Prie savivaldybės vairo. Prisiminimai apie Samuelį Petuchauską (1894 – 1941)

Iš Marko Petuchausko knygos: „Price of Concord: Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“ (Versus aureus, 2015)

Šiauliuose

Šiaulių miesto taryba (1938 m.), S. Petuchauskas apatinėje eilutėje, trečias iš dešinės.

Tėvas, kiek žinau, buvo žmogus principingas, jis tvirtai laikėsi savo nuomonės, įsitikinimų, nuosekliai siekė juos įgyvendinti. Niekados netroško pralobti (nors tai galėjo padaryti), nepirko nekilnojamojo turto, nerentė namų, kaip daugelis prieškario šiauliečių. Visus dvidešimt metų nuomojo butą.

Netgi kai Šiaulių savivaldybė, skatindama statybas, ėmė pardavinėti sklypus mieste, tėvas tokį sklypą Pagyžių gatvėje įsigijo pavėluotai ir nenoromis, tik vykdydamas savivaldybės, kuriai vadovavo, miesto plėtros nuostatas ir primygtinius kolegų iš savivaldybės raginimus. Tačiau namo iki pat sovietų okupacijos taip ir nepradėjo statyti. Jam tai buvo neįdomu, svetima.

Tėvas garsėjo sąžiningumu, neapykanta korupcijai. Labai gerbė tuos, kurie jį išrinko. Motinos liudijimu, netgi tuo atveju, kai atėjusiam prašytojui neturėdavo nė menkiausios galimybės padėti, taip nuoširdžiai paaiškindavo, patardavo, kad šis išeidavo nepažemintas, neįsižeidęs, draugiškai nusiteikęs. Bendrauti žmogiškai, jautriai, pagarbiai su žmonėmis turbūt irgi talentas. Tėvas jį turėjo.

2016-08-282016-08-28

Skaityti plačiau

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apie Lietuvos miesteliuose gyvenusių žydų bendruomenių sunaikinimą

Rugpjūčio paskutinėmis dienomis minim mažų miestelių – štetlų (vert.jidiš) gausių žydų bendruomenių sunaikinimo per Holokaustą 75-ąsias metines. Po žiaurių žudynių neliko štetlų, neliko žydų. Jau 75-eri metai, kai miesteliuose niekas nebekalba jidiš, nebešvenčia šabo, sinagogos užkaltos arba paverstos sandėliais ar dirbtuvėmis. Ką reiškia Lietuvos žydams ir miesteliams šių metinių minėjimas?

Fainos portretaa

Minime metines dėl to, kad žmonių nebėra. Tie, kurie dar prisimena Holokausto istoriją, turi minėti žudynių metines, kitaip miesteliai viską užmirš su visais prakeiksmais už nekaltų savo kaimynų žydų: vyrų, moterų, vaikų žudymą. Visa Lietuvos visuomenė, ne be žydų bendruomenės pastangų, praėjus daugiau nei 25 metams po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, staiga prisiminė, kad žydai čia buvo, o jų įnašas į visa, ką šiandien turime Lietuvoje, yra didžiulis. Miestelių centrus kūrė ir statė žydai. Jų nebeliko arba liko labai mažai, ką miestelių senoliai pasakos savo vaikams ir anūkams?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, žydai išlaikė keiverovės (keiver-antkapis jidiš k.) tradiciją, kai likę gyvi važiuodavo prie užpiltų giminių žudynių vietų, kad juos prisimintų. Minėdavo būtent tą dieną, kai buvo nužudyti visi miestelio žydai. Nuo vaikystės prisimenu, kad važiuodavau aplankyti nužudytų senelių, kiti – aplankyti ten gulinčių seserų, brolių, tėvų. Niekas nėjo su maršais ir orkestrais. Keiverovės – nelinksmas minėjimas. Žmonės atgailauja, verkia ir meldžiasi, tikisi, kad niekada daugiau žvėriškumas nepasikartos. Atvažiuodavo į žudymo vietas, kurių Lietuvoje yra 240, ne kalbų sakyti. Ką gali naujo pasakyti po šitiek metų? Susirenkama ne tam, kad kalbėtume, o tam, kad visa miestelio bendruomenė pagalvotų, kur jie gyvena ir kas drauge su jais gyveno, kad jie savo vaikams ir anūkams nesigėdytų pažiūrėti į akis. Juk tiesos nepaslėpsi. Nereikia publicistinių romanų, leidžiamų dideliu tiražu jie negali pakeisti atviro kalbėjimo, apie tai, kas įvyko. Viskas seniai buvo žinoma. Ne žydams visuotinų minėjimų reikia, mes seniai žinom viską, mums užtenka pastovėti ir pasimelsti. Tiesos sakymas, atviras kalbėjimas yra reikalingas kiekvienam miesteliui, kur iki karo gyveno žydai.

2016-08-272016-08-30

Skaityti plačiau

Knyga apie žydų gelbėtoją Oną Šimaitę

Julija Šukys. Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas: biografinė eseistika. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 256 p.

1941–1944 metais ji lankydavosi vokiečių okupuoto Vilniaus žydų gete ir darbo stovyklose, nešiodavo ten įkalintiems žmonėms maistą, drabužius, vaistus, pinigus ir padirbtus dokumentus. Ji gelbėdavo netekusius vilties, išklausydama jų baimių ir atsakydama į jų laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai tų žmonių parašyti laiškai. Nežinoma, kiek gyvybių ji išgelbėjo. Skaičiuoti juos bibliotekininkei būtų buvę keista, o sąmoningai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus ji taip apsaugodavo ir save, ir kitus. Vietoje tikslios statistikos dabar turime asmeninius pasakojimus, anekdotus ir išgyvenusiųjų prisiminimus.

2016-08-262016-08-26

Skaityti plačiau

Žydų kalbos Lietuvoje

Akvilė Grigoravičiūtė, germanistikos studijų doktorantė, Université Paris-Sorbonne (Paris IV), Paryžius

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Lietuvos žydų kultūra ir paveldu besidominčius žmones kviečiame dalyvauti pažintiniuose pasivaikščiojimuose, parodose, susitikimuose, koncertuose ir kituose paveldą pristatančiuose kultūros renginiuose. Jų esmė ir, atitinkamai, prasmė – atgauti dalį mūsų pačių istorinės atminties, išlukštenti ją tarsi iš gerai supresuoto kiauto, nuspalvinti ne tik juodai baltomis, bet ir kitomis, gyvastingesnėmis, buvusio ganėtinai draugiško ir geranoriško sugyvenimo spalvomis.

2016-08-26

Skaityti plačiau

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas

Marius Ivaškevičius

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? – tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.

Į jį galiu atsakyti beveik pažodžiui: man įkando erkė. Prieš trejetą metų filmavau vieną sceną senosiose Varšuvos žydų kapinėse ir ten ji man įsisiurbė. Maža to, užkrėtė laimo liga. Ir taip sutapo, o gal buvo iš anksto apspręsta klastingos žydiškos erkės, kad gerdamas antibiotikų kursą pasidomėjau žydais savo miestelyje, tai yra, jų likimu mano gimtuosiuose Molėtuose. Ir man ant galvos atsistojo plaukai, pašiurpo oda, supratau, kad keturiasdešimt metų gyvenau visiškoje nežinioje, milžiniškos tragedijos pašonėje, nieko apie ją nenutuokdamas. Žinojau, kad čia būta, gyventa žydų, nes Molėtuose tebėra senos jų kapinės, tebėra jų seni „raudoni mūrai“ – ilgas seniausias miestelio pastatas iš sulipdytų parduotuvėlių, savotiškas anų laikų prekybos centras. Žinojau, kad kažkiek jų buvo nužudyta, matyt, čia tie – „komunistavę“, galvojau.

Skaitykite daugiau:

2016-08-252016-08-25

Paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžta į senąsias Žydų kapines Olandų gatvėje

Žydų paminklinių akmenų fragmentai nuo jau pabaigtos ardyti transformatorinės ir kitų sostinėje aptiktų objektų, kurių statybai sovietai buvo panaudoję žydų antkapių akmenis, pagaliau pagarbiai grąžinami į senąsias žydų kapines. Savivaldybė pasirūpino, kad per šią savaitę visi antkapių akmenys – tiek su išlikusiais rašmenimis, tiek smulkesni jų fragmentai – būtų perkelti į kapinių teritorijoje esančią aikštelę Olandų gatvėje. Šiandien prasidėjusius darbus stebėjo savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, architektų, Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcijos atstovai.

>>Nuotraukomis dalinasi Martynas Užpelkis – LŽB atstovas paveldosaugai.

„Akivaizdu, kad jau seniai buvo metas pasirūpinti, kad žydų paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžtų į senąsias žydų kapines, o mieste nebeliktų sovietų valdžios barbariškumo pavyzdžių. Šiandien džiaugiuosi, kad sumanymai virto labai konkrečiais darbais: miestas sutvarkė didžiulę senųjų kapinių teritoriją, joje pamažu atsivėrė alėjos, takai, dabar ir paminkliniai akmenys pagarbiai sugrįžta į sutvarkytą teritoriją. Labai dalykiškai, konstruktyviai bendradarbiaudami su žydų bendruomene ir įvairiomis institucijomis, net ir neturėdami didelių išteklių, randame sprendimus, kurie leis parodyti deramą pagarbą mirusių atminimui, bylos apie mūsų vertybes ir kultūrą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

2016-08-242016-08-24

Skaityti plačiau

Kelias į mirtį (Molėtų žydų žudynių 75-sios metinės )

Advokatas Kazys Rakauskas atsiuntė šį komentarą LŽB tinklapiui.

Centrinėje Molėtų Vilniaus gatvėje žydi gėlės, praeivį palydi skaidriomis spalvomis spindintis vaikų darželio rūmas. Prie šventojo Jono Nepomuko skulptūros tiltas irgi gėlėmis apipintas. Upėje, saulės spinduliuose blykčioja švarutėlio ežero ištakų vandenyje žuvytės. Tyliai važiuoja automobiliai, dviračiais savo raumenis lavina jaunimėlis, į darbus pėstute skuba molėtiškiai.

Jie kitos kartos žmonės. Net jų tėvai tik nuogirdomis žino apie šią gatvę gaubusį siaubą, ašaras ir aimanas. Prie šio tiltelio prieš 75 metus šimtai Molėtų žydų jau suvokė, kur jie varomi. Nuo tiltelio į Siesarties upės vandenį pasmerktieji mėtė savo ryšulėlius, pasiimtus sinagogoje juos išvarant apsuptų ginkluotų sargybinių. Ši gatvė nuo Kauno gatvėje buvusių trijų judėjų tikėjimą išpažįstančių žydų maldos namų net dviem tūkstančiams žmonių buvo kelias į mirtį. Ten, be vandens ir maisto, jie buvo laikomi uždaryti net kelias dienas.

Žmogžudžių pagalbininkai riaumojančiais balsais ragino pasmerktuosius skubėti. Atsukę ginklus į pasmerktųjų būrį, grąsino šauti į lėtai bepaeinančius.

Jų už pusantro kilometro jau laukė ilga tranšėja ir keliasdešimties žudikų komanda.

Žiupsneliais prisiminimų dalijasi jau tik senųjų molėtiškių vaikai, žudynių metais buvę paaugliai. Jų irgi nedaug. Tremtys, vargai, ligos šluote nušlavė visą baisų Molėtų istorijos laikotarpį. Tų juodų gyvenimo ir mirties lapų nevalia pamiršti. Tai jau tolimų 1941 metų rugpjūčio 29-osios siaubas. Prisiminkime nors trumpais pasakojimais tas baisias dienas ir Molėtų žydus, ant kurių nusileido baisus hitlerinio fašizmo kirvis.

2016-08-222016-08-23

Skaityti plačiau

Grigorijus Kanovičius: Gyvenime nereikia matyti vien kaltuosius arba teisuolius

Šis interviu su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi pasirodė 1992 metais tuometinėje „Tiesoje“. Žurnalistė Raimonda Ramelienė kalbino rašytoją, kai šis rengėsi atsisveikinti su Lietuva ir išvykti gyventi į Izraelį. Po 5 mėnesių taip ir įvyko.

Sakytum, nujausdamas tą klausimą, kurį mintyse vis stūmiau gilyn, G. Kanovičius pasakė: „Parašykite, kad jokių sąskaitų Lietuvai, dėl kurių turėčiau su ja skirtis, neturiu. Tačiau gyvenimas yra gyvenimas. Šeimyninės aplinkybės susiklostė taip, kad mano vaikai ten. Kartą esu pajuokavęs – į svečius važiuoti man jau nevalia, jau prisisvečiavau. Graudūs juokai…“

Ar išvykusių iš Lietuvos žydų, gyvenančių Izraelyje, nekankina nostalgija?

Nors ir sunkūs buvo mūsų keliai, Lietuva žydams nėra tuščias garsas. Tai kraštas, kurio jie nepamiršta, nori atvažiuoti, aplankyti gimtąsias vietas. Svarbiausia, kad emocine prasme nėra abejingų Lietuvai žmonių.

O kiek žydų dabar gyvena Lietuvoje?

Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad žydų bendruomenė Lietuvoje apskritai gyva. Ji nėra tokia didelė, kaip norėtume – maždaug 5 tūkstančiai žmonių, dauguma gyvena Vilniuje. Tačiau apie žydus negalima kalbėti kaip apie pastovų dydį – jis kasdien keičiasi, deja, mažėjančia linkme

2016-08-212016-08-22

Skaityti plačiau

„Atminimo akmenų“ renginiai Lietuvoje

Lietuva prisijungia prie didžiausio memorialo po atviru dangumi Europoje. „Atminimo akmenys“, išsibarstę 18 Europos valstybių ir daugiau nei 50 000 vietų, bus įrengti ir Lietuvoje.

Mūsų šalyje, pirmojoje iš Baltijos valstybių, 19 tokių atminimo lentelių bus įmontuota keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jomis prisiminsime tuos, kurių netekome Holokausto metu. „Atminimo akmenis“ Lietuvoje montuos idėjos autorius, garsus vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.

„Atminimo akmenų“ atidarymo ceremonijos vyks:

Kaune – rugpjūčio 28 d., 12 val. Laisvės al. 3 ir Krėvos g. kampe, prie akmens, skirto pirmajam olimpiečiui, dviratininkui Isakui Anolikui. Laikinojoje sostinėje akmenys taip pat bus įdėti dailininkams Černei Percikovičiūtei ir Jakovui Lipšicui, gydytojui ir klinikinės psichologijos pradininkui Lietuvoje dr. Vladimirui Lazersonui, pediatrei Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei.

Rugpjūčio 29 d., 18 val. žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Kaune. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Romuva“, Laisvės al. 54, įėjimas laisvas.

Šiauliuose – rugpjūčio 29 d., 12 val., Vasario 16-osios g. 62, prie akmens, skirto buvusiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui. Šiame mieste „Atminimo akmuo“ taip pat įrengiamas ir gydytojui Urijui Rozovskiui. Šiaulių gete, vykdant vaikų akciją, gydytojas į Aušvicą savanoriškai išvyko kartu su savo mažaisiais pacientais.

Tą pačią dieną, 18 val., žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į filmo „Iš miško“ peržiūrą Šiauliuose. Dokumentinis filmas apie masines žudynes Paneriuose bus rodomas kino teatre „Atlantis“, Tilžės g. 225, įėjimas laisvas.

2016-08-19

Skaityti plačiau

Pagerbs nacistinio rėžimo auką E. Jagomastą

Rugpjūčio 23 d. minima Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras kviečia kartu paminėti šią dieną pagerbiant nacistinio rėžimo auką – Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėją, spaustuvininką ir leidėją Enzį Jagomastą. E. Jagomastas gimė 1870 m. kovo 22 d. Lumpėnuose, dab. Pagėgių savivaldybėje. 1941 m. rugpjūčio mėn. jis su žmona, dviem sunūmis ir dukterimi buvo nacių sušaudytas Paneriuose, Vilniuje. Šiemet, rugpjūčio 23 d. sukanka 75-eri metai nuo tragiško E. Jagomasto ir jo šeimos nužudymo. Renginio pradžia – 12 val. šalia E. Jagomasto kapo Paneriuose.

2016-08-122016-08-13

Skaityti plačiau

Vladimiras Lazersonas: karo medikas ir taikos psichologas

Nuotraukoje: Vladimiras ir Regina Lazersonai

manoteises.lt Jūratė Vaižgauskaitė

„Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“,[1] – savo prisiminimuose rašo profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko, Vladimiro Lazersono duktė Tamara Lazersonaitė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas gėrė Kauno gete, kuriame atsidūrė, kai 1941 metų birželio mėnesį Lietuvą okupavo naciai.

Profesorių Lazersoną iš pradžių išmetė iš universiteto, vėliau – atėmė namus, sudegino knygas ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten Vladimiras Lazersonas – žmogus parašęs dešimtis straipsnių, davęs pradžią net kelioms psichologijos kryptims Lietuvoje, užsiiminėjęs eksperimentine psichologija kaip karo medikas – žuvo.

2016-08-122016-08-13

Skaityti plačiau

Žydų amatininkystė Lietuvoje

Atsisiųsti

2016-08-112016-08-11

Firos Bramson atminimui…

Mindaugas Kvietkauskas. Esteros žirklutės

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Nuotraukoje Fira Bramson 1949m.

Bramson Esfira

2016-08-102016-08-10

Skaityti plačiau

Vilniaus jidiš instituto vasaros programos dalyviai lankosi Panevėžio žydų bendruomenėje

Rugpjūčio 7 d., penktadienį, Panevėžio žydų bendruomenėje lankėsi Vilniaus jidiš vasaros programos dalyviai kartu su Vilniaus jidiš instituto programų koordinatore Indre Joffyte, nusipelniusio panevėžiečio Elijaus Joffės anūke. Grupėje buvo įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų atstovai bei įvairių sričių studentai iš JAV, Jungtinės Karalystės, Ukrainos, Vokietijos, Austrijos, Švedijos ir Lietuvos. Visus grupės dalyvius vienija vienas tikslas – tobulinti savo jidiš kalbos žinias, gilinti supratimą apie Rytų Europos žydų kultūrą ir paveldą. Kai kuriems jidiš kalba reikalinga darbui (pvz., archyvuose), moksliniams tyrinėjimams, kiti tiesiog nori sugrįžti prie savo šaknų.

2016-08-082016-08-08

Skaityti plačiau

Lietuvos istorija: kuo savitas buvo žydų verslas ir dėl ko jų nemėgo

Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, www.ldkistorija.lt, www.ldkistorija.lt

Žydų bendruomenė LDK buvo stiprus ekonominis veiksnys – ji padėjo atsirasti naujoms veiklos formoms ir verslams, skatino ekonomikos plėtrą, miestų bei miestelių ūkio raidą. Nenuostabu, kad žydus kaip pagrindinius konkurentus visose miesto ekonominio gyvenimo srityse matė krikščionys miestiečiai.

2016-08-07

Skaityti plačiau

Atgimstanti žydiško maisto legenda – Fanios Lewando Vilnius

Autorius: Jūratė Važgauskaitė Šaltinis: manoteises.lt

Jei prieš aštuonis dešimtmečius būtumėte ėję Vokiečių gatve, tikrai būtumėte pastebėję restorano „Dieto-Jarska Jadlodajnia“ iškabą, o užsukę į vidų – ne tik radę skanaus maisto, bet galbūt ir sutikę garsų dailininką, modernistą Marką Šagalą. Smagurių pamėgtas vegetariškas restoranas priklausė Faniai Lewando-Fiszelewicz ir jos vyrui Lazarui Lewando. Šie Vilniaus žydų bendruomenės nariai „Dieto-Jarska Jadlodajnia“ (liet. „Dietiška-vegetariška valgykla“) įkūrė 14 numeriu pažymėtame Vokiečių gatvės name ir sukėlė maisto revoliuciją anuomečiame Vilniuje, kurį miestelėnai tada vadino Vilno.

Vegetariškų patiekalų restoranas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo didelė naujiena. Tiesa, Rytų Europos žydiškojo maisto tradicijoje vegetariški patiekalai nebuvo naujovė – jie valgyti esant nepritekliui arba tuomet, kai nebuvo jokio kito košerinio maisto pasirinkimo. Bet vegetariškas restoranas buvo neįprastas reiškinys.

Kai Fania Lewando Vilniuje atidarė savo vegetarišką restoraną, o šalia jo įkūrė kulinarijos mokyklą, mieste ir visame regione vyravo Rytų Europos žydiškoji virtuvės tradicija, dar vadinama aškenaziškąja, kurios pavadinimas kilo nuo žydų aškenazių, gyvenusių Šiaurės ir Rytų Europoje. Šioje virtuvėje buvo nemažai mėsos produktų, riebių, šildančių ar šventinių mėsos patiekalų, be kurių žydų šeimos stalas buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Nenuostabu, kad prabangus vegetariškų patiekalų restoranas tarpukario Vilniuje žmonėms kėlė nuostabą ir smalsumą.

2016-08-03

Skaityti plačiau

Vaikiškos geto istorijos – išgyventi ir pasakoti

manoteises.lt Autorius: Jūratė Važgauskaitė
„Šiandien man sukanka penkiolika. Laikas bėga nepastebimai. Dienos ir mėnesiai praeina pro šalį ir kartais, kaip štai šiandien, pastebi, kad getas nėra skausmingas, nuolat dingstantis sapnas. Tai – pelkė, kuri praryja mūsų dienas ir savaites“, – šias eilutes gūdų 1942 metų gruodį parašė Icchokas Rudaševskis, buvęs Vilniaus realinės gimnazijos mokinys, talentingas jaunas rašytojas ir Vilniaus geto kalinys.

Getas prarijo šio jaunuolio gyvenimą, mums palikdamas jo dienoraštį. Dienoraštį, kuris atskleidžia jauno, pernelyg anksti suaugusio ir siaubingų patirčių išgyvenusio žmogaus pasaulį.

2016-08-012016-08-01

Skaityti plačiau

Lietuvos žiniasklaida nušvietė popiežiaus Pranciškaus apsilankymą Aušvice:

Popiežius Pranciškus apsilankė Aušvico mirties stovykloje

POPIEŽIAUS VIZITAS AUŠVICE – KVIETIMAS NEVENGTI ATSAKOMYBĖS

Popiežius Aušvice: „Viešpatie, atleisk už tiek žiaurumo“

2016-07-302016-07-30

Kam prireikė meluoti apie vestuves ant žydų kankinių kaulų?

Ar vietoje, kur per Antrąjį pasaulinį karą nužudyta mažiausiai trys tūkstančiai žydų, rengiamos vestuvių puotos? Toks klausimas kilo, kai Izraelio žiniasklaida ėmė skambinti pavojaus varpais, jog Kauno VII fortas tapo „paslaptingų“ vestuvių vieta. REKLAMA Liepos pabaigoje Izraelio žiniasklaida, o pirmiausia „Jewish Telegraphic agency“ (JTA), paskelbė Cnaano Liphshizo straipsnį „This Lithuania concentration camp is now a wedding venue“ (liet. „Ši Lietuvos koncentracijos stovykla dabar yra vestuvių vieta“). Straipsnyje rašoma, jog Kauno VII forte populiaru rengti mokyklos baigimo vakarėlius, vestuves su švediškais stalais ir kepamais kepsniais, taip pat vasaros stovyklas vaikams, kurie teritorijoje mėgaujasi ieškodami lobių. „Dauguma lankytojų nežino, kad žaidžia, valgo ir švenčia buvusioje koncentracijos stovykloje“, – rašė straipsnio autorius.

2016-07-292016-07-29

Skaityti plačiau

Liepos 28d. Sulamitai Lermanaitei Gelpernienei būtų sukakę 90 metų. Ją prisimena pažinoję žmonės

Nuotrauka iš A.Sutkaus archyvo

Istorija parodys, kas nuveikė daugiau, kas mažiau, kieno indėlis didesnis. Doc. S.Gelpernienės indėlis labai svarus. Žiūrint kitos kartos akimis, ji tarsi tiltas, jungiantis mūsų šiandienos veiklą su praeitimi. Tai išties jungiamoji grandis.Baigusi Vilniaus konservatoriją, ji tapo pianiste, koncertuojančia atlikėja, koncertmeistere Lietuvos konservatorijoje.

Lietuvos Muzikos akademijos profesorius, katedros vedėjas Leonidas Melnikas ,,Muzikos barams“ yra pasakojęs apie Sulamitą Lermanaitę-Gelpernienę, kurią pažino atėjęs dirbti į Muzikos akademiją, būdamas jaunas. Profesorius atsakė į žurnalistės Astos Linkevičiūtės klausimus. Čia pateikiama pokalbio ištrauka.

Koks ji buvo žmogus, bendradarbė, kolegė?

-Tai buvo žmogus, kurio visada galėjai prašyti pagalbos profesiniu požiūriu, ko nors paklausti, ji visada nuoširdžiai patardavo. Ji patardavo, kaip formuoti repertuarą, kaip išdėstyti medžiagą per studijų metus, kaip ugdyti studentus. Profesinis bendravimas buvo svarbus žmogiškas bendravimas, taip pat ir labai malonus. Ji buvo aktyvi katedros narė, tikra savo kolektyvo patriotė, sirgo už katedrą, už studentus. Žmonės, kurie buvo aplink S. Gelpernienę, visąlaik jausdavo jos dėmesį, interesą, paramą.

2016-07-272017-04-27

Skaityti plačiau