Bernardinai.lt

Autorius:Justas Stončius – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas bei lektorius.

Prieš 55 metus 1962 m. kovo 22 d. Vilniuje buvo paskelbtas mirties nuosprendis trims LSSR žydams. Jie kaltinti valiutinių operacijų pažeidimais. Teismo procesą plačiai nušvietė vietos spauda, apie jį rašė ir Vakarų žiniasklaida, šiame procese (teisingai) įžvelgusi tradicinį antisemitizmą, kurio egzistavimas SSSR buvo neigiamas. „Vilniaus valiutininkų“ bylos priežastis ir eigą aptaria Klaipėdos universiteto doktorantas Justas Stončius. 

„Vilniaus valiutininkų“ teismo procesas“ vyko nuo 1962 m. sausio 30 d. iki kovo 22 d. Lietuvos SSR Aukščiausiame teisme buvo teisiami aštuoni žydų tautybės asmenys, kuriems buvo inkriminuoti kaltinimai valiutinių operacijų taisyklių pažeidimu ir spekuliacija valiutinėmis vertybėmis. Buvo nutarta, kad ši byla bus nagrinėjama atvirame teismo posėdyje, o teismo procesui nušviesti laikraščiuose ir žurnaluose buvo sudaryta speciali korespondentų grupė. Vilniaus miesto fabrikuose buvo išdalinti pakvietimai aktyviausiems gamybos sektoriaus darbuotojams ir visuomenininkams. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė buvo skirta Aronui Reznickui, Michailui Rabinovičiui, Fiodorui Kamineriui, o Basia Reznickienė nubausta 15 metų įkalinimu, bet po šešių metų sutrumpinta iki 10 metų.

Vilniaus „valiutininkų“ byla sukėlė platų atgarsį Vakarų valstybėse. 1962 m. balandžio 17 d. Prancūzijos laikraštis „Le Progrès“ akcentavo, jog „Vilniaus Tribunolo nutarimu įvykdyta mirties bausmė 3 Lietuvos žydams „spekuliantams“, bei pabrėžė, kad šis įvykis inspiravo neramumus Sovietų Sąjungos žydų bendruomenėje. Kitas Prancūzijos laikraštis „Le Monde“ konstatavo, jog SSRS žydai bijo, „kad jie netaptų atpirkimo ožiais dėl siaučiančio Sovietų Sąjungoje maisto produktų trūkumo […]“.

Vilnius, kovo 22 d. (BNS). Buvusios žydų bibliotekos pastatas Vilniuje įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, jame ketinama įkurti Vilniaus geto memorialinį muziejų.

Kultūros paveldo departamento (KPD) teigimu, Žemaitijos gatvėje 4-uoju numeriu pažymėtam pastatui suteikta teisinė apsauga dėl jo archeologinių, architektūrinių ir istorinių vertingųjų savybių. Sprendimą priėmė Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba.

KPD direktorė Diana Varnaitė sako, kad buvusioje Vilniaus geto vietoje išlikęs pastatas, kuriame prieškariu veikė viešoji „Meficei Haskala“ biblioteka, o vėliau ─ Vilniaus geto biblioteka šiuo metu yra nenaudojamas, jis priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.

„Jo iniciatyva pastate ateityje ketinama įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinį muziejų, kuriame būtų eksponuojamas  gausus žydų kultūrinis paveldas ir holokausto istorija Lietuvoje. Minint žydų genocido dieną, kasmet ten skaitomos Holokausto aukų vardai ir pavardės“, ─ sako D.Varnaitė.

Žydų getas Vilniaus senamiestyje įkurtas nacių okupacijos metu, 1941-ųjų rugsėjo 6 dieną, tuo metu Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų. Per visą geto gyvenimo laikotarpį jame buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių. Vilniaus getas likviduotas iki 1943 metų rugsėjo 23-24 dienomis, iš 57 000 Vilniaus žydų, pasibaigus karui gyvi liko tik apie du tūkstančiai, didžioji dauguma jų nužudyti Vilniaus priemiestyje Paneriuose.

Lzinios.lt

Leidinyje „Ūkininko patarėjas“, kurio daugiau kaip 30 proc. akcijų valdo „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, spausdinamuose rašiniuose keliamos abejonės dėl valstybės apdovanojimu pagerbtos buvusios geto kalinės ir sovietinės partizanės Fanios Brancovskajos veiklos žeidžia Lietuvos žydų bendruomenę. Seimo nario istoriko Arvydo Anušausko manymu, tokios publikacijos primena nacių propagandą ir prisideda prie tautinės nesantaikos kurstymo.
„Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) savo žodžius stengiasi grįsti faktais, dokumentais, šimtą kartų pasitikrinti, prieš kalbėdama. Tokie kaltinimai ir tokia retorika, kokia skelbiama „Ūkininko patarėjo“ tekstuose, mano supratimu, yra mažų mažiausiai neetiška“, – „Lietuvos žinioms“ sakė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
Taip ji įvertino leidinyje „Ūkininko patarėjas“ publikuotus straipsnius, kuriuose keliamos abejonės F. Brancovskajos, šįmet Vasario 16-osios proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, veikla Antrojo pasaulinio karo metais. Keliose publikacijose tvirtinama, jog iš Vilniaus geto pabėgusi ir prie sovietinių partizanų prisidėjusi F. Brancovskaja yra tragiškų Kaniūkų kaimo gyventojų žudynių, įvykdytų 1944 metų sausį, dalyvė, nors, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ekspertų tyrimų duomenimis, ji šioje akcijoje nedalyvavo.
Rėmėsi prielaidomis „Vasario 21 dieną „Ūkininko patarėjas“, pirmasis iš Lietuvos žiniasklaidos priemonių, pranešė visuomenei, kad prezidentūra, Vasario 16-osios proga „už nuopelnus Lietuvai“ užkabinusi „riterės“ kryžių sovietinei diversantei, Rytų Lietuvos Kaniūkų kaimą išžudžiusios žydų gaujos narei Faniai Brancovskajai, iš tiesų apdovanojo ir reabilitavo visus lietuvių tautos genocido vykdytojus“, – rašoma kovo 14 dieną publikuotame tekste.

Net ir modernioje Lietuvos visuomenėje vis dar yra žmonių tikinčių, kad jei šiais laikais žydai ir nemaišo į macus krikščionių kraujo, tai senovėje tikrai taip darė.
Aidanas Praleika lzinios.lt

Antisemitizmas gyvuoja turbūt tiek, kiek Europoje gyvena žydai. Lietuvos istorija – ne išimtis. Nepaisant paplitusio įsitikinimo, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo be galo tolerantiška valstybė, žydams šis pakantumas negaliojo. Religinį antisemitizmą senesniais amžiais tarpukario Lietuvoje pakeitė ekonominis susipriešinimas, tačiau absurdiškiausia jo apraiška – mitai apie krikščionių kraują į macus maišančius žydus išlieka gyvi net ir modernioje visuomenėje.