Šiais metais minime 80-ąsias Lietuvos okupacijos, didžiųjų tremčių ir Holokausto pradžios metines. Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras ir memorialas, skirtas pagerbti tautos didvyrius, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Holokausto metu gelbėjo žydus. Lietuvoje beveik 1 600 asmenų, gelbėjusių žydus nacių okupuotoje Lietuvoje, yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 918 Lietuvos piliečių yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, jų pavardės iškaltos Pasaulio tautų teisuolių sode Jeruzalėje. Šis sąrašas plečiasi, sužinant vis naujų faktų apie to laikmečio gyventojus ir jų žygdarbius.
Ieškojo gelbėtojų nuo įsikūrimo pradžios
Šiaulietė Frida Šteinienė džiaugiasi, kad pagaliau mieste tinkamai pagerbti Pasaulio tautų teisuoliai, sutvarkytas skveras, įrengtas gražus memorialas. Tačiau jos teigimu, nėra teisinga visus nuopelnus dėl teisuolių pagerbimo prisiimti S. Kerbeliui. Taip kalbanti ne iš piktumo, ne iš kokio nors pavydo, o dėl to, kad daug metų šia kryptimi buvo einama, daug pastangų įdėjo visas būrys žydų bendruomenės garbių žmonių: žymusis kraštotyrininkas Leiba Lipšicas, bendruomenės vadovai Josifas Buršteinas, Borisas Šteinas.
„Dar 1988 m., kai buvo atkurta Šiaulių miesto žydų bendruomenė, vienas iš pirmųjų darbų buvo surasti tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių, giminių gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metu įvairiais būdais prisidėjo prie to, kad mūsų tautiečių gyvybės būtų išgelbėtos“, – sakė F. Šteinienė.
Ruoštasi tarpininkauti, kad šitie žmonės būtų apdovanoti. Darbui vadovavo Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas Michailas Erenburgas. Be L. Lipšico, nuoširdžiai prisidėjo mokytojai Giršas Rafael, kurio mamą ir tetą karo metu išslapstė taurūs žmonės, Igoris Bergeris, Alikas Levitas, muzikos mokytoja Mina Pelc. Susidarė gal 7 žmonių branduolys, jiems padėdavo ir kiti nariai. Bendruomenės patalpose parengta, ko gero, pirmoji Lietuvoje ekspozicija „Pasaulio tautų teisuoliai“, paskui ji keliavo į Vilnių.
„Bendruomenėje dažni svečiai buvo Pasaulio tautų teisuoliai Alfonsas Songaila, Aleksandras Bielskis, Stasys Sviderskis ir kiti, bendravome su Gražbyle Venclauskaite, Vladu Požėla. Teisuoliai lankydavosi miesto bei rajono mokyklose, dalydavosi savo prisiminimais apie tuos rūsčius laikus, – pasakojo F. Šteinienė.
– Būtina pasakyti, kad dauguma gelbėtojų buvo kuklūs, paprasti, labai jautrūs žmonės. Nesureikšmindavo savo žygdarbio. Iš pradžių kai kuriuos būdavo sunku prakalbinti, nes tarybiniais laikais tokie poelgiai neatrodė labai toleruojami.“
F. Šteinienė prisimena, kad dar tada Šiaulių žydų bendruomenės tarybos nariai kėlė klausimą apie gelbėtojų pagerbimą, jų poelgio įamžinimą paminklu, kokia nors teisuolių alėja ar skveru. Tačiau laikas nelengvas, teko tuos planus atidėti.
Rodos, 2016 m., vadovaujant Josifui Buršteinui, buvo kreiptasi į miesto merą Artūrą Visocką su prašymu dėl Pasaulio tautų teisuolių atminties įamžinimo Šiaulių mieste. Meras palaikė šią idėją ir prašymas buvo užregistruotas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kanceliarijoje bei perduotas svarstyti miesto Tarybai. Šiaulių miesto Taryba idėjai pritarė.
„Pagaliau svajonė išsipildė: Šiauliuose atidarytas Pasaulio tautų teisuolių skveras, įamžinantis kilnių žmonių žygdarbius, – atsidūsta F. Šteinienė. – Nors benruomenė suskilusi, bet visi Šiaulių krašto žydai dėkingi miesto vadovamas, projekto autoriui dizaineriui Adui Toleikiui, architektei Ilonai Voznienei, visiems, prisidėjusiems prie skverelio įrengimo. Pagaliau atsirado vieta, kurioje pagerbti kilniadvasiai žmonės – gelbėtojai.“
F. Šteinienė tikisi, kad teisuolių vardų šiame memoriale daugės, nes laikas atveria naujų ilgai saugotų paslapčių. Kol yra gyvų liudininkų, reikia juos tinkamai pagerbti.
Gebėtojų sąrašuose neįrašytas
F. Šteinienė laiko savo pareiga papsakoti apie vieną visų užmirštą kilniadvasį žmogų. Jo siela turbūt seniai ilsisi aname pasaulyje, bet gal atsilieps kas nors iš giminių ar pažįstamų. Gal sūnus sužinos apie tėvą, galės juo didžiuotis, gal vaikaičiai.
„Maždaug apie 1970-uosius gyvenome Ežero gatvėje, o mūsų name gyveno toks pusamžis žmogelis Abukevičius. Kaip vėliau sakė L. Lipšicas, turbūt vardu Stepas. Mėgo išgerti ir pašnekėti. Mane dažnai pakalbindavo, gaila, tada jo pasakojimo nelabai atidžiai klausiausi. Vėliau L. Lipšico klausiau, jis geležinkelių sistemoje dirbantį vyrą pažinojo, sakė, kad juo galima tikėti“, – pradeda prisiminimus F. Šteinienė.
Dalį faktų jau nusinešė laikas, moteris skaito iš atminties užrašytą kaimyno pasakojimą: „Prieš karą aš dirbau pas tokius žydus juvelyrus. Veždavau su arkliukais prekes, tekdavo pavežti šeimininkus ir jų šeimos narius. Gerai mokėjau kalbėti žydiškai. Jie man buvo geri ir darbas prie širdies. Karo metu mano šeimininkai buvo suimti ir nužudyti. Kai jie dar buvo gyvi, prieidavau prie geto tvoros, bet niekuo padėti negalėjau.
Vieną 1941 metų rudens dieną su reikalais važiavau į Kuršėnus. Grįžau beveik sutemus, netoli Šiaulių išgirdau vaiko verksmą. Verkė vaikas kažkur prie geležinkelio. Pririšau savo arklį prie krūmų šalia kelio ir nuėjau verksmo link. Pamačiau šalia bėgių mažą mergaitę – kokių ketverių metukų. Ji gulėjo sukniubusi ir bijojo į mane pasižiūrėti.
Užkalbinau lietuviškai, bet ji neatsakė, pradėjo dar labiau verkti. Tada geriau įsižiūrėjau, pamačiau, kad tamsiaplaukė, užkalbinau žydiškai. Ji man atsiliepė. Nuraminau, paėmiau ant rankų. Ji papasakojo, kad važiavo traukiniu su tėvais ilgai, tėvai pasakė, kad reikia jai atsiskirti ir gelbėtis. Prie miesto traukinys važiavo lėčiau, tėvams pavyko ją saugiai išstumti pro langą. Vaikas buvo išsigandęs, sušalęs, alkanas. Prispaudžiau ją prie krūtinės, apgaubiau savo švarku ir parsivežiau į namus.
Namiškiai neapsidžiaugė. Mane ėmė barti ir žmona, ir uošvė. Mat mums ir patiems maisto trūksta, o dar, neduok Dieve, kas nors sužinos apie žydaitę ir praneš valdžiai. Kaip pasielgdavo su žmonėmis, kurie slepia žydus, mes žinojome. Mūsų šeima irgi augino berniuką.
Ačiū Dievui, mūsų niekas neįdavė, tik moterys visą laiką man priekaištavo dėl kiekvieno kąsnio ar drabužėlio mergaitei. Ji dažnai nuo jų kentėjo. Iki 1944 m. sėkmingai pas mus išgyveno. Užėjus rusams, atsirado vaiko kažkokie giminaičiai ir jiems mergaitę atidaviau. Atsiskyrėme sunkiai, nes vienas kitą labai mylėjome. Giminės išvežė mergaitę į Izraelį.
Sužinojau, kad jos tėvai išvežti į Salaspilio koncentracijos stovyklą ir ten žuvo. Mergaitė liko gyva ir dėl to aš labai laimingas, patenkintas. Mergaitė man rašė laiškus, kai tik išmoko rašyti. Raides lietuviškas aš jai rodžiau, kai dar buvo pas mane. Rašė ji man „iki pareikalavimo“, nes nenorėjo, kad namiškiai žinotų. Jie buvo nedraugiški mergytei, be to, ji įdėdavo į laiškelį šiek tiek pinigų, nes žinojo mano silpnybę „čierkutei“. O žmona dėl to būtų pykusi, išgėrimui pinigų neduodavo. Paskutiniu laiku jau senokai negavau žinučių, nežinau, kaip jos gyvenimas klostosi.“
Baigusi skaityti F. Šteinienė papildė: „Tiek galiu papasakoti apie šį paprastą, kilnų žmogų. Abukevičius sakė mergaitės vardą ir pavardę, o aš neįsiminiau. Nežinau priežasčių, kodėl išgelbėtoji mergina nepasirūpino savo geradariu, kodėl jo kilnumas liko pamirštas. Mes ten gyvenome iki 1972 metų: mes – pirmojoje laiptinėje, kur į Vytauto gatvę ėjo, o jis – antrojoje. Jie paskui išsikėlė. Buvę kaimynai irgi nebežinomi. Dabar gyvųjų tarpe nebent jo sūnus liko. Abukevičius gelbėjo mergaitę ne dėl pinigų, tyra širdimi, rizikuodamas savo šeimos gyvybe, o šeima, kad ir nenorom, irgi atliko kilnų darbą. Ši šeima, matyt, niekada neviešino savo istorijos, gal dėl to, kad anuomet nelaikė to garbe. Žmonės, kurie gelbėjo žydus, apdovanojami Lietuvoje ir Izraelyje.
Didelė neteisybė šio kilnaus Žmogaus atžvilgiu. Stepo (gal Stepono) Abukevičiaus pavardė turėtų puikuotis tarp Pasaulio tautų teisuolių vardų ir Yad Vashem, ir Šiauliuose.“
Išlikti žmogumi
Frida Šteinienė daug metų dirbo Šiaulių antrajame internate rusų kalbos mokytoja. Buvę mokiniai prisimena su pagarba kaip nuoširdžią ir labai teisingą pedagogę. Šiek tiek mokytojavo Akmenės rajone bei Žagarėje. Draugystė su kai kuriais savo auklėtiniais nenutrūko.
Su šviesios atminties Borisu Šteinu, ilgamečiu Šiaulių Žydų bendrijos pirmininku išgyveno beveik 56 metus, išaugino dvi dukras – Ritą ir Laną, abi baigė aukštuosius mokslus. Rita gyvena Vilniuje, o Lana – Šiauliuose.
Tokie buvo jaunystėje. Borisas Šteinas ir Frida Bailerytė. Drauge nugyveno 55 metus.
Fridos Šteinienės archyvo nuotr.
Vienas iš didžiųjų moters rūpesčių – žydų tautos tradicijas perteikti jaunesniems bendruomenės nariams, supažindinti su skaudžia Holokausto istorija visuomenę.
Frida Šteinienė-Baitlerytė iki karo gyveno su tėvais ir sesute Nina Žagarėje, gerokai vėliau gimė jaunėlė sesuo Ania-Ancė. Karas užklupo, kai Frida buvo aštuonerių. Šeima pasitraukė į Rusiją, patyrė išsiskyrimus, netektis, išgyveno ligas, badą ir skurdą. Grįžo į Lietuvą.
Atskiro pasakojimo reikėtų apsakyti karo ir pokario metų baisumus. Holokaustas pražudė močiutę Chają Kantar, tetą Basią Kantar, daugybę kitų artimųjų ir draugų, o meilės gyvenimui jokie skausmai neišdildė.
Įsiminė Fridos papasakotas momentas: „Atvažiavau į Žagarę atostogų – mama verkia. Klausiu, ko tu verki. Mama papasakojo, kad „valymo operacija“ vyko miškuose. Atvežė žuvusių kūnus ir sumetė miestelio aikštėje. Toje pačioje, kur 1941 m. žydus žudė. Jos mama ir sesuo ten žuvo. Mama sako: mačiau dvi merginas baltom kasom, neišeina iš galvos, verkiau dvi dienas ir naktis. Aš tuometiniu protu sakau: mama, ko tu sielojies, juk tai banditai. O ji man taip pasakė: aš verkiu dėl žuvusių jaunų sielų. Šitoj vietoj žuvo mūsų draugai ir giminės. Šitoj vietoj mačiau žuvusius jaunus vaikinus ir merginas.Taigi mano mama buvo tokia – žmogus yra visada žmogus.“
F. Šteinienė: „Svarbiausia, kad žmogus išlieka žmogumi, net kai gresia baisus pavojus.“
Autorės nuotr.
Balsu perskaičiusi iš Izraelio atsiųstą poetišką, prasmingą maldą, kurią pati išvertė į lietuvių kalbą, F. Šteinienė sako: „Mažai mūsų, žydų, belikę Lietuvoje ir Šiauliuose. Daugelis sukūrė mišrias šeimas, o norisi, kad savų papročių, savo kalbos nepamirštų.
F. Šteinienė supažindina su tradicijomis.
Šiaulių krašto žydų bendruomenės archyvo nuotr.
Nebėra mūsų mokyklėlės, kurią lankydavo net lietuviai, norėję išmokti hebrajų kalbos, sunkiai beįsivaizduoju, kad suskilusi bendruomenė kada nors susės prie bendro stalo. Noriu, kad spėtume padėkoti visiems, kurie ištiesė medaus kibirėlį, kaip Juodrienė, leido bent ant grindų pernakvoti, kaip šiaulietė Gryn-Grynacha. Norėjau, kad neliktų nepagerbtas nė vienas už savo kilnų darbą. Tėve mūsų gailestingasis, apšviesk ir sušildyk nelaiminguosius. Padovanok žmonijai proto, kad amžinoji neapykanta išnyktų širdyse, suteik išminties tiems, kas tiki melu ir paskalomis, nukreipk žmoniją teisingumui ir teisėtumui, nuteik žmones kūrybai ir gailestingumui.“
Giminaičiai prieškariu.
Fridos Šteinienės archyvo nuotr.
