Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras 2019 m. liepos 24 d. Kalba pasakyta Vilniaus savivaldybės taryboje prieš balsavimą keisti K.Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės.
DELFI.lt
Prisimenu Samuelį Baką, užpernai gavusį Vilniaus garbės piliečio vardą, kuris mūsų mieste išgyveno Holokaustą ir stebuklingai išsigelbėjo. Savo kalboje Vilniuje prieš dvejus metus jis sakė, kad Vilnius mus paverčia mažiau žydu, lenku, lietuviu, rusu ar bet kuo kitu, ir labiau Žmogumi.
Mūsų miestas pagrįstai gali vadintis laisvės, pagarbos ir sugyvenimo miestu. Ne visi miestai gali tuo pasigirt. O mes galim – nuo pat jo įkūrimo iki šiandien. Dažnai mėgstame tuo ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti. Tačiau neturime tapti akli. Neturime užmiršti juodų savo istorijos puslapių – nei okupacijų, nei Holokausto, nei represijų. Miestas nebus pagarbus ir atviras, jei šlovins asmenybes, kurios prisidėjo prie totalitarinių režimų bujojimo mūsų šalyje.
Suprantama, kad mums žmogiškai visada norisi turėti pilną informaciją apie viską. Ir tada lengva nukelti apsisprendimus pasakant – „dar patyrinėkime“. Tačiau kaip teisingai įvardino Norbertas Černiauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto XX amžiaus istorijos tyrimų vadovas, istorikai visada turės ką dar tyrinėti, bet šiuo atveju faktų moraliniam vertinimui yra daugiau nei pakankamai, ir jie visiškai įrodyti.