Švęsdama Izraelio 70-metį Lietuvos Žydų bendruomenė surengė smagų ir nuoširdų pikniką Vilniaus senamiestyje. Džiaugėmės puikiu saulėtu oru ir pavasario žaluma. Giedojome Izraelio himną.
Gerą šventišką toną piknikui suteikė ansamblio „Fajerlech“ solistai, uždainavę žydiškas dainas. Šokti tradicinių šokių raginti nereikėjo, kojos pačios kvietė į ratą. Nuotaikingą šventės programą sukūrėme patys savo nuotaika, pasimėgavę vaišėmis.
Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas nuo 7m. 35s.
Po ketverių metų derinimo monumentą žydų gelbėtojui Kaune įgyvendinantys partneriai Lietuvoje ir Nyderlanduose teigia, kad tai – miesto atminties sugrąžinimas.
„Ši diena tikrai yra neeilinė. Kaunas yra kaip miestas-muziejus po atviru dangumi, kur yra ne vienas istorijos tarpsnio sluoksnis, ženklas, liudijantis vieną ar kitą laikotarpį. Manau, Kaunas yra ne kartą įrodęs, kad miestas yra stiprus tada, kai stiprus jo turinys ir kai miestas sugeba tą turinį parodyti kitiems“, – ketvirtadienį pristatant planuojamą monumentą kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.
J. Zwartendijko išduotos „Kiurasao vizos“ sudarė galimybę Japonijos konsului Kaune Čiunei Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas, išgelbėjusias gyvybes keliems tūkstančiams žydų.
Balandžio 26 dieną 17:30 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į paskaitą „Holokausto atminties problema šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje“, kurią skaitys Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus.
Holokausto atminties tyrimai nuolat plėtojami įvairių šalių akademinėse institucijose. Lietuvoje ši tematika taip pat sulaukė įvairių mokslo sričių atstovų dėmesio ir kartais tampa visuomenės diskusijų objektu. Tačiau kol kas lieka atviras klausimas, kiek Holokausto atminties problematikos tyrimai yra pasistūmėję Lietuvos istorijos mokslo srityje. Todėl paskaitoje aptariamas gana specifinis ir pastaruoju metu aktualumo nestokojantis objektas – Holokausto atminties vieta šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje.
Pranešėjas dr. H. Vitkus analizuos šiuos klausimus: kokios Holokausto atminties koncepcijos egzistuoja šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje ir kokios jų sąsajos su pasaulinio lygmens Holokausto atminties teorinėmis prieigomis? Ar galima teigti, kad Holokausto atminties tyrimai yra tapę integralia Holokausto istoriografijos Lietuvoje dalimi? Gal esama pagrindo tvirtinti, kad Holokausto atminties tyrimai ir metodologinės jų galimybės dar nėra tinkamai įvertinti Lietuvos istorikų ir kol kas kaip savarankiška tyrimų imtis išlieka tik sociologijos ir psichologijos analitiniame lauke?
Susidomėjusius Holokausto atminties problematika maloniai kviečiame dalyvauti viešoje paskaitoje.
Solomonas Teitelbaumas – vienas ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos dailininkų, tęsiančių žydų tapytojų, gimusių istorinėse Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijose, tradicijas.
Jo paveikslai stebina ir traukia nepaprastu brandumu, tobulumu, profesionalumu. Šio tapytojo kūriniuose susipina ekspresionistinės Vilniaus menų mokyklos auklėtinių, mokyklos L’ecole de Paris didžiųjų žydų kilmės meistrų (Ch. Soutine, M. Kikoine, P. Kremegne) ir ARS tapybos tradicijos.
Vos praėjus kelioms dienoms nuo Varšuvos geto sukilimo 75-ųjų metinių minėjimo bei Izraelio Nepriklausomybės dienos šventės Lietuvos žydų bendruomenę (toliau – LŽB) nuvylė žinia apie nacistinę simboliką vaizduojančias vėliavas pasirodžiusiais viešose Vilniaus erdvėse balandžio 20-ąją, per A. Hitlerio gimtadienį. LŽB su dideliu pasipiktinimu pastebi, kad tokios vėliavos, mininčios nacionalsocialistų lyderio gimtadienį, viešose Lietuvos vietose pasirodo nebe pirmus metus.
LŽB manymu, tai yra veikiau izoliuotas antisemitizmo protrūkio atvejis ar sąmoninga provokacija, jokiu būdu neatspindinti didžiosios visuomenės dalies požiūrio į Holokausto tragediją ir dėkoja aktyviems piliečiams pranešusiems apie viešose ervėse pakabintas vėliavas su nacistine simbolika bei operatyvią teisėsaugos institucijų reakciją pašalinant minėtus antisemitinius elementus.
Tikimės, kad įvykio kaltininkai, kurie veikiausiai veikė organizuotai, bus nustatyti ir jų atžvilgiu bus taikomos atitinkamos LR įstatymų numatytos poveikio priemonės.
“Pajūrio naujiienos”, Romualdas Beniušis
Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).
Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?
Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.
Šolomo Aleichemo žydų gimnazija šventė Izraelio 70-metį su džiaugsmu ir pasididžiavimu, moksleiviai su tėvais ir mokytojais , su garbingais svečiais: sveikinimo žodį tarė mokyklos direktorius Miša Jakobas, Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis.
Premjeras pasveikino Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorių Mišą Jakobą, Izraelio Valstybės ambasadorių Lietuvoje Amirą Maimoną ir kitus garbius svečius su Izraelio valstybės nepriklausomybės diena. S. Skvernelis dėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už tai, kad visuomet palaikė šalies nepriklausomybės tikslus, gynė ją ir šiuo metu svariai prisideda prie dabartinės Lietuvos raidos.
„Lietuva labai vertina partnerystę su Izraeliu: daugėja jaunimo mainų, aktyvinamas ekonominis prekybinis bendradarbiavimas, daug dėmesio skiriame tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti taiką ir saugumą. Šiais metais tikimės Izraelio Ministro Pirmininko Benjamino Netanyahu vizito Lietuvoje. Jau birželį vizito Izraelyje metu planuojame surengti abiejų šalių vyriausybių dialogą“, – efektyviu šalių bendradarbiavimu džiaugėsi premjeras.
Kartu jis skatino sukurti Lietuvoje aplinką, kupiną tolerancijos ir pakantumo bei saugoti bendrą kultūrinį paveldą. „Tai turtas ateities kartoms. Matau labai ryškų švietimo sistemos ir kiekvienos mokyklos vaidmenį puoselėjant istorinę atmintį. Šiandien noriu širdingai padėkoti Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovui, mokytojų kolektyvui, mokiniams ir jų tėvams. Jūsų pastangomis ši gimnazija tapo Vilniaus ir Lietuvos švietimo sistemos etalonu“, – sakė premjeras.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis apsilankė Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijoje ir sudalyvavo Izraelio nepriklausomybės 70-mečio minėjime.
Premjeras pasveikino Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorių Mišą Jakobą, Izraelio Valstybės ambasadorių Lietuvoje Amirą Maimoną ir kitus garbius svečius su Izraelio valstybės nepriklausomybės diena.
S. Skvernelis dėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už tai, kad visuomet palaikė šalies nepriklausomybės tikslus, gynė ją ir šiuo metu svariai prisideda prie dabartinės Lietuvos raidos.
„Lietuva labai vertina partnerystę su Izraeliu: daugėja jaunimo mainų, aktyvinamas ekonominis prekybinis bendradarbiavimas, daug dėmesio skiriame tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti taiką ir saugumą. Šiais metais tikimės Izraelio Ministro Pirmininko Benjamino Netanyahu vizito Lietuvoje. Jau birželį vizito Izraelyje metu planuojame surengti abiejų šalių vyriausybių dialogą“, – efektyviu šalių bendradarbiavimu džiaugėsi premjeras.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) praneša, jog Vilniaus apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu pripažino negaliojančiu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės įstatų 7.1 punktą dėl regioninių bendruomenių proporcinio atstovavimo LŽB konferencijoje.
Vilniaus, Klaipėdos, Ukmergės ir Šiaulių žydų bendruomenės siekė atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, tačiau byloje nagrinėjant ne fakto, o teisės klausimą, kurio atžvilgiu buvo priimtas sprendimas, teismas priėmė nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti procesą. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 18 d.
Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog kiekvienas asociacijos narys, nepriklausomai nuo vienijamų asmenų skaičiaus, visuotiniame narių susirinkime (Konferencijoje) turi po vieną balsą, taip užtikrinant visų asociacijos narių lygiateisiškumą ir sprendžiamojo balso teisę.
Įžvelgusi prieštaravimą tarp įstatymo ir įstatų, Lietuvos žydų bendruomenės Taryba, siekdama užtikrinti būsimos LŽB Konferencijos teisėtumą ir skaidrumą, jau 2017 m. balandžio 19 posėdyje balsų dauguma priėmė sprendimą į ataskaitinę-rinkiminę LŽB Konferenciją deleguoti po 1 kiekvienos LŽB asociacijos narės atstovą.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir toliau imsis visų reikalingų priemonių, kurios užtikrintų jos veiklos skaidrumą ir atitikimą LR įstatymų keliamiems reikalavimams.
Pasaulio žydų kongresas (WJC) antradienį Jeruzalėje įteikė Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui oficialią “Deklaraciją apie žydų diasporos įsipareigojimą Izraelio valstybei, Izraelio valstybės paskelbimo 70-ties metų proga”.
Po deklaracija yra ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky parašas. Deklaraciją pasirašė 83 žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.
Pasaulio žydų kongresas inicijavo ir priėmė šią precedento neturinčią deklaraciją šešiuose žemynuose esančių žydų bendruomenių vardu kaip Žydų Diasporos manifestą, išreiškiantį “didžiulį pasididžiavimą ir susižavėjimą žymiais ir įkvepiančiais Izraelio pasiekimais per pastaruosius septynerius dešimtmečius, kaip nepalaužiamą įsipareigojimą “tvirtą paramą Izraeliui, žydų tautos valstybei ir žydų tautos svarbiausiam centrui”.
Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas Lauderis sakė: “Pasaulio žydų kongresas, atstovaujantis 100 žydų bendruomenių šešiuose žemynuose, yra tvirtai įsipareigojęs Izraelio valstybei ir jos piliečiams. Šis manifestas yra mūsų pažadų deklaracija toliau ginti ir skatinti žydų valstybę, padėti ir užtikrinti ryškią bei saugią jos ateitį “.
Deklaracija, sukurta pagal pirmąją Izraelio Nepriklausomybės deklaraciją. Ją Izraelio prezidentui Reuvenui Rivlinui pristatė Pasaulio žydų kongreso delegacija, kuriai vadovavo WJC generalinis direktorius Robertas Singeris ir WJC pagrindinės programos atstovai, WJC – žydų diplomatinis korpusas – būsimi žydų bendruomenių lyderiai visame pasaulyje.
Priėmus deklaraciją, Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas pasakė: “Mūsų, žydų tautos santykių pagrindas yra paprastas, visiems suprantamas, visada svarbiausias ir vyraujantis: mūsų abipusė atsakomybė už vieni kitus, įsipareigojimas saugumui, laisvei ir gerovei kiekvieno mūsų tautos nario atžvilgiu. Šis įsipareigojimas turi būti stipresnis už bet kokius nesutarimus. Mūsų iššūkis – stiprinti tarpusavio ryšius kaip vertybę, kurią turime saugoti be jokių diskusijų. Mūsų santykiai turi visada būti pagrįsti žydų egzistavimo dvasia, misija, kuri yra Izraelio valstybės įsipareigojimas žydų tautai. Džiaugiuosi galėdamas priimti šią jaudinančią deklaraciją, visiems suprantamą įrodymą abipusės atsakomybės, kurios niekada neturėtume pamiršti.”
DEKLARACIJA
„Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu“: ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį siurbčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome“, – savo prisiminimuose rašo Tamara Lazersonaitė, profesoriaus, klinikinės psichologijos pradininko Lietuvoje Vladimiro Lazersono duktė. Tariamai saldintą arbatą Vladimiras Lazersonas su šeima gėrė Kauno gete“, – taip naujai startavusiame puslapyje atminimoakmenys.lt p
Klinikinės psichologijos pradininkas Lietuvoje kartu su žmona gydytoja Regina Lazersoniene-Safochinskaite buvo įkalinti Kauno gete, vėliau išvežti į koncentracijos stovyklas, kur ir mirė. Holokaustą išgyveno tik du iš trijų Lazersonų vaikų.
Jašos Heifetso salėje šiemet balandį buvo surengti trys “Sugrįžimų” ciklo koncertai.„Sugrįžimai“ – unikalus Lietuvos festivalis, Lietuvos muzikų rėmimo fondo profesionaliai organizuojamas jau dvidešimt metų. Festivalio dalyviai, laukiami ir šlovinami pasaulio scenose, sugrįžta į gimtąją šalį!
Šį kartą klausėmės Toronte gyvenančio kauniečio, nuostabaus smuikininko Atis Banko, baigusio Lietuvos valstybinę konservatoriją, studijavusio Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje ir pianistės Viktorijos Korčinskajos – Kogan.
Jų programoje: O. Respighi, A.Navako, I. Achrono, Ganelino, M. Bronner, M. Weinbergo ir A. Šenderovo kūriniai.
Patariamoji paveldo klausimų grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės susipažino su Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu parengtais
Užupio senųjų žydų kapinių teritorijos sutvarkymo projektiniais pasiūlymais bei autorine kompozicija ARKA, sukurta iš buvusių išniekintų žydiškų antkapių,
sovietmečiu paverstų laiptų pakopomis.
Kompozicijos ARKA autoriai: architektė Viktorija Sideraitė Alon, kūrybininkas Albinas Šimanauskas, architektė-konsultantė Anna Perelmuter. Simbolio autorius – Samuelis Bakas.
Patariamoji paveldo klausimų tarptautinė grupė prie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės padedanti profesionaliai ir efektyviai spręsti aktualiausius Lietuvos žydų paveldo klausimus:
Barbara Kirshenblatt-Gimblett, Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN direktoriaus patarėja, vyriausioji pagrindinių parodų kuratorė.
Assumpció Hosta – Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir paramos asociacijos (AEPJ) Generalinė sekretorė.
Sergejus Kanovičius – poetas ir eseistas, nevyriausybinės organizacijos “Maceva” bei Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas.
James E. Young – Nusipelnęs Masačusetso universiteto profesorius, emeritas, anglų k. ir judaizmo bei Artimųjų Rytų studijų ir vadovaujantis paminklų ekspertas.
Samuel Kassow – Filosofijos mokslų daktaras, POLIN muziejaus vyresnysis mokslininkas,tyrinėjantis 19-ojo amžiaus ir tarpukario istorijos laikotarpį. Jo knyga: Kas parašys mūsų istoriją? : Emanuelis Ringelblumas, Varšuvos getas ir Oyneg Šabo archyvas išversta į 14 kalbų.
Lyudmila Sholokhova – Mokslų daktarė, YIVO archyvų ir bibliotekos direktorė.
Sergey Kravtsov – Jeruzalės Hebrajų universiteto Žydų meno centro vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Ekspertai vienbalsiai palaikė autorių siūlomą žydų kapinių įpaminklinimo koncepciją ir pateikė nemažai naudingų patarimų, kurie bus panaudoti plėtojant projektą.
Šią savaitę numatoma Užupio senųjų žydų kapinių projektinius pasiūlymus aptarti su Vilniaus miesto meru bei savivaldybės administracijos specialistais.
Vėliau projekto idėjos ir vizualizacijos bus pristatytos plačiajai visuomenei.
Yom Ha Shoa, Holokausto aukų pagerbimo dieną Lietuvos žydų bendruomenė susirinko į J.Heifetzo salę, sirenos gausmo klausydami, atsistoję pagerbė nužudytų žydų atminimą.
Nuotraukoje:Holokaustą išgyvenę Fania Brancovska ir Šapsai Cholem.
Smuiko garsais ir malda už aukas prasidėjo liūdna ceremonija. Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prisiminė savo šeimos artimiausius žmones, kurių palaikai guli Kaktiškėse.
Uždegdama žvakę, ji jidiš kalba išvardino visus gimines, nužudytus per Holokaustą. Po to žvakes uždegė geto kalinė Mina Frišman ir Kauno getą bei Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenęs Šapsai Cholem, buvusi Vilniaus geto kalinė ir pasipriešinimo dalyvė Fania Brancovska, Vilniaus geto 120 kalinių išvedusio per kanalizacijos požemius, Šmuelio Kaplinskio dukra Ruta Kaplinsky.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon žvakę uždegė už didvyriškai pasipriešinusius Holokaustui, už išsigelbėjusius vaikus, už drąsius kovotojus, sukilėlius. Ambasadorius prisiminė Varšuvos getą, kur šiandien, tuo pačiu metu, kai LŽB vyksta minėjimas, Lenkijoje Izraelio prezidentas Reuven Rivlin dalyvavo Varšuvos geto žydų sukilimo 75-mečio ceremonijoje. Sukilimas truko nuo 1943 m. balandžio 19 d. iki gegužės 16 d. Jį numalšino SS daliniai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 240 tūkstančių žydų. Beveik kiekviename miestelyje ar gyvenvietėje buvo įsikūrusi žydų bendruomenė.
Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje prasidėjo dokumentiniu filmu „Manoji Vilne“ apie šimtmečius gyvavusį, per Holokaustą išnykusį Vilniaus žydų pasaulį.
Balandžio 10d. Jašos Heifetzo salėje vykusioje filmo peržiūroje dalyvavo režisierius Saulius Beržinis, montažo režisierius Vytautas Gradeckas, fotografas Rimantas Dichavičius. “Manoji Vilnė” – filmas-dokumentas, pasakojantis apie Vilniaus miesto žydų kultūrinį gyvenimą, likimą. Filme skambėjo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika. Vakaro metu buvo pristatyta grafiko Ovidijaus Talijūno paroda „Manologas“- kiekvienas paveikslas – jidiš abėcėlės viena raidė ir jos įsivaiduojama prasmė.
Dingusio pasaulio vaizdai, plaukiantys ekrane, su žmonėmis, namais, kapinėmis, sinagoga,- priminė iki Holokausto buvusį Lietuvos Jeruzalės gyvenimą ir žūtį, juk prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo vadinamas dvasiniu žydų centru. Todėl Yom Ha Shoa išvakarėse, pagerbdami Holokausto aukas, klausėmės fotografo Rimanto Dichavičiaus, kuris spėjo užfiksuoti dar tai, kas liko Vilniuje po Holokausto – Olandų g. buvusias žydų kapines. Kapinės buvo sunaikintos 1965m.
Antkapiai virto statybine medžiaga, o apie 10 ha žemės per kelis dešimtmečius užžėlė mišku. Dabar teritorija tvarkoma ir turėtų būti įpaminklinta.
Buvusių kapinių vieta Vilniuje – tik aidas tik šešėlis, menki trupiniai To, ko jau nebėra. Nei žmonių, nei kapų. Jie visi virto skalda, tiltų ir namų pamatais, laiptais… Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu , kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, skaudžiu dokumentu.
Tokiu pat dokumentu, liudijusiu apie žydų gyvenimą, filme rodomi namų griuvėsiai su jidiš kalba užrašytais žodžiais, prieš 30 metų filmuoti, Holokaustą išgyvenę, vilniečiai žydai, kurie kalba apie savo šeimų praradimą gimtąja jidiš. Jei ne Holokaustas, turbūt ir šiandien Vilniaus gatvėse skambėtų jidiš…
Filmo kadruose slenka tarpukario Vilniaus vaizdai su Šnipiškių kapinių nuotraukomis, kapines sunaikinti ketinta dar 1930 m., bet išgelbėjo žydų protestai, tačiau po Holokausto, sovietmečiu jau nebuvo kam protestuoti ir kapinės ant Neries kranto buvo nušluotos, net žymės neliko, tik paminkliniai akmenys buvo įmūryti įvairiose Vilniaus vietose.
Pasak menininko, kūrusio fotografijas, Rimanto Dichavičiaus – kapinės – daugiaprasmis simbolis. „Antkapiniai paminklai – tai dar subtilesnis žemiškas klodas. Žmogus gyvena žmoguje, jo atminty, jo širdy, pradėtų darbų tąsoje. Kam statyti paminklus, įdėti tiek triūso, meilės, kūrybos, jei atėję kiti, juos sunaikins, kaip mes sunaikiname iš kitų paveldėtą palikimą?
Kas suskaičiuos visas aukas, skriaudas ir praradimus, kai net akmenys paverčiami dulkėmis. Tai vyks tol, kol kiekvienas suprasim paprastą ir amžiną Tiesą – Naikini Atmintį – uždarai sau Kelią į Ateitį.“
Kviečiame aplankyti parodą, kurios metu Jums patikusius darbus galėsite ir įsigyti!
Unikali galimybė nemokamai pamatyti dokumentinį filmą
“MANOJI VILNĖ”
Filmo peržiūra vyks rytoj, antradienį, balandžio 10 d. 18 val., Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Jašos Heifetzo salėje.
Filmo peržiūroje dalyvaus režisierius Saulius Beržinis, montažo režisierius Vytautas Gradeckas, fotografas Rimantas Dichavičius.
“Manoji Vilnė” – filmas-dokumentas, pasakojantis apie Vilniaus miesto žydų kultūrinį gyvenimą, likimą.Vakaro metu bus pristatoma grafiko OVIDIJAUS TALIJŪNO paroda M A N O L O G O S