Straipsnio autorė Ruta Reches- doktorantė, rašanti mokslinį darbą apie Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimus.
Visi tyrėjai prieina bendrą nuomonę, kad Holokaustas buvo žmonių sukelta trauma, nusinešusi milijonus gyvybių ir palikusi skaudžių pėdsakų išgyvenusiųjų tolesniame gyvenime. Kuo išskirtinė Holokausto trauma, kokių pasekmių ji sukėlė?
Holokausto metu šeši milijonai žydų tautybės žmonių buvo sistemingai žudomi kaip nacistinės politikos pasekmė – planas sunaikinti visus žydus okupuotoje Europoje (Bernick, Grinberg, Holynaty ir Rodgers, 2001). Tie, kuriems pavyko išsigelbėti, vadinami „išgyvenusiais Holokaustą“ (Wyatt-Brown, 2000; Bernick ir kt., 2001). Tokiais vadinami asmenys, gimę iki 1945 m. šalyse, okupuotose nacistinės Vokietijos. „Išgyvenę“ yra ne tik tie, kuriems pavyko išlikti koncentracijos stovyklose, bet ir žmonės, kalinami darbo stovyklose, getuose, tie, kurie slapstėsi, įstojo į partizanų gretas, ir tie, kurie gyveno su padirbtais dokumentais (Shmotkin ir Barilan, 2002).
Šiuo metu išgyvenusiems Holokaustą žmonėms – daugiau nei 80 metų. Karo metu jie buvo vaikai ar paaugliai. Todėl kalbant apie Holokausto traumos specifiką, be kitų faktorių, svarbu apžvelgti ankstyvos traumos ypatumus bei jos įtaką senatvei.
1.3.1. Holokausto traumos išskirtinumas
S. J. Breiner (1996) pažymėjo, kad išgyvenusiųjų Holokaustą patyrimas skiriasi nuo kitų traumų išgyvenimo ir yra unikalus dėl kelių priežasčių:
• Stresinė situacija tęsėsi nenumatytą laiką. Karo metu niekas nežinojo, kada pralaimės nacistinė Vokietija.
• Žydų tautybės žmonės neturėjo galimybės kontroliuoti savo likimo, jie buvo priklausomi nuo išorinių aplinkybių, kurios jiems buvo katastrofiškai nepalankios.
• Nebuvo įmanoma numatyti, nuspėti situacijos.
• Holokaustas išsiskyrė mastais – žydai buvo persekiojami visose valstybėse, kontroliuojamose nacistinės Vokietijos.
• Tai buvo ne vienkartinis nacionalistinis priešiškumo proveržis, bet oficiali nacistinės Vokietijos programa, turinti tikslą – „galutinai išspręsti žydų klausimą“ – visiškai sunaikinti žydų tautą.
Savo tyrimuose S. J. Breiner teigė, kad Holokaustas iš kitų tautų genocidų išsiskyrė brutalumu, kai buvo vykdoma vienos tautos žmonių planinė socialinė ir psichologinė izoliacija, visos socialinės žmonių grupės dehumanizacija. Ir toks elgesys su žydų tautybės žmonėmis buvo legalus, visuotinai priimtinas ir skatinamas nacistinės valdžios (Breiner, 1996).
B. L. Green, J. P. Wilson ir J. D. Lindy (1985) aptarė veiksnius, išskiriančius Holokausto sukeltą traumą iš kitų traumų. Tai:
• trukmė;
• vaidmuo traumoje – aktyvus ar pasyvus;
• trauminio įvykio racionalizacija;
• potrauminė aplinka.
Prie šių veiksnių reikėtų pridėti ypatingą Dievo vaidmenį Holokauste.
1.3.1.1. Trauminio įvykio trukmė
Trauminiai įvykiai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ir ciklonus arba žmonių inicijuotus išpuolius, tokius kaip teroristiniai aktai, išžaginimai ar grobimai, A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „šoko trauma“. Jie sukelia trumpalaikę „staigią grėsmę gyvybei“ (Solnit ir Kris, 1967). Tačiau yra ir tokių traumų, kurios tęsiasi ilgiau. Dalyvavimą ginkluotosiose pajėgose karo metu, įkalinimą karo belaisvių stovykloje ar pasikartojančius prievartos epizodus A. Solnit ir M. Kris (1967) vadina „įtampos trauma“. Kitaip tariant, šios formos traumos tęsiasi ilgą laiką ir sukelia asmeniui įtampą. Išgyvenusieji Holokaustą patenka į šią įtampos traumos kategoriją.
Įtampos trauma laikoma potencialiai žalingesnė psichikai nei šoko trauma. Y. Bistritz (1988) teigia, kad netgi pati sunkiausia patirtis gali būti įveikta, jei tai, kas vyksta, yra „nuspėjama ir galimai laiko apribota“. Kitaip tariant, jei žmogus gali matyti savo kančių pabaigą, jis turi daugiau galimybių susidoroti su trauma. Holokausto įvykių pobūdis rodė, kad kiekvieną dieną vyksta neapibrėžti ir nenuspėjami įvykiai, keliantys grėsmę išgyvenimui. Y. Bistritz (1988) teigia, kad dėl šios priežasties išgyvenusieji negalėjo psichologiškai apsaugoti savęs taip pat, kaip tai sugeba padaryti išgyvenusieji šoko traumas.
1.3.1.2. Aktyvus ir pasyvus vaidmuo trauminių įvykių metu
Asmenys traumos metu prisiima aktyvius ir pasyvius vaidmenis. Dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą (išskyrus tuos, kurie dalyvavo pasipriešinimo judėjime (Varšuvos geto sukilimas, sukilimai Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklose ar kitos aplinkybės, leidusios savarankiškai kovoti) atliko pasyvius vaidmenis. Jie negalėjo aktyviai dalyvauti priešinantis, buvo priversti paklusti savo persekiotojams ir užimti pasyvų vaidmenį (Lurie-Beck, 2007). Pasyvumas turėjo neigiamos įtakos jų tolesniam prisitaikymui.
L. M. Tas (1995) teigė, jog išgyvenusieji Holokaustą neturėjo galimybės reikšti emocijas (nes tai buvo pavojinga), todėl užslopintos emocijos peraugdavo į nerimą ir pyktį. Šių emocijų slopinimo mechanizmas buvo naudojamas kaip išgyvenimo strategija Holokausto metu, tačiau pasibaigus karui tai tapo kliūtimi, kadangi šių emocijų išlaisvinimas daugumai išgyvenusiųjų tapo neįmanomas ir po karo (Tas, 1995).
Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl žydai nesipriešino, kai, pvz., tūkstančius žmonių vedant šaudyti, juos lydėdavo tik keli sargybiniai. Analizuojant literatūrą, kalbant su išgyvenusiaisiais, išryškėja skirtingos nuomonės.
• Žydų tautybės asmenys patyrė šoką dėl staiga pasikeitusios aplinkos, kurioje jie karo pradžioje apskritai blogai orientavosi. Priešiška aplinka buvo visa apimanti, nebuvo saugios vietos, kur jie galėtų pabėgti.
• Žydų tautybės asmenys labai glaudžiais ryšiais buvo susiję su šeimomis. Palikti vaikus, tėvus, vyrus ir žmonas dėl savo išlikimo prieštaravo žydų tradicijoms ir gyvenimo būdui.
Apie tai pasakoja V19I savo interviu:
„Mums sakė tiesiai eit per lauką. Mums buvo aišku, kad mus šaudys. Mano darbdavys sako: „Bėkit.“ Bet kaip bėgt? Visi kartu turim bėgt. Kažkas turi organizuoti šitą bėgimą. Ar aš galiu organizuoti bėgimą? Galvoju, kad man reikia kreiptis į ką nors vyresnį. Pas mus buvo mūrininkas toks – aukštas vyras, turintis autoritetą tarp visų. Turintis šešetą vaikų. Aš prisiartinau prie jo, kai ėjom, ir sakau: „A., gal organizuok bėgimą?“ O jis man sako: „V19I, kokį bėgimą? Aš einu su visa kapela.“ Su visais vaikais, turėjo omeny.“ V19I
• Didelė dalis žydų buvo tikintys ir Holokaustą priėmė kaip Dievo bausmę už nuodėmę – gyvenimą diasporoje . Jie pasikliovė Dievo pagalba, todėl pasyviai laukė ženklo iš aukščiau tikėdami, kad „Dievas padės“.
• Išmoktas bejėgiškumas yra vienas būdų paaiškinti žydų pasyvumą Holokausto metu. Pačioje pradžioje ši sąvoka sulaukė didelės kritikos dėl aukų stigmatizavimo, tačiau vėliau L. E. Walker paaiškino, kad išmokto bejėgiškumo nereikėtų painioti su tiesiog buvimu bejėgiu, kai negali kontroliuoti situacijos (Walker, 2016). Išmoktas bejėgiškumas psichologijoje suprantamas kaip būsena, kai asmuo verčiamas kentėti skausmą sukeliančius ar kitokius nemalonius stimulus ir ilgainiui patiki, kad ir ateityje negalės išvengti susidūrimų su šiais stimulais. Net jei atsiranda reali galimybė ištrūkti, ja nepasinaudojama – individas yra išmokęs, kad negali kontroliuoti situacijos (The New Encyclopedia Britannica, 2010). Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje M. Seligman pasiūlyta išmokto bejėgiškumo teorija aprašo tam tikrą depresiškumo tipą, kai individui būdingi negatyvūs, pesimistiniai įsitikinimai, kad jo veiksmai negalės būti rezultatyvūs ir nebus pastiprinti ar apdovanoti ateityje (Seligman, 1975, cit. pgl. Walker, 2016).
Taigi Holokausto metu tik nedaugelis išgyvenusiųjų galėjo aktyviai priešintis sistemai, dauguma užėmė pasyvų vaidmenį dėl negebėjimo kontroliuoti situacijos, iš ko kilo bejėgiškumo jausmas. Pasyvią poziciją lėmė negalėjimas palikti šeimų ir pasitikėjimas aukštesniąja jėga.
Literatūra
1. Bernick, L., Grinberg, A., Holynaty, L., and Rodgers, M. (2001). Caring for survivors of the Holocaust. The Canadian Nurse, 97, 25–29.
2. Bistritz, Y. (1988). Stability Criterion for Continuous-Time System Polynomials with Uncertain Complex Coefficients. Circuits and Systems. IEEE Transactions on, 35, 442–448.
3. Breiner, S. J. (1996). Children in and outside the concentration camp. The Journal of Psychohistory, 23(4), 415–426.
4. Green, B. L., Wilson, J. P., and Lindy, J. D. (1985). Conceptualizing post-traumatic stress, A psychological framework. In C. Figley (ed.), Trauma and its wake. New York Brunner/Mazel, 53–69.
5. Lurie-Beck, J. K. (2007). The differential impact of Holocaust trauma across three generations. Doctoral dissertation. Queensland University of Technology, 2–60.
6. Shmotkin, D., and Barilan, Y. (2002). Expressions of Holocaust experience and their relationship to mental symptoms and physical morbidity among Holocaust survivor patients. Journal of Behavioral Medicine, 25(2),115–134.
7. Solnit, A., and Kris, M. (1967). Trauma and infantile experiences: a longitudinal perspective. In S. S. Furst (ed.), Psychic Trauma (pp. 175–220). New York: Basic Books.
8. Tas, L. M. (1995). Going into permanent hiding as a way of postponing mourning. The Dutch Annual of Psychoanalysis, 118–125.
9. The New Encyclopedia Britannica, Propodea: Outline of Knowledge and Guide to the Britannica. 15th edition, 2010.
10. Walker, L. E. (2016). The battered woman syndrome. Springer publishing company.
11. Wyatt-Brown, A. M. (2000). Holocaust survival stories: change over time. Journal of Aging and Identity, 5(2), 91–108.
