežasčių, kurias galima susumuoti dabar jau išrinkto VŽB pirmininko Simono Gurevičiaus ciniškais žodžiais: „Bendruomenės vieningumas yra svarbus. Tačiau vieningumas niekuomet nebuvo kvailumo sinonimu. Bendruomenė vieninga savo tikslų siekime, padėties gerinime, savitarpio pagalboje, augime, tobulėjime, kituose teigiamuose dalykuose. Ne tylėjime prieš nesąžiningumą ir abejingumą.“. Supratote? Bendruomenės vieningumas laikomas kvailumo sinonimu. Matyt, siekiantys bendruomenės vieningumo (nepainioti jokiais būdais su vieninga nuomone) taip pat yra kvailiai. Kad naujasis „pirmininkas“ S.Gurevičius laiko VŽB narius kvailiais, o sąžiningumo gynimas virto farsu, jis žaibiškai įrodė rinkimų metu, kai man pasitraukus iš rinkimų, tą pačią minutę iššoko naujas kandidatas „vardan demokratinių rinkimų“.
Šių metų gegužės 21 d. sekmadienį Vilniuje įvyko LSK “Makabi” mažoji “ Makabiada”, skirta Lietuvos “Makabi” 100 metų jubiliejui, kurioje dalyvavo 74 LSK “Makabi” sportininkai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Ukmergės. Visi varžybų dalyviai buvo apdovanoti atminimo medaliais.
Jie rungtiniavo 5 sporto šakose: salės futbolo, krepšinio (trys prieš tris), tinklinio, stalo teniso (vyrai, moterys), šachmatai.
Krepšinio varžybose Kauno komanda įveikė Vilniaus (IIv.) ir Klaipėdos (III)v. Kauno krepšininkas Elvis Ušpicas laimėjo baudų metimo konkursą (9 dalyviai), pataikydamas 6 baudas iš eilės.
Salės futbolo ir tinklinio varžybas laimėjo šeimininkai – Vilniaus komandos.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky neformalus susitikimas su žydų jaunimu, siekiant aptarti aktualiausius LŽB kylančius klausimus, tapo žodžių grumtynėmis ir atviru nemandagiu išpuoliu prieš bendruomenėje ir Lietuvos visuomenėje, autoritetą turinčią, lyderę, kuriai buvo metami neaiškūs kaltinimai ir grubiai reiškiama oponentų nepagarba. Kukliansky bandė atsakinėti į susirinkusiųjų klausimus, kurie buvo susiję su žydų vaikų darželio įkūrimu, bendruomenės pastatų ir sinagogos apsauga, bendruomenės rabino darbo ir gyvenimo sąlygomis bei projektų, kuriuos dalinai finansuoja JDC ir Geros Valios fondas. LŽB advokatas paaiškino apie teisines Vilniaus žydų rinkimų nelegitimumo priežastis, kai Simonas Gurevičius paskelbė apie savo kandidatavimą į Vilniaus žydų bendruomenės pirmininko postą. Šis klausimas sukėlė audringą S. Gurevičiaus šalininkų reakciją.
Gegužės 17 dieną Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai rinkosi į susitikimą su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky kuriame ji trumpai apžvelgė Lietuvos žydų bendruomenės veiklą, atsakė į užduotus klausimus. Vėliau buvo aptarti aktualūs bendruomenės nariams socialiniai klausimai, pasidalinta nuomonėmis apie LŽB vykstančius procesus.
“Ačiū Fainai už Panevėžio bendruomenės įvertinimą, pasidalintas įžvalgas ir atsakymus į mums rūpimus klausimus. Esame ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos žydų bendruomenės dalis, todėl tokie susitikimai mums yra svarbūs ir malonūs”, – po susitikimo sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
Sunku žodžiais išreikšti mūsų pagarbą ir dėkingumą. Mūsų pareiga – prisiminti ne tik Holokausto tragedijos aukas, bet ir tuos bebaimius žmones, didvyrius, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus, savo kaimynus, draugus, o dažniausiai visai nepažįstamus asmenis.” Tokiais žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, dėkodamas ir už tai, kad žydų gelbėtojai, jų vaikai ir vaikaičiai noriai bendrauja su žydų bendruomene, dalyvauja renginiuose, puoselėja šiltus, draugiškus ryšius.
Gegužės 19, 2017 atidaryta renovuota Pakruojo medinė sinagoga, svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos paveldas.
Sinagogos pastatas perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Didžioji dalis čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė ir miestelio plėtrą, jo visuomeninį gyvenimą. 1787 – 1788 metais miestelį nuniokojo gaisrai. Iš 42 žydų namų liko tik 5. Žydų skaičius Pakruojo mieste augo iki pat pirmojo pasaulinio karo. 1939 metais Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų.
Filmą paruošė lžb.lt tinklapiui Skirmantas Jankauskas.
Pakruojo mokytoja Janina Mykolaitienė savo prisiminimuose apie Pakruojo žydus rašė:.
„…Žydų rabinas gyveno name Vytauto gatvėje. Prisimenu jo nedidukę liūdno veido žmoną ir dukrelę Šanelę, su kuria buvome draugės. Šanelė buvo labai rami, gera garbanota, rudaakė mergytė. Ją vaišindavau savo duona, o ji mane – žydišku „beigeliu“. Kartais jos mama pasikviesdavo į vidų, pakeldavo mane ant rankų ir prašydavo paspausti elektros mygtuką. Po tokio mano darbo visada kuo nors pavaišindavo.“
Kruojos upės pakrantėje restauruotos medinės sinagogos amžius skaičiuojamas nuo 1801m. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki antrojo Pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino salei. Pastatas kurį laiką naudotas kaip sporto salė. Sinagoga kelis kartus degė, gaisrai padarė daug žalos pastatui. Pakruojo rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu dėjo nemažas pastangas, kad sinagoga būtų apsaugota ir sustabdyta grėsmė pastato nykimui.
2011m. metų sausio 21 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai.
2014m. birželio 26 d. pasirašyta projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ finansavimo ir administravimo trišalė sutartis. Projektas buvo vykdomas nuo 2014 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėn. Projektą „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Projekto įgyvendinimo metu buvo restauruotas žydų sinagogos pastatas, atkurta tapyba ir interjeras, parengta Pakruojo krašto žydų istorijos ekspozicija.
Projekto įgyvendinimu rūpinosi administravimo grupė: Birutė Vanagienė (projekto vadovė), Gintaras Makauskas (projekto vadovo pavaduotojas), Mindaugas Veliulis (projekto koordinatorius), Laimis Svidras (atsakingas už viešuosius pirkimus), Rita Ačienė (projekto finansininkė).
Galutinai sutvarkytas pastatas bus perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Iškilmingas sinagogos atidarymas užfiksuotas filme, kuris įdėtas tekste.
Atidaryme dalyvavo Norvegijos ambasadoriaus pavaduotoja Turid Kristin Lilleng, Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler. Kultūros ministerijos Europos ekonominės erdvės finansavimo programos vadovė Dalia Stabrauskaitė.
EEE ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos administratoriai kviečia kartu su Opus Optimum restauratoriais pasidairyti po seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjerą! Pagal išlikusias fotografijas atkuriama unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruojami ir atkuriami popieriniai sienų apmušalai. Darbai artėja į pabaigą, netrukus bus atidarymas! Pakruojo sinagogos atgaivinimui skiriama EEE parama ir valstybės biudžeto lėšos pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą.
Pastaba- kandidato pranešimo rinkėjams tekstas neredaguotas
Vilniaus žydų bendruomenės nariams.
Arkadijus Vinokuras,
rašytojas, žurnalistas, aktorius http://www.vinokuras.lt/cv/
arkadijus@vinokuras.lt
Sveiki.
Šiandien priėmiau nuodugniai apmąstytą, svarbų man ir mano šeimai nelengvą sprendimą – kandidatuoti į Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkus. Svarbiausia apsisprendimo priežastis yra vienintelio kandidato siekis užimti Vilniaus žydų bendruomenės (toliau VŽB) ir Lietuvos žydų (litvakų) -toliau LŽB pirmininko postus dedantis demokratu. Tikrovė yra kitokia: demokratinės rinkimų taisyklės pažeidžiamos. Vardan asmeninių ir grupinių interesų, nesiskaitant su jokiais demokratinių rinkimų principais, ciniškai skaldoma bendruomenė. Visai pamirštant, kad: bendruomenė nėra verslo įmonė, pirmininkas/ė nėra eilinis vadybininkas, o pirmininko postas nėra karjeros laiptas ar pragyvenimo šaltinis. Politine, kultūrine, socialine, galiausiai solidumo ir solidarumo prasme šis skaldymas nenaudingas nei vienam žydų bendruomenės nariui.
2017m. gegužės 5 d. LGGRT kvietimu, Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos dešimtokė Viktorija Stundžytė, Ukmergės Tolerancijos ugdymo centro narė, dalyvavo respublikiniame konkurso „Laisvės ir kovų kančių keliais“ laureatų apdovanojime Vilniuje. Moksleivė su mokytojomis lankėsi Genocido aukų muziejuje, Seime ir Mokytojų namuose, kur buvo įteikti apdovanojimai. Viktorija taip pat buvo paskatinta kelione į Strasbūrą.
Mokinė konkursui pateikė istoriją apie moterį, Stasę Ruzgytę- Staputienę, kuri būdama maža mergaitė, netekusi mamos, įvaikinta, išgyveno sovietinę ir nacistinę okupacijas. Visas darbas sugulė į 100 puslapių pasakojimą, kuriuos mokinei teko iššifruoti ir užrašyti.
Kaip prisipažįsta pati Viktorija, jai šis darbas yra neįkainojama patirtis, kurią galima panaudoti gyvenime labai dažnai ir taip pat priminti, kas dėjosi pasaulyje, savo vaikams ir vaikaičiams. „Klausydama įrašų kartais norėjau patekti į tas vietas, apie kurias pasakojo ši moteris, bet kartais tiesiog norėdavau pabūti herojumi ir ištraukti visus tuos žmones iš ten, kad jiems nebereikėtų daugiau kentėti ir matyti to, ką matė visi įrašuose pasakojami žmonės“, – sako Viktorija Studžytė.
Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos TUC nariai ir TUC koordinatore Vida Pulkauninkienė, tęsdami pažintį su žydų gelbėtojais, gegužės 15d. lankėsi Sugiharos namuose muziejuje Kaune. Muziejuje nariai galėjo ne tik apžiūrėti memorialinę ekspoziciją, bet ir pamatyti 1939-1940 metų Kauno kino kroniką, virtualias Ch.Sugiharos veiklos Lietuvoje parodas, susipažinti su audiovizualine ekspozicija apie karo pabėgėlių kasdienybę Lietuvoje ir kelyje į išsigelbėjimą, pirmuosius žingsnius emigracijoje – Kobėje (Japonija), JAV, Naujojoje Zelandijoje ir kitur.
Č. Sugiharos vardas greta tuometinio Nyderlandų garbės konsulo Kaune Jano Zwartendijko ir kitų negausių pasaulio valstybių diplomatų, kurie ryžosi padėti mirties akivaizdoje atsidūrusiems Europos žydams, vardų primena dabarties kartoms grėsmes, slypinčias žmonijos prigimtyje, rodo tolerancijos, gerumo ir teisingumo pavyzdį. Ekskursijos gidas buvo muziejaus vadovas Simonas Dovidavičius.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.
Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)
Nuotraukoje: iš kairės KŽB gelbėtojų komiteto pirmininkė Judita Mackevičienė, Vladimiro Zubovo dukra Dalia Palukaitienė su vyru ir sūnumis, Gercas Žakas, Rokas Zubovas, Stein Skjervold, Aleksandras Rubinovas
Prieš 10 metų netekome garsios grafų Zubovų giminės ainio, M. K. Čiurlionio žento, žinomo architekto ir architektūros istorijos tyrinėtojo, Pasaulio tautų teisuolio Vladimiro Zubovo (1909-12-06 – 2007-05-12). Šis garbus žmogus suprojektavo visų kauniečių mėgiamą Ąžuolyno parką ir Dainų slėnio amfiteatrą, rašytojo B. Sruogos gyvenamąjį namą, paskelbė publikacijų apie Lietuvos baroką, Kauno senamiestį ir kt., dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir Dailės institute. Baisiais karo metais, rizikuodamas savo ir savo artimųjų, savo vaikų gyvybėmis, kartu su žmona Danute Čiurlionyte Zuboviene ir jos mama rašytoja Sofija Kymantaite Čiurlioniene gelbėjo žydus. Pabėgėlius iš Kauno geto Zubovų – Čiurlionių namuose apgaubdavo nepaprasta šiluma, nuoširdumas ir rūpestis. Deja, ilgam likti šioje slėptuvėje buvo pavojinga, todėl V. Zubovas nuolat ieškodavo jiems saugesnio prieglobsčio, tuo tikslu važinėdavo dviračiu po kaimus, palaikė ryšius su savo draugu, vaikų gydytoju Petru Baubliu, “Lopšelio” našlaičių namų direktoriumi, kitais drąsiais, humaniškais žmonėmis. Jis nuolat globojo geto kalinius, stengdavosi parūpinti jiems maisto, gauti dokumentus. Tarp Vladimiro ir Danutės išgelbėtųjų – Anatolijaus Rozenbliumo, inžinieriaus, suprojektavusio Kauno halę ir daug kitų svarbių objektų, penkių asmenų šeima; gydytojas epidemiologas Leonas Gurevičius, maža mergytė Estera Elinaitė, vėliau tapusi garsia pianiste.
Penktadienį po restauracijos bus atidaryta Pakruojo žydų sinagoga, kurioje įsikurs Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešoji biblioteka. Apie šio krašto žydų istoriją bei kultūrą primins restauruotos sinagogos moterų balkone įkurta nuolat veikianti ekspozicija.
Pakruojo žydų sinagoga, pastatyta 1801 metais, yra bene seniausia medinė sinagoga Lietuvoje. 1885 metais ji buvo remontuota ir perdažyta. 16 metrų ilgio ir 12 metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą. Anot specialistų, sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir žydų etniniai simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas.
Kiekvieną vasarą rengiame stovyklas vaikams ir šie metai ne išimtis! Norime pakviesti vaikus praleisti vasarą linksmai, prasmingai ir būryje draugų Albatross (Jurmala) poilsiavietėje.
Pamainos ir datos: Pirmoji pamaina: Liepos 12-21 dienomis, amžius 7-12 m.
Antra pamaina: Liepos 10-21 dienomis, amžius 13-17 m.
Szarvas: Rugpjūčio 4-20 dienomis, amžius: 13-17 m.
Prisegame plakatą su informacija bei nuorodą į registracijos formą, kurią reikėtų užpildyti:
Užpildžius registracijos formą, pasirašyti dokumentus, pateikti užstatą bei vaiko medicininę pažymą ir reikiamus dokumentus galima Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje (Pylimo g. 4) pas Pavel Guliakov.
Kauno žydų bendruomenė gegužės 9 d. pagerbė Antrojo pasaulinio karo aukas, prisiminė pergalės ir išsivadavimo iš nacistinio siaubo džiaugsmą. Šventino vakaro metu prisiminimais, liūdnais ir nuotaikingais, dalinosi karo veteranų našlės ir vaikai, apie savo, jauno vaikinuko, mėginimus aktyviai dalyvauti karo veiksmuose papasakojo Abramas Leizersonas. Pajusti bendrą dvasią ir artumą susirinkusiesiems padėjo ir bardo Aleksandro Rave atliekamos dainos, smagiais anekdotais netikėtai visus linksmino Lucija Lavrenova, o šventę organizuoti padėjo Basia Šragienė, dar prieš du metus šiame tradiciniame renginyje dalyvavusi kartu su savo vyru, karo veteranu, dabar jau šviesios atminties Šmueliu Šrage.
Saulėtą gegužės 9-osios rytą Panevėžio miesto žydų bendruomenės nariai pagerbė Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą. 11 val. visi susirinko Panevėžio m. Ramygalos kapinėse prie memorialo „Nežinomam kariui”, kur palaidoti žuvusieji karo dalyviai Panevėžyje ir Panevėžio apskrityje. Iškilmingame renginyje dalyvavo Panevėžio m. visuomenė, Rusijos ambasados atstovas Vladimiras Tokmokovas. Kitas renginys įvyko prie paminklo „Geto vartai“, buvusioje žydų geto vietoje ir 1941 – 1945 m. žuvusių karių kapinėse Krekenavos gatvėje. Šiame renginyje dalyvavo visų tautybių miesto gyventojai. Buvo padėtos gėlės, vainikai, uždegtos žvakės, skaityta malda.
13 val. PŽB nariai ir garbingi svečiai susirinko PŽB patalpose Ramygalos g. 18, kur dalinosi savo istorijomis apie tėvų, senelių likimą, kurie dalyvavo kare prieš nacizmą. Buvo įvardintos pavardės artimųjų, žuvusiųjų II Pasauliniame kare ne tik fronte, bet ir koncentracijos stovyklose, getuose, ar Leningrado blokados metu bei kitose vokiečių okupuotose teritorijose. Jurijus Smirnovas RAAK pasidalino savo atsiminimais apie tai, ką jam teko išgyventi per II Pasaulinį karą, būnant mažamečiu koncentracijos stovyklose Šiauliuose ir Panevėžyje.
Jefimas Grafmanas papasakojo savo šeimos istoriją. Jo šeimai teko išgyventi Leningrado blokadą. Tylos minute buvo pagerbti bendruomenės ir viso pasaulio žydai, kurie žuvo karo metu ar atgulė amžino poilsio taikos metu.
Šią svarbią dieną bendruomenė sulaukė netikėtų svečių – Lietuvos žydų geneologiją tyrinėjančios grupės narių (LitvakSIG) su vadove Carol Hoffman. Ši grupė atlieka lietuvių – žydų (litvakų) geneologijos tyrimus visame pasaulyje. Jų misija – ieškoti litvakų paveldo. Keli šios delegacijos nariai turėjo giminaičių, gyvenusių Panevėžyje iki II Pasaulinio karo.
Turime litvakų ženklą, kurio autorė – Viktorija Sideraitė Alon.
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija leido vartoti Lietuvos Nacionalinį simbolį Gediminaičių stulpus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei prekių ženkle. Šiuo metu baigiamas Litvako ženklo kaip LŽB prekinio ženklo patentavimo procesas.
Gediminaičių stulpai nuo 14 amžiaus neabejotinai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Beveik 700 metų Lietuvoje gyvenanti žydų bendruomenė yra integrali lietuvių valstybės piliečių politine/istorine prasme dalis.
Lietuvą per amžius kūrė daug tautų, valstybės, jos kultūros, ekonomikos kūrime reikšmingą indėlį įnešė ir žydų bendruomenė. LDK kunigaikštis Gediminas istorijoje išliko ir kaip valdovas, pakvietęs į Lietuvą atvykti kitas tautas, gyventi ir kurti Lietuvą. Gedimino stulpų Ženklo naudojimas litvakų logotipe yra puikus patvirtinimas to ką viešai deklaruoja šiuolaikinė Lietuvos valstybė – pasididžiavimą, jog Lietuva per amžius buvo Atvira, Tolerantiška, Įvairi.
Pirmadienio rytą Ukmergės rajono žydų bendruomenės narė Elena Jakiševa susitiko su Vilniaus Universiteto, istorijos fakulteto, kultūros istorijos programos IV kurso studente Viktorija Marija Lukoševičiūte, rašančią baigiamąjį bakalauro darbą apie košerinę virtuvę. Susitikimo metu studentė Viktorija kalbino interviu bendruomenės narę Eleną Jakiševą. Po to moterys aplankė restoraną/viešbutį „Big Stone“ Ukmergėje, kuriame siūloma paragauti košerinės virtuvės patiekalų. Restorano „Big Stone“ košerinio maisto meniu paruoštas, bendradarbiaujant su Ukmergės rajono žydų bendruomenės narėmis. Viena iš jų – Elena Jakiševa.
Nuotraukose Elena Jakiševa ir Viktorija Marija Lukoševičiūtė ragauja Imberlach – žydišką skanumyną iš morkų, imbiero ir riešutų, kuris pjaustomas rombais –primenančiais deimantus.
Kauniečiai džiaugsmingai paminėjo Izraelio nepriklausomybės dieną. Smagu, kad šventėje dalyvavo ne tik Kauno žydų bendruomenės nariai, bet ir bendruomenių gyvenimu besidominčios VDU sociologijos studentė bei garbingas svečias iš Maskvos – architektas Sergej Tkačenko, atvykęs į Kauną ieškoti savo giminės šaknų, bei panoręs susitikti su bendruomene, dalyvauti jos renginiuose. Izraelio himną sugiedojo Lietuvos valstybėje gimusi Polina Vainer, o jai pritarti stengėsi visi šventės dalyviai.
