Macai

Pesach – tai pavasario šventė, susijusi su žydų išėjimu iš Egipto – pradedant 15-ąja nisano diena, ji tęsiasi ištisą savaitę. Šioje švenčių grupėje neretai ji laikoma svarbiausia; tai grindžiama Išėjimo knygos žodžiais apie nisano mėnesį: „šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12, 2) – senovėje žydų metų pradžia buvo nisano mėnuo. Be Pesacho, ši šventė dar turi ir kitų pavadinimų: pavasario šventė, mūsų išvadavimo metas, macų šventė. Šie epitetai žymi skirtingus šventės aspektus. Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pažymi, kad po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos formavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ – Torą. Žydų tautos dvasinis atgimimas siejamas su pavasariniu gamtos, ypač Izraelio žemės – žydų kelionės iš Egipto tikslo, – atgimimu. Per Pesachą sinagogoje skaitomos poetiškos Giesmių giesmės eilutės: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“ (2, 11–12). Šis tekstas pasirinktas dar ir dėl to, jog laikomas Dievo ir tautos ryšio alegorija: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ (Gg 8, 6).

Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.

Visą šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų – paplotėlių iš miltų bei vandens – kepimo. Jie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti macus išdėstytas Biblijoje (Įst 16, 3): tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla (Iš 12, 39). Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus. Vengiama bet kokio raugo – chamec, šventės dienomis jo neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Išvakarėse šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą apeina namus su plunksnele ir mediniu šaukštu ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (paprastai keli trupiniai būdavo paliekami juos rasiančių vaikų džiaugsmui). Pesachui neretai naudojamas specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai.

Pirmas, antras ir paskutinis šventės vakaras pažymimas ypač iškilminga vakariene – seder. Šis žodis reiškia „tvarką“, ir iš tikrųjų, Pesacho vakarienė griežtai reglamentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi galustalėje atsirėmęs į pagalves (fizinės laisvės simbolis) ir skaitoHagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagadoje išdėstyta jos skaitymo motyvacija: „Egipte mes buvome faraono vergai, ir Dievas, mūsų Viešpats, ryžtinga ir tvirta ranka mus iš ten išvedė […] Privalome pasakoti apie išėjimą iš Egipto. Ir kas daugiau papasakos, bus pagirtas.“ Klausydami Hagados, sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto – į Pažadėtąją žemę: „Kiekvienos kartos žmogus privalo manyti, tarsi jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasios. Pradžioje sakoma: „Štai prasta duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas tegu ateina ir valgo. Kiekvienas vargingas tegu ateina ir dalyvauja sederyje. Šiais metais – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiais metais – vergai, kitais metais – laisvi žmonės.“ Turimas omeny ne tik kasdienės priespaudos atsikratymas, bet pirmiausia – mesijinis išvadavimas ir gyvenimo diasporoje pabaiga. Hagadospaskutiniai žodžiai nuskamba tarsi aidas: „Kitais metais atstatytoje Jeruzalėje“ – t. y. vėl reiškiama Mesijo atėjimo ir Šventyklos atstatymo viltis. Baigiantis šventinei vakarienei ant stalo pastatoma graži taurė su vynu, durys paliekamos šiek tiek praviros. Tai vadinamoji pranašo Elijo (Mesijo šauklio) taurė.

Dėl pareigos „pasakoti daugiau“ ir tos aplinkybės, kad iš Egipto išeita naktį, susiklostė paprotys užtęsti sederį iki vėlumos. Stengiamasi, kad vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje (iš Egipto išėjo visa bendruomenė), nenuobodžiautų ir neužmigtų jai nesibaigus: jiems uždavinėjami tradiciniai klausimai („kuo ši naktis skiriasi nuo kitų?“ ir pan.), baigiantis sederiui pasiūloma surasti paslėptą maco gabalėlį – afikoman, o radusiam įteikiama dovana.

Pasirengimas Pesachui ir jo šventimas buvo dideli įvykiai, juos pastebėdavo ir savaip vertino žydų kaimynai. Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia.

Larisa Lempertienė

Dail. Joan Landis. Chanuka

Pradedant 25-ąja žiemos mėnesio kislevo diena, aštuonias dienas švenčiama Chanuka (hebr. atsinaujinimas, pašventimas). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas. II a. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai buvo gana tolerantiški, o graikų kultūra plito neslopinant žydiškosios. 175 m. po Kr. sostas atiteko Antiochui IV Epifanui; savo valdžią jis stiprino ne tik didindamas mokesčius ir duokles, bet ir persekiodamas kitatikius. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos, Jeruzalės Šventykla paversta Dzeuso šventove. Visa tai sukėlė pasipriešinimą, peraugusį į tautinę kovą. Sukilimą pradėjo Hašmonėjų šeima, suvienijusi tautą ir paskelbusi šūkį: „Paniekino Tavo Torą – laikas veikti Viešpaties vardu“. Kovos lyderiu tapo Judas Hašmonėjas, pravarde Makabi (hebr. kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, gavusi Makabiejų vardą, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos. Hašmonėjai naujai pašventino išniekintą Šventyklą, atnaujino apeigas ir paskelbė žydų valstybę, o patys po ilgos pertraukos tapo pirma karališkąja dinastija.
Švenčiant skaitomos nekanoninės (bet įtrauktos į krikščionių Biblijos kanoną) Makabiejų knygos, kuriose aprašomi religinės laisvės gniuždymo sunkumai, judaizmo išpažinėjų persekiojimai, herojiškos Makabiejų kovos, akcentuojami Judo Makabiejo žodžiai: „Kas tik yra uolus dėl Įstatymo ir laikosi Sandoros, teišeina su manimi!“ (1 Mak 2, 27).

Talmudo išminčiai, nurodę švęsti šią šventę, pagrindiniu šių įvykių akcentu laikė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos atšventinimą (iš čia ir šventės pavadinimas): Chanuka žydų tautai svarbi ne dėl vienos kariuomenės pergalės prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę. Talmude pasakojama legenda, jog išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis su alyvų aliejumi Šventyklos žvakidei – menorai; šio aliejaus užteko aštuonioms dienoms, kol buvo atgabenta naujo. Legenda skelbia apie nenutrūkusį Dievo garbinimą ir dvasinę Jam ištikimos tautos pergalę. Chanukos, kuri dar vadinama „šviesos švente“ arba „ugnies švente“, ritualai pabrėžia būtent šį aspektą. Minint aštuonias dienas stebuklingai degusią Šventyklos menorą, lygiai tiek dienų švenčiama. Kasdien uždegamos žvakės aštuonių žvakių žvakidėje – chanukijoje: pirmą dieną – viena, antrą – dvi, o aštuntą – visos aštuonios. Jei įmanoma, chanukija statoma prie įėjimo į namus ar ant palangės, kad šviesa būtų matyti iš tolo; šis ritualas vadinamas „žinios apie stebuklą paskelbimu“. Mūsų dienomis žydų religinės organizacijos „Chabad“ atstovai pakeitė paprotį: pasaulio miestų centrinėse aikštėse jie stato ir uždega didžiules chanukijas.
Chanukos dienomis valgomi sklindžiai, spurgos ir kiti aliejuje pagaminti valgiai (Lietuvos žydai nuo seno per Chanuką kepa bulvinius blynus). Vaikai suka vilkelį (hebr. sevivon, jid. dreidl), kurio briaunose parašytos hebrajų kalbos žodžių „Ten įvyko didysis stebuklas“ pirmosios raidės (ant Izraelyje gaminamų vilkelių rašoma: „Čia įvyko didysis stebuklas“). Žaidimui vaikams duodama smulkių pinigų; iš šio papročio radosi tradicija Chanukos šventės metu vaikams duoti pinigų saldumynams arba dovanoms. Žydų karių narsumui pagerbti įvairioms sporto bendrijoms ir komandoms suteikiamas „Makabi“ vardas.

Dail. Joan Landis. Simchat Tora

Pasibaigus Sukot, 22-ąją tišrėjaus švenčiama Simchat tora (hebr. Toros džiaugsmas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai – religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškilmes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės – pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų medinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos – bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir būna rankos pavidalo). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse.

Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas – Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės tekstas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskaitytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus ‚Pradžioje‘ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą skyrių, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studijavimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora irchatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją – hakafot, net ir šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių – kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Simchat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu.

Dr. Lara Lempertienė

Dail. Joan Landis. Sukkot

Tišrėjo mėnesį švenčiama ir pirmoji iš švenčių ciklo, skirto atminti išvadavimui iš Egipto vergijos ir kelionei per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimui žydams ant Sinajaus kalno. Sukot (hebr. palapinės, vns. suka) šventė prasideda tišrėjaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas – turi matytis dangus, – todėl neretai suka dengiama šakomis. Suka kaip laikinas būstas simboliškai primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; palapinėje praleista šventė – „dykumos kartos“ padėties bei kelionės, kurioje buvo įteikta Tora ir kuri baigėsi įžengimu į Pažadėtąją žemę, atkūrimas. Rytų Europos šalyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje, uždengtoje laikinu stogu. Statydami naują namą, Rytų Europos žydai kartais įrengdavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei. Vienas toks namas iki šiol yra išlikęs Kėdainių senamiestyje.

Sukot liturgijoje ir ritualuose naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: lulav (hebr. palmės šakelė), hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrog (citronas – į didelę citriną panašus vaisius). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Ritualiniam naudojimui tinka tik nepažeisti augalai; ypač trapūs etrogai, todėl laikomi specialiose dėžutėse. Sukot metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Miesteliuose žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“ (kūčkos – palapinės, plg. brus. кyчки, lenk. kuczki).

Dr. Lara Lempertienė

Jom Kipur

Dešimties dienų laikotarpis po Naujųjų metų vadinamas „rūsčiosiomis dienomis“, „drebėjimo dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius metus, įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruomenės susikaupimas bei iškilmingas nusiteikimas vis stiprėja, o kulminacija įvyksta 10-ąją tišrėjo – per Jom Kipurą, arba Jom ha-Kipurim (hebr. Išpirkimo diena). Tai diena, išskirtinai priklausanti dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko, negeria net vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais – apsivalymo ir vilties simboliu, kaip pasakyta pranašo Izaijo knygoje, „esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“ (Iz 1, 18).

Viena pirmųjų Jom Kipuro maldų vadinama Kol nidrei (hebr. Visi įžadai). Tai prašymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų, kurie liko neįvykdyti, nes buvo priimti ne laisva valia. Šiai maldai sukurta daugybė liūdnų ir veriančių melodijų. Į sinagogos kiemą paklausyti šią maldą atliekančių chazanų, arba kantorių, ateidavo ir nežydai. Tarpukario Kaune žmonės rinkdavosi paklausyti chazano Mozės Aleksandrovičiaus, giedojusio sinagogoje E. Ožeškienės gatvėje. XIX a. į Jom Kipuro liturgiją buvo įtraukta vilniečio rabino Abraomo Dancigo Tefila zaka (hebr. Tyroji malda). Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame primenama apie žmogaus sukūrimą, kalbama apie egzistavimo prasmę – stengtis atitikti Kūrėjo sumanymą. Pasak tradicijos, per Naujuosius metus žmogui paskirtas likimas Jom Kipuro pabaigoje yra sutvirtinamas antspaudu ir jau nekeičiamas; tiesa, dar visą šią dieną nuoširdžiai atgailaudamas ir melsdamasis iš visos širdies žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą. Iki Antrojo pasaulinio karo, kol visuose Rytų Europos miesteliuose, taip pat ir Lietuvoje, gyvavo žydų bendruomenės, garsios maldos ir raudos, tą dieną sklidusios iš sinagogų, darė didžiulį įspūdį nežydams. Lietuviai manė, jog žydai tą dieną verkia todėl, kad kažkuriam reikia mirti, ar netgi todėl, kad kažkurį „nusinešąs velnias“.
Viltys, jog Jom Kipuro dieną gali būti pakeistas dangaus nuosprendis, remiasi 32-uoju ir 34-uoju Išėjimo knygos skyriumi. Tuo metu, kai Mozė buvo ant Sinajaus kalno ir Aukščiausiajam diktuojant užrašinėjo Torą, apačioje likę žydai iš aukso pasidirbo veršį ir garbino jį. Tai sužinojęs Mozė supyko ir sudaužė gautas Įstatymo lenteles, o Dievas ketino išnaikinti visą tautą, išskyrus patį Mozę. Tačiau Mozė išprašė Dievo atleidimą atgailavusiems žydams ir gavo naujas lenteles – Dievui atleidus žydų tauta gavo galimybę „pradėti iš naujo“.
Tik skaitant paskutinę šios dienos maldą, kuri vadinasi neila (hebr. vartų uždarymas), „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pavadinimas primena apie Jeruzalės Šventyklą, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo.

Dr. Lara Lempetienė

Dail.Joan Landis. Roš ha Šana

Pagal žydų tradiciją Naujieji metai švenčiami keturis kartus. Visi šie šventimo aktai simbolizuoja besibaigiantį seną ir prasidedantį naują etapą. Naujieji metai Talmude yra siejami su keturiais reikšmingais įvykiais:

1. Žydų išėjimu iš Egipto;
2. Gyvulių vados laikotarpiu;
3. Metų skaičiavimu ir Dievo teismo diena visiems žmonėms;
4. Medžių atgimimu po žiemos.

Šiame straipsnyje bus aptarta Naujųjų metų (Roš ha Šana) šventimo prasmė, susijusi su metu skaičiavimo ir Dievo teismo dienos visiems žmonėms reikšme, nes būtent ši Naujųjų metų reikšmė yra viso senų metų ciklo pabaiga ir naujųjų metų pradžia.

Roš ha Šana šventės prasmė

Žydų kalendoriuje metai pradėti skaičiuoti nuo pasaulio sukūrimo. Toroje rašoma, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, o septintą dieną Dievas ilsėjosi. Dieviška pasaulio kilmė nurodo, kad pasaulis nėra beprasmis ir savarankiškas chaosas, bet turi egzistavimo prasmę bei tikslą. Pažymėtina, kad Roš ha Šana šventė labiausiai susijusi su šešta kūrimo diena, kuomet Dievas sukūrė žmogų. Šeštą dieną pasaulio kūrimo procesas buvo baigtas, o žmogus kaip vienintelė pasaulio būtybė, turinti laiko pojūtį, pradėjo metų skaičiavimo procesą.

Roš ha Šana šventė, kaip jau minėta, vadinama ne tik metų skaičiavimo, bet ir Dievo teismo visiems žmonėms diena. Šis pavadinimas primena, kad žmogus kaip ir pasaulis yra Dievo kūrinys, todėl jo egzistencija šiame pasaulyje nėra beprasmė.

Toroje apie žmogaus sukūrimą rašoma, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir suteikė jam valios laisvę pasirinkti tarp gėrio ir blogio bei kūrybinę galią, taip išskirdamas jį iš kitų savo kūrinių. „Ir suteikė Dievas žmogui formą vyro ir moters pagal savo pavidalą ir panašumą, ir laimino jis juos ir sakė jiems: dauginkitės ir pildykite žemę ir valdykite ją.“ [1]

Kitaip tariant, žmogus, skirtingai nei visas kitas fizinis pasaulis, turi tiesioginį santykį su Dievu, nes Dievas įdėjo į žmogų dalį Savęs, t. y. suteikė jam ne tik fizinę formą (kūną), bet ir dvasinę (sielą). Kaip tik dėl šio dualistinio formiškumo išminčiai apie žmogų yra pasakę: „Žmogui buvo suteiktos ne tik geros, bet ir blogos savybės. Būtent dėl šios priežasties žmogus iš esmės yra laisvas savo poelgiuose, tačiau kaip turintis savyje dalelę Dievo, jis nusipelno būti nubaustas už blogį ir apdovanotas už gėrį. [2]  Dėl gerų ir blogų savybių turėjimo žmogui šalia Dievo rūstumo būtinas ir Jo gailestingumas, kurio žmogus tikisi ir ypač Roš ha Šana metu.

Švęsti Roš ha Šana – tai reiškia bandyti pasiekti aukščiausią tikslą, kurį Dievas iškėlė žmogui, kuomet jį sukūrė pagal savo pavidalą ir panašumą. „Šio tikslo neįmanoma aiškiai paaiškinti, bet tai panašu į dievišką „šviesos įnešimą“ į pasaulį. Šis „šviesos įnešimas“ – tai teisingas gyvenimas pagal dieviškuosius priesakus.“ [3] Taigi Roš ha Šana metu pagrindinis žmonių tikslas yra apmąstyti savo gyvenimą.

Gyvendamas žmogus ne kartą gali pasielgti blogai, tačiau yra kelias, kuriuo reikia eiti, norint vėl priartėti prie Dievo ir nusipelnyti Jo gailestingumo. Tai tšuva (atgailos procesas), kurį sudaro keturi etapai. Visi jie turi būti išpildyti ir tik tuomet įmanomas tikrasis priartėjimas prie Dievo.

1. Savo blogio poelgio supratimas ir pripažinimas (sąmoningumo lygmuo).
2. Jausmas, kad tavo poelgis buvo blogas, bei nuolatinis blogo poelgio pasekmių prisiminimas (jausminis – emocinis lygmuo).
3. Prisipažinimas ir atsiprašymas tų, kurie nuo tavo blogo poelgio nukentėjo. Taip pat elgimasis taip, kad kuo labiau būtų sumažintos blogo poelgio pasekmės (veiksmo lygmuo).
4. Blogo poelgio nepakartojimas.

Tšuva galima atlikti ir ne Roš ha Šana metu, tačiau manoma, kad būtent šios šventės metu gailėtis dėl savo blogų poelgių yra tinkamiausias laikas, nes Dievas šį laiką tam ir yra paskyręs.

Teismo dieną Dievas sveria kiekvieno žmogaus gerus ir blogus darbus. Jeigu geri darbai nusveria blogus, tai žmogus vadinamas cadiku (teisiuoju), jeigu priešingai – tai jis vadinamas raša (piktadariu), jeigu geri ir blogi darbai nenusveria vienas kito, t. y. jų kiekis vienodas – žmogus vadinamas beinoni (vidutinis žmogus). Tos pačios kategorijos yra taikomos ir valstybėms. Jeigu valstybės piliečių darbai geri, tai valstybė yra teisioji, jeigu priešingai – tai valstybė yra piktadarė. Tas pats ir su visu pasauliu. Jeigu žmonės daro gerus darbus, pasaulyje vyrauja harmonija, jeigu priešingai – chaosas.

Kuomet žmogaus blogi darbai nusveria gerus, jis vertas mirties. Valstybė, kurioje piliečių blogi darbai nusveria gerus, verta žlugimo. Tai galioja ir pasauliui. Blogi žmonių darbai gali būti pasaulio žlugimo priežastimi. Taip pat būtina atsiminti ir tai, kad kiekvieno žmogaus geras darbas saugo pasaulį ir priešingai – kiekvienas blogas darbas naikina jį.

Pasiruošimas Roš  ha Šana šventei

Roš ha Šana šventei pradedama ruoštis prieš mėnesį. Šiuo laiku būtinai yra skaitoma 27-oji Psalmė. Visą mėnesį po rytinės šachrut maldos sinagogoje yra pučiamas šofaras  (avies ragas), kuris kviečia žydus atlikti tšuva.

Likus savaitei iki šventės tam, kad būtų dar labiau sustiprintas atgailos supratimas ir jausmas, yra skaitoma selichot malda. Tai malda, per kurią žmogus prašo Dievo nuodėmių atleidimo. Ši malda yra skaitoma rytais dar prieš patekant saulei.

Prieš Roš ha Šana šventę būtina sutvarkyti namus bei įsigyti naujų drabužių. Sutvarkyti namai ir nauji drabužiai yra Naujųjų metų ciklo pradžios materialinė išraiška.

Šventinis stalas ruošiamas panašiai kaip ir šabatui. Ant stalo turi būti žvakės, vynas ir dvi chalos, tačiau ne pailgos ir pintos, bet apvalios ir su razinomis. Apvali chalos forma simbolizuoja metų ciklo ratą, o razinos – žmogaus gyvenimo saldumą ir lengvumą. Taip pat ant stalo būtina padėti medaus, morkų ir obuolių, kurie taip pat yra saldaus ir lengvo gyvenimo simboliai. Dar vienas akcentas ant šventinio stalo – tai žuvies galva. Taip žmonės išreiškia savo norą naujaisiais metais būti galva, o ne uodega, t. y. būti sėkmingais įvairiose gyvenimo sferose.

Švenčiant Roš ha Šana

Toroje rašoma, kad ši šventė švenčiama vieną dieną, tačiau egzistuoja taisyklė, kuri galioja visiems diasporoje gyvenantiems žydams, t. y. visos šventės švenčiamos viena diena ilgiau. Izraelyje gyvenantiems žydams ši taisyklė negalioja. Ilgesnis šventimo reikalavimas yra susijęs su nutolimu nuo savo gimtosios žemės ir ilgesniu jos prisiminimu. Tačiau Roš ha Šana ir Izraelyje yra švenčiama dvi dienas. Šventimo dvi dienas tradicija susiformavo dėl atsiradusios abejonės, ar patekės mėnulis, kurio būtent Naujųjų metų išvakarėse ilgai nebuvo matoma. Mėnulio nepatekėjimas būtų reiškęs, kad nebus ir naujos dienos.

Roš ha Šana pradedama švęsti vakare kaip ir visos kitos šventės, nes Toroje apie pasaulio sukūrimo pradžią pirmiausia minimas vakaras. Pirmąjį šventės vakarą po žvakių uždegimo sinagogoje pradedamos skaityti maldos, susijusios su atgaila ir viltimi. Visi sveikina vienas kitą žodžiais:  „Lešana tova tikatevu vetichatemu (linkiu, kad Dievas parašytų jums gerus metus ir savo sprendimą sutvirtintu antspaudu).“ [4] Grįžus namo sėdamasi prie šventinio stalo ir pradedama švęsti. Atliekamas kidušas (šventės ir maisto palaiminimas), valgoma duona ją mirkant meduje.

Iš karto po kidušo ritualo skaitomas Dievo palaiminimas, idant naujaisiais metais gyvenimas būtų sėkmingas, valgomi obuoliai, kuriuos taip pat kaip ir duoną reikia pamirkyti meduje. Kai suvalgomas obuolys, yra sakomi šie žodžiai: „Tegul būna tavo valia, Dieve mūsų tėvų, kad duotum mums gerus ir saldžius metus.“ [5]

Šventės metu yra įprasta valgyti tokį maistą, kuris ivrito kalboje asocijuojasi su sėkme, laime ir nevalgyti to, kas asocijuojasi su nesėkme ir blogiu. Todėl nėra valgomi riešutai, kurie ivrito kalboje pagal žodžio etimologiją (kilmę) siejami su nuodėme.

Antrą dieną po rytinio Dievo palaiminimo skaitymo atliekama seuda šnija – antras šventimas prie stalo, kuris taip pat pradedamas kidušu. Iš karto po to renkamasi sinagogoje ir pradedama skaityti Minchu malda. Tai dienos malda, kuri skaitoma anksčiau, kad būtų suspėta atlikti tašlich (nusikratymo, nusipurtimo) ritualą. Tašlich ritualas atliekamas prie upės arba ežero kranto. Jo metu yra skaitomi šie žodžiai: „Tegul vanduo nusineša visas mūsų nuodėmes.“ [6]  Po to purtant rūbų apačias yra sakomi pranašo Michėjaus žodžiai: „[… ] ir tu numesi visas savo nuodėmes į jūros dugną […].“ [7]
Pažymėtina, kad tašlich ritualas nepanaikina žmogaus nuodėmių, jeigu jo atgailos nepapildo tšuva (nuoširdus žmogaus galėjimasis).

Gali pasirodyti, kad Roš ha Šana šventė nėra susijusi su linksmumu, nes žmogus tarsi verčiamas galvoti ir apmąstyti savo gyvenimą bei kas jame buvo padaryta blogo. Tačiau tai nėra liūdna šventė, nes ji yra Dievo žmogui suteikta galimybė apmąstyti ir pakeisti savo gyvenimą taip, kad jis atitiktų dieviškuosius priesakus.

Aneta Rostovskytė
_______________________

Осенние праздники,  Махапаим ,  Москва,  1990,  с.  11 (visos kitos citatos- ten pat)

Maca

Pesach – tai šventė, simbolizuojanti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir laisvės atgavimą. Šventės prasmė yra šio ypatingai žydams svarbaus įvykio prisiminimas, kurį būtina perduoti iš kartos į kartą, laikantis griežto šventinės tvarkos (seder) ritualo, kuris suponuoja, kad šis įvykis būtų ne tik prisimenamas, bet kad kiekvienas šventėje dalyvaujantis pats pasijustų tarsi išėjęs iš Egipto.

Pesach švenčiama pavasarį gamtos atgimimo metu, todėl ji yra įvardijama ir kaip pavasario pradžią simbolizuojanti šventė. Ji prasideda penkioliktąją žydų kalendoriaus Nissan mėnesio dieną ir trunka savaitę. Tačiau šios dvi šventės sampratos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes gamtos atgimimas po žiemos panašus į žydų tautos atgimimą, atgavus laisvę.

Toroje Pesach šventė vadinama chag gamacot – „macų šventė“. Maca turi ir dar vieną pavadinimą lechem oni – „praradimų duona“. Tai kieta, sausa duona, valgoma vergų, vietoje šviežios ir minkštos duonos, kurią valgo laisvas žmogus. Bet maca vadinama dar ir lechem cherut – „laisvės duona“. Tokią duoną kepė žydai, kuomet ruošėsi skubiam išėjimui iš Egipto, nes jie neturėjo laiko laukti, kol mielinė tešla bus tinkama duonos kepimui. Žydai bijojo, kad faraonas gali persigalvoti ir neišleisti jų iš Egipto.

Žydai Egipte

Žydų protėvis Jakovas ir jo žmona Rachelė susilaukė sūnaus Josifo. Jakovas turėjo ir kitų sūnų, tačiau Josifą mylėjo labiausiai. Tai sąlygojo brolių pavydą ir priešiškumą jo atžvilgiu. Dar didesnio brolių priešiškumo Josifas susilaukė papasakojęs jiems savo sapną, kuriame regėjo, kaip broliai jam lenkiasi. Tuomet jie nusprendė nužudyti Josifą. Tačiau Rubenas brolius sulaikė, o Judas įkalbėjo verčiau Josifą parduoti į vergiją.

Taigi Josifas buvo nupirktas ir išgabentas Egiptą, o broliai pasakė tėvui, kad jį sudraskė žvėrys. Egipte Josifą nupirko aukštas pareigūnas Putifaras ir paskyrė jį rūmų prievaizdu. Putifaro žmona apkaltino Josifą, kad jis norėjęs ją išžaginti Dėl šio kaltinimo Josifas buvo įkalintas. Kalėjime jis sugebėjo išaiškinti vyriausiajam Egipto faraono taurininkui ir kepėjui jų sapnus. Praėjus dvejiems metams faraonas susapnavo sapną, tačiau niekaip negalėjo suprasti jo reikšmės. Sapno nesugebėję išaiškinti ir faraono žyniai. Taurininkas prisiminė Josifą, ir faraonas liepė pakviesti jį į rūmus. Josifas pasakė, kad Egipto laukia septyneri derliaus metai, po kurių seks septyneri bado metai ir patarė paskirti Egiptui sumanų valdytoją. Juo faraonas paskyrė Josifą ir pavedė jam ruošti maisto atsargas. Josifo sumaniai paskirstytos maisto atsargos padėjo egiptiečiams išgyventi nederliaus laikotarpį. Taip jis nusipelnė faraono pagarbos ir pasitikėjimo.

Kilus badui Kanaano žemėje Jakovas pasiuntė sūnus į Egiptą nupirkti grūdų. Ten jie sutiko Josifą, tačiau jis apsimetė jų nepažįstantis. Josifas pasakė, kad juos laiko šnipais ir liepė atvesti jauniausią jų brolį Benjaminą, kas šis patvirtintų jų žodžius. Paskui jis dar išbandė brolius, norėdamas sužinoti, ar jie bus tokie pat žiaurūs Benjaminui, kokie buvo jam. Pamatęs, kad jie nuoširdžiai rūpinasi broliu pasakė, kas esąs, ir pakvietė tėvą, savo brolius bei jų šeimas apsigyventi Egipte. Tai reiškė geresnės žemės ir maisto turėjimą. Taip pat pagarbos bei saugumo užtikrinimą, nežiūrinti į tai, kad jie bus svetimšaliai. Broliai priėmė Josifo pasiūlymą ir kartu su tėvu bei šeimomis persikėlė į Egiptą.

Praėjus keliems šimtmečiams po Josifo mirties, žydų padėtis Egipte darėsi vis sudėtingesnė. Faraonas laikė juos svetimšaliais ir nevertais jokios pagarbos, todėl žydai buvo paversti vergais. Gyvendami priespaudoje ir kančioje žydai buvo praradę bet kokią geresnio gyvenimo viltį. Viltį sugrąžino ypatingas įvykis. Dievas vienam iš žydų vyrų – Mozei nurodė, pasipriešinti faraonui ir užstoti nelaimingus vergus. Tačiau jo misija neapsiribojo tik tuo. Mozė turėjo apjungti nusivylusius vergus ir išvesti juos iš Egipto į laisvę. Jis turėjo vesti žydus į žemę, kuri buvo pažadėta jų protėviui Abraomui. Tuomet Mozė kreipėsi į faraoną, kad šis leistų žydams išeiti iš Egipto, tačiau faraonas nesutiko. Dėl šio faraono poelgio Dievas nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių. Tora sako, kad Aukščiausiasis nubaudė egiptiečius dešimčia bausmių už faraono atsisakymą paleisti Izraelio sūnus. Paskutinė iš bausmių buvo netikėta egiptiečių pirmagimių mirtis. Nebuvo nė vienų egiptiečių namų, kuriuose pirmagimis būtų likęs gyvas.

Pagrindinis šventės pavadinimas Pesach yra verčiamas „praėjo pro šalį“ ir primena dešimtąją egiptiečiams skirtą bausmę, kai buvo išžudyti Egipto pirmagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo Pesach.

Pasiruošimas Pesach šventei

Pesach šventės metu ne tik draudžiama valgyti gaminius iš mielinių galinių, bet ir apskritai turėti jų namuose. Todėl prieš šventę būtina susitvarkyti namus taip, kad juose neliktų mielinių gaminių bei jų likučių.

Ypatingas dėmesys skiriamas indams. Šventės metu negalima naudoti indų, iš kurių valgoma ištisus metus, nes manoma, kad net ir išplautuose induose vis tiek lieka raugintų gaminių pėdsakų. Todėl beveik visi turi atskirus indus, skirtus Pesach šventei. Jeigu kartais neturima atskirų indų, tuomet galima naudoti ir tuos, kurie naudojami kasdien, tačiau jie turi būti išplauti tinkamu būdu. Vienas iš būdų –  išplauti indus verdančiame vandenyje. Jeigu indai stikliniai, jie užmerkiami kambario temperatūros vandenyje ir laikomi tris dienas, kasdien pakeičiant vandenį.

Pesach šventimo tvarka (seder)

Pesach švenčiama septynias dienas. Gyvenantys diasporoje švenčia aštuonias dienas. Pirmą ir paskutinę šventės dieną draudžiama dirbti ir kur nors važiuoti, tačiau leidžiama virti valgį ant ugnies, uždegtos šventės pradžioje. Penkios dienos, skiriančios pirmą ir paskutinę šventės dienas, vadinasi chol gamoed – „kasdienės šventės dienos“. Šiomis dienomis leidžiama dirbti, tačiau dirbti tik tuos darbus, kurie būtini šventės ritualo išpildymui. Taip pat leidžiama dirbti tuos darbus, kurių neatlikus bus neišvengta nuostolių.

Pesach – tai šeimos šventė, kuri pradedama švęsti vakare. Sėdint prie šventinio stalo pasakojama apie tai, kaip Jakovo sūnūs su savo šeimomis atsirado Egipte, kas vyko su jų protėviais šioje šalyje bei apie tai, kaip jų protėviai išėjo iš Egipto ir tapo laisvi.

Šventinis stalas padengiamas balta ar kita puošnia staltiese. Prieš kiekvieną šventės dalyvį pastatoma taurė vynui, nes kiekvienas suaugęs šeimos narys šventinio vakaro metu privalo išgerti keturias taures vyno. Suaugusieji geria saldų raudoną vyną, vaikai geria vynuogių sultis. Taip pat pastatoma didelė taurė vyno pranašui Eljahu, nes manoma, kad šventinę naktį jis apsilanko kiekvienoje žydų šeimoje. Taip pat ant stalo padedama keara – ypatingos formos lėkštė, ant kurios dedamas įvairaus pobūdžio maistas, simbolizuojantis žydų gyvenimą Egipte, bei išėjimą iš jo. Tai :

• Zroa – keptas avienos arba vištienos gabalėlis su kaulu, primenantis auką, kuri buvo aukojama Šventykloje. Taip pat tai yra nuoroda į stiprią Dievo ranką, išvedusią žydus iš Egipto.
• Beica (kietai virtas kiaušinis) – ši auka Šventykloje buvo aukojama Pesach, Šavuot ir Sukot švenčių metu. Tai simbolizuoja žydų tautą, kuri po kiekvienos nelaimės darosi vis tvirtesnė ir ištvermingesnė. Kietai virtas kiaušinis primena žydams vieną skaudžiausių įvykių – Šventyklos sugriovimą. Valgant kiaušinį jis mirkomas sūriame vandenyje, taip prisimenant žydų ašaras, pralietas nelaisvės metu.
• Maror – kokia nors valgoma karti žolė. Ji primena apie protėvių kančias Egipto vergovėje.
• Charoset – trinta masė, kuri pagaminta iš riešutų ir obuolių. Ši trinta masė vizualiai panaši į molį, iš kurio egiptiečiai vertė žydus gaminti plytas ir iš jų statyti miestus.
• Karpas – tai įvairios daržovės, pavyzdžiui, virta bulvė, ridikėlis, morka. Prieš valgant daržovę, būtina ją pamirkyti sūriame vandenyje bei pasakyti palaiminimą Žemės Kūrėjui.
• Chazeret – trinti krienai (galiama dėti ir netrintus), kurie taip primena žydų vargus egiptiečių vergovėje. Chazeretas valgomas kartu su maca. Taip prisimenamas vienas iš Izraelio išminčių Hilelis, kuris valgė taip, kaip buvo valgoma maca ir maroras tais laikais, kai egzistavo Šventykla.

Po kearos arba šalia jos padedami trys macos paplotėliai, šalia jų servetėlė, kurioje vėliau bus paslėptas afikomanas (macos gabalėlis). Šie trys macos paplotėliai vadinami kohen, levi ir israel. Jie simbolizuoja tris žydų tautos „sluoksnius“.

Šventės tvarką prižiūri ir veda šeimos galva. Šventės pradžioje jis atlieka kiduša (pilant į taurę vyną yra perpilama per kraštus, kas simbolizuoja palaiminimo perteklių). Tai pirma vyno taurė iš keturių, kurias būtina išgerti. Po to jis pakelia keara ir macą bei su visais šventės dalyviais sako: „Štai vargo duona kurią valgė mūsų tėvai egiptiečių vergovėje. Kiekvienas, kuris alkanas tegul ateina ir valgo; kiekvienas, kuris turi poreikį tegul ateina ir švenčia Pesach“. . [1]
Atlikus kiduša visi šventės dalyviai eina nusiplauti rankų. Prie stalo lieka sėdėti tik šeimos galva, kuriam atnešamas vanduo, kad jis taip pat galėtų nusiplauti rankas. Nusiplovus rankas visi dalyvaujantys šventėje mirko karpasa sūriame vandenyje arba charosete. Šis veiksmas lydimas šių žodžių : „Dieve Palaimintojau mūsų, Tu žemės Kūrėjas ir Valdytojas.“[2]

Po karpaso šeimos galva paima vidurinį macos paplotėlį, perlaužia jį į dvi nelygias dalis. Didesnę dalį jis susuka į servetėlę ir paslepia. Ši dalis skirta afikomanui. Mažesnė dalis yra padedama atgal tarp dviejų macos paplotėlių. Po to šventės vedantysis pakelia keara taip, kad visi ją galėtų matyti ir pradeda skaityti „Agada“ – knyga, kurioje aprašyta žydų istorija Egipte ir išėjimas iš jo, kad ateities kartos prisimintų ir minėtų šį reikšmingą įvykį.

Prieš pradėdamas skaityti jis sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir papasakoti apie išėjimą iš Egipto.“[3] Perskaitęs istoriją apie žydų išėjimą iš Egipto, šeimos galva atneša vandenį, kad šventės dalyviai dar kartą nusiplautų rankas. Plaunant rankas ištariami šie žodžiai : „Dieve Palaimintojau mūsų. Tu apšvietei mus Savo įstatymais ir liepei mums plauti rankas.“[4] Nusiplovus rankas šventės vedantysis pakelia tris macos paplotėlius ir sako: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti macą. Dieve Palaimintojau mūsų duonos iš žemės Augintojau.“[5]

Po šių žodžių šeimos galva paima viršutinį macos paplotėlį ir dalį likusio vidurinio bei sako šiuos žodžius: „Visagali Dieve Palaimintojau mūsų, Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti maca.“[6] Po macos valgymo šventės vedantysis paima marora mirko jį charosete sakydamas: „Štai aš pasiruošęs išpildyti priesaką ir valgyti marora. Visagali Dieve Palaimintojau mūsų Tu apšvietei mus savo įstatymais ir liepei valgyti marora.“[7]

Suvalgius marora imamas apatinis trečias macos paplotėlis. Kiekvienas nuo macos paplotėlio atsilaužia po du gabalėlius. Ant vieno tepamas chazeretas, kitu gabalėliu uždengiama bei tariami šie žodžiai: „Šventyklos prisiminimui, kaip darė Hilelis. Taip darė Hilelis kuomet egzistavo Šventykla: dėjo (pesacho aukos mėsą) maca ir marora ir valgė visa tai kartu, kad išpildytų tai kas prisakyta Toros: „Su maca ir karčiomis žolėmis tegul valgo ją  (pesacho aukos mėsą).“[8]

Po to valgomas kietai virtas kiaušinis, pamirkant jį sūriame vandenyje. Suvalgius kiaušinį, geriamas vynas. Tuomet šeimos galva paima afikomana, kurį jis paslėpė šventės pradžioje, padalina jį į dalis ir sako: „Štai aš galiu išpildyti priesaką ir valgyti afikomaną.“[9] Afikomanas valgomas prieš tai, kai bus pradėta skaityti „Birkat amazon“. Pripildoma trečia vyno taurė ir pradedama skaityti „Birkat amazon“. Šventinė naktis užbaigiama pripildat ketvirtą taurę vyno ir „Galel“ skaitymu, kuomet prisimenami Dievo padaryti stebuklai tuo metu, kai žydai išėjo iš Egipto.

Aneta Rostovskytė

_____________________
Rekomenduojama literatūra:

1. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Сифрият Бейт – Эль“,1996.

2. Пасхальнаяа Агада, Иерусалим, „Авида“, 2001.

3. Блу Гринбер, Традиционный еврейскй дом, Москва, Мосты культуры, 2002.

4. Песах, Еврейское Агенство Израля.

[1]  Песах, Еврейское Агенство Израиля,  p. 39

[2]  Ten pat , p. 54

[3]  Ten pat , p. 54

[4] Ten pat , p. 72

[5] Ten pat , p .73

[6] Ten pat , p. 73

[7] Ten pat , p. 74

[8] Ten pat , p. 74

[9] Ten pat , p. 75

Dail. Joan Landis. ŠavuotŠavuot šventės prasmė

Šavuot šventė žydams turi išskirtinę prasmę, nes  ji simbolizuoja sandorą tarp Dievo ir žydų tautos. Sandoros metu Aukščiausiasis pranašui Mozei (per jį ir visai žydų tautai) ant Sinajaus kalno dovanojo Tora – šventą tekstą Penkiaknygės pavidalu su 613 micvų (įsakymų), atskleidžiančių žmogaus egzistencijos pasaulyje prasmę ir esmę.

Pažymėtina, kad Dievas žydų tautai dovanojo Torą, padalintą į tris dalis: tai – Penkiaknygė, pranašai ir raštai. Šios dalys yra Rašytinės Toros pagrindas. „Rašytinę Torą sudaro hebrajiškas Šventojo Rašto kanonas (knygos rašytos hebrajų kalba), kuris vadinamas Tanahu. Žodis Tanahas sudarytas iš trijų hebrajiškų priebalsių (tav, nun ir khet), atitinkamai reiškiančių Tora (Penkiaknygė), Nevim (pranašų knygos) ir ketuvim (raštai).“ [1]  Šalia Rašytinės Toros egzistuoja ir Sakytinė Tora. Tai žodžiu perduodami autoritetingi mokymai, aiškinantys Rašytinę Torą.

Romėnams sugriovus Jeruzalės šventyklą iškilo grėsmė Sakytinės Toros žodinei perdavimo tradicijai, todėl Rašytinės Toros aiškinimus pradėta užrašinėti. „ […] Jahuda ha – Nasis užbaigė keleto judėjų išminčių kartų (tanajų) mokymų rinkinį, kuris buvo pavadintas Mišna (hebr. – pakartojimas) redagavimą. Ji sudaryta iš šešių skyrių: Pasėliai (Zrajim), Švenčių laikotarpiai (Moed), Moterys (Našim), Nuostoliai (Nezikin), Pašventinimai (Kodašim) ir Ritualinė švara (Tahanot). Tuomet ją aiškino ir komentavo kitos išminčių kartos (amorajai).“ [2] Iki IV a. vidurio iš šių aiškinimų ir komentarų buvo sudaryti rinkiniai vadinami Gemara, kurie kartu su Mišna sudaro Talmudą.

Remiantis Rašytine ir Sakytine Tora, Šavuot šventė dar vadinama Bikurum, Aceret bei Toros dovanojimo švente.

Dievas dovanojo žydams Torą, praėjus septynioms savaitėms po jų išėjimo iš Egipto. Hebrajų kalboje Šavuot reiškia savaitė. Taigi šis šventės pavadinimas žymi Toros dovanojimo laiką. Yra  ir kitas Šavot šventės pavadinimo aiškinimas, kuris remiasi žodžių Šavuot (savaitė) ir žodžių Šavuot (priesaika) sąskambiu. Manoma, kad šis sąskambis simbolizuoja dvi įvykusias priesaikas:

1. Žydų tautos priesaiką Dievui, kurią jie davė stovėdami Sinajaus kalno apačioje. Žydai prisiekė Dievui, kad jie vykdys Toros įsakymus ir gilinsis į jų prasmę.
2. Dievo priesaika žydų tautai, kad Jis niekada nepasirinks jokios kitos tautos. Ši priesaika nurodo į  Dievo ir žydų tautos sandoros amžinumą.

Bikurum pavadinimas siejamas su pirmojo derliaus vaisiais, kuomet žydai nešdavo juos į Šventyklą, dėkodami Dievui už jiems padovanotą derlingą žemę. Būdavo nešami kviečiai, miežiai, vynuogės, figos, granatai, alyvuogės ir datulės. Kadangi į Šventyklos vidų galėdavo įeiti tik Kohenai, tai visas atneštas derlius būdavo perduodamas jiems. Visi kiti likdavo Šventyklos kieme. Tuo metu būdavo skaitoma Toros ištrauka, primenanti žydams tuos laikus, kai jie dar neturėjo savo žemės. Šis skaitymas būdavo užbaigiamas žodžiais: „O dabar štai aš atnešiau pirmuosius derliaus vaisius iš žemės, kurią man dovanojai.“ [3]  Šis Šavuot šventės pavadinimas sujungia du žmogui svarbiausius dalykus: materialinę žmogaus egzistavimo galimybę ir žmogaus būvojimo šiame pasaulyje prasmę.

Talmude Šavot šventė paprastai vadinama Aceret. Šis pavadinimas atspindi idėją, kad Šavuot yra aštunta diena, užbaigianti Pesach šventę, kuri atsiliko nuo juos per septynias savaites.

Šavuot šventė taip pat vadinama ir Toros dovanojimo švente. Šis pavadinimas siejasi su Aceret pavadinimu, nes taip pat yra laikomasi idėjos, kad išėjimas iš Egipto (kuris prisimenamas Pesach šventės metu), buvo suponuotas kito tikslo, t. y. pagrindinis tikslas buvo ne išėjimas iš Egipto, o Sandora, įvyksianti tarp D-vo ir žydų tautos.

Pasiruošimas šventei

Kadangi Šavuot simbolizuoja santykio pradžią tarp Dievo ir žmogaus, šventės pasiruošimo metu kreipiamas dėmesys ne į buities paruošimą, bet į paties žmogaus dvasinį pasiruošimą. Šventei pradedama ruoštis likus trims dienoms. Šios trys dienos yra atskirtos nuo visų kitų dienų, per kurias yra ruošiamasi Toros priėmimui. Jų metu žydai atlieka kūno švarinimo ritualus bei susilaiko nuo lytinių santykių. Vyrai gyvenantys pagal ortodoksų tradiciją gali nusiskusti barzdas.

Taip pat prieš Šavuot šventę stengiamasi gerai išsimiegoti, nes ji švenčiama ir naktį.

Nors buičiai ir maisto ruošimui nėra skiriamas toks ypatingas dėmesys kaip ruošiantis daugumai kitų švenčių, tačiau esama kelių reikalavimų. Vienas iš reikalavimų – ant šventinio stalo turi būti iš pieniškų produktų pagamintų patiekalų. Pagrindiniai patiekalai – varškėčiai ir varškės įdaro trikampiai pyragėliai, kurie simbolizuoja, jog Dievas dovanojo Torą, sudarytą  iš trijų jau minėtų dalių.

Žydų folklore taip pat galima atrasti aiškinimų, kodėl Šavuot šventės metu būtina valgyti patiekalus, pagamintus iš pieniškų produktų. Vienu iš paaiškinimų teigiama, kad Mozė, būdamas dar mažas skendo ir buvo išgelbėtas tą dieną, kuri vėliau tapo Šavuot šventimo data.  Kuomet buvo norima jį pamaitinti, jis nepriėmė jokios žindyvės pieno, išskyrus žydės. Taigi pieniški patiekalai yra valgomi kaip prisiminimas, kad Mozė pasirinko žindyvę, kaip žydų tautybės moterį. Kitas paaiškinimas yra susijęs su tuo, kad iki Toros dovanojimo žydų mityba neturėjo nieko bendro su kašruto principais, todėl jų turimi indai nebuvo tinkami košeriniam maistui ruošti. Kol neatsirado galimybė tinkamai paruošti indus, kad juose būtų galima gaminti ir valgyti košerinį maistą, buvo maitinamasi tik pieniškais produktais. Dar vienas paaiškinimas susijęs su vienu tekstu iš Rašytinės Toros. Tai Giesmių giesmė, kurioje rašoma: „Medus ir pienas po liežuviu tavo“. [4]

Šavuot šventės metu sinagoga ir namai yra išpuošiami gėlėmis ir medžių šakelėmis. Sinagoga turi atrodyti ypač puošniai, nes manoma, kad Sinajaus kalnas iš visų pusių buvo apsuptas žalumos ir gėlių, kuomet Dievas dovanojo žydams Torą.

Šavuot šventimo procesas

Diasporoje Šavuot švenčiama dvi dienas: šeštą ir septintą sivano mėnesio dieną. Izraelyje – tik vieną dieną, šeštą sivano mėnesio dieną. Galimybę švęsti Šavuot ne tik šeštą dieną, bet ir septintą, įgalina Talmude egzistuojantys nesutarimai, kurią gi iš tikrųjų dieną buvo dovanojama Tora.

Šventės vakaras pradedamas įprasta „Maaryv“ malda. Po maldos valgoma šventinė vakarienė, po kurios prasideda „Tikun leil Šavot“ – mokymasis, kuris tęsiasi visą naktį. Ši tradicija pakankamai nesena ir manoma, kad ją Viduramžiais įvedė kabalistai. Pagrindinėje kabalistų knygoje „Zohar“ yra fragmentas, kuriame aukštinami tie, kurie net naktį užsiima Toros studijavimu.

Po šventinės vakarienės visi susirenka sinagogoje ir praleidžia joje visą naktį mokydamiesi ir skaitydami „Tikuna“, sudarytą iš Rašytinės ir Sakytinės Toros atrinktų fragmentų, taip siekiant parodyti, kad abi Toros tradicijos tarpusavyje yra neatsiejamai susijusios. Toros fragmentų skaitymas periodiškai papildomas dainomis ir šokiais. „Tikuno“ skaitymas baigiamas su saulės patekėjimu. Tuomet atliekamas rytinis budėjimas, kurio metu kiekvienas vėl pakartoja besąlygišką Toros priėmimą. Be šventinės rytinės maldos yra skaitomas fragmentas iš Toros apie pirminę Dievo atvertį, kurios metu žydams buvo dovanojami dešimt Dievo įsakymų. Tačiau tam, kad jie būtų tinkamai priimti, kiekvieną kartą per Šavot šventę pirmiausia perskaitomas „Akdamotas“ (eilėraščio formos kūrinys, parašytas aramėjų kalba, skirtas Dievui pašlovinti ir žydų tautos atsidavimą Torai išreikšti) ir visa „Rut“ knyga, nes būtent joje yra aprašoma, kaip turi būti nusiteikęs žmogus, iš tikrųjų pasiruošęs priimti Torą.

Rut yra tikrojo prozelito (žmogaus, perėjusio į kitą tikėjimą) vaizdinys. Ji buvo Mavo  karaliaus Eglono dukra, kuri dėl judaizmo išsižadėjo palikimo. Net tada, kai būsima Rut anyta Naomi sakė, kad Judėjoje ji ras tik skurdą ir badą, Rut jai atsakė tokiais žodžiais: „Kur eisi tu – eisiu ir aš, kur nakvosi tu – nakvosiu ir aš, tavo tauta – mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas.“ [5]

Iki Toros dovanojimo žydai kaip ir Rut neišpažino judaizmo. Jie gyveno Egipte ir buvo įtakojami egiptietiškos kultūros, tad žydai, besąlygiškai priimdami Dievo jiems dovanotą Torą, taip pat buvo tikrųjų prozelitų būklėje.

Aneta Rostovskytė

__________________

[1] http://my.opera.com/Chochma/blog/2009/03/31/rasytine-ir-sakytine-tradicija

[2] Ten pat.

[3] Раввин Исраэль – Меир Лау Практика Иудаизма Исраел Модан 1996 с. 370

[4] Блу Гриньерг. Традиционый Еврейский Дом,  Москва,  Мосты културы,  2002,  с. 415.

[5] Раввин Исраиль – Меир Лау,  Практика Иудаизма,  Исраиль, Модан,  1996,  с. Dupak . . 374.ŠŠ

Dail. Joan Landis.Žydiškos vestuvės

Kiekviena pasaulio tauta turi savąjį šeimos sukūrimo būdą. Vienų taisyklės ir ritualai panašūs, kitų skiriasi. Tačiau visų tikslas vienas – siekiama įteisinti dviejų žmonių sąjungą, vadinamą šeima.

„ Ir palaimino juos Dievas, ir pasakė jiems Dievas: dauginkitės, ir užpildykite žemę .“
Bereišit 1:28

Hebrajų kalba žodis santuoka (kidušin ar nisuin) reiškia apšvietimą, pakylėjimą. Santuoka žydams šventa, o sutuoktiniai – palaiminti. Tora nurodo žydams šeimos sukūrimo tikslą – čia mes randame „davimo“ sistemą, nurodančią gyvenant atiduoti kitam kuo daugiau.

Šeima žydams – brangiausia vertybė, reikalaujanti be galo daug atsakomybės, kantrybės, atsidavimo, rūpestingumo, išminties ir, žinoma, svarbiausia – ištikimos draugystės ir meilės. Iš dviejų žmonių tauraus bendro jausmo gimsta sudėtinga ir jautri visuomenės ląstelė, dažnai lemianti ne tik ją sudariusių žmonių, jų vaikų, bet ir tautos, net valstybės ateitį. Tad, kad toji ateitis būtų šviesi, šeimyninis gyvenimas kuriamas remiantis Toros įstatymais. Sakoma, jog tuomet žydų šeimoje karaliauja harmonija, pilnatvė, tarpusavio supratimas ir svetingumas. Tokie namai spinduliuoja jaukia šiluma, skatinančia skleisti gėrį visam pasauliui.

„Kiekvienas, neturintis žmonos žydas  yra  pasmerktas liūdesiui. Jis gyvena be džiaugsmo, be palaiminimo, be gėrio, be Toros, be pasaulio harmonijos.“
Jevamot 62 b

Šį rimtą ir svarbų žingsnį žengia vertingomis savybėmis pasižymintys žmonės.  Suvokdami savo veiksmų prasmę, jie atsisako ankstesnės nepriklausomybės ir laisvės, pasiryžta prisiimti atsakomybę jau nebe tik už savo ateitį, priima naujas pareigas ir pasirenka priklausymą būsimai šeimai.
Būtent dėl šių savybių, žydų pasaulyje priimta manyti, jog  žmogus yra sutvertas šeimai ir jeigu jos sukurti nepavyksta, žmogus nėra laikomas pilnaverte asmenybe. Taip yra todėl, kad santuokinis gyvenimas suvokiamas kaip aukščiausia žmogaus egzistavimo forma.

Šadhanų, arba piršlybų vaidmuo

Visame pasaulyje gyvuojančios žydų bendruomenės skiria daug dėmesio šeimos vertybėms. Bendruomenės nariams sudaromos palankios sąlygos susiburti, susipažinti, bendrauti, kartu leisti laisvalaikį ir, žinoma, tuoktis. Kad, gyvendami ne savo etninėje tėvynėje,  žydai susitiktų ir būtų kartu, bendruomenėse įkuriami laisvalaikio ir užimtumo klubai, veikia papildomi būreliai: judaizmo, jidiš ir hebrajų kalbos užsiėmimai, rankdarbių, kompiuterinio raštingumo, šokių pamokos ir kt. Vasaros ir žiemos metu organizuojamos jaunimo stovyklos, kitokios išvykos, kurių programas paprastai kuria ir kuruoja patys bendruomenės nariai, savanoriai. O ką jau bekalbėt apie bendruomenių organizuojamas šventes, pobūvius bei konferencijas. Ir nors visa išvardinta veikla pirmiausia skirta visai ne piršlyboms, tačiau tai turima omeny visuomet. Tokiu būdu ir Lietuvoje susikūrė ne viena laiminga žydų šeima. Žydiškas švietimas ir bendruomenės paskata lėmė augantį tradicinių, pagal žydų papročius organizuojamų, vestuvių skaičių.

Piršliavimas laikomas ne menkesne micva (hebr. geras darbas) už pačią santuoką. Turint omeny santuokos prasmę ir reikšmę žmonių gyvenimams, toks šadhanų „darbo“ įvertinimas išties pelnytas.

Midraše yra pasakojimas apie vieną romėnų matroną, kuri paklausė rabino Josi Bar Halaftu apie tai, ką veikė D-vas po šešių pasaulio kūrimo dienų. Rabinas atsakė, jog D-vas ėmė piršliauti, stengėsi parinkti sutuoktinius savo žemiškiems kūriniams.

– Tai štai, pasirodo, ką Jis veikė! – pašaipiai atsakė romėnė. – Aš galiu per vieną valandą supiršti tūkstantį porų!

Ir ji ėmėsi darbo. Išrikiavo tūkstantį tarnų ir tarnaičių, ir paskelbė juos sutuoktiniais. Kitą dieną jie sugrįžo į jos namus įtūžę ir pasipiktinę, jie skundėsi, buvo apdriskę ir sumušti. Nei vienas nebuvo patenkintas tuo, kas jiems buvo paskirtas.  Romėnė susigėdusi pakvietė rabiną ir prisipažino:

– Ir iš tiesų, jūsų Tora teisinga ir nuostabi.

– Tik atrodo, kad piršliavimas paprastas darbas, – atsakė rabinas, – ir pačiam Dievui išspręsti šią užduotį nelengviau nei išsausinti Raudonosios jūros vandenis.

Sužadėtuvės ir ruošimasis vestuvėms

Anksčiau susižadėjimo faktas buvo tvirtinamas dokumentu tnaim. Jame buvo nurodomos specifinės jungtuvių sąlygos: su kokiomis pareigomis būsimoje šeimoje abi pusės privalo sutikti, aptariamos kiekvienam sužadėtiniui tenkančios materialinės išlaidos, abiejų šeimų atsakomybė. Vestuvių atšaukimo atvejis buvo lydimas baudine sankcija, nes tai negarbingas poelgis, žeminantis antrąją pusę.

Laikui bėgant  tnaim imta sudarinėti prieš pat vestuves, jis tapo tradiciniu formalumu, neretai apskritai praleidžiamu. Ir, žinoma, nebeliko sankcijų apsigalvojus tuoktis.

Laikotarpis iki vestuvių skirtas sužadėtinių šeimų susitikimui, jų pažinčiai, pasitarimui ir sprendimų, dėl būsimų vestuvių ir materialinės pagalbos naujajai šeimai, priėmimui. Dažniausiai jaukios vakarienės metu, šeimos aptaria sužadėtinių finansinę padėtį, tariasi ir pasiskirsto vestuvių išlaidas, pasisako dėl organizacinių šventės klausimų.

Anksčiau vestuvių pokylį buvo priima apmokėti būsimosios nuotakos tėvams. Jie būdavo atsakingi už šventės organizavimą ir prisiimdavo visas su tuo susijusias išlaidas. Savo ruožtu jaunikio tėvai, likdavo visam gyvenimui įpareigota talkinti šeimai buityje, materialiai ją remti. Tačiau ilgainiui padėtis pakito. Moterys tapo lygiavertėmis šeimos maitintojomis ir, bene kiekvienoje šeimoje, dirbantys tapo abu. Tad, išlaikyti šeimą vyro tėvams tapo nebeaktualu, atitinkamai pakito vestuvinių išlaidų pasiskirstymas. Šiuo metu, neretai, sužadėtiniai turi pakankamai lėšų vestuves kelti patys, tačiau žydiškos šeimos vis vien stengiasi prisidėti, kuo ir kiek galėdamos, kad tik niekas, jokių būdu, negadintų šventinės nuotaikos ir tarpusavio santykių su naująja šeima.

Vestuvių datos pasirinkimas

Sprendžiant dėl vestuvių datos, atsižvelgiama ne tik jaunųjų, jų šeimų, rabino pageidavimus, restorano darbuotojų, muzikantų užimtumą, bet ir tam tikrų, visiems žydams svarbių datų tautos kalendoriuje.

Vestuves draudžiama švęsti Omero dienomis – t. y. laikotarpiu tarp Pesah šventės ir Šavot. Tuo metu minimas žydų persekiojimas Palestinoje, II a., vykdytas valdant imperatoriui Adrianui. Tad, šiame septynių savaičių laikotarpyje yra tik kelios dienos, kai galima iškelti vestuves. Tai 33 Omero diena, kuri vadinama švente Lag ba Omer, kurios metu persekiojimas buvo sustabdytas,  Izraelio nepriklausomybė ir Jeruzalės suvienijimo diena. Iškėlus vestuves leidžiamą dieną, jas galima švęsti tris dienas, nepaisant prasidėjusios šventės Šavot ar Omero gedulo dienų tęsinio.

Vestuvių negalima kelti ir tris savaites iki Devintojo Avo. Tai pabrėžia šios dienos tragiškumą, juk šią dieną – 586 m. pr. m. e. ir 70 m., buvo sugriauta I ir II judėjų Šventykla. Taigi, vestuvėms lieka visos kitos kalendoriaus dienos, žinoma, neskaitant Šabato, švenčių dienų ir pasninkų.

Manoma, jog vestuvėms laiminga diena yra antradienis, nes būtent apie šią dieną, kurdamas pasaulį, Dievas pasisakė dukart.

Vestuvių organizatoriaus, ceremonijos vietos, vestuvinių pakvietimų, šventės programos, patiekalų ir muzikantų pasirinkimas

Žydų vestuvės susideda iš ritualinių etapų, tuoktuvių ceremonijos ir po jos sekančios Seudat micva. Seudat micva yra šventinė puota, kurios patiekalams nekeliami ypatingi reikalavimai, neskaitant kašruto principų ir keletos tradicinių maldų: duonai (nuo jos ir prasideda vaišės) ir Birkat Amazon – malda, baigus puotauti.

Vestuvių ceremonija gali būti atlikta bet kur. O vestuvių programa kaip ir šventinė puota, galinti būti oficiali ir visiškai neformali. Čia taisyklių nėra. Vestuvių programa ir pramogos – jaunųjų pasirinkimas. Turint omeny, jog žydų kultūrai būdingas tam tikras kitoniškumas, be abejonės, ne kiekvienas vestuvių organizatorius susitvarkytų su tokia užduotimi. Sakoma, jog tik žydas gali organizuoti ir vesti tikras žydiškas vestuves. Tiesiog dėl to, kad būtina jausti tautos dvasią, temperamentą ir mentalitetą. Todėl jaunieji dažnai kreipiasi į savo ar artimiausio miesto bendruomenę, ieškodami žydų muzikantų, vedančiųjų ir vestuvių organizatorių.

Pakvietimai į vestuves paprastai rengiami dviem kalbom. Žinoma, jog Lietuvoje yra gyva jidiš kalba. Tad ir pakvietimai dažnai rengiami šia, valstybine, kartais ir anglų, kalbomis. Izraelyje paprastai kvietimai rašomi hebrajų ir anglų kalba. Tradiciška yra tai, kad kvietimai siunčiami abiejų šeimų vardu, net ir tuo atveju, kai vestuves sau kelia patys jaunieji.

Santuokos liudijimas ir sutartis, hupa, priešvedybinės dovanos ir pamokančios rabino paskaitos

Ktubą (vedybinę sutartį) yra priimta užpildyti iki vestuvių ceremonijos pradžios. Izraelyje ją galima įsigyti religinių prekių parduotuvėje, o gyvenant svetur, pasidaryti pačiam kopijavimo būdu, užsisakant profesionalią kopiją iš spaustuvės ar, dažniau pasitaikantis sprendimas, paprašyti vietinio rabino dovanų.

Skirtingai nei mezuzai ar Toros ritiniui, ktubai nėra keliami specialūs reikalavimai. Ji nebūtinai turi būti rašoma ant pergamento ir ją nebūtinai turi sudaryti specialiai to apmokytas žmogus.

Ktuba yra senovinis juridinis dokumentas, pirmą kartą sudarytas III – II a. prieš m. e. Šis dokumentas skaitomas vestuvių ceremonijos metu. Jauniesiems stovint po hupa, vyras perduoda jį saugoti būsimai žmonai. Sakoma, jog sutuoktiniai, nesudarę ktubos, negalintys būti artimi. Šis dokumentas atlieka ir santuokos liudijimo funkciją. Po vestuvių jis paprastai rėminamas ir puošia šeimos namų interjerą.

Kartais sužadėtiniai, norėdami išsaugoti sakralų prisiminimą, savo vestuvėms užsisako, ar patys siuva, žydiškoms vestuvėms būtiną atributą ir simbolį – hupą.  Tai specialus audinys, baldakimas, po kuriuo ir vyksta vestuvių ceremonija. Vėliau jis taip pat neretai puošia namų interjero sieną.

Jaunosios tėvams priimta dovanoti jaunikiui talitą. Juo jis rengiasi per pačias vestuves. Rankdarbius mėgstanti jaunoji, neria ar siuva sužadėtiniui kipą.

Prieš vestuves jaunieji paprastai lanko juos tuoksiantį rabiną. Jis dar kartą tikslinasi ir tikrina, ar abu jaunieji iš tiesų yra žydai, ar jie atitinka Halahos įstatymus, ar nėra kliūčių jų santuokai. Pavyzdžiui, jei moteris tapo našle arba išsiskyrė su vyru, iki vestuvių būtinai turi praeiti ne mažiau trijų mėnesių, kad nekiltų klausimų dėl tėvystės; kai nors vienas iš jaunųjų yra išsituokęs, rabinas tikrina, ar skyrybos buvo garbingos. Tikrinama ir pasirinkta vestuvių data, jauniesiems aiškinama, kaip šeimoje laikytis kašruto taisyklių, atsakoma į jiems iškylančius, su šeimyninių gyvenimų susijusius, klausimus. Rabinas rekomenduoja naudingą literatūrą, tokiu būdu ruošdamas jaunuosius atsakingam ir doram gyvenimui. Neretai, prieš sutikdamas jaunuosius tuokti, rabinas prašo pasižadėjimo nesiskirti.

Savaitė iki vestuvių

Dail. Joan Landis. Mikva

Prieš vestuves įvykdomi trys tradiciniai veiksmai: ufruf – jaunikiui, nuotakos prausimasis mikvoje  ir sužadėtinių atskyrimas savaitei.

Šiuo laiku, per Šabatą, jaunikis kviečiamas skaityti savo Toros dalį. Tai vadinama alija, tačiau šiai alijai suteikiama ypatinga reikšmė. Vyras paskutinį kartą ją atlieka nevedęs. Po Toros skaitymo, jaunikio draugės, pažįstamos ir giminaitės, iš antrojo sinagogos aukšto, beria mažus, tvirtai kaspinėliu surištus maišelius su ledinukais, riešutais ir razinomis. Šis veiksmas reiškia saldaus ir džiaugsmingo gyvenimo palinkėjimą. Daugelyje bendruomenių po šios alijos visi dainuoja dainas, linkinčias jaunajam laimės.

Kartais ufruf atliekamas prieš porą savaičių iki vestuvių. Taip daroma tam, kad procese galėtų dalyvaut ir jaunoji.

Iki vestuvių likus porai dienų, jaunoji su mama keliauja į mikvą. Sefardų žydai šią ceremoniją atlieką triukšmingai, tuo tarpu pagal aškenazių tradiciją, šis ritualas liečia tik jaunąją ir jos mamą. Mikva simbolizuoja apsivalymą, būtiną prieš žengiant į naują, kitokį gyvenimą. Moteris turi kurti šeimą švari ir tyra, jos prausimasis mikvoje yra tarsi pasiruošimas susisaistyti šventais santuokos saitais.

Sužadėtiniai neturi matytis visą savaitę, iki pat vestuvių ceremonijos, o tiksliau, iki jaunosios veliumo atidengimo (badeken). Tačiau tai nereiškia, jog jie negali bendrauti telefonu,  naudotis elektroniniu paštu ir pan. Šis laikas yra skirtas pamąstymams ir susikaupimui.

Žydai ortodoksai organizuoja Šabat hatan (hebr. jaunikio šeštadienis arba bernvakaris). Žinoma, toks bernvakaris neatitinka šių dienų bernvakario supratimo. Nebūna nei išgertuvių, nei jau pasauly įprasto striptizo, nei netinkamų juokelių, nei jaunojo atkalbinėjimo vesti (tai būtų laikoma nuodėme). Be abejonės, tradiciniam judaizmui tokie dalykai nepriimtini, todėl jaunasis yra taip suplanavęs Talmudo skaitymą, kad paskutiniąją traktato dalį palieka būtent šiam vakarui. Jis perskaito jį, pasako Kiduš maldą vynui ir praleidžia išmintingą bei ramų laiką su savo draugais.

Vestuvių diena

„Visi palaiminimai, kuriuos gauna žmogus, pasiekia jį tik jo žmonos dėka“. Talmudas

Vestuvių dieną jaunieji pasninkauja iki pat ceremonijos pabaigos. Išimtis, Roš hodeš diena, kurios metu pasninkauti draudžiama. Pasninkas, linksmai ir džiaugsmingai ceremonijai, suteikia rimties ir susikaupimo. Taip pat, verčia jaunuosius pajusti, jog jie stovi prie naujojo gyvenimo slenksčio.

Jeigu vestuvės švenčiamos vakare, tai maldos Minha metu abu jaunieji sako Jom  Kipuro (atgailavimo) maldą. Jeigu vestuvės švenčiamos po pietų, jaunieji šią maldą taria savarankiškai iki tuoktuvių ceremonijos pradžios. Ši atgailavimo malda suponuoja visų ankstesniojo gyvenimo nuodėmių atleidimą. Su kitu žmogumi siekiama susisaistyti esant visapusiškai švariam, be nuodėmės, be tikslo nusidėti vėliau.

Kaip ir minėtą, žydų vestuvės susideda iš trijų dalių: ritualinių etapų, sutuoktuvių ceremonijos bei Seudan micvos.

Ritualinės vestuvių dalys

Jaunieji ritualinės vestuvių ceremonijos laukia atskirtose patalpose. Tuo tarpu, jaunųjų tėvai pasirašo simbolinės reikšmės sužadėtuvių sutartį – tnaim. Šioje sutartyje nurodomas įsipareigojimas vestuves švęsti nurodytą dieną ir valandą.

Pildoma ktuba. Paliktose dokumento vietose įrašomi besituokiančiųjų vardai, vestuvių data ir vieta. Ktuboje nurodomos įprastos sutuoktinių pareigos. Pvz., neretai ktuboje parašyta, kad jaunasis įsipareigoja išlaikyti žmoną materialiai, rūpintis jos sveikata, kitais poreikiais. Ji, savo ruožtu, prisiimanti pareigą vyrą mylėti, gerbti, rūpintis juo.

Patys jaunieji ktubos nepasirašo. Ją patvirtina paskirti liudininkai, esantys žydų tautybės, tikintys, su besituokiančiais nesusiję giminystės ryšiais.

Sutikimas su ktuboje nurodytomis pareigomis ir įsipareigojimas jas vykdyti, patvirtinamas simboliniu veiksmu. Rabinas ištiesia baltą audeklą, kurio kraštą paima jaunasis. Tuomet susirinkusiems pranešama, jog jaunasis, su ktuboje nurodytomis pareigomis,  sutiko.

Linksmiausia ritualinė vestuvių dalis – Dvar Tora. Jaunasis taria Dvar Tora (hebr. trumpa kalba) apie santuoką ir vestuves. Tuo tarpu susirinkusieji įvairiausiais būdais stengiasi jam sukliudyti: triukšmauja šaukdami, plodami, švilpdami ir kt. Jaunojo žodžių neturi girdėtis ir nesigirdi. Prabyla būsima žmona. Jai kalbant salėje tvyro tyla.

Šis naujas paprotys nėra visur prigijęs. Jis simbolizuoja aukštesnį moters vaidmens šeimoje pripažinimą.

Po linksmiausios ritualinės vestuvių ceremonijos dalies seka jautriausia, vadinama – badeken. Jaunoji pasodinama į jai skirtąjį, gėlėmis puoštą sostą. Netrukus ją apsupa moterys, su dainomis ir kartais šokiais, vyrai atveda jaunąjį prie būsimosios žmonos. Po ilgo savaitės išsiskyrimo jaunieji vėl susitinka. Vyras pakelia nuotakos veliumą.

Šią akimirką rabinas taria biblijinį palaiminimą. Ortodoksų tarpe yra priimta, jog šiame etape jaunųjų tėčiai palaimintų nuotaką pabučiuodami jai į kaktą.
Badeken tradicijos kilmė aiškinama skirtingai. Dažniausiai sakoma, jog šis ritualas skirtas jauniesiems įsitikinti, jog jie tikrai tuokiasi su savo išrinktuoju. Juk vienoje biblijinėje istorijoje būtent tokiu būdu įvyko klaida: Jakovui į žmonas pažadėjo Rachelę, o sutuokė su Lėja, paslėpę jos veidą veliumu.

Kitas paaiškinimas naudojamas rečiau. Jis toks: kai Rivka pamatė Icchoką, ji paslėpė savo veidą veliumu. Nuo tada žydų tautybės nuotakai dera visuomet puoštis veliumu vestuvių ceremonijos metu.

Po badeken jaunasis su palyda, dainuodami tradicines dainas, nueina prie hupos. Svečiai užima jiems patogiausias stebėjimui vietas. Jaunoji su palyda ruošiasi tuoktuvių ceremonijai.

Vestuvių procesas ir ceremonija

Pirmiausia po hupa įžengia rabinas ir kantorius (jei jis dalyvauja santuokos ceremonijoje). Kartais rabinas su kantoriumi iškilmingai įžengia po hupa, kartais ši akimirka neakcentuojama ir veiksmas atliekamas nepastebimai. Stovėdami po hupa jie pasitinka jaunuosius ir jų šeimas. Tradicinėse žydų vestuvėse pirmieji prie hupos ateina seneliai, jaunieji ir jų palyda ateina vėliau. Jaunųjų palydą paprastai sudaro draugai ir giminaičiai. Prie hupos palyda artėja skambant pasirinktai, žydiškai muzikai.

Ši iškilminga vestuvių proceso dalis vyksta skirtingai, nepažeidžiant keletos esminių taisyklių. Sužadėtiniai kartu prie hupos neeina, kiekvieną prie hupos palydi tėvai, kurie visą tuoktuvių ceremoniją stovi šalia. Šalia jaunųjų stovi ir jų broliai bei seserys, kartais net artimiausi draugai.

Ši žydų tradicija savita. Juk kitų tautų tradicinių vestuvių ceremonijos metu, jaunieji stovi vieni, tik dviese, pvz., priešais altorių. Tradicija simbolizuoja naujosios šeimos sukūrimą su artimųjų  išmintimi, parama ir pagalba. Manoma, jog tai suteikia šeimai tvirtumo, reiškia palaikymą ateityje.

Kai vieno iš jaunųjų tėvų tarp gyvųjų nėra, jų atminimui uždegama žvakė. Anksčiau buvo priimta žvakę nešti likusiam gyvam sutuoktiniui. Jam nešant atminimo žvakutę, velioniui skambėdavo gedulinga atminimo daina. Tačiau rabinai nusprendė, jog ši tradicija vestuvėms yra per liūdna. Dabar priimta mirusiems tėvams pasakyti tam skirtąją maldą, dalyvaujant tik rabinui. Likęs gyvas sutuoktinis, be gedulingų dainų, atneša prie hupos degančią žvakę. Uždegtas žvakes, žuvusiųjų giminaičių atminimui, nešasi išgyvenę didžiąją katastrofą. Prisimenami visi, galėję dalyvauti čia.

Jaunasis, įžengęs po hupa užsideda kitl ir laukia savo išrinktosios. Kitl yra baltas rūbas dėvimas Jom Kipūro metu. Jis simbolizuoja apsivalymą, atleidimą ir dorus ketinimus. Kitl jaunasis nusiima iš karto po tuoktuvių ceremonijos.

Į tuoktuvių ceremonijos salę įžengia nuotaka. Abiejų mamų vedama, ji priartėja prie hupos ir, kartu su mamom, apeina septynis ratus aplink būsimą vyrą. Šis ritualas simbolizuoja žmonos vaidmenį šeimoje. Apeidama septynis ratus, ji tarsi kuria jaukų namų židinį savajai šeimai. Kodėl septynis? Būtent todėl, jog Toroje septynis kartus parašyta: „Ir kai vyras ima sau į žmonas“.

Nuotaka užima vietą  šalia jaunikio atsistodama  jam iš dešinės. Jokios simbolikos čia nėra, tiesiog šitaip jam bus patogiau užmauti nuotakai žiedą ant dešinės jos rankos rodomojo piršto.

Hupa simbolizuoja naujus jaunųjų namus. Anksčiau buvo priimta vestuves kelti lauke po atviru dangumi. Tai ir dabar daroma pakankamai dažnai. Izraelyje rastume daugybę salių su stiklinėmis lubomis. Tokios salės įrengiamos, gerbiant ir tausojant šią seną žydų tradiciją, slepiančią tam tikrą palinkėjimą.

Santuoka po atviru dangumi simbolizuoja nesuskaičiuojamus besituokiančių palikuonis. Jauniesiems linkima tiek vaikų, kiek danguje yra žvaigždžių. Šiais laikais, dėl suprantamų priežasčių, žydai dažnai tuokiasi ir uždarose salėse. Rabinai aiškina, jog  lubos dangui ne kliūtis. Taigi, nebesvarbu, ar tuokiamasi po atviru dangumi, ar uždaroje salėje, svarbiausia yra būtent hupa, štai be jos žydai – nesusituoks.

Tuoktuvių ceremonija po hupa, susideda iš trijų gana trumpų etapų. Pirmiausia, tariami du santuokos palaiminimai. Šiuos palaiminimus rabinas taria laikydamas rankoje Kidušo bokalą, pripildytą košerinio vyno.

Ištaręs maldas, rabinas paduoda Kidušo bokalą jaunojo tėvui. Šis prineša bokalą prie savo sūnaus lūpų. Bokalas perduodamas jaunosios mamai. Ji pakelia nuotakos veliumą ir nuotaka paragauja vyno taip pat.

Svarbiausia ceremonijos dalis – žiedo dovanojimas ir jaunųjų kaip sutuoktinių paskelbimas. Taigi, rabinas pakviečia du iš anksto įgaliotus liudininkus ir jų akivaizdoje jaunojo klausia, ar žiedas, kurį jis ketina nuotakai padovanoti, iš tiesų priklauso jam. Beje, žiedas neturi būti brangus, geriausia, iš ištisinio metalo, nepuoštas brangakmeniais, ornamentais ar užrašais. Ši taisyklė išlikus nuo seniausių laikų. Taip siekiama išvengti nuotakos suklaidinimo dėl dovanojamo žiedo kainos (nuotaka neturi suklysti manydama, jog stiklas yra briliantas).

Jaunikis, liudininkų ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje, užmauna nuotakai žiedą ant dešinės rankos rodomojo piršto ir ištaria nuo senovės laikų išlikusį palaiminimą: „Būk priskirta man šiuo žiedu Mozės ir Izraelio įstatymu.“

Rabinas arba garbės svečias aramėjų kalba perskaito ktubą. Kartais yra perskaitomas ir jos vertimas. Tai atlikus, ktuba  įteikiama jaunajam, kuris, savo ruožtu, ją atiduoda būsimai žmonai.

Oficialiosios  tuoktuvių ceremonijos dalys baigiasi ir rabinas ištaria savąjį palinkėjimą.

Paskutinysis tuoktuvių ceremonijos etapas skirtas septyniems santuokos palaiminimams, kurie vadinami Ševa brahot. Jie tariami laikant rankoje kitą, nei pirmosios tuoktuvių ceremonijos metu, vyno bokalą. Sakyti šiuo palaminimus laikoma didžiule garbe, ji suteikiama pasirinktiems vestuvių ceremonijos svečiams, kurie po vieną, tam tikslui, prieina prie hupos.

Po septynių palaiminimų rabinas perduodama vyno bokalą jaunojo tėvui ir šis prideda bokalą prie sūnaus lūpų. Vėliau nuotakos mama, pakėlusi jaunosios veliumą, vyno paragauti duoda ir jai.

Tuoktuvių ceremonija baigta. Tačiau prieš sušunkant jauniesiems Mazl tov (hebr. laimės), akimirkai susimąstoma. Juk paskutiniųjų septynių palaiminimų metu D-vo buvo prašyta, sukurti jaunajai šeimai tokius džiaugsmo ir šventimo garsus, kokie skambėjo Sione ir Jeruzalėje. Šie palaiminimai primena apie sugriautą Šventyklą, apie tai, jog pasaulis dar visiško atleidimo negavęs, apie tai, jog mūsų laimė niekada nebus pilna bei ilgalaikė, kol nebus atkurta visiška gerovė Sione ir Jeruzalėje. Paminint šią tragediją, atliekamas simbolinis ritualas. Ant žemės dedamas į foliją bei servetėlę įvyniotas bokalas, jaunikis sudaužo jį staigiu kojos smūgiu.

“Gyvūnų poravimasis – laikinas fizinis aktas. Santuokinio šventumo dėka, vyras ir žmona tampa artimiausiais giminaičiais.“
Maimonid

„Mazl tov! Mazl tov!“ – džiaugsmingai šaukia svečiai. Kadangi, ortodoksalios poros po hupa nesibučiuoja, prieš išeidami jie apkabina savo tėvus ir naujuosius giminaičius.  Jaunuosius iš salės išlydi draugai. Susikibę už rankų jie šoka lydėdami šeimą į specialią patalpą ijihud, kur sutuoktiniai yra paliekami keletui brangių minučių.

Ijihud yra laikas, kai susituokusieji pagaliau nutraukia savo pasninką ir gali pabūti netrukdomi vienu du. Šio papročio kilmė aiškinama skirtingai. Vienas paaiškinimų byloja, jog biblijiniais laikais jaunajam ir nuotakai buvo priimta suartėti iškart po įvykusios ceremonijos. Turėjo būti patvirtindama nuotakos nekaltybė, pateikiant atitinkamiems asmenims patalą su kraujo dėme.  Vėliau ši paklodė likdavo šeimos garbės įrodomąja  priemone.

Kiti papročio kilmę aiškina taip: pagal žydiškus įstatymus tuoktis buvo leidžiama trimis būdais, t. y., per tam tikros sumos perdavimą (žiedo), per sutartinio dokumento sudarymą arba per lytinius santykius. Ilgainiui pastarasis būdas rabinų buvo atmestas ir uždraustas, esą jis negarbingas ir neteisėtas. O dabar, tai, jog po ceremonijos pora paliekama viena, suprantama, kad vestuvės apima visus tris minėtus santuokos sudarymo būdus.
Ijihud vainikuoja žydiškas vestuves. Visi Halahos reikalavimai įvykdyti.

Po ijihud prasideda šventinė puota – Seudan micva. Jos metu, ortodoksalūs jaunieji už vieno stalo nesėdi. Taip pat, ortodoksalių vestuvių metu, pagal pasaulietišką muziką nešokama, yra atliekamos tik hasidinės ir izraelietiškos dainos. Be to, poros nešoka kartu. Svečiai paprastai sudaro ratelius aplink jaunąjį ir nuotaką, be to, moterys ir vyrai – atskirus.

Jaunieji tradiciškai kilnojami ant kėdžių. Juos, aukštai pakeltus, ant kėdžių vieną prie kito priartina taip, kad jaunikis galėtų pagauti nuotakos ištiestą skarelės kraštą.

Šventinės vaišes baigiasi ypatingu palaiminimu, kurio metu kartojami Ševa brahot. Ir vėlgi, ištarti šias maldas suteikiama garbė pasirinktiems svečiams.

Žydiškos vestuvės – tai religinė ceremonija ir linksma šventė kartu. Tai – dar vieni „namai Izraelyje.“ Kad tuose naujuose namuose viskas vyktų deramai, ortodoksalūs judėjai visą savaitę kartoja Ševa brahot. Tai atliekama susirinkus draugų ar giminaičių namuose. Kartais, kiekvieną vakarą rengiami priėmimai sutuoktinių garbei. Paprastai draugai, negalėję dalyvauti vestuvėse, atvyksta į vieną iš Ševa brahot skaitymų. Ši tradicija vienija, jos metu tvyro gerumo ir laimės nuotaika. Tikima, jog šis paprotys naująją šeimą sutvirtina, pirmi šeimyninio gyvenimo žingsniai lydimi tyrumu, šventumu bei tautinių tradicijų tąsa.

Margarita Gurevičienė
__________________________

Блу Гринбер, Традиционный еврейскй дом, Москва, Мосты культуры, 2002.