Eliezeris Zilberis kovo 2d. būtų šventęs 90-metį. Jo anūkas Michael Frishman kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenės tinklapį, prašydamas šia progą prisiminti jo senelį, Kauno geto kalinį, istoriką archyvarą. Anūkas atsiuntė straipsnį, kurį galite skaityti žemiau.

 Eliezeris Zilberis gimė Kaune 1925 metu kovo 2 dieną. Tėvas buvo religingas, turėjo baldų apmušimo dirbtuvę. Šeimoje augo 3 broliai. Eliezeris mokėsi  Kauno “Šolomo Aleichemo” gimnazijoje Yiddish ir lietuvių kalbomis. Karas sutrukdė baigti gimnaziją. Prasidėjus karui, nuo 1941.06.23 iki 1941.07.02 Kaune per antisemitinius ir pogromus buvo nužudyta apie 10000 žydų. Išlikę gyvi apie 30000 Kauno žydų vėliau buvo suvaryti į Vilijampolėje įkurtą getą. Ten atsidūrė ir Zilberių šeima. Nežiūrint nežmoniškų gyvenimo sąlygų gete, jau 1941 m. pabaigoje gete veikė antifašistinės kovos organizacija, jungianti įvairių politinių pažiūrų žmones: kairiuosius, beitaristus, sionistus ir kt. Jai vadovavo Chaimas Elinas. Aktyviai į šią kovą įsitraukė Eliezeris, dar tarpukario Lietuvoje dalyvavęs pogrindinėje komjaunimo veikloje.

Panevėžio žydų vidurinė mokykla, nors ir neilgai veikusi, suvaidino nemažą vaidmenį. Ypač ja džiaugėsi neturtingi žydai. Jų vaikai turėjo galimybę siekti vidurinio mokslo.

1925 metais vasario 1 dieną ši mokykla atidaryta Panevėžyje. Mokslas prasidėjo vasario 8 dieną. Mokykla iš pradžių dirbo žydų pradžios mokyklos Nr.1 patalpose Laisvės aikštė Nr.40, o vėliau pradžios mokyklos Nr.9 patalpose Ramygalos gatvė Nr.40. Pamokos vyko po pietų, nes iki pietų mokėsi pradinių skyrių mokiniai. Joje buvo dėstoma jidiš kalba. Apie šios mokyklos veiklą yra gana nedaug istorinės medžiagos. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Peisachas Šimšelevičius. Ji išlaikoma žydų švietimo draugijos lėšomis.

Dovidas Katzas, dėstęs Oksfordo, Jeilio ir Vilniaus universitetuose,  dabar yra nepriklausomas mokslininkas, gyvenantis Vilniuje ir  yra žinomas litvakų kultūros ir jidiš kalbos tyrinėtojas. 2015m. jis paskelbė elektroninę versiją  bazinio tradicinės litvakų kultūros paplitimo vietų šiaurės Europoje ir LDK žemėlapį. Skirtingai nuo tautinių valstybių, litvakai niekada neturėjo jokio intereso užkariauti arba kontroliuoti  šias teritorijas.

   Jie laimingai gyveno kaip taiki tautinė mažuma su savo pasaulėžiūra apie juos supantį pasaulį, kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba, natūraliai suteikdami  jidiš pavadinimus kiekvienai  jų gyvenamai vietovei . Šis žemėlapis skiriasi nuo tarmių žemėlapio, kurias autorius vadina litviš tarme su įvairiom vietovių dialekto įtakom.  Žemėlapis yra grindžiamas gyventojų savivoka, juk jie save tapatino su Litvish kultūra. Reikia pridurti, kad žemėlapyje yra kelios mišrių tarmių sritys (prie Brisk / Bresto ir aplink Černobylį), kurios gali būti priskiriamos abiem tarmėm,  be to yra  dar didelės Litvish kolonijos, kurios nutyso iki  pat Juodosios jūros, nes caras kolonizavo šias žemes 19-to amžiaus pradžioje. Kai kurie kaimai buvo pavadinti net ,, Nei-Kovne”(Naujuoju Kaunu). Pasak D.Kaco, žydų bendruomenės nebūtinai vadino save "litvakais".

Dievas, tikėjimas ir tapatybė iš pelenų: pasakoja Holokaustą išgyvenusiųjų vaikai ir anūkai

Menachem Z Rosensaft – redaktorius, Elie Wieselio prologas.

    Šiame svarbiame ir skvarbių minčių rinkinyje yra pamastymai, prisiminimai tų, kuriuos vadiname Holokausto liudininkų vaikais ir anūkais. 88 vyrai ir moterys iš viso pasaulio pasakoja savo asmeninius išgyvenimus, dažnai širdį draskančias istorijas. Kai jų tėvai ir seneliai paseno ir išėjo anapilin, šie subrendę vaikai ir anūkai prisimena beveik apčiuopiamos tamsos ir šešėlių baimę, persekiojusią juos vaikystėje ir tolesniame gyvenime. Visų rašiusiųjų apie šeimoje patirtus išgyvenimus buvo paprašyta papasakoti, kaip tėvų ar senelių elgesys ir kalbos formavo jų pačių tapatybę bei požiūrį į Dievą, tikėjimą, Judaizmą, žydų tautą, ir visą visuomenę. Tie atsakymai: vieni trumpi, kiti ilgesni, bet visi yra žiauriai atviri ir sąžiningi. Kam padėjo tikėjimas, jame jie rado vilties kibirkštėlę po pragariškų skerdynių, kiti visai nusisuko nuo religijos, nes prarado tikėjimą, o dar kiti sielvartauja, kad panašios tragedijos gali vėl pasikartoti, nepaisant iškilmingų kalbų "daugiau niekada". Skaitytojai gali susigraudinti, suprantama,bus liūdesio ašarų. Visos šio vertingo leidinio istorijos įkvepia, suteikia stiprybės ir jėgų.

 Vieną iš 88 gyvenimo istorijų, kuri išspausdinta knygoje, pasakoja Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Ką aš paveldėjau iš Holokaustą išgyvenusios savo šeimos?

autorė Faina Kukliansky, LŽB pirmininkė

Gruodžio 10 d. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė susitiko su Šilutės r. savivaldybės meru Vytautu Laurinaičiu ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičiene. Susitikimo metu aptarti opiausi Šilutės r. kultūros paveldo išsaugojimo klausimai. Šilutės r. meras Vytautas Laurinaitis pristatė ketinimus sutvarkyti Švėkšnos sinagogą ir pritaikyti ją kultūrinei, muziejinei, edukacinei paskirčiai. Direktorė Diana Varnaitė pažymėjo, kad labai svarbu, jog savivaldybė apsisprendė dėl Švėkšnos sinagogos panaudojimo vizijos ir pasidžiaugė, jog šis įsisenėjęs klausimas įgauna konkrečius kontūrus. Susitikimo metu pritarta, kad tikslinga siekti Europos Sąjungos finansinės paramos, kad istorinė Švėkšnos sinagoga būtų sutvarkyta ir panaudota vietos bendruomenės reikmėms bei pritaikyta lankymui.

Svarstytos ir Macikų koncentracijos stovyklos aktualijos. Vilma Griškevičienė supažindino su planais 2015 m. gegužės mėn. surengti tarptautinę konferenciją, kurioje bus pristatytos Macikų koncentracijos stovyklos tyrimų išvados ir diskutuojama apie sutvarkymą ir įamžinimą. Susitikimo dalyviai sutarė, kad tokio svarbaus lygmens istorinės atminties kompleksas turėtų susilaukti svaresnio valstybės dėmesio tiek finansiniu, tiek valdymo požiūriu. Direktorė Diana Varnaitė įsipareigojo 2015 m. parengti reikiamus apskaitos dokumentus.