Mokslas, Istorija ir Kultūra

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms

LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas  Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.

Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.

Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.

Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje  buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.

Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.

Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.

Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR  Teisingumo ministerijoje ir LR  Seime).

Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str.  Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į  kompensaciją.

Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.

Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų.  Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė:  “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16,  211] .

“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].

1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.

  1. Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos

Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].

Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].

Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.

Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320   (83% )  priklausė žydams [4, 147].

               Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?

              Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:

  • Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
  • Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.

Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.

Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.

Elkeso namas Kaune

              Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.

O.Koršunovas spektaklyje primins šiurpią istoriją: „Neįtikėtina, iki kokio žiaurumo žmogus gali prieiti“

O.Koršunovas spektaklyje primins šiurpią istoriją: „Neįtikėtina, iki kokio žiaurumo žmogus gali prieiti“

15min.lt Jurgita Andriejauskaitė

„Europos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice“, – cituodamas vieno politiko žodžius teigia teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Šiomis dienomis jis yra atsidavęs Klaipėdos dramos teatrui, kur statomas spektaklis „Mūsų klasė“. Jis primins šiurpius Holokausto įvykius, o žiūrovą pakvies klaidžioti XX amžiaus istorijos labirintais. O.Koršunovas sako – kada dar, jei ne dabar, reikia kalbėti priešpriešos tema, ypač matant lietuvių požiūrį į pabėgėlius, nors mūsų pačių tautiečiai yra išsibarstę po visą pasaulį?

– Lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paremta istoriniais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabnėje, kur 1941 metais pogromo metu sudeginta 1 600 žydų. Tai sukrečianti, šiurpi, nužmogėjimą atskleidžianti istorija. Kodėl pasirinkote tokio gylio pjesę? – Tai yra labai atsakinga medžiaga, labai atsakingas darbas. T.Słobodzianeko pjesė kalba apie Holokaustą, tai Europoje labai aktuali tema ir visada bus aktuali. Vienas politikas pasakė, kad Europos Sąjungos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice, nes Europos Sąjunga susivienijo ne dėl euro, o po baisios tragedijos, Antrojo pasaulinio karo. Susijungė, kad tokia tragedija nepasikartotų. Ekonominė jungtis yra tik antroje vietoje. Lietuvai tai ypač yra aktualu.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams

Minint Terezino deklaracijos dešimtmetį, Vilniuje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams. Joje apžvelgta įvairių Europos šalių patirtis, grąžinant Holokausto metu užgrobtą žydų turtą. Buvo proga pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, išklausyti pranešimus su giliomis istorijos įžvalgomis, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Restitucijos pastangų apžvalgą pateikė Amerikos žydų komiteto (AJC) tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Baker, kuris gerai žino Lietuvos žydų turto restitucijos reikalus, nes pats dalyvavo priimant sprendimus, kai 2011 metais Lietuvos valstybė po kelerius metus trukusių svarstymų, išmokėjo per 37 milijonus eurų, remdama žydų bendruomeninį gyvenimą. Tuomet buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta per 37 milijonus eurų.

A.Baker pristatė JAV pavyzdžius, kaip Amerikos žydams atstovavę advokatai pateikė grupinius ieškinius dėl turto. Prancūzija ir Austrija turto klausimą išsprendė. Austrija išmokėjo kompensacijas pagal buvusį turtą iki Antrojo pasaulinio karo. Prancūzija pripažino savo atsakomybę dėl pagrobto turto ir taip pat išmokėjo kompensacijas.

Žydų turtas skirstomas į bendruomeninį, privatų ir likusį be paveldėtojų. Kiekviena šalis siekė savo tikslų. ,,Dauguma Europos šalių, kur žydai patyrė Holokaustą,  po Berlyno sienos griuvimo norėjo tapti ES ir NATO narėmis, todėl reikėjo įvertinti savo istoriją, tai buvo sprendžiama su JAV pagalba“, – prisiminė A.Baker. Tuomet žydų turto grąžinimo reikalai Lietuvoje pajudėjo sparčiau.

Tačiau, pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, privačios nuosavybės klausimas vis dar nėra sprendžiamas. Lietuvos žydai, apsigyvenę kitose šalyse, negalėjo susigrąžinti turto, nes restitucijos laikotarpiu jie neturėjo teisės įgyti Lietuvos pilietybės.

Konferencijoje dalyvavę Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos žydų bendruomenių vadovai pasakojo apie turto grąžinimo realijas problemas ir neįvykdytus vyriausybių pažadus, bylų vilkinimą jų šalyse bei perspektyvą kurti naujus įstatymus dėl turto grąžinimo procedūrų.

Iš pasisakymų peršasi išvada,- kuo daugiau šalyje yra  demokratijos, tuo mažiau problemų kyla dėl restitucijos ir teisingumo nukentėjusiems nuo nacių režimo žydams.

Šiuo metu Lietuvos žydai laukia Vyriausybės nuomonės ir sprendimo, aiškumo, kokia suma yra grąžintina ir kiek žmonių turi teisę į vienokią ar kitokią nuosavybę.

2009 metais 47 valstybės Prahoje pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų.

Gruodžio 2d. vykusioje konferencijoje pasidalinta patirtimi apie kliūtis, su kuriomis susidūrė dauguma Europos žydų bendruomenių, bandydamos susigrąžinti prarastą nuosavybę. Patirtys panašios, iš jų galima pasimokyti, todėl visi dalyviai sutiko, kad Terezino deklaracijos 10-mečiui skirtas susitikimas paskatino nenuleisti rankų, o žydų turto restitucijos klausimo svarstymą žadama pratęsti Europos žydų kongrese, kuris planuojamas 2020 m. vasarą Vilniuje. ,,Galbūt vertėtų koordinuoti įstatymo dėl restitucijos kūrimą“, – svarstė F. Kukliansky.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy žydų nuosavybės klausimą vadina labai sudėtingu, tačiau jau atėjo laikas teisingumui ir šį klausimą laikas spręsti. ,,Lietuvoje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, kuri buvo žiauriai sunaikinta. Visoje šalyje liko jų namai, gamyklos, žemė, miškai. Dabar ne 1941 metai, po Holokausto praėjo 78 metai. Gyvename kitoje realybėje, t tikslas siekti teisingumo yra labai svarbus. Teisingumas gali būti ir simbolinis. Dabar žydų bendruomenė gyvena iš restitucijos pinigų, kuriuos administruoja Geros valios fondas. Šie pinigai skirti žydų bendruomenei remti. Turto grąžinimo neišvengti.Terezino deklaracijoje yra išdėstyti principai kaip grąžinti privatų turtą. Tai ne tik galimybė įtvirtinti teisingumą, tai politinis moralinis klausimas. Centrinė ir Rytų Europa dar neatstatė teisingumo. Kalbamės su Lietuvos institucijomis atvira širdimi”- Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy.

www.lzb.lt tinklapyje bus rašoma apie konferencijoje skaitytus pranešimus.

Lietuvos žydų (litvakų bendruomenėje trilerio ,,Gaono kodas” pristatymas

Lietuvos žydų (litvakų bendruomenėje trilerio ,,Gaono kodas” pristatymas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje pristatyta žurnalisto Ryčio Sabo knyga „Gaono kodas“. Pristatyme dalyvavo autorius  Rytis Sabas, pristatymą moderavo garsus žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka, dalyvavo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, bendruomenės nariai, nemažai žurnalistų, gausiai susirinkusi  publiką vos tilpo į Jašos Heifetzo salę.

Pateikiame Olgos Ugriumovos pokalbį su Ryčiu Sabu ir Rimvydu Valatka.

– Daugumai žydų Vilniaus Gaono vardas yra šventas. Ne kiekvienas „ješive bocheris” (ješivos studentas) ne kiekvienas rabinas turės drąsos kalbėti ir rašyti apie Gaoną, nes tam reikia gilių žinių. Mano aplinkoje yra žmonių, kurie tardami Gaono vardą, atsistoja. Jūs pavadinote savo knygą „Gaono kodas“…

– Šią knygą parašė lietuvis žmonėms, nežinantiems, kas yra Gaonas. Aš neturiu nieko bendra su judaizmu. Aš esu lietuvis. Ši knyga yra mano žvilgsnis į istoriją, per nuotykių detektyvą. Norėjau parodyti žydų istoriją Lietuvoje paprasčiausiu būdu: per trilerį, per detektyvo istoriją.

– Ryti, kodėl susidomėjote Lietuvos žydų istorija? Duoklė madai?

– Šią knygą sumaniau prieš penkerius metus. Tada tokios mados nebuvo. Aš pats esu iš Vilniaus, augau buvusio Didžiojo geto teritorijoje. Miesto gatvėje mačiau jidiš užrašus, gyvenau Šv. Stepono gatvėje. Visada domėjausi šia istorija, nusprendžiau ją pristatyti kitiems.

– Rimvydai, jūs pristatote R. Sabo knygą Lietuvos žydų bendruomenėje, parašėte šios knygos recenziją

– Sakyčiau, kad parašiau savo įspūdį apie šią knygą. Kadangi esu žmogus rašantis, jautriai priimu tekstus, kurie man patinka. Man patinka tekstai, kurių autoriai greitai rašo, greitai mąsto ir moka pasakoti istorijas. Rytis Sabas yra nuostabus pasakotojas, jis mane nustebino. Pasakojimas yra pagrindinis dalykas. Gebėjimas pasakoti – tai talentas. Rytis Sabas labai gerai pasirengė knygos rašymui. Jis  pasinėrė į šią istoriją – litvakų istoriją nuo XVIII amžiaus iki šių dienų.

Ši istorija pateikta žmogui ne per mokslą, o per žmogaus įvaizdį: Želva yra mažas miestelis dabar ir kadaise, toks mažas, bet kokie žmonės kilo iš šio miestelio ?! Brazilijos milijardierius, chemikas, Nobelio  premijos laureatas Klugas, garsūs žurnalistai, rašytojai ir kt. Ši istorija perteikiama per dviejų pagrindinių veikėjų istoriją. Kai pradedi skaityti, neįmanoma atsitraukti.

– Ryti, dirbdamas prie knygos, atradote ką nors naujo? Ar pasikeitė požiūris į Lietuvos žydų istoriją, į litvakus?

– Pats sau atradau daugybę faktų, labai daug, tiesiog kažkoks kosmosas! Lietuvos žydų istorija yra mūsų istorija. Keista, kaip aš galėjau nežinoti. Kalbant apie požiūrį … Aš visada maniau ir dabar manau, kad visi, kas  gyvena Lietuvoje: rusai, žydai, lenkai, baltarusiai ir kt. yra mūsų bendrapiliečiai, jie mūsų žmonės. Jūs gyvenate šioje šalyje, esate šios šalies piliečiai, gyvenate pagal šios šalies įstatymus, esate mano broliai.

– Ryti, ar yra daug žmonių, kurie galvoja kaip Jūs?

– Manau, kad po šios knygos bus daugiau. Tikiuosi.

– Jūsų knyga „Gaono kodas“ buvo išleista Gaono metų išvakarėse. Ar tai nutiko atsitiktinai?

– Ne, aš prie to dirbau.

– Ar turite planų išversti knygą į kitas kalbas?

– Taip, žinoma. Mes planuojame versti į rusų, anglų, lenkų ir latvių kalbas.

– Rimvydai, kokia Jūsų nuomonė, ar ši knyga gali pakeisti požiūrį į žydų istoriją, į žydus?

– Labai sunkus klausimas. Kadangi esu minimalistas, galiu atsakyti taip: paprastai mąstantys, rašantys žmonės daro tai, kas yra jų galioje. Likusi dalis priklauso skaitytojui. Prieš karą kiekvienas lietuvis žinojo, bendravo, gyveno šalia žydų. Dabar žydų beveik nėra. Paradoksas, kad didžiausi antisemitai yra tie, kurie niekada nematė žydo. Jei paklaustume žmonių gatvėje, pavyzdžiui, apie Grigorijų Kanovičių. Kiek žmonių atsakys teigiamai? Bet tai yra vienas geriausių rašytojų Lietuvoje! Manau, kad tokie lengvai skaitomi romanai paskatins skaitytojus daugiau sužinoti apie litvakus. Turime daug nuostabių knygų apie litvakus, žydų istoriją: A. Eidinto, S. Atamuko knygas ir kt. Jei Ryčio Sabo romanas „Gaono kodas“ žmonėms padės rasti kelią į biblioteką ieškoti kitos ir dar kitos knygos, tai bus nuostabu.

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

2019-11-29

Pranešimas spaudai (papildytas)

Regioninė konsultacija apie Holokausto laikotarpio turto restituciją

Vilniuje kitą savaitę vyks regioninė konsultacija apie Holokausto aukų turto restituciją. Bus apžvelgta Europos šalių patirtis grąžinant turtą, žymūs istorikai pateiks savo tyrimus, kas vyko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Konferencija skirta pažymėti Terezino deklaracijos dešimtmetį. 2009 metais 47 valstybės, tarp jų ir Lietuva, Prahoje pasirašė minėtą dokumentą ir paskelbė veiklų programą, nukreiptą į pagalbos užtikrinimą, žalos atlyginimą ir nacių aukų atminimo įamžinimą. Svarbu paminėti, kad pasirašiusios šalys pabrėžė bendruomeninio ir privataus nekilnojamojo turto restitucijos užtikrinimo svarbą.

„Pažymint bendruomeninės ir individualios nuosavybės, kuri priklausė Holokausto (Šoa) ir kitoms nacių persekiojimo aukoms, grąžinimo svarbą, dalyvaujančios šalys ragina, kad visos pastangos turėtų būti dedamos ištaisyti neteisėto turto užgrobimo pasekmes, tokias kaip konfiskacijos, priverstinis pardavimas, kas iš tikrųjų buvo dalies tų nekaltų pavienių žmonių ir grupių persekiojimas, kurių dauguma mirė be palikuonių“, – sakoma Terezino deklaracijoje.

Pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkės Fainos Kukliansky, prieš dešimtmetį Bendruomenė sveikino Lietuvos sprendimą pasirašyti minėtą dokumentą. „Dabar galime pasakyti: visų pastangų progresas yra reikšmingas, bet dažniausiai – dalinis“, – sakė F. Kukliansky.

Pabrėžusi, kad 2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metais, LŽB pirmininkė akcentavo, jog tai yra puiki proga pažymėti sėkmes bei identifikuoti gerąsias praktikas, taip pat atkreipti dėmesį į klausimus, kuriuos reikia spręsti.

Kartu F. Kukliansky pasidžiaugė, kad renginys taps puikia platforma susipažinti su kitų šalių patirtimi, pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.

Pirmadienį, gruodžio 2 dieną Vilniuje vyksiančioje konferencijoje dalyvaus garsūs diplomatai ir mokslininkai, tarp kurių tarptautinės teisės specialistas Dirk Roland Haupt (Lundo universitetas), prof. Joachim Tauber (Hamburgo universitetas), dr. Christoph Dieckmann (Berno universitetas), rabinas Andrew Baker (Amerikos žydų komitetas). Taip pat Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Ukrainos, Moldovos žydų bendruomenių lyderiai, JAV ir Izraelio tarptautinių žydų organizacijų atstovai, Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai, Lietuvos žydų paveldo fondo ir Geros valios fondo valdybos nariai.

Konferenciją rengia Geros valios fondas Lietuvoje, kuris administruoja žydų bendruomeninės restitucijos lėšas.

Renginys yra atviras žiniasklaidai, tačiau būtina registracija žemiau nurodytais kontaktais. Renginio pradžia 10 val. Konferencija vyks Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Pylimo g. 4.

Kontaktas:

Indrė Rutkauskaitė

Tel.: +37068413902

El. paštas: info@gvf.lt

 

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Gediminaičių stulpai – Lietuvos valstybės ženklas

Autorė Faina Kukliansky

Prieš ~700 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas šiuo ženklu pažymėtais laiškais pakvietė žydus atvykti į Lietuvą ir prisidėti prie valstybės kūrimo.

Visus tuos amžius žydai litvakai, jausdamiesi LDK piliečiais, savo prakaitu ir talentu kūrė ir tobulino Lietuvos valstybę kartu su lietuviais ir kitomis čia gyvenusiomis tautomis.

1919-1920 metais žydai, Lietuvos Nepriklausomybės atvadavimo sąjungos nariai, su šiuo ženklu kilo į kovą už savo tėvynės laisvę ir nevienas jų žuvo po lietuviškai-žydiška kovine vėliava, papuošta Gediminaičių stulpais.

       

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATVADAVIMO SĄJUNGOS ŽENKLAS

Po ilgų okupacijos dešimtmečių, 1991 m. Lietuvai vėl atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvos žydai vėl aktyviai prisidėjo prie valstybės gerovės kūrimo bei šalies vardo pasaulyje garsinimo.

Tai, kad naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje yra atskirų marginalų vykdomų pronacistinių recidyvų, kurių metu pavieniai asmenys ar apgailėtinos grupelės savo nykias ekstremistines ideologijas bando padailinti prisisegdami Lietuvos valstybinės simbolikos ženklus, niekaip negali paneigti 700 metų gyvuojančio Gediminaičių stulpų ženklo istorinės prasmės ir vertės – tos valstybės identiteto dalies, kuri apima ir šioje žemėje šimtmečius gyvenusius Lietuvos žydus.

Tai, kad nužmogėjęs baltaraištis 1941 birželį, eidamas žudyti žydų, ant raiščio vietoj svastikos paišydavo Gediminaičių stulpus – tik dar kartą patvirtina, kad šis ženklas tiksliai ir pilnai nusako žydų istoriją ir likimą Lietuvoje: garbingas Lietuvos valstybės simbolis, kurio antspaudu prieš 700 metų žydai buvo Valdovo pakviesti, prieš 75 metus – niekšiškai prisidengiant tuo pačiu ženklu – 95 % Lietuvos žydų buvo išžudyti.
Koks taiklesnis simbolis šią Lietuvos žydų istoriją galėtų savyje sutalpinti?
Gediminaičių stulpai yra ženklas liudininkas, bet ne kaltinamasis.

Šiandien, kaip ir prieš 700 metų, Gediminaičių stulpai yra demokratinės Lietuvos valstybės heraldikos dalis, ne mažiau svarbi už Vytį ar trispalvę. Šiandieninė Lietuva yra ES, NATO ir daugybės kitų pripažintų tarptautinių organizacijų narė, ir niekas nedrįstų teigti, kad Lietuva yra nacistinio rėžimo valstybė.

Bet koks neatsakingas ir piktybiškas melo skleidimas už Lietuvos ribų ar šalies viduje, kad Lietuvos valstybinis ženklas – Gediminaičių stulpai, atsieit, prilygsta „nacistinei simbolikai“ (vien dėl atskirų aukščiau paminėtų purvinos reputacijos asmenų, naudojusių Valstybės ženklą savo kėslams pridengti) daro žalą ne tik Lietuvos valstybės įvaizdžiui pasaulyje, ne tik kursto tautų nesantaiką Lietuvoje, sukuria nereikalingas rizikas Lietuvoje gyvenantiems žydams, bet ir kelia susipriešinimą Lietuvos žydų tarpe.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė griežtai atsiriboja nuo visų panašių pareiškimų, tendencingai ir nepagrįstai neigiamai interpretuojančių 2017 metais įteisintą Litvako ženklą (patvirtintą teisingumo ministro parašu), kuriame apjungti du svarbiausi Lietuvos žydus identifikuojantys simboliai – Menora ir Lietuvos  valstybė.
LITVAKO ŽENKLAS

Lietuvos žydus identifikuojantis ženklas, turintis tokią talpią, žydų istoriją Lietuvoje nusakančią prasmę, yra panaudotas ir Lietuvos banko išleidžiamoje proginėje monetoje, skirtoje Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Monetos projekto autoriai: Viktorija Sideraitė-Alon, Jūratė Juozėnienė, Albinas Šimanauskas. Dėkojame kūrėjams!

Nominalas 10 eurų Metalas sidabras Ag 925 Masė (svoris) 23,30 g
Monetos paviršiaus kokybė „proof“

 

Lietuva išleidžia   pirmąją euro monetą su hebrajišku užrašu.

Jewish World

Monetos bus išleistos „Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos“ metų garbei; kritikai teigia, kad Menoros simbolis ant monetos averso yra naudojamas kraštutinių dešiniųjų neonacių grupuočių šioje Baltijos valstybėje

Lietuvos bankas planuoja išleisti naują kolekcinę 10 eurų monetą, skirtą garsaus XVIII amžiaus žydų išminčiaus, Viliaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gimęs 1720 m. Elijahu Ben Saliamonas Zalmanas, Vilniaus Gaonas buvo žymus žydų išminčius ir svarbiausias Misnagedų dvasinis lyderis, litvakų identiteto kūrėjas. Šis tikėjimas prieštaravo chasidų judėjimui Rytų Europoje.

Komentuodamas Talmudą ir kitus tekstus,Vilniaus Gaonas tapo vienu garsiausių ir įtakingiausių rabiniškojo mokslo veikėju nuo viduramžių laikų.

Monetą numatoma išleisti 2020 m. antrąjį ketvirtį. Tai bus pirmasis kontinentinės valiutos tiražas su užrašu hebrajų kalba.

Monetos averse vaizduojamas Lietuvos žydų (litvakų) simbolis – stilizuota menora, atspindinti bendruomenės tapatumą su nuo XIV amžiaus gyvenusiais piliečiais, kai tuo metu valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni-Levy gyrė šį Lietuvos monetų kalyklos gestą.

„Tai labai graži duoklė Lietuvos vyriausybės vardu šlovingam Vilniaus žydų paveldui, 300-osioms Gaono gimimo metinėms“, – sakė A. Avni-Levy.

Lasario Segallo paroda Tolerancijos centre

Lasario Segallo paroda Tolerancijos centre

Nuo lapkričio 28 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) veiks paroda „Brazilijos modernistas iš Vilniaus: Lasario Segallo sugrįžimas“. Lankytojai turės išskirtinę galimybę pamatyti net 57 vieno žymiausių Brazilijos modernistų – gyvenimo kelią Vilniuje pradėjusio Lasario Segallo (1889-1957) kūrinius, atskraidintus iš San Paule veikiančio jo muziejaus. Parodoje bus eksponuojami dailininko tapybos, akvarelės, grafikos kūriniai ir skulptūros. Simboliškai sugrąžinant Segallo kūrinius į gimtinę bus minimos ir 130-osios dailininko gimimo metinės.

Parodos atidarymo proga kviečiame dalyvauti ekskursijose po parodą, kurias ves Lasario Segallo muziejaus San Paule direktorius Giancarlo Hannud. Ekskursijos vyks anglų kalba:
Lapkričio 28 d.
 12 val. 30 min. ir 16 val. 30 min.
Lapkričio 29 d.
 11 val. ir 14 val. 30 min.
Dalyvavimui ekskursijose būtina registracija el. paštu komunikacija@jmuseum.lt
Kaina suaugusiems – 4,00 €, moksleiviams, studentams, senjorams – 2,00 €.

Paroda, skirta 30-osioms Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus atkūrimo metinėms ir atidaroma 2020-ųjų, paskelbtų Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, išvakarėse, veiks iki 2020 m. kovo 1 d.

Pasaulinis Šabas – ypatinga šventė Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Pasaulinis Šabas – ypatinga šventė Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Penktadienį, lapkričio 16d. prie Šabo stalo susėdo milijonai žydų visame pasaulyje, visuose kontinentuose!

Pasaulinis Šabo projektas tai žydų vienybės ir džiaugsmo šventė! Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė  tą vakarą į Vilniaus Choralinę Sinagogą šventinei vakarienei.

 

Štai kuriose valstybėse vyko Pasaulinis Šabas.

Shabbat Shalom,

to participants in 106 countries…

Afghanistan, Antigua and Barbuda, Argentina, Aruba, Australia, Austria, Bahamas, Belarus, Belgium, Bolivia, Brazil, Bulgaria, Cambodia, Canada, Chile, China, Colombia, Croatia, Cuba, Curaçao, Cyprus, Czech Republic, Denmark, Dominican Republic, Ecuador, Egypt, El Salvador, England, Estonia, Fiji, Finland, France, French Guiana, Georgia, Germany, Ghana, Gibraltar, Greece, Haiti, Honduras, Hungary, India, Iraq, Ireland, Israel, Italy, Jamaica, Japan, Kazakhstan, Kenya, Latvia, Lithuania, Luxembourg, Malaysia, Mauritius, Mexico, Moldova, Montenegro, Morocco, Mozambique, Myanmar, Namibia, Netherlands, New Zealand, Nicaragua, Nigeria, Norway, Pakistan, Panama, Papua New Guinea, Paraguay, Peru, Philippines, Pitcairn Islands, Poland, Portugal, Puerto Rico, Romania, Russia, Rwanda, Saint Barthélemy, Scotland, Serbia, Singapore, Slovakia, South Africa, Spain, Sweden, Switzerland, Taiwan, Tanzania, Thailand, Trinidad and Tobago, Turkey, Uganda, Ukraine, United Arab Emirates, United States, Uruguay, Uzbekistan, Venezuela, Vietnam, Wales, Zambia, Zimbabwe,

and as of yesterday, Oman!

That’s what we call jumping together.

Rabinas Warren Goldštein iš Pietų Afrikos atsiuntė šilčiausius linkėjimus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei ir sveikino šiais metais vėl prisijungus prie pasaulinio Šabo šventimo nuo sutemų iki aušros!

Vilniaus Choralinė sinagoga šventei gražiai pasiruošė. Čia pateikiamos nuotraukos fotografuota iki Šabo pradžios.

 

Koncertas „Gyvenimo spalvos“ – kompozitoriui Anatolijui Šenderovui atminti

Koncertas „Gyvenimo spalvos“ – kompozitoriui Anatolijui Šenderovui atminti

Arkadijaus Gotesmano organizuotas koncertas skirtas kompozitoriui Anatolijui Šenderovui – “Gyvenimo spalvos“, vyko J.Heifetzo salėje lapkričio 14 d. Koncertas – prisiminti Nacionalinės premijos laureatą, vieną ryškiausių šių laikų lietuvių ir litvakų kompozitorių Anatolijų Šenderovą, kurio vieną paskutiniųjų gyvenimo kūrinių „…after Chagall“ įkvėpė  Marko Šagalo (Marc Chagall) paveikslai.

Prieš koncertą LŽB pirmininkė Faina Kukliansky  pagerbė šviesios atminties kompozitoriaus A. Šenderovo atminimą, padėkojo jo dukrai Žanetai, atvykusiai dalyvauti tėvui skirtame koncerte, klausantis jo sukurtų kūrinių.

Artimas A. Šenderovo draugas bei bendražygis Arkadijus Gotesmanas, žinomas džiazo ir perkusijos meistras, pedagogas, puoselėjantis improvizaciją, buvo pasveikintas su 60-mečiu. Jis padėkojo visiems ir ypač Mašai Grodnikienei už idėją 2009m. Lietuvoje surengti Klezmerių festivalį. Jis buvo surengtas įspūdingai ir iki šiol tradiciškai rengiamas.

Leonidas Melnikas – habil. dr. profesorius pianistas, vargonininkas, muzikologas, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Senato pirmininkas kalbėjo, kad jis ir jo kolegos yra ,,įpratę kartoti sąvoką „Gyvenimo kelias“, siejant ją su kompozitoriaus vaikyste, branda, po to vėlyvuoju laikotarpiu, bet tai ribotas požiūris į kūrybą, nes  jis mums paliko tai, kas buvo jo gyvenimo esmė – savo muziką. Tą muziką dabar įgarsina kiekviena atlikėjų karta, kiekvienas atlikėjas įgarsina vis kitaip, todėl ta muzika išlieka visada jauna kaip ir kompozitorius, savo dvasia – visada jaunas.

Kompozitorius, kurdamas sąmoningai išgirsta tai, kas skambės gerai nuo kitos dienos, skambės dėl to, kad atlikėjas, paėmęs natas, jas studijuoja, tose natose įžvelgia kaip kūrinys turi skambėti. Nuo atlikėjo priklauso labai daug, nes jis įgarsina tai, kas yra užrašyta, bet dar neskamba. Štai A.Gotesmanas, kurio jubiliejų pažymime, tai puikiai padarė“. Pasak L. Melniko, mes įpratome prie tokios muzikos, nes ją išgirdo A.Gotesmanas, A. Šenderovo muzika be šio atlikimo būtų kitokia.

Ekskursas į Anatolijaus Šenderovo gyvenimą tęsėsi istorija, susijusia su dailininko Marko Šagalo tema, ją pristatė Alytaus radijo korespondentė Eglė Malinauskienė..

,,1942-ieji. iš Vitebsko į Alytų pervežami Vitebsko žydai… Alytaus gete jie atlieka priverstinius darbus… Viktoras Voronovas – žymus pasaulyje ir Lietuvoje muzikas bei tapytojas, Elektrėnų džiazo festivalio sumanytojas su savo mama Klaudija Gukova buvo tarp Vitebsko žydų. Pabėgusius iš Alytaus geto, suteikdamas vilties gyventi, juos paslėpė ir davė darbo Punios ūkininkas Vitunskis. Tai žmogus, kurio vardas ir pavardė ateityje galbūt bus išdidžiai įrašyti kaip Pasaulio Tautų teisuolio.

Prieš Alytų, vėliau į Punią, Klaudija Gukova dirbo Marko Šagalo namuose Vitebske ir bičiuliavosi su Šagalo šeima. Tad nenuostabu, kad Viktoro Voronovo, garsaus menininko, likimą greičiausiai ir lėmė ši draugystė bei mamos pasakojimai. Jų buvo daug… Apie šią ypatingą, spalvingą, liūdną ir įdomią asmenybę, sužinotume daugiau, jeigu įsimintume Lietuvos archyvo fonde numerį R-1436. Ten slypi šių žmonių istorijos“.

Koncerte skambėjo A.Šenderovo kūrinys  “…after Chagall”: muzika klarnetui, styginių kvartetui ir perkusijai, kurią atliko ,,Chordos“ kvartetas su Petru Vyšniausku ir Arkadijumi Gotesmanu. Jau vien kūrinio pavadinimas reiškia tam tikrą muzikinį simbolizmą. Šenderovas mėgo mušamuosius, ritmines ir spalvines jų galimybes. Pati tematika priartino kompozitorių prie klezmerių stilistikos, žydiškos romantizuotos, gailios melodikos, kuri suteikia daug galimybių individualiai atlikėjų ekspresijai.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė dr. Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk, surengusi ne vieną renginį, skirtą A. Šenderovui ir jo kūrybai, kalbėjo, kad apie šį kompozitorių, jo muziką ir improvizacijas, prisiminė kaip jis ,,perdirbdavo“ savo kūrinius, siekdamas geriausio rezultato, -akimirkos grožio.

Kūrinį „…after Chagall“  įkvėpė pirmoji  A.Šenerovo kelionė į Izraelį 1989m. Pasak K. Rupeikaitės, tas visizitas labai daug pakeitė jo gyvenime ir kūryboje. ,,Po tos kelionės jis atsivėrė žydiškųjų šaknų paieškai ir kaip pats sakė,- kelionė pakeitė jo mąstymą ir pasaulėvoką. M.Šagalo paveikslai jį paveikė, bet jo sukurtas kūrinys ,,…after Chagall“ pasirodė tik po 30 metų. Menininkai būna labai jautrūs įvairioms patirtims, net negali įsivaizduoti, kada viena ar kita inspiracija išsiverš į paviršių, pavirs kūriniu. Žydiškos spalvos, klezmerių muzika – labai subtiliai delikačiai pateikiamas nutolęs nuo mūsų litvakų pasaulis, kurio niekada daugiau nebebus. Tai tikrai kūrinys apie spalvas. Klarneto muzika pereina į aukščiausią registrą, kulminacijoje klarnetas skamba kaip šofaras (avino rago) skambesys. Šitame kūrinyje yra daug paslėptų prasmių. Kūrinyje gausu simbolių, visiškai kitoks styginių kvarteto skambesys su Arkadijumi Gotesmanu. Pats kompozitorius A.Šenderovas vertino A. Gotesmaną kaip atmosferos su mušamaisiais kūrėją“.

Ir nors taip neseniai mes atsisveikinome su šiuo iškiliu žmogumi, Jo kurta muzika skamba visame pasaulyje, atminimo vakare taip pat skambėjo ypatinga muzika, pilna jausmų ir gyvybės, kuri papildo žmogaus sąmonę ir širdį. Klausantis šio kūrinio, žinant žydų istoriją, suvoki ir jauti, ką norėjo išreikšti kompozitorius A. Šenderovas.

Žydų vienybės ir džiaugsmo Šabatas

Žydų vienybės ir džiaugsmo Šabatas

Šiandiena prie Šabato stalo susės milijonai žydų visame pasaulyje, visuose kontinentuose! Pasaulinis Šabo projektas tai žydų vienybės ir džiaugsmo šventė! Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia šį vakarą į Vilniaus Choralinę Sinagogą šventinei vakariene nuo 16:00 val.

Rabinas Warren Goldštein iš Pietų Afrikos siunčia šilčiausius linkėjimus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei ir sveikina šiais metais vėl prisijungus prie pasaulinio Šabo šventimo nuo sutemų iki aušros!

Sužinokite daugiau apie 7 žingsnius, kaip pasiruošti šventei. http://bit.ly/2rMfP54

Renginiai šalia Jūsų: https://www.theshabbosproject.org/en/find-events 

#ShabbosProject2019

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą

Kviečiame į nuotykinio romano „Gaono kodas“ pristatymą lapkričio 20 d. 18 val. Šis romanas – lietuvio noras parodyti litvakų reikšmę ne tik Lietuvos, tačiau ir viso pasaulio istorijoje. Patrauklia visuomenei forma pateikta daugybė tikrų istorinių faktų apie Vilniaus, Želvos ir Ukmergės žydų bendruomenes, apie jų nuopelnus mokslui ir istorijai.

Apie knygą ir ją įkvėpusius faktus pasakos romano autorius Rytis Sabas ir žinomas Lietuvos istorikas bei publicistas Rimvydas Valatka.

Rytis Sabas – vilnietis žurnalistas, Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys, besidomintis istorija. Daug keliavęs, su įvairiomis misijomis lankęsis Bosnijoje, Kosove, Afganistane ir Irake.

Ši knyga – trileris, apimantis daugybę istorinių faktų ir šiek tiek fikcijos. Šia knyga siekiama parodyti ne Gaono didybę ir įtaką, tačiau daugiau atkreipti dėmesį litvakų istoriją, jų paveldą. Žvelgiama šiek tiek iš šalies – galbūt skaitytojo, nedaug žinančio apie Lietuvos žydus, akimis. Dauguma faktų šioje knygoje yra tikri, užfiksuoti istorijos šaltiniuose.

Trilerio formą pasirinkta, kad apie tą bendruomenę, kuri tiek amžių gyveno Lietuvoje puikiai sutardama su kitomis tautomis ir kuri buvo beveik sunaikinta per Holokaustą, apie jos žmones, istoriją, sukurtus stebuklus sužinotų ir visame pasaulyje paliktus pėdsakus kiek galima daugiau žmonių.

Kviečiame į koncertą Anatolijui Šenderovui atminti

Kviečiame į koncertą Anatolijui Šenderovui atminti

Arkadijaus Gotesmano organizuojamas koncertas kompozitoriui Anatolijui Šenderovui atminti “GYVENIMO SPALVOS”  LŽB J.Heifetzo salėje Lapkričio 14 d.

Prisiminkime kompozitorių Anatolijų Šenderovą, iškeliavusį Anapilin šių metų kovo mėnesį. Jį pažinoję sako, kad jis buvo nepaprastai draugiškas, atviras, linksmas. Bičiuliai puikiai prisimena šiuos charakterio bruožus. O koks jo, muziko braižas?  Vieno motyvo gana, kad pasakytum, kas yra muzikos autorius, niekada nepamiršęs savo tautos šaknų. Drąsiai iš jų sėmęsis stiprybės, savitumo. Tai – apie kompozitorių Anatolijų Šenderovą kurio kūryboje labai svarbios žydų likimo, Vilniaus geto, žydų bendruomenės temos. Jis yra sukūręs muziką Gintaro Varno spektakliui „Getas“, už šį kūrinį kompozitorius nominuotas 2018 m.  „Auksiniam scenos kryžiui“. A. Šenderovo kurtas „Sulamitos giesmes“ yra atlikusi dainininkė Judita Leitaitė.

Koncerte bus atliekamas A.Šenderovo kūrinys  “…after Chagall”. Muzika klarnetui, styginių kvartetui ir perkusijai. Jau vien pavadinimas reiškią tam tikrą muzikinį simbolizmą. Šenderovas mėgo mušamuosius, ritmines ir spalvines jų galimybes. Pati tematika priartino kompozitorių prie klezmerių stilistikos, žydiškos romantizuotos, gailios melodikos, kuri suteikia daug galimybių individualiai atlikėjų ekspresijai.

Taip pat koncerte skambės A.Šenderovo jaunystėje sukurtos muzikinės pasakos pagal poeto Sigito Gedos žodžius.

Koncertą ves Eglė Malinauskienė, Alytaus radijo laidų vedėja.

Anatolijus Šenderovas – vienas žymiausių šių laikų Lietuvos kompozitorių, žinomas  pasaulyje. 1996 metais jis apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu (Riterio kryžiumi), 2006 metais – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (Karininko kryžiumi). 1997 metų Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas. Kompozitorius yra kelių tarptautinių konkursų laureatas: 1993 metais už kūrinį „Der tiefe Brunnen…“ apdovanotas II premija tarptautiniame konkurse Prahoje. 1994 metais už kūrinį „M. K. Čiurlionio eskizai“ – garbės diplomu tarptautiniame Witoldo Lutosławskio kompozicijos konkurse Kilyje (Švedija), 2002 metais už koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui „Concerto in Do“ – Europos kompozitoriaus premija „young.euro.classic“ festivalyje Berlyne.

2005 metais Anatolijus Šenderovas laimėjo prizą už geriausią sceninį kūrinį (baletą „Dezdemona“) Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse. 2012 m. tarp šio paties konkurso laureatų taip pat pateko jo Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui Nr. 3. 2008 m. kompozitorius pelnė Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) apdovanojimą.

 

 

 

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Fotofaktai: tarpukario savaitraštis “Verslas” gausiai “tręšė” dirvą 1941 m. įvykiams

Pinchos Fridberg, Polina Pailis

Šūkis „Lietuva Lietuviams“

 Toks šūkis atsirado ne šiandien ir ne vakar. Matome jį nuotraukoje, kuriai jau daugiau nei 80 metų! Ir patalpintas jis buvo ne kokiame nors provincijos laikraštėlyje, o žinomo savaitraščio „Verslas“ (1938/07/07) pirmajame puslapyje (Leidėjas: Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, 1932-1940), Kaunas.

Norėtume atkreipti dėmesį į vieną svarbu faktą: plakatus su neapykanta kitataučiams nešė tikintis jaunimas. Juk “Pavasarininkai”– tai Lietuvių katalikų jaunimo federacijos nariai, kurių 1940 m. buvo apie 100 000.

93 įžanginiai žodžiai

Viskas prasidėjo nuo ketinimo parašyti straipsnį „Žydų gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų Lietuvos spaudos puslapiuose”. Informacijos šaltiniai prieinami kiekvienam: užeik į Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svetainę, įrašyk į paieškos langą laikraščio pavadinimą, pasirink metus, mėnesį, dieną ir … skaityk. Darbas nėra sunkus, tačiau reikalaujantis daug kantrybės ir atidumo.

Straipsnių „apie žydų gyvenimą“ paieška Lietuvos spaudoje netikėtai atvedė mus prie šokiruojančiu publikacijų, negalėjome praeiti pro šalį, viską perskaitėme. Paaiškėjo, kad savaitraštis „Verslas“ gausiai „tręšė“ dirvą 1941 m. birželio įvykiams, kai žydus pradėjo žudyti jau pirmąją karo dieną.

Dar prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą.

 Paprastas fašizmas

 Pažvelk, skaitytojau, į 1939 m. sausio 20 d. savaitraščio „Verslas“ pirmojo puslapio fragmento nuotrauką (atkreipk dėmesį: iki vokiečių izengimo į Lietuvą buvo dar pustreciu metų!)

Matome  dviejų  straipsnių pavadinimus. Kairėje esantis straipsnis – pasirašytas, jo autorius K.Šatraitis, o dešinėje – be parašo, vadinasi, yra redakcinis. Abu liečia žydus.

Pradėsime nuo redakcinio:

Štai keletas citatų (kursyvas priklauso redakcijai, papildomas paryškinimas – mūsų):

“Turime netoli 150.000 žydų, kas sudaro beveik 6% visų gyventojų. Europos sąlygomis, šis santykis per didelis.”

“…Lietuva turi 150.000 žydų, kurių emigracija būtina ir skubi…”

Kad nepavėluotume ir pasaulis nepamanytų, kad pas mus nėra jokios žydų emigracijos problemos. Priešingai, ji labai opi!”

Štai matome, kad likus dar pustrečių metų iki vokiečių įžengimo į Lietuvą, garsus savaitraštis atvirai ragino skubiai atsikratyti 150 tūkstančių savo bendrapiliečių! Ar čia ne fašizmas?

Apžvelkime dabar K. Šatraičio antisemitinį straipsnį. Štai dviejų fragmentų kopijos:

Pasinaudokime mėgstamiausiais konservatorių patriarcho žodeliais „kas gali paneigti, kad…?“. Taigi,  kas gali paneigti, kad K. Šatraičio  straipsnis atspindi ne tik jo asmeninę nuomonę, bet ir jo bendraminčių grupės? Įdomu, koks buvo tos grupės dydis, jei žinomas Lietuvos savaitraštis nepagailėjo centrinės vietos pirmajame puslapyje jos antisemitines filosofijos skleidimui? Ar ne Šatraičio mintis apie “žydų valstybingumą” (“valstybė jiems nėra joks tikslas, o tik priemonė savo asmens bizniui”) ir jų prilyginimas kitataučiams atvėrė kelią 1941 m. birželio įvykiams?

 Tęsiant  temą. Istorijos apie inteligentinį antisemitizmą

Dialogas su skaitytoju-patriotu

Sakyk, mielas skaitytojau-patriote, ar leidinį galima laikyti antisemitiniu, jei jame nėra ne tik žodžio žydelka (kaip garsiajame konservatorių patriarcho eilėraštyje „Labiausiai“), bet nėra net žodžio “žydas” užuominos?

Tyli? O mes prisipažįstame: dar visai neseniai būtume atsakę „ne“.

Prieš tavo akis, skaitytojau, dar vienas radinys – reklaminis skelbimas “Pirkime tik pas šiuos Kauno verslininkus” (“Verslas”, 1938/01/05, p.6)

Iš pirmo žvilgsnio jame surašyti pusantro šimto Kauno bakalėjos, mišrių mėsos, manufaktūrų, galanterijos ir kitų parduotuvių adresai su jų savininkų pavardėmis ir vardais. Ir nieko daugiau.

Girdime pasipiktinusio skaitytojo-patrioto klausimą:

– Kur šioje reklamoje autoriai pamatė bent užuominą apie antisemitizmą? Gal prieš rašydami straipsnį jiems reikėjo užsidėti akinius ?!

Mūsų atsakymas:

– Mes su akiniais, mielas patriote! Būtent todėl ir pamatėme, kad Kauno parduotuvių savininkų sąraše nėra žydiškų vardų ir pavardžių.

– Na ir kas? – klausia skaitytojas-patriotas. – Ar manote, kad žydiškų vardų nebuvimas yra antisemitinio šūkio „Nepirkite iš žydų!“ atitikmuo? O kodėl, pavyzdžiui, jums ne atėjo į galvą, kad galbūt tai parduotuvių, prekiaujančių aukščiausios kokybės prekėmis, sąrašas?

Buvome priblokšti. Savo klausimais skaitytojas-patriotas įvarė mus į kampą: šiame skelbime šūkio „Nepirkite iš žydų!“ tikrai nėra. Bandydami įtikinti savę, kad mūsų virtualus oponentas  teisus, tęsėme minėto savaitraščio peržiūrą. Ir staiga … susidūrėme su labai inteligentišku SKELBIMU („Verslas“, 1939/01/20, p. 2):

Kadangi Skipičiui labai nepatiko “Apžvalgos” teiginys “kad Lietuvos visuomenė palanki žydams”, privalome pateikti informaciją apie leidinį. Štai kaip atrodė pirmo numerio antraštė

ir redakcijos įžanginio straipsnio pradžia

Beveik neabejojame, kad mašinisto A. Skipičio „aistringa meilė“ žydams, “kurie gyvena Lietuvoj…, kalba lietuviškai ir myli lietuvių kalbą ir jųjų kultūrą”,  turėjo pasireikšti jau pirmosiomis karo valandomis. Gali būti, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie jo (Skipičio) „žygdarbius“. Būtinai paieškosim. O paiešką pradėsime nuo „kankinių sienos“ Vilniaus centre.

Ypatingas Lietuvos miestelis

O dabar, skaitytojau, atspėk, koks Lietuvos miestelis 1933 m. buvo vadinamas „ypatingu“? Nežinai? Visai neseniai mes irgi nežinojome. Paaiškėjo, kad tai – Kurtuvėnai (kituose šaltiniuose – Kurtavėnai), esantis už 20 kilometrų nuo Šiaulių. Laikraštis „Diena“ (1933/12/10, p. 9) rubrikoje „Mano daina“, pavadino Kurtuvėnus „ypatingu“ miesteliu nes jame „nėra nei vienos smuklės, nei vieno žydo”:

Būtent dėl ​​žodžių “nė vieno žydo” vadiname Kurtuvėnus „miesteliu“, bet ne „štetlu“.

Atvirai kalbant, laikraščio informacija apie žydų nebuvimą Kurtuvėnuose mus nustebino, ir mes pradėjome „kasti“ internetą. Radome “Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenis”:

Štai 23 puslapio lentelės „Lietuvos gyventojai tautybėmis“ fragmentas:

Kaip matome, 1923 m. Kurtuvėnų miestelis buvo visai ne mažas (daugiau kaip 6 tūkst. gyventojų) ir šimtas žydų jame tebegyveno. Kodėl po 10 metų jie visi paliko miestelį, nustatyti nepavyko. O hipotezių „ant smėlio“ niekada nestatome.

Miestelis, kuriame tautinė sąmonė buvo tokia stipri,

kad apie žydų įsigyvenimą negalėjo būti kalbos

Sutik, mielas skaitytojau, Lietuvos „ypatingo“ miestelio pavadinimo tu nežinojai. Suteikiame tau galimybę pasitaisyti: atspėk, kuriame Lietuvos miestelyje 1938 m. “apie įsigyvenimą žydams negalėjo būti kalbos“? Vėl tyli? Na, tada atsimink: tai – Lekėčiai Šakių apskrityje:

Šaltinis: “Verslas”, 1938/08/12, p. 8

Laimingasis miestelis

Tarp įvairių miestelių buvo Lietuvoje ir laimingasis. Tai Veiveriai Marijampolės apskrityje:

Šaltinis: „Verslas”, 1938/09/8, p. 8

“Verslo” redakcija labai mylėjo žydus

Atkreipk dėmesį, skaitytojau, kad žodžiai labai mylėjo yra be kabučių. Redakcija žydus tikrai labai mylejo. Kaip kitaip galima paaiškinti žodžio „žydas“ vartojimą beveik kiekviename puslapyje?! Geras aritmetikos žinojimas leido mums ne tik žodžiu, bet ir kiekybiškai įvertinti šios meilės laipsnį. Čia yra keletas ryškiausių pavyzdžių iš 1939 m. sausio mėn. “Verslo” numerių:

 P.S. Kai medžiaga jau buvo paruošta publikacijai, radome straipsnį.

Šaltinis:Lietuvos žinios“, 1938/07/11, р. 5

Perskaitę pavadinimą, pagalvojame, kad jame atskleista Kurtuvėnų žydų  dingimo paslaptis. Bet, deja, paaiškėjo, kad kalba eina ne apie Kurtuvėnų miesteli, o apie senąjį štetlą Smilgiai, esantį už 23 km. nuo Panevėžio.

 

P.P.S. Straipsnyje yra mažyčių iliustracijų, kai kurios iš jų turi vos keletą žodžių teksto. Pateikėme jas, nes nuogąstavome įvelti klaidas perspausdinant.

 

Autoriai dėkingi Vladimirui Vachmanui už straipsnio aptarimą.

BUS DAUGIAU

—————————

[1] Žydų skaičius Lietuvoje iki Vilniaus krašto prisijungimo.

Kaunas primena

Kaunas primena

Kiekvienais metais spalio ir lapkričio mėnesių sandūroje Kauno žydų bendruomenė prisimena ir malda pagerbia Holokausto aukas, kurių gyvybės buvo atimtos Didžiosios akcijos Kauno gete ir Kauno tvirtovės VII forto žudynėse. Kaskart, Kauno žydų bendruomenės pirmininkui Gercui Žakui, minėjimuose dažnai dalyvaujančiam istorijos tyrinėtojui Chaimui Bargmanui ar kitiems kalbėtojams primenant šių siaubingų įvykių detales, mintyse iškyla to istorinio pamišimo mėsmalėje atsidūrusių žmonių siluetai, jų veidai, kančia, pažeminimas, sveiku protu nesuvokiamas žudikų žiaurumas ir siaubingi nekaltų vaikų, moterų, senolių, vyrų užkastų masinių žudynių duobėse skaičiai.

Šiemet, prieš didžiosios akcijos minėjimą, Kauno žydų bendruomenės nariai simboliškai atidengė stelą, skirtą Kauno geto seniūnų tarybai, kurią, tęsdama Kauno geto įamžinimo darbus, įrengė Kauno miesto savivaldybė.

Prisiminimais apie Seniūnų tarybos veiklą, jos narių, pirmininko Elchanano Elkeso, Kauno geto policininkų pastangas padėti geto žmonėms, juos gelbėti pasidalino buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė, tuometėje Demokratų aikštėje išgyvenusi ir Didžiosios akcijos košmarą.

Didžiausia Kauno geto gyventojų naikinimo akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 28- 29 d.  „Didžiosios“ akcijos metu IX forte buvo nužudyta 10 tūkstančių žmonių, tarp jų – 4273 vaikai.

Antrojo pasaulinio karo metu VII forte buvo įkurta pirmoji koncentracijos stovykla nacių okupuotose teritorijose. Įsakymas Lietuvoje įsteigti koncentracijos stovyklą iš Berlyno buvo gautas 1941 m. birželio 29 d., o birželio 30 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) priėmė nutarimą stovyklą steigti VII forte. Nuo stovyklos įsteigimo iki uždarymo (1941 m. rugpjūčio 10 d.) forto teritorijoje buvo nužudyta nuo 3 000 iki 5 000 žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės kauniečiai. Jos kalinių apsaugai bei žudynių vykdymui buvo paskirtas naujai suformuotas Tautinio darbo apsaugos batalionas (TDA).

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto

Pirmadienio vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko labai gražus renginys maisto gerbėjams ir kulinarinių knygų mylėtojams. Skaitytojai buvo pakviesti į pristatymą kolekcijos, kurią Alfas Ivanauskas – Virtuvės mitų griovėjų idėjos vadas – padovanojo Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Progos nepraleido ir Beigelių krautuvėlė. Renginio metu VMG komanda kūrybiškai pažvelgė ir į svečių vaišinimą: čia buvo įrengta speciali erdvė – originali duonos galerija.

„Juk viskas prasideda nuo duonos ir sviesto, nesvarbu – tai restoranas ar namai. Tad ir čia noriu jus pavaišinti ką tik iškepta duona su sviestu, nes tai yra pradžios simbolis“, – apie sumanymą netikėtai nustebinti susirinkusius svečius kalbėjo idėjų moderatorius A.Ivanauskas.

Beigelių krautuvėlė kepėjos iškepė specialias chalas, kurios puikavosi lentynose ir tirpo maisto gurmanų pilvuose.

Puikus sumanymas ir stilingas pristatymas, Alfai!

O mes norime pakviesti prisidėti prie idėjos ir dovanoti knygų Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai apie žydų virtuvę.

Sužinokite daugiau

 

 

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

AJC priėmime Vašingtone meras R. Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąjį naratyvą apie lietuvių kolaboravimą Holokauste

2019 m. Spalio 30 d. – Vašingtonas. Amerikos žydų komiteto (AJC) priėmime Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo giriamas už pastangas pateikti tikrąją tiesą apie lietuvių bendrininkavimą Holokauste.

Praėjusią vasarą Šimašius vadovavo priimant du svarbius sprendimus dėl Lietuvoje vykusio Holokausto atminimo. Jis pirmasis pritarė spendimui pakeisti gatvės pavadinimą, kuriuo pagerbtas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) pasipriešinimo organizacijos įkūrėjas Kazys Škirpa, po to mero sprendimu pašalinta lenta, kurioje pagerbtas  Jonas Noreika, atsakingas už Šiaulių žydų įkalinimą ir jų turto konfiskavimą Holokausto metu.

Šie sprendimai sukėlė didelį negatyvų atgarsį ne tik prieš merą, bet ir prieš Lietuvos tarptautinę istorinę komisiją, kurios autoritetingos ataskaitos buvo mero veiksmų pagrindas. Dešiniosios, populistinės lietuvių grupės protestavo, žinomi šalies politikai tylėjo ir net neseniai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda vengė diskusijos, ragindamas įvesti „moratoriumą istorinei atminčiai ištrinti “.

„Prieš dvidešimt metų žmonės Lietuvoje nežinojo daugelio istorinių faktų“, – sakė rabinas Andrew Beikeris, AJC Tarptautinių žydų reikalų direktorius, kuris nuolat atvyksta į Vilnių. „Jie laikė save komunizmo aukomis ir nesuvokė, kad kai kurie antisovietiniai kovotojai, kuriais jie žavisi, taip pat dalyvavo žydų žudynėse. Bet dabar jie turėtų geriau žinoti, kas tiksliai vyko karo metu. Taigi, pagerbdami tokius žmones kaip Noreika ir Škirpa, jie kartoja tą patį, kad jų antisemitizmas tiesiog nėra svarbus “.

Meras Šimašius, apmąstydamas savo sprendimus, sakė: „Akivaizdu, kad jų (Škirpos ir Noreikos) dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinumas. Kalbama ne apie plokšteles ar gatvių pavadinimus, o apie principus. “Šimašius ne tik pasidalino savo asmeniniais apmąstymais apie savo šeimos patirtį Holokausto metu, bet ir su Holokausto atmintimi susijusiais sudėtingais klausimais, taip pat išreiškė padėką JAV kariuomenei, tarnaujančiai Lietuvos žemėje.

Cherrie Daniels, JAV specialusis pasiuntinys Holokausto klausimams gyrė merą, kad jis pasinaudojo Tarptautinės istorinės komisijos išvadomis. „Bet kurioje šalyje reikia drąsos objektyviai pažvelgti į savo praeitį ir į savo herojus, nuoširdžiai įvertinti tų žmonių padarytą poveikį, tiek gėrio, tiek blogio atžvilgiu“, – sakė Danielsas. „Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, yra sąžiningai įvertinti tą praeitį, net nemalonią, ir panaudoti šias pamokas Holokausto švietime.“

1998 m. AJC rabinas Beikeris buvo pakviestas į trijų Baltijos valstybių prezidentų viršūnių susitikimą ir pasiūlė jiems įsteigti tarptautines istorines komisijas, kurios pateiktų kritinę ir objektyvią kiekvienos šalies Holokausto apskaitą. Šias šalis 1944 m. aneksavo Tarybų Sąjunga, dar prieš pasibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Niekada nebuvo atliktas realus tyrimas apie tai, kokį vaidmenį vaidino vietos kolaborantai, žudydami savo kaimynus žydus. Lietuvoje komisija buvo įkurta 1998 m.

JAV Amerikos paveldo išsaugojimo užsienyje komisijos pirmininkas Paulius Packeris pagyrė Šimašiaus pastangas atgaivinti žydų kultūros paveldą Vilniuje, pažymėdamas puikų komisijos bendradarbiavimą su mero kabinetu.Nacionalinio demokratijos fondo prezidentas Karlas Geršmanas pagyrė mero tiesos siekį, atsižvelgiant į sudėtingą politinę situaciją. „Pasaulyje nėra daug žmonių, kurie kovoja už tiesą, tvirtai stovi už principus. Tai, kad keliate šį pavyzdį, turi didžiulę reikšmę “, – sakė jis.

Heather Conley, buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjo pavaduotoja, dabar vyresnioji viceprezidentė Europai, Eurazijai bei Europos programos vadovė CSIS, gyrė mero politinę drąsą, pažymėdama svarbų vaidmenį, kurį Holokausto klausimai vaidino derybose dėl narystės NATO Vidurio Europos šalims.

O „B’nai B’rith International“ generalinis direktorius Danielius Mariaschinas pažymėjo mero „didžiulį indėlį stiprinant sąžiningus lietuvių ir žydų santykius“.Ilgametis Lietuvos parlamento narys ir Tarptautinės istorinės komisijos pirmininkas Emanuelis ZIngeris susirinkusiesiems kalbėjo per vaizdo įrašą iš Vilniaus.

https://www.ajc.org/news/ajc-hosts-vilnius-mayor-remigijus-simasius-in-washington