Gegužės 10d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė paminėti žinomo tapytojo, talentingos asmenybės Augustino Savicko 100-mečio. Vakaras vyko, pasitinkant Šabą su dailininko šeima,– sūnumi Raimondu su žmona Birute ir dukra dailininke Ramune. Jašos Heifetzo salėje –ant sienų tapytojo paveikslai – neįprastai daug spalvų, Augustino Savicko paveikslų.
Susitikimą pradėjo LŽB vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas kartu su A. Savicko sūnumi Raimondu. Abu sėdėjo prie stalo su sidabrinėmis šeimos relikvijomis ir knygomis, albumais su dailininko prisiminimais ir paveikslais.
Susirinkusieji gavo progą pažiūrėti Irenos Navickienės sukurtą filmą „Nerami kelionė po Augustino Savicko minčių ir spalvų sodus“. Šiltas dokumentinis filmas apie tapybos patriarchą, kaip jį vadina menotyrininkai, leido pajusti tikrąją kūrėjo koloristo dvasią, jo kūrybos individualumą ir emocijas. Jam patiko dažyta liaudies skulptūra, todėl ją modernizavo savo paveiksluose.
Pasak sūnaus Raimondo Savicko, tėvas niekada nepavargdavo tapyti sodo, kuriame praleisdavo vasaras su žmona, nepaprastai mylėjusią gėles. Akį traukia raiškūs žiedai, gyva žaluma ir filosofinė potekstė, nes jo kūryboje persipina gamta ir kultūra. Darbai jausmingi, būdas optimistinis, žavus humoras, laisvas požiūris į dogmas. Augustinas Savickas rašė dienoraščius, rašymą paveldėjęs iš savo tėvo diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio, pats rašyti pradėjo kelionėje po Angliją.
LŽB vykusiame susitikime Raimondas Savickas citavo savo tėvo dienoraščius, pasakojo, kaip parėjęs iš mokyklos, leisdavo laiką su tėvu jo kūrybinėje dirbtuvėje, stebėdamas kaip jis tapo. Kadangi mama buvo griežta, liepdavo ruošti pamokas, Raimondui tėvo studijoje buvo daugiau laisvės.
Dailininko A. Savicko biografija, kaip ir jo kūryba, – įdomi, turtinga, spalvinga ir prieštaringa. Savickas gimė 1919 metais gegužės 12 dieną Danijoje, Kopenhagoje, diplomato, rašytojo, lietuvių prozos modernintojo Jurgio Savickio ir gražios gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. Ida buvo kilusi iš Sankt Peterburgo žydų fabrikantų, turėjusių stiklo, vitražų, veidrodžio ir maitinimo verslą. Sėkmingas verslas tęsėsi iki 1917m. Mamos Idos mama iš Kretingos, protėviai kilę iš Upytės, proseneliai guli Paneriuose, – pasakojo Raimondas Savickas, parodęs didelį lapą su šeimos geneologiniu medžiu, kuris vis dar pildomas.
Pirmasis Jurgio ir Idos Savickių sūnus Algirdas gimė 1917-aisiais Kopenhagoje, po to gimė Augustinas. 1923–1927 m. šeima gyveno Helsinkyje. Antrasis pasaulinis karas, tėvų skyrybos, antroji Jurgio Savickio santuoka su sekretore Inge Geisler išsklaidė šeimą. J.Savickis liko gyventi Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. I. Trakiner-Savickienė jau prasidėjus karo veiksmams, su Augustinu iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą. Kaune baigęs gimnaziją, būsimasis tapytojas įstojo į Kauno meno mokyklą. Po studijų 1940–1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą. Karo metais buvo pašauktas į Raudonosios armijos lietuviškąją diviziją.
Brolių Algirdo ir Augustino likimai skirtingi. Algirdas po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje mokėsi tapybos pas prof. Justiną Vienožinskį, dėsčiusį Kauno meno mokykloje. 1943-iaisiais, būdamas 25-erių, savanoriškai pasitraukė į Kauno getą paskui mylimą žydaitę Juliką ir įdukrą Reginutę. Ten peršautas geto sargybinio, Algirdas mirė.
Po karo grįžęs į Lietuvą Augustinas Savickas Vilniaus dailės institute studijavo tapybos specialybę pas Justiną Vienožinskį, Vytautą Mackevičių. Po to pats dėstė tuometiniame Dailės institute, buvo Tapybos katedros profesorius, menotyros daktaras, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Patyręs skaudžių likimo smūgių, išgyvenęs karo prievartą ir žiaurią tragediją, kai mama ir brolis tapo Holokausto aukomis, tapytojo paveiksluose atsiranda tragiškos temos ir kančia, dievukai iš liaudies kūrybos, kurių sovietmečiu valdžia netoleravo. Mamos tamsias gražias akis galima pamatyti ne viename garsaus dailininko paveiksle.
Augustino Savicko 100-mečiui parodą surengė Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras. Jame veikia nuolatinė ekspozicija „Kartos ir likimai“, sudaryta iš Savickų šeimos dovanojamų kūrinių, dokumentų.
LŽB J. Heifetzo salėje susitikimas, skirtas A.Savicko 100-mečiui paminėti, tęsėsi prie Šabo vakarienės stalo, tradiciškai uždegtų žvakių, raudonojo vyno ir Šabo chalų.