Mokslas, Istorija ir Kultūra

Per spausdintą žodį – į pažangą

Per spausdintą žodį – į pažangą

Iki mūsų dienų išlikę vos keli autentiški pirmosios spaustuvės fragmentai – tarp jų originali pastato siena. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daiva Savickienė

Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė net šešis dešimtmečius.

Europos žydų kultūros dienų proga Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojams neseniai buvo suteikta unikali galimybė susipažinti su ypatingu miesto istorijos puslapiu. Ir savomis akimis pamatyti garsiosios spaustuvės patalpas, į kurias ekskursijos įleidžiamos itin retai.

Proveržis pramonės miestui

Buvusią pirmąją Panevėžio spaustuvę ir biblioteką sieja ne tik tarnystė spausdintam žodžiui, bet ir tos pačios sienos.

Ant bibliotekos pastato Respublikos gatvėje – iš Panevėžio Bataliono gatvės pusės – įrengta atminimo lenta liudija, kad 1880 metais spaustuvininkas Naftalis Feigenzonas būtent čia pradėjo savo verslą.

Laikas tam, pasak G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos, istorikės Gretos Kėvelaitienės, buvo labai tinkamas. XIX amžiaus pabaigoje Panevėžys išaugo iki pramonės miesto – nutiesus platųjį geležinkelį, sparčiai ėmė vystytis gamyba, prekyba. Gausėjo mokyklų, kitų įstaigų, tad atsirado spausdintos produkcijos poreikis.

Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą steigti spaustuvę jam pavaldžiame mieste (Panevėžys Kauno gubernijai priklausė iki pat 1915 metų), ir tas buvo patenkintas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Istorikams žinoma, kad tokių prašymų būta ir daugiau, tačiau kurį laiką moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė – kitiems jų steigti neleista.

„Tuo metu tai buvo didžiulis inovacijos žingsnis Panevėžio kraštui“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė. Kartu su savininku spaustuvėje dirbo 6 darbininkai. N. Feigenzonas ten pat ir gyveno – įsikūrė antrajame pastato aukšte.

Įžvalgus komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti knygyną, vėliau pradėtos vykdyti ir kai kurios bibliotekos funkcijos.

Dabartinė biblioteka turi išsaugojusi ne vieną N. Feigenzono spausdintą leidinį – teatro afišas, atsišaukimus, įvairias knygeles. Deja, juose nerasta atsakymo į bene labiausiai rūpimą klausimą: ar Panevėžio spaustuvė, įkurta dar lietuviškos spaudos draudimo metais, prisidėjo platinant nelegalią literatūrą lietuvių kalba.

„Jeigu jos ir buvo, nelegalios mes neturime. Viskas likę iš bendruomenių ir organizacijų archyvų“, – sako G. Kėvelaitienė. Tačiau bibliotekos rinkiniuose saugomi spaustuvės leidiniai, spausdinti iš karto po spaudos draudimo panaikinimo ir jau – lietuvišku šriftu.

Tarpukariu Naftalis Feigenzonas išmaniai reklamavo savo spaudinius žadėdamas aukštą produkcijos kokybę už mažą kainą, ir darė tai būtent „Panevėžio balso“ puslapiuose. Dalis šių spaudinių dabar laikomi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rinkiniuose. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paminklas reikšmingam etapui

Atminimo lenta ant G. Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai dabar priklausančių sienų – ne viskas, kas liko iš pirmosios miesto spaustuvės.

Itin vertingas originalus pastato fragmentas, pasak G. Kėvelaitienės, – autentiškos grindų plytelės, – dabar atsidūręs bibliotekos tarnybinėse patalpose. „Todėl lankytojai jas išvysta retai – ten paprastą dieną nelabai galima užeiti“, – pabrėžia istorikė.

Jos teigimu, kai prieš gerą dešimtmetį Panevėžyje lankėsi N. Feigenzono giminaičiai, jiems šias plyteles ir tegalėjo parodyti – daugiau nieko nelikę.

Apskritai pati biblioteka apima net keturis pastatus, įskaitant dalį buvusių karininkų namų bei naująjį priestatą. Ir senoji spaustuvė – ne vienintelis, susijęs su Panevėžio žydų bendruomene.

Dabartinėse G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

G. Kėvelaitienė siūlo atkreipti dėmesį į iš Bataliono gatvės pusės gerai matomą rožinį intarpą. Anksčiau jame būta žydų mergaičių gimnazijos maldos namų.

„Tas žydiškasis fragmentas mūsų pastate, susijungimas su kitais pastatais ir senojo inkorporavimas į dabartinį korpusą iš tikrųjų labai žavi“, – sako istorikė.

Pasak jos, spaustuvės pastatas didelio tyrinėtojų dėmesio nesulaukdavo, nes čia nebuvo spausdinamos knygos, enciklopedijos. N. Feigenzono spaustuvė spausdino dūmos dokumentus, etiketes, vizitines korteles, maldaknyges.

„Ji buvo daugiau pramoninė – aprūpino įstaigas, kurioms reikėjo tokios produkcijos“, – aiškina G. Kėvelaitienė. Tačiau istorikę džiugina vis didėjantis panevėžiečių susidomėjimas šiuo miesto istorijos skirsniu – ekskursijose sulaukta apie 200 lankytojų. Kai kurie iš jų specialiai atvyko net iš kitų miestų.

„Nors ši spaustuvė nėra tokia svarbi spaustuvių istorijoje, bet Panevėžiui labai reikšminga. Ji liudija labai svarbų miestui etapą – pramonės augimą“, – pabrėžia G. Kėvelaitienė.

       

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Gidono Kremerio ir Georgijs Osokins koncertas Vilniaus Choralinėje sinagogoje – dovana Lietuvos žydams (papildyta nuotraukomis)

Smuiko maestro Gidonas Kremeris dovanojo specialiai rugsėjo 24 d. vakarui ypatingą koncertinę programą LŽB bendruomenės nariams ir jos draugams, kurioje skambėjo R.Šumano sonata smuikui ir fortepijonui bei lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus Mieczyslavo Weinbergo, vieno garsiausių XX amž. kompozitoriaus 24 preliudų ciklą, kurio transkripcijos smuikui sukurtos paties G.Kremerio.

Ekrane viena po kitos plaukusios Antano Sutkaus, ryškiausio šio amžiaus Lietuvos fotomenininkų nuotraukos su išgyvenusių Lietuvos žydų veidais, sustiprino ir dar labiau įprasmino nepamirštamą skaudžią žydų istoriją.  Muzika skambėjo sielai ir protui. Tai buvo nepaprastas koncertas, už  kurį nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų bendruomenė. Koncertas vyko pandemijos metu,  salėje klausytojai sėdėjo pagal reikalaujamą atstumą ir su kaukėmis.

Mums svarbu, kad Vilniuje kadaise sugrojęs savo pirmąjį rečitalį latvių kilmės smuikininkas Gidonas Kremeris orkestru keliauja po visą pasaulį – nuo Japonijos iki Šiaurės Amerikos, koncertuoja presižiškiausiose pasaulio scenose kartu su žymiausiais orkestrais ir dirigentais.

Šis muzikos genijus išsiskiria savo repertuaro charakteristika, kuri aprėpia įvairiausią muziką – nuo klasikos, romantizmo iki XX a. vidurio kompozitorių-novatorių opusų bei šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio autorių kūrybos, dažnai nepelnytai pamirštos. Tarptautiniai apdovanojimai, pavydėtinas darbštumas, ryžtas ir originalus muzikinis mąstymas G. Kremeriui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pats aukščiausias atlikėjo įvertinimas – muzikos pasaulio Nobelio premija vadinamas Japonijos meno asociacijos „Praemium Imperiale“ apdovanojimas.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius savo knygoje rašė, kaip “pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius. Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai, jis visados jautė maestro Sauliaus Sondeckio ir publikos paramą. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą .

Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantamas gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami”.

Foto: Kęstutis Pleita

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Šiaulių krašto žydų bendruomenė pagerbė žydų genocido aukas

Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent 1943 m. rugsėjo 23 d. Lietuva patyrė vieną skaudžiausių smūgių XX amžiaus istorijoje. Tai diena, kai buvo sunaikintas Vilniaus žydų getas ir mes visam laikui netekome savo brolių ir seserų.

Vakar, rugsėjo 23d. kaip ir kiekvienais metais, Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai rinkosi prie 1941-1944 m. vokiečių administracijos įsteigto Šiaulių geto vartų stovinčio paminklinio akmens, pastatyto dar prieš 26-erius metus, pažymint Šiaulių geto likvidavimo 50-metį. Prieš šią atminimo dieną Šiaulių krašto žydų bendruomenės lėšomis paminklinis akmuo buvo restauruotas. Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir Šiaulių m. vicemeras Egidijus Elijošius bei iš Šiaulių geto išgelbėtos dvi Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės – Ida Vileikienė ir Romualda Každailienė, kurias priglaudė ir užaugino lietuvių šeimos. Lietuvos žydų (litvakų) bei Šiaulių krašto žydų bendruomenių tarybos narys Josifas Buršteinas trumpai priminė visiems susirinkusiems apie šią baisią tragediją ištikusią žydų tautą. Aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Prie paminklinio akmens buvo uždegtos atminimo žvakutės, padėti gėlių krepšeliai, akmenukai.

Vėliau atminimo ceremonijos dalyviai tradiciškai apsilankė Kužiuose prie paminklo, skirto čia sušaudytiems Šiaulių ir aplinkinių rajonų žydams. Atminimo ceremonijoje Kužiuose dalyvavo ir Kužių seniūniijos seniūnė Jolanda Rudavičienė bei Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Judita Šakočiuvienė.

Kužių masinių žudynių vietoje žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, prie paminko padėtas gėlių krepšelis, uždegtos atminimo žvakutės, padėti akmenukai. Savo išgelbėjimo ir išgyvenimo prisiminimais pasidalijo Ida Vileikienė.

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

LŽB pirmininkė F. Kukliansky: Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga – Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžiai žydų gelbėtojams

Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje

Jūsų Ekscelencija, Gerbiamasis pone Prezidente Gitanai Nausėda, Gerbiamoji pirmoji ponia Diana Nausėdiene,

Gerbiamieji žydų gelbėtojai ir jų šeimos nariai, Gerbiamieji Holokaustą išgyvenusieji, Gerbiamieji svečiai,

Man didelė garbė šiandien kreiptis į Jus ir Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžius žydų gelbėtojams už tamsiausiais laikais jų dovanotą žmogiškumo šviesą. Šių didžių žmonių dėka ir aš šiandien esu čia.

Antrojo pasaulinio metu daugybė lietuvių pasidavė beprecedentei sistemizuotai neapykantai, tapo savo pačių žemėje mirtį sėjančiais budeliais ar prisitaikėliais. Todėl atiduoti pagarbos ir atminties duoklę tiems lietuviams, kurie, atsidūrę vertybių akligatvyje, pasmerktiesiems, be kaltės nuteistiesiems atvėrė vilties vartus, yra mažiausia, ką gali padaryti mūsų ir ateinančios kartos.

Žydų gelbėtojų palikimas turėtų ne tik nugulti istorijos vadovėliuose, ne tik būti įamžintas paminkluose. Šių didvyrių  mums, Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei dovanota neįkainojama žmogiškumo pamoka yra ne mažiau aktuali šiandien kai demokratijos, pilietiškumo ir istorinio teisingumo kategorijos paskęsta krizės retorikoje ar pasiklysta politinių naratyvų ir interesų labirintuose.

Net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje, balansuojant tarp nutildytos tiesos ir sankcionuoto melo, žydų gelbėtojų pavyzdys primena mums, kad galimybė pasirinkti žudyti ar gelbėti išlieka visada. Atstovauti žmogiškumą – toks buvo apie 900 lietuvių pamatine sąžine grįstas pasirinkimas. Tai buvo valios pasirinkimas, nenupirktas ir neparduotas, o paremtas baimės neįkalintu ir netikrų pažadų neaptemdytu, laisvu protu.

Minėdami Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus kviečiu dar kartą prisiminti mūsų didvyrius: viliuosi,  kad kiekvienas žydų gelbėtojo vardas įkvėps ir viltimi bei tikėjimu švies mūsų sąmonėje, stiprins mūsų tautas ir kartas saistančius istorinės atminties tiltus.

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Premjeras: turime prisiminti ir pagerbti kiekvieną žydų genocido auką

Mano vyriausybė

Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio kvietimu Vyriausybės posėdis prasidėjo tylos minute, pagerbiant Lietuvos žydų genocido aukų atminimą.

„77-eri metai mus skiria nuo Vilniaus geto likvidavimo ir Lietuvos žydų brutalaus naikinimo akcijų Paneriuose ir kitose masinių žudynių vietose. Lietuvoje ir svetur totalitarinių režimų valdžios vykdytų nusikalstamų veiksmų, deja, pakeisti negalime. Bet galime ir turime padaryti viską, kad būtų pagerbtas kiekvienos Lietuvos žydų genocido aukos vardas, kad būtų prisimintos žydų tautos kančios ir siaubingos netektys. Turime padaryti viską, kad iš šios baisios tragedijos, nusinešusios beveik visos Lietuvos žydų bendruomenės žmonių gyvybes, būtų pasimokyta“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Premjeras pažymėjo, kad pagarba Lietuvos žydų genocido aukų atminimui įpareigoja puoselėti pamatines vertybes, nesitaikstyti su neapykantos kalba ir bet kokiomis antisemitizmo apraiškomis Lietuvoje ir svetur. Įpareigoja ginti asmens orumą, žmogaus teises ir laisves, stiprinti santarvę ir taiką.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo ceremonijoje Rūdininkų skvere Vilniuje bei padėjo gėles Holokausto aukoms pagerbti skirtoje ceremonijoje Paneriuose.

Rugsėjo 23 d. minima Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Levy kalba Paneriuose

Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Yossi Levy kalba Paneriuose

2020-09-23

Gerbiamasis p. Prezidente ir pirmoji ponia, Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatare p. Zingeri, Ministrai, Lenkijos Seimo Pirmininko pavaduotojau p. Zgorzelski, Vilniaus miesto mere, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, p. Brancovskaja, Ambasadoriai, žydai iš Vilniaus ir kitur, kolegos ir draugai, man didelė garbė būti šiandien čia su jumis.

Pone Prezidente, leiskite Jums asmeniškai padėkoti mūsų Prezidento p. Rivlin ir Izraelio valstybės vardu už Jūsų dalyvavimą šioje ceremonijoje, kuri yra prasmingas tiltas tarp praeities ir ateities. Mes vertiname Jūsų dalyvavimą ir Jūsų šiltus žodžius, įsipareigojant gerbti atmintį ir sutarimą tarp mūsų tautų.

Praėjo metai, ir mes vėl stovime priešais šį tylų gražų mišką, kuris slepia begalinį skausmą, nusivylimą, tačiau taip pat ir viltį. Pro medžius mėginame įžiūrėti aukų veidus. Jie buvo panašūs į mus – 70 000 tėvų, motinų, vaikų… Lenkiame galvas prieš juos. Tačiau taip pat matome ir žudikų veidus. Jie taip pat gali atrodyti kaip mes – tėvai, sūnūs, paprasti žmonės, kurie pasirinko tapti blogio savanoriais.

Skaityti plačiau
Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinkime, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų

Prie Panerių memorialo vykusioje aukų pagerbimo ceremonijoje LŽB pirmininkės F.Kukliansky pasakyta kalba

 

Dėkoju Jums visiems, šiandien kartu su žydų bendruomene žengusiems keliu, kuris prieš 77 metus apie 70 tūkstančių pasmerktų vaikų, moterų ir vyrų tapo paskutiniuoju.

Nors sudeginti Panerių aukų kūnai niekada nebepakils naujam gyvenimui, tačiau jokie bandymai pelenais paversti skaudžios istorijos puslapius neišvaduos nuo pasąmonės gyliuose tūnančios lietuvio žydšaudžio gėdos, kaip ir neišvaduos nekentėjusiųjų kartų nuo Holokausto patirties skausmo.

 

Holokausto metu prarastų daugiau nei 200 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų likimų nebesugrąžins jokie veiksmai, o žodžiai, nesvarbu ištarti lietuviškai, ar jidiš, gali tik trumpam sugrąžinti Lietuvai Lietuvos Jeruzalės karūną.

Skaityti plačiau
Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Prezidentas: Šoa – tai katastrofa, su kuria niekas niekada negalės susitaikyti

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus

2020-09-23

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

„Šoa – tai Katastrofa. Bet tai nėra tik žydų tautos katastrofa ir tragedija. Tai Lietuvos Šoa. Tai visos žmonijos Šoa. Tai mūsų žmogiškumo, atjautos ir abejingumo Šoa“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius sakė Prezidentas, prie paminklo Holokausto aukoms atminti padėjęs vainiką.

Prezidento žodžiais, vien Paneriuose netekome dešimčių tūkstančių savo piliečių, kartu kūrusių nepriklausomą Lietuvos valstybę, kartu dalyvavusių Nepriklausomybės kovose, kartu išgyvenusių sunkiausius jaunos valstybės kūrimosi metus, kartu sudėjusių viltis į nepriklausomos Lietuvos ateitį. Per kelerius metus netekę didelės ir labai svarbios dalies savęs, galime tik bandyti įsivaizduoti, kokia kūrybinga, išsilavinusi, versli, išmani būtų Lietuva, jei Katastrofa nebūtų įvykusi.

Šalies vadovas pabrėžė, kad vienintelis būdas susitaikyti su istorija – suvokti ir pasakyti sau teisybę. „Mes neigėme, pykome, bandėme derėtis su sąžine, skaičiuodami ir lygindami tai, ko negalima nei skaičiuoti, nei lyginti – žmonių kančias ir gyvybes. Pripažinti sau, kad mūsų valstybės piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku“, – sakė Prezidentas, pabrėžęs, kad tik suvokę tragedijos mastą, aplinkybes ir atsakomybę mes galime kalbėti apie ateitį. Ją, stovėdamas katastrofos atminties vietoje, Prezidentas ir paragino matyti – tokią, kurioje visos Lietuvoje gyvenančios tautos kartu kuria stiprią ir teisingą valstybę, kurioje nėra vietos visa apimančiam abejingumui.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena minima rugsėjo 23-iąją, tądien 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas ir buvo nužudyti arba išvežti į koncentracijos stovyklas paskutinieji išlikę gyvi žydų tautybės Vilniaus gyventojai.

Panerių memoriale vykusioje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo valdžios, Lietuvos žydų bendruomenės, užsienio šalių ambasadų Lietuvoje atstovai ir užsienio svečiai. Buvo dedami vainikai, buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja pasidalijo prisiminimais, kantorius Shmuelis Yatomas giedojo maldą, moksleiviai padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms, ceremoniją užbaigė Vilniaus geto himnas.

Kasmet Vilniuje vyksta eisena „Atminties keliu“ iš Rūdninkų aikštės, kuri nacių okupuotoje sostinėje buvo geto teritorija, į geležinkelio stotį ir į Panerius. Joje dalyvauja sostinės moksleiviai, o visos šalies jaunimas tądien eidami keliais, kuriais žydai buvo varomi į paskutinę savo kelionę, aplanko masinių žudynių vietas savo vietovėse, pamini sunaikintas gausias Lietuvos žydų bendruomenes. Lietuvoje tokių vietų daugiau nei 200.

Prezidento komunikacijos grupė
Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Ministro A. Monkevičiaus laiškas artėjančios Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos proga

Gerbiamieji,

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, daugelio mūsų mintys stabteli ties šiuo skausmingu faktu: 200 tūkstančių nužudytųjų. Staiga brutaliai nutrauktų gyvenimų, sugriautų šeimų, niekada nebeišsipildžiusių talentų, galėjusių praturtinti žmoniją naujais kūriniais, išradimais, religinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis.

Minint šią neapsakomą tragediją visa širdimi esu su jumis. Ir nors dėl dabartinės situacijos, saugodami vieni kitus, vengiame rengti didesnius renginius, Lietuvos žmonės, Lietuvos mokyklos taip pat prisimena šią datą ir yra kartu su jūsų tauta.

200 tūkstančių prarastų gyvenimų savo unikalia, nepakartojama ir skaudžia istorija, įsirėžiančia į mūsų mintis, ir šiandien byloja, kaip svarbu lemtingą akimirką išdrįsti stoti šviesos pusėje.

Linkiu didžiausios stiprybės, susitelkimo visiems, kurie išgyvena šį skausmingą įvykį.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius

Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius

2020-09-21

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 44 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.

 

Šalies vadovas pabrėžė, kad mūsų kartai neteko gelbėti žydų Holokausto metu, tačiau tenka kurti pasaulį po Aušvico ir, laimei, mes turime kelrodį – tuos žmones, kurie jau tada tyliais žygdarbiais pasipriešino neapykantai.

„Sekdami žydų gelbėtojų pavyzdžiu, kurkime tokią visuomenę, kurioje skleistųsi ir klestėtų bendruomeniškumas, kurioje žmogiškumas būtų aukščiau bet kokių ideologinių, politinių, religinių ar ekonominių interesų. Ugdykime altruizmą, savo asmeninių interesų peržengimą kaip žmogiškumo išsipildymą“, – teigė šalies vadovas.

Rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 77 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.

Prezidentas valstybės vardu padėkojo didvyriams, paragino visada branginti ir saugoti jų amžiną pavyzdį ateities kartoms.

Skaityti plačiau
Utenoje, Žydų gatvėje, atidengta lentelė su gatvės pavadinimu jidiš ir hebrajų kalbomis

Utenoje, Žydų gatvėje, atidengta lentelė su gatvės pavadinimu jidiš ir hebrajų kalbomis

2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Utenos rajono savivaldybė, siekdama   prisidėti prie šios bendruomenės istorijos puoselėjimo ir pagerbti Utenos žydų atminimą, pradėjo įgyvendinti projektą „Utenos žydų istorijos ženklai“. Projekto renginiai buvo numatyti rugsėjo 11–20 dienomis rengiant Europos paveldo dienas’20, Utenoje.

Utenos žydų bendruomenės šaknys siekia XVI–XVII a. Formuojantis prekybiniam miestui, jame augo žydų bendruomenė. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Utenoje žydų tautybės asmenys sudarė daugiau kaip 70 proc. gyventojų. Tarpukariu žydų gyvenamoji erdvė apėmė beveik visą miesto centrą, įvairūs jų pastatai stovėjo ir miesto pakraščiuose. Utena didžiuojasi, kad yra įžymiojo Bernardo Louno (Borucho Laco, gimusio 1921 m.), Lietuvos žydų kilmės profesoriaus, gydytojo, defibriliatoriaus išradėjo, kovotojo už taiką ir Nobelio premijos laureato gimtasis miestas. Antrasis pasaulinis karas pakeitė Uteną, tačiau senamiestyje dar išliko senųjų jos gyventojų – žydų kultūros pėdsakų. Stiprios žydų bendruomenės buvo įsikūrusios ir aplinkiniuose miesteliuose. Savita kultūra, papročiais, tradicijomis, amatais, verslu žydų tautybės žmonės praturtino, aktyvino ir įprasmino uteniškių gyvenimą, todėl jų kultūrinis palikimas yra neatsiejama, bet visuomenei nepakankamai žinoma Utenos miesto ir šio krašto identiteto dalis.

Vienas iš pirmųjų renginių – Utenoje, Žydų gatvėje, atidengta lentelė su šios gatvės pavadinimu  jidiš ir hebrajų kalbomis. Prieš kurį laiką gatvėje ant pastato sienos atsirado šocheto Kavinskio, realiai gyvenusio asmens, užsiiminėjusio ritualiniu gyvulių skerdimu, atvaizdas.  Tai Marianos Veriovkinos draugijos projektas Utena/Utyan, kurį  įgyvendino  VšĮ „Kiaurai sienas“ dailininkės Lina Šlipavičiūtė ir Lauryna Kiškytė. Sienos kūrinys skirtas Utenos litvakų kultūrai  atminti.

Į Žydų gatvės pavadinimo lentelės atidengimo ceremoniją atvyko nemažas būrys uteniškių ir garbių svečių. Vieni jų – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, LR Seimo narys Emanuelis Zingeris. Susirinkusius pasveikino Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, sakydamas, kad ir Lietuva, ir Utena eina labai geru keliu. „Žydų atminimo įamžinimas, istorijos, kultūros puoselėjimas, kapinių tvarkymas – ši veikla turėtų tapti kasdieniška, – sakė meras. – Manau,  pagarba žydams turėtų apsiriboti ne vien prisiminimais ar žinojimu, kiek jų ir kaip gyveno Utenoje. Pirmiausia,  mūsų darbai turi liudyti, kad žydai su mumis gyvena čia ir dabar“.

 

Atmintį saugantis miestas

Atmintį saugantis miestas

Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė išliko iš prieškarinių laikų. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Panevėžys sergsti čia gyvenusių, kūrusių, dirbusių iškilių panevėžiečių prisiminimą.

Kai kitą kartą išeisite tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsidairykite: dažnas pastatas, skersgatvis ar skveras Panevėžyje yra pažymėtas kokios nors atminimo lentos. Vienos jų skirtos tam tikriems įvykiams, sukaktims, kitos – ypatingoms asmenybėms įamžinti. Turbūt nustebsite, kiek tarp tų atminimo ženklų rasite susijusiųjų su Panevėžio žydų bendruomenės istorija ir ryškiausiais jos atstovais. Deja, ir šiame straipsnyje visų jų įvardyti nebuvo galimybės.

Pervadintos po kelis kartus

Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, tarpukariu mieste buvo net šešios gatvės, pavadinimais susietos su žydų tauta: Rabino Hercelio, Rabino Icelio, Š. Mero, A. Kisino, Džonto ir Sinagogų aikštė.

Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko pasakojimu, Š. Mero gatvė tokį vardą gavo 1933-iaisiais.

Žymusis žydų kilmės medikas Šachnelis Abraomas Meras mirė 1930 metais, o po trejų metų Panevėžio miesto tarybos sprendimu Perkūno gatvė, kurioje gyveno šis daug miestui nusipelnęs gydytojas, buvo pavadinta jo garbei.

Bet prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, palikęs miesto veide gilų randą. 1941 metais, Panevėžį užėmus naciams, trys „žydiškus“ pavadinimus turėjusios gatvės buvo pervadintos – joms suteikti sovietų žiauriai nukankintų miesto ligoninės gydytojų vardai.

Š. Mero gatvė tapo S. Mačiulio, A. Kisino – A. Gudonio, Rabino Hercelio – dr. J. Žemgulio. Tačiau neilgam, nes netrukus grįžo sovietai. Naujiesiems miesto šeimininkams priminimas apie nekaltas raudonojo teroro aukas buvo nereikalingas, tad jo buvo atsikratyta. Taip Panevėžyje ir vėl atsirado Š. Mero gatvė.

Garsiojo tarpukario mediko vardas, kaip ir svarūs nuopelnai, tada jau buvo gerokai primiršti, tad neapsieita be kuriozų. Dėl Š. Mero pavardės panašumo į savivaldos pareigas net būta svarstymų, jog gatvės pavadinimas ir miesto valdžia galbūt kažkaip susiję. Mūsų dienomis gydytojo Š. Mero atminimas įamžintas net dviejose miesto vietose.

Ramygalos gatvėje, ant Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikos sienos, kur anksčiau buvo žydų ligoninė, kabo vienam jos įkūrėjų ir ilgamečių vadovų skirta atminimo lenta. Panevėžiečio gamtos mokslų daktaro, geobotaniko Abraomo Kisino gatvė taip pat išliko iš prieškarinių laikų.

Vokiečių okupacijos metais A. Kisinas su žmona ir dukra pateko į Kauno getą. Jis mirė Dachau koncentracijos stovykloje, kai iki išvadavimo buvo belikę vos pora mėnesių. Žmonai su dukra pavyko išgyventi. Per nacių okupaciją A. Kisino vardą gatvės pavadinime pakeitęs gydytojo A. Gudonio irgi ilgai neužsibuvo. 1944-ųjų rudenį Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu ši gatvė pervadinta į Juozo Danilevičiaus.

A. Kisino gatve ji vėl tapo tik 1990 metų vasarą. Sinagogų aikštė tarpukariu buvo maždaug ten, kur šiandien įvaža jungia Ukmergės gatvę su Juozo Miltinio teatro kiemu. Karo metais aikštė buvo smarkiai subombarduota. Jam pasibaigus, teritorija išvalyta, vėliau numatyta ir įgyvendinta užstatymo schema.

Stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti. P. ŽIDONIO nuotr.

Paminklais įamžinta sudėtinga istorija

Džonto gatvės, dabartiniams panevėžiečiams žinomos kaip J. Zikaro, istorija labai turtinga ir verta atskiro pasakojimo, sako istorikas D. Pilkauskas.

Sudėtingu laikotarpiu – po Pirmojo pasaulinio karo sekusių nepriklausomybės kovų, miestą nusiaubusių gaisrų, – atstatant Panevėžį daug prisidėjo JAV žydų labdaros organizacija „Joint“. Daugelyje valstybių šelpusi nuo karų nukentėjusius tautiečius, iš miesto ši draugija išsinuomojo žemės 40 gyvenamų namų žydų varguomenei statyti.

Mainais „Joint“ sutiko prisidėti statant Panevėžio ugniagesių namus. Būstai neturtingiems žydų bendruomenės atstovams kilo atkarpoje iki tuometės Skerdyklos – dabartinės Nemuno gatvės. Vėliau dalis žydų savo namus pardavė, juose apsigyveno ir kitų tautybių žmonių. O labdaros organizacijos nuopelnus atstatant miestą nuspręsta įamžinti naujai atsiradusioje gatvėje.

„Gatvę, kur statosi žydų namai, nuo Krekenavos gatvelės prieš rusų kapus, pavadinti Džonto gatve“, – archyvuose saugomą miesto valdžios protokolą cituoja muziejininkas. Vėlesnė šios gatvės istorija – tragiška. 1941 metų birželio pabaigoje į Panevėžį įžengus nacistinės Vokietijos daliniams, netrukus buvo įsteigtas getas. Ir Džonto gatvė pateko į jo teritoriją.

Tų pačių metų rugsėjį gatvė pervadinta į Birželio 22-osios. Karui tęsiantis, tikrumo nebuvo dėl nieko. Ir kai į miestą sugrįžo Raudonosios armijos daliniais, nauja valdžia, žinoma, dėl gatvių pavadinimų turėjo savų planų. 1944 metų rudenį Birželio 22-osios gatvės nebeliko – jai nuspręsta sugrąžinti Džonto pavadinimą.

Šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje kilus naujai antisemitinei bangai, sukurpus garsiąją žydų gydytojų kenkėjų bylą, jos atgarsiai atsirito ir iki Panevėžio. Tad, pasakoja D. Pilkauskas, Džonto gatvė 1953 metų pradžioje pervadinta tarpukariu sušaudyto Lietuvos komunistų partijos nario Kazio Giedrio vardu.

Istorinį pavadinimą bandyta atkurti vėl atgavus nepriklausomybę. „Prieš tą padarant buvo atsiklausiama ir vietos gyventojų, – prisimena istorikas. – Bet Džonto gatvės senbuvių buvo likę labai mažai. Dauguma gyventojų jau nežinojo, kad prieš daug metų ši gatvė vadinta Džonto…“ Tad 1991 metais K. Giedrio gatvė buvo pervadinta į J. Zikaro. Bet jos pradžioje stovi priminimas apie ypatingą reikšmę turėjusį senąjį jos vardą – Panevėžio miesto žydų bendruomenės pastatyta stela, skirta organizacijos „Joint“ 100 metų veiklos Panevėžyje ir Lietuvoje sukakčiai paminėti.

O netoliese, Krekenavos ir Klaipėdos gatvių kampe, stovi dar vienas paminklas, žymintis geto vietą. Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo Genadijaus Kofmano, tuo metu, kai jis kurtas, neturėta tikslių duomenų apie geto įkūrimo dieną, tad nurodyta keliomis dienomis ankstyvesnė. Tik vėliau pavyko rasti dokumentus, kuriuose minima, kad getas įkurtas ne 1941 metų liepos 7-ąją, o 11-ąją.

Senosios žydų kapinės.

 

Nuotraukų galerija

      

Skaityti plačiau
Kvietimas į Vytauto Didžiojo universitete vyksiančią diplomatinę konferenciją “Toliau pareigõs – vizos į gyvenimą”, Čijunės Sugiharos metams pažymėti

Kvietimas į Vytauto Didžiojo universitete vyksiančią diplomatinę konferenciją “Toliau pareigõs – vizos į gyvenimą”, Čijunės Sugiharos metams pažymėti

Maloniai kviečiame Jus į rugsėjo 24 d. Vytauto Didžiojo universitete vyksiančią diplomatinę konferenciją “Toliau pareigõs – vizos į gyvenimą”, skirtą Čijunės Sugiharos metams Lietuvoje pažymėti.

Konferencijos metu vyks Pasaulio teisuolių apdovanojimo ceremonija.

Pridedame konferencijos programą.

Prašytume savo dalyvavimą patvirtinti elektroninio pašto adresu: sugihara-year@urm.lt

Atkreipiame Jūsų dėmesį, jog, norėdami klausytis konferencijos vertimo, turėtumėte

  1. įdiegti telefoneInteractio aplikaciją iš Apple Store ar Google Play store arba per Google Chrome naršyklę https://app.interactio.io/
  2. įvesti konferencijos kodą: VMU
  3. įjungti ausines
  4. atidaryti aplikaciją ir pasirinkti lietuvių kalbos kanalą.

Kaip klausytis vertimo:

  1. telefonu – atidaryti Interactio programą telefone, klausytis vertimo iš telefono ir stebėti konferenciją kompiuteryje (Video meeting)
  2. kompiuteriu –  jei norite stebėti ir klausytis tik iš kompiuterio, turite  nutildytiVideo meetingplatformą ir klausytis per Interactio svetainę: app.interactio.io
Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kvietimas dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime IX forte

Kauno IX forto muziejus 2020 m. rugsėjo 23 d. (trečiadienį) 11.15 val. kviečia dalyvauti Lietuvos žydų genocido dienos minėjime. Organizuojama pilietinė iniciatyva „Atminties kelias“ – minėjimo dalyvių eisena nuo muziejaus administracijos pastato (Žemaičių pl. 71, Kaunas) iki masinių žudynių lauko ir monumento nacizmo aukoms atminti. Eisenos dalyviai kviečiami atsinešti akmenuką su užrašytu vardu. Masinių žudynių vietoje padėti akmenys su žmonių vardais primins, jog nužudyti žmonės buvo ne skaičius, bet konkretūs žmonės su asmeninėmis istorijomis.

Minėjimo metu koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ orkestras ,,Ąžuolynas” atliks finalinį koncertą iš projekto „Muzikiniai vasaros maršrutai istorinėmis žydų trajektorijomis“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų paminėjimui. Projekto partneris – Kauno žydų bendruomenė.

Kauno IX forto muziejuje bus atidaroma paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“, kurioje pristatomi visi svarbiausi Aušvico stovyklos istorijos momentai, taip pat nacių judėjimo genezė bei specifiniai vokiečių teroro sistemos okupuotoje Lenkijoje elementai. Paroda muziejuje eksponuojama bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutu Vilniuje.

Apie ketinimą dalyvauti minėjime prašome pranešti e-paštu muziejus@9fortomuziejus.lt arba telefonu 837 377750.

Minėjimo organizatoriai: Kauno IX forto muziejus, Kauno žydų bendruomenė

 

Seime vyko spaudos konferencija „Romai Lietuvoje. Pokyčiai 2019–2020-aisiais“

Seime vyko spaudos konferencija „Romai Lietuvoje. Pokyčiai 2019–2020-aisiais“

Rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko spaudos konferencija „Romai Lietuvoje. Pokyčiai 2019–2020-aisiais“.

Dalyvavo Valerijus Simulikas, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, Ištvanas Kvikas, Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas, Vida Montvydaitė, Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės direktorė, Evelina Dobrovolska, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė.

Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę (II dalis)

Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę (II dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Ch.Dieckmannas ir savo bei R.Vanagaitės knygoje, ir pokalbyje su portalu lrytas.lt kaip tik ir bene labiausiai pabrėžė, kad tų atsakomybės formų bei lygmenų gali būti toli gražu ne vienas, be to, juos sunku skirstyti pagal tai, kuris „menkesnis“ ar „lengvesnis“.

Žinoma, pats paprasčiausiai identifikuojamas ir, tarsi, pats sunkiausias atsakomybės lygmuo – tiesioginis dalyvavimas žudynėse. Pirmąją dalį skaitykite: Kaip įvyksta Holokaustas? Istoriko verdiktas: atsakingi ir nepasipriešinę Žudikai – toli gražu ne vieni Tačiau net ir šis, atrodytų, toks paprastas ir pirmiausiai atsakomas klausimas – kiek žmonių patys žudė bei tiesiogiai talkino žudynėms, buvo įsitraukę į genocido mašiną – Lietuvoje vis dar lieka be aiškaus atsakymo. Negausūs į šį klausimą mėginę atsakyti istorikai-profesionalai metų metus mini tuos pačius vis dar „preliminarius“ kelis tūkstančius žudikų iš lietuviškųjų policijos batalionų.

Tačiau visuomenėje ir politinio elito tarpe vyrauja nerašyta nuostata, jog tų žudikų buvo vos „saujelė“ – galbūt, keli šimtai – o apskritai „viską darė“ vokiečiai. Tuo tarpu Vakaruose ir Izraelyje kalbama apie mažiausiai keliolika, o gal net keliasdešimt tūkstančių tiesioginių žudikų.

Pats Ch.Dieckmannas knygoje „Kaip tai įvyko?“ teigia, jog tiesiogiai žydų žudynėse galėjo dalyvauti, savo rankomis žudyti 5-6 tūkst. lietuvių.

O atsakydamas į klausimą, kas tie žmonės buvo, istorikas pirmiausia atmeta populiarų teiginį, jog „kaimynai žudė kaimynus“.

Mat juo kuriamas vaizdas, lyg patys paprasti, eiliniai lietuviai staiga masiškai būtų puolę savo kaimynus žydus, su kuriais ligi tol taikiai sugyveno, ir juos išžudę. Tai, pasak istoriko, yra perlenkimas, nes žudynės buvo organizuojamos „iš viršaus“ – vokiečių ir aukšto rango jų vietinių talkininkų.

Ch.Dieckmannas teigia, jog pagrindiniais žudikais buvo trys vokiečių vadovaujami lietuvių savanorių būriai, kuriuos sudarė policininkai, buvę baltaraiščiai, prie jų žudynių vietose prisijungdavę vietiniai gyventojai.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Gumuliauskas ir istorinis meilės Lietuvai planas

Arkadijus Vinokuras. Gumuliauskas ir istorinis meilės Lietuvai planas

Skaitau Seimo nario prof. Arūno Gumuliausko paskvilį, kurio pavadinimas turėtų būti „Kaip aš myliu priešų kankinamą Lietuvą“. Jį rašo lyg ir profesorius. Rašau „lyg“, nes kyla abejonės dėl paties teksto kokybės. Mat visą jo ilgiausią tekstą galima sudėlioti į vieną sakinį: „Visi kitaip manantys yra priešai ir Kremliaus agentai.“ Sovietų laikais KP narys būtų rašęs taip: „Visi kitaip manantys yra priešai ir Vašingtono agentai.“

Tekste dominuoja apibendrinimas „visi“, tikriausiai kilęs iš elementarios baimės nurodyti konkrečių melagių ir agentų vardus. Nes visai gali pasirodyti, kad kai kurie neįvardinti kritikai nemeluoja. Ir nėra jokie agentai. Todėl teisme teksto autorių už šmeižtą nurengtų nuogai. Šį primityvų žargoną profesorius gerai įvaldė dar sovietų laikais, kai 1987 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos KP veikla vystant teatrinį meną respublikoje“. Kaip tik tuo laiku Lietuvos laisvės lyga suruošė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Atleiskite, bet nesijuokiant, rimtai traktuoti patį A. Gumuliauską kaip sąžiningą nacionalistą kažkaip nelabai
pavyksta. Na, bet nieko nuostabaus, juk jis yra narys partijos, neišpažįstančios jokios ideologijos, nei elementarios politinės moralės.

Tad kartais LVŽS apsimeta tai kairiąja, tai dešiniąja. Bet dėl vieno jos nariai sutaria – demokratija yra tik butaforija, su kuria galima žaisti kaip nori. Todėl nenuostabu, kad ir šioje partijoje priešų paieška ir tų priešų matymas už kiekvieno kampo užprogramuotas. A. Gumuliauskas nėra išimtis.

Cituoju vieno anonimo į jo straipsnį komentarą: „Metamorfozės. Buvęs komunistas-propagandistas Arūnas Gumuliauskas, šlovinęs komunistus savo disertacijoje, tapo Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku, pro nacistinės antisemitinės LAF gynėju. Viskas viename žmoguje.“ Tiksliau nesudėliosi.

Būtų sovietų laikai, A. Gumuliauskas tikriausiai ir toliau jotų ant „aš mylių Tarybų sąjungą“ arkliuko. (LAF programa neatskiriama nuo nacizmo bei fašizmo ideologijos, nuo nacistinės Lietuvos vizijos. „Nacionalistas“ Seimo tribūnoje šį nepaneigiamą faktą vadina propaganda. Tiek apie akademinius laipsnius ir vertinimo kriterijus.) Kai panašioms personoms suteikiama teisė formuoti istorinės atminties politiką, gauname apsimetėlių šventaisiais šutvę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veidu. Jos vadovu turėjome chemikę, kurios darbuotojas geologas Dalius Stančikas kūrė valstybinės svarbos „istorines“ išvadas. Dabar gi LGGRTC vadovu paskirtas politologas, kurį už reikiamos vietos laikys šį kartą jau filologas ir mechanikas Vidmantas Valiušaitis.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Žydų tautos simboliai kalendoriuje 5781

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė 5781-uosius tradiciškai pasitiks su nauju kalendoriumi, kuris šįkart skirtas mūsų tautos simboliams.  Kalendorius ne tik labai gražus, bet ir įdomus, ypač žinant, kad beveik visi jo puslapius puošiantys eksponatai priklausė Lietuvos žydams ir Lietuvos sinagogoms.

Tekstą apie simbolius parašė mokslų daktarė Aistė Niunkaitė

 

Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį…

 „Ir tarė Mozė Izraelio sūnums: Štai Viešpats pakvietė vardu Bezalelį, Huro sūnaus Urio sūnų, iš Judo giminės ir pripildė jį dieviškos dvasios, išminties, įžvalgos ir žinių ir talento įvairiems amatams, kad meistriškai austų, dirbtų iš aukso, sidabro ir vario, tašytų iš akmens, drožinėtų iš medžio, turėtų visokių amatų išmanymą.“  (Iš (Šemot) 35:30–33). Toliau Tanache (Biblijoje) aprašomi ritualiniai ob­jek­tai, ku­riuos Be­za­le­lis Die­vo pa­lie­pi­mu tu­rė­jęs su­kur­ti:  tai ir kilnojamoji šventovė dykumoje (Miškan), tapusi Jeruzalės Šventyklos prototipu, ir visi jos reikmenys, tarp kurių Sandoros skrynia ir septynšakė menora – seniausi pamatiniai judaizmo simboliai, įkūnijantys žydų tautos Sandoros su Dievu idėją ir Šventyklos patirtį.

Šitaip per biblinį pasakojimą apie pir­mą­jį me­ni­nin­ką Be­za­le­lį,  ku­rį pats Die­vas iš­sky­rė iš ki­tų, ap­do­va­nodamas jį die­viš­ką­ja me­no dva­sia, ga­bu­mais ir ama­to žiniomis,  buvo padėti pagrindai žydų tradiciniam menui, estetikos sampratai, pagrindinių meno formų ir  simbolinių vaizdinių plėtotei. Tradicinis pasaulėvaizdis, grįstas Tanachu ir Talmudu, bei  religijos apibrėžtas gyvenimo būdas lėmė, kad žydų menas ilgus šimtmečius buvo susijęs ne su kasdienių daiktų gražinimu, bet su Dievo garbinimo apeigomis, gyvenimo ir  metų ciklo šventėmis tiek sinagogoje, tiek  namuose. Todėl kiekvienas žydų tradicinio meno objektas turi tam tikrą simbolinę reikšmę ir yra konkretaus ritualo dalis.

Žydų religiniai autoritetai skatino estetinių ritualinių objektų kūrybą, grįsdami tai Hidur micva nuostata, kuri  reiškia religinių įsakymų bei priesakų (hebr. micvot) išaukštinimą ir gražinimą, religinius veiksmus praturtinant estetiniu aspektu. Toks apeiginės erdvės ir ritualinių objektų puošnumo reikalavimas Talmude grindžiamas Tanacho eilutėmis „Tai mano Viešpats ir Jį aš puošiu“ (Iš (Šemot)15, 2), paaiškinant, kad „tai reiškia jog reikia daryti nuostabią suką Jo garbei, nuostabų lulavą, nuostabų šofarą, nuostabius papuošalus ir nuostabų Įstatymo (Toros) ritinį ir reikia, kad išrašytų jį puikiausiu rašalu ir puikiausia plunksna įgudęs perrašinėtojas bei įvyniotų jį į nuostabiausius šilkus“ (Bab Talmud, Šabat 133b). Tokia grožio koncepcija išreiškia tradicinį požiūrį, pagal kurį ką nors kurti – reiškia, kurti Dievui.

Todėl nenuostabu, kad ir konservatyvioje tradicijos autoritetu grįstoje  Lietuvos žydų kultūroje iki pat XIX a. antros pusės vyravo  išskirtinai tradicinio  meno formos, o  sinagogų interjerų ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Amatininkai, dailidės ir staliai, akmentašiai ir savamoksliai liaudies menininkai, gaminę ritualinius objektus, puošę sinagogų interjerus, drožinėję aron kodešus ir bimas, su pagarba buvo vadinami švento darbo meistrais. Jų meninei raiškai esminę reikšmę turėjo tradicija ir religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradicinio meno simbolių šaltinius. Tai –  Tanachas, Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai įgavo spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Žydų tradicinio meno simboliuose tarp daugybės reikšminių konotacijų vyrauja biblinio judaizmo ir komentatoriškosios tradicijos vaizdiniai, kurie pagrindžia bendruomenės egzistenciją, nurodydami dvi pagrindines kryptis – praeitį per Sandoros patirtį ir ateitį per išpranašauto mesianinio pasaulio viziją. Žydų tautos Sandoros su Dievu, Šventyklos ir Pažadėtosios žemės patirtis, Jeruzalės ilgesys ir mesianiniai vaizdiniai lėmė ir pagrindinių ritualinių objektų, ir juos puošiančių atvaizdų simbolikos savitumą.

 

Dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė