Kazys Škirpa nebuvo kolaborantas, išvadą daro Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), birželį paskelbęs pažymą. Joje aptariamos skirtingos K. Škirpos veiklos pusės, taip pat ir antisemitizmo klausimas, bet LRT.lt kalbinti istorikai sako, kad pasirinkti labiau jo pasirinkimus pateisinantys šaltiniai. Pasak istoriko Valdemaro Klumbio, nagrinėjant kolaboravimo temą vienodus kriterijus reikia taikyti visiems, nesvarbu, ar kalbame apie nacistinę Vokietiją, ar apie Sovietų Sąjungą. Istoriko Sauliaus Sužiedėlio nuomone, lietuviai itin griežtai vertina kolaboravimą su sovietų okupantais, tačiau nacių klausimu yra gana atlaidūs.

Šaltinis: Karolina Aleknavičė, LRT.lt

„Jis neišdavė nepriklausomos Lietuvos valstybės, o ieškojo būdų nepriklausomybei atkurti, Sovietų Sąjungos 1940 m. vasarą įvykdytos okupacijos ir aneksijos padariniams pašalinti. Antra vertus, jis nėra buvęs nacių okupuotos Lietuvos vietinės valdžios įstaigų pareigūnu. Tad jis nebuvo kolaborantas“, – rašoma birželį paskelbtoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) paskelbtoje pažymoje, kurioje aptariama kontroversiškai vertinamo diplomato, karininko K. Škirpos asmenybė ir veikla.

Dokumente atkreipiamas dėmesys, kad K. Škirpa vienų laikomas nepriekaištingu patriotu, kitų kritikuojamas dėl bendradarbiavimo su nacistine Vokietija ir antisemitinių nuotaikų jo įkurtoje Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) organizacijoje. Centras pastebi, kad ne pats K. Škirpa, o LAF propagandos komisijai vadovavęs Bronys Raila sukūrė brošiūrą, kurioje skelbta, jog atkuriant Lietuvą reikia „visiškai atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno ir laipsniškai įvykdyti žydų pašalinimą iš lietuviškos žemės aplamai“.

Kazys Škirpa su bendraminčiais, ~1950 m. | Frank A. Ruth / Pasvalio krašto muziejaus / LIMIS nuotr.

Centras skiria dėmesio ir 1941 m. kovą skelbtuose „Lietuvai išlaisvinti nurodymuose“ išsakytiems teiginiams, kad „išvejant Raudonąją armiją labai svarbu nusikratyti žydų, kad reikia sudaryti krašte tokią tvankią atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų net minties prileisti, kad naujoje Lietuvoje jis galės turėti bent minimalių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių, kad reikia priversti žydus bėgti kartu su rusais.“ Kitame LAF atsišaukime rašyta: „Mes visi įsitikinę, kad šio priešo pats didžiausias talkininkas buvo žydas. Žydas nepriklauso jokiai tautinei bendruomenei. Jis neturi tėvynės ir valstybės. Jis visur ir visuomet yra tik žydas. Rusijos žydas buvo ir liko pats aktingiausias komunizmo variklis. Drauge su okupacine kariuomene prigužėjo į Lietuvą eibės žydų, kaip komisarų, čekistų, politrukų ir t. t. Taip pat ir Lietuvos žydas buvo ir ligi paskutinio akimirksnio paliko pats atkakliausias rusiškojo bolševizmo tarnas, pats šuniškiausias svetimųjų okupantų valios vykdytojas, pats šlykščiausias smaugėjas ir parazitas, kokį tik bet kada yra jutusi ant savo sprando lietuvių tauta.“

„Berlyno LAF`o organizacijos dokumentų tekstuose sutinkami antisemitiniai teiginiai leidžia manyti, kad „žydų problemą“ buvo siūloma spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu“, – rašoma dokumente, nors pridedama ir kitaip manančio istoriko nuomonė, kad tokie atsišaukimai prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

Centras taip pat nurodo, kad JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ 1941 m. birželio 25 d. numeryje buvo skelbtas straipsnis, kuriame teigta, esą K. Škirpa kaip tik uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje, tačiau jokie šio teiginio įrodymai pažymoje nepateikti.

Gen. št. plk. Kazys Škirpa, 20 a. 4 deš. | Vytauto Didžiojo karo muziejaus / LIMIS nuotr.

Pažymoje taip pat rašoma, kad K. Škirpa nėra susijęs su 1941 m. Kauno 7 forte Tautinio darbo apsaugos bataliono (TDA) vykdytomis žydų žudynėmis, nes „iki 1941 m. liepos pabaigos Kauno TDA batalionas buvo pavaldus vokiečių karinei administracijai, vokiečių saugumo policijai ir SD Lietuvoje SS štandartenfiureriui Karlui Jėgeriui bei Kauno miesto ir apskrities komendantūrai. K. Jėgerio nurodymu ir paliepimu 1941 m. liepos 4, 6, 9 ir 19 d. Kauno 7 forte surengtų naikinimo operacijų metu buvo nužudyti 3 027 asmenys (tarp jų – 3 020 žydų). Nėra žinių apie tai, kad ką nors bendro su šiomis žudynėmis būtų turėjęs tuo metu Berlyne gyvenęs plk. Kazys Škirpa.“

LGGRTC skelbtą pažymą galima rasti čia.

Istorikas: pažyma tenkina radikalesnės auditorijos poreikius

Istorikui, Jungtinių Valstijų Pensilvanijos Milersvilio universiteto profesoriui emeritui Sauliui Sužiedėliui susidarė įspūdis, kad pažyma iš esmės atkartoja buvusios įstaigos vadovės Teresės Birutės Burauskaitės 2019 m. raštą Kauno miesto savivaldybei ir yra savotiška kompromiso paieška, bandant tenkinti radikalesnės auditorijos poreikius.

„Dabartinė pažyma pagrįstai tvirtina, kad Škirpa asmeniškai negali būti laikomas atsakingu už vadinamųjų Tautinio darbo apsaugos (TDA) ir policinių lietuvių savisaugos batalionų dalyvavimą žydų naikinimo procese“, – teigė istorikas.

Anot jo, nepakankamai įvertinti ir svarbūs LAF politinės veiklos ir ideologijos aspektai.

Saulius Sužiedėlis | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

„Pokario išeivijoje veikiantys buvę LAF nariai ir vadovai, t. y. Lietuvių fronto bičiulių organizacija arba išeivijoje vadinamieji frontininkai pripažino, kad 1940 m. lapkričio mėnesį įsteigtos organizacijos programoje „buvo to meto madingų totalistinių tendencijų su vadu, su rasizmo užuominomis“. Išties, antisemitizmas ir vadizmas buvo ne „užuominos“ arba, kaip rašoma pažymoje, „apraiškos“, bet esminiai, sudėtiniai LAF politinės-ideologinės programos principai. Jie sudarė K. Škirpos būsimos Lietuvos viziją. Tekste minėta B. Railos brošiūra buvo radikaliausia kai kurių Berlyno LAF narių rasizmo ir fašizmo išraiška. Noriu pabrėžti, kaip minėta pažymoje, „žydų klausimas“ turėjo būti sprendžiamas visų žydų išvarymu iš Lietuvos ir jų turto nusavinimo būdu. Toks etninis valymas, kuris laikomas nusikaltimu prieš žmoniją, buvo vienas iš pagrindinių LAF programos punktų, o ne apraiška“, – kalbėjo S. Sužiedėlis.

Nuostabą istorikui kelia tai, kad pažymos autoriai remiasi JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ 1941 m. pasirodžiusiu straipsniu, kuriame teigta, esą K. Škirpa uždraudęs persekioti žydus.

Geriausiu atveju tai reiškė Lietuvos pavertimą Hitlerio protektoratu, blogiausiu atveju tai kelias į krašto kolonizavimą ir germanizaciją.
S. Sužiedėlis

„Kiek žinau, jokiuose pirminiuose, archyviniuose šaltiniuose ar atsiminimuose nerandame tokio draudimo, jo ir negalėjo būti. K. Škirpa gi buvo laikomas tuo metu namų arešte Berlyne. Tarp kitko, tuometiniuose „Draugo“ dienraščio numeriuose apie sukilimą randame daug tikrovę neatitinkančių „žinių“: apie Prapuolenio vadovavimą; apie tai, kad Voldemaras išlaisvintas iš kalėjimo; kad „sukilusi Lietuvos kariuomenė užėmė Kauną“; kad mieste palaidota 3 tūkst. sukilėlių ir pan. Kiek esu skaitęs, pats K. Škirpa niekur neužsiminė apie „draudimą“. Istorikai paprastai pripažįsta tam tikrą šaltinių hierarchiją. Keista, kad pažymą pasirašę istorikai, skelbę nemažai vertingų akademinių monografijų ir straipsnių Holokausto Lietuvoje tematika, neatkreipė dėmesio į „Drauge“ skelbiamą akivaizdžiai klaidingą informaciją“, – paaiškino istorikas S. Sužiedėlis.

Pasak jo, reikia įvertinti ir tai, kaip K. Škirpa įsivaizdavo Lietuvos nepriklausomybę ir santykius su nacistine Vokietija.

„Akis bado raštuose siūloma sąjunga su Trečiuoju reichu ir pripažįstama pirmenybė „Didžiosios Vokietijos“ vadovaujamai „Naujajai Europai“. Geriausiu atveju tai reiškė Lietuvos pavertimą Hitlerio protektoratu, blogiausiu atveju tai kelias į krašto kolonizavimą ir germanizaciją. Tokioje situacijoje vargu ar gali būti kalbų apie suverenią, nepriklausomą Lietuvos valstybę. <…> 1941 m. liepos 11 d. K. Škirpa pateikė vienam Reicho valdininkui projektą apie būsimus Lietuvos glaudžius santykius su Vokietija pabrėždamas, kad Laikinoji vyriausybė „remiasi Lietuvių aktyvistų judėjimu, kuris yra labai artimas kilnioms nacionalsocializmo idėjoms“. Publikuodamas savo „dokumentinę“ sukilimo istoriją K. Škirpa išbraukė šitą sakinį, kaip ir kitus kompromituojančius tekstus, kuriuose minimas žydų išvarymas iš Lietuvos“, – teigė istorikas.

S. Sužiedėlio nuomone, nemaža dalis visuomenės itin griežtai vertina kolaboravimą su sovietų okupantais, tačiau nacių klausimu yra gana atlaidūs.

„Bandau įsivaizduoti, kokia būtų reakcija, jeigu kas pastatytų paminklinę lentą Salomėjai Nėriai, kur būtų įamžinta jos premijuota kūryba ir veikla, bet tiktai iki 1940 m., visai neminint „Stalino saulės“, – pridūrė jis.

Kazys Škirpa prisistato Pauliui fon Hindenburgui, 1930 m. | Kauno 9 forto muziejaus / LIMIS nuotr.

Jazavita: sudėtingas klausimas išlieka neatsakytas

Knygą apie K. Škirpą parašęs ir disertaciją apie šią kontroversiškai vertinamą istorinę asmenybę rengęs istorikas Simonas Jazavita, paprašytas įvertinti LGGRTC parengtą pažymą, teigė, kad kai kurie istoriniai faktai pateikti teisingai, o dalis informacijos – diskutuotina.

Viena iš tokių temų – K. Škirpos vaidmuo kalbant apie antisemitinius LAF pasisakymus. Istoriko teigimu, nors po Birželio sukilimo K. Škirpa neturėjo galimybės Lietuvoje vykdyti jokios tiesioginės veiklos, nes buvo areštuotas vokiečių, tačiau ir toliau išliko moraliniu lyderiu, o į tai reikėtų atsižvelgti.

Tautinio darbo apsauga išslydo iš K. Škirpos kontrolės.
S. Jazavita

„Sudėtingas klausimas išlieka neatsakytas. <…> Jeigu manome, kad tuo metu K. Škirpa buvo neįtakingas, tai reikštų, kad ir jo indėlis į sukilimą yra menkas, bet tokiu atveju galima sakyti, kad ir su antisemitinėmis nuotaikomis jis nėra susijęs. Bet jeigu vis tik pripažįstame, kad tuo metu K. Škirpos veikla buvo reikšminga sukilime, tai tokiu atveju ir jo atsakomybė yra [dėl antisemitinių pasisakymų]“, – kalbėjo S. Jazavita. Jis pabrėžė, kad vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra.

Istorikas sutinka, kad nors Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionai – K. Škirpos idėja, tačiau negalima jo apkaltinti dėl 1941 m. žydų žudynių Kauno VII forte.

„Iš esmės tai buvo jo idėja sukurti tuos dalinius, bet jau ruošiantis sukilimui, 1941 m. pavasarį jam esant Vokietijoje, TDA išslydo iš K. Škirpos kontrolės“, – išvadoms pritarė istorikas.

LRT.lt jis pasakojo, kad vėliau pats K. Škirpa yra rašęs, neva apie žudynes sužinojo tik 1942-ųjų pradžioje, tačiau tai sunkiai tikėtina. „Kyla abejonių, kad negalėjo nujausti, juk bendravo su aukštais reicho pareigūnais, kurie neslėpė antisemitinių nuostatų. Palaikė ryšius ir su Lietuva“, – pridūrė jis.

S. Jazavitos teigimu, silpniausia LGGRTC pažymos dalis – abejonių kelianti citata iš 1941 metų JAV lietuvių laikraščio, kurioje rašoma, esą K. Škirpa uždraudęs persekioti žydus: „Informacija tada nesueina, jeigu jis vėliau yra sakęs, kad tik 1942 metais sužinojo, kad buvo žudomi žydai, ir dėl to jis niekaip neprisidėjo ir negalėjo sustabdyti.“ Anot istoriko, nėra jokių įrodymų, kad citatoje pateikta informacija teisinga.

Simonas Jazavita | A. Vasiliūno nuotr.

Kolaborantu nelaiko, „bet net ir gerbiant gražius darbus reikia nebijoti matyti klaidas“

Kolaborantu K. Škirpos LRT.lt kalbintas istorikas nelaiko ir pabrėžia, kad tokiu jo nelaikė ir patys nacistinės Vokietijos pareigūnai. „Berlyno archyvuose yra laiškai, nuo paties Hitlerio iki žemesnių pareigūnų jis rašė prašymus pripažinti jį kaip ministrą pirmininką, atsakymų negavo, o tai baigėsi namų areštu. Vokiečiai taip parodė savo poziciją. <…> K. Škirpa vylėsi, kad karo nesėkmės privers vokiečius susimąstyti ir pakeisti poziciją. Daug jis rašė laiškų, kol vokiečiams baigėsi kantrybė, į Lietuvą jau beveik žengiant Raudonajai armijai K. Škirpa vėl areštuojamas ir čia yra išlikęs įdomus dokumentas.“

Nereikia jokiu būdu dabar slėpti istorijos, K. Škirpos ar kitų vardų.
S. Jazavita

S. Jazavitos teigimu, areštuotas K. Škirpa ieškojo užtarimo Vokietijoje, jį užstojo aukštas pareigas ėjęs karininkas Kurtas von Tippelskirchas, stebėjęsis, kodėl toks „Vokietijos draugas“ įkalintas. „Tai net sulaukė gestapo vadovo Heinricho Miuleris dėmesio, jis URM prašė pasiaiškinti, ar K. Škirpa reikalingas Vokietijos interesams“, – sakė istorikas. Jis atkreipė dėmesį, kad galiausiai gestapui pranešta, kad K. Škirpa yra „beprecedentis antikomunistas, didelis lietuvių nacionalistas, bet lietuvių interesai jam visada bus svarbiau nei Vokietijos reicho“. Tai reiškia, paaiškino S. Jazavita, kad patys vokiečiai jo kolaborantu nelaikė.

Piketas dėl nukabintos lentos Kaziui Škirpai | E. Blažio / LRT nuotr.

Istoriko teigimu, K. Škirpa bandė išlaviruoti sudėtingu istoriniu laikotarpiu ir nors klausimų dėl antisemitizmo dėmės kyla, tačiau ir kolaborantu jo laikyti negalima. Pasak S. Jazavitos, po karo K. Škirpa atsidūrė Prancūzijoje, vėliau išvyko į JAV. „Tiek amerikiečiai, tiek britai, tiek prancūzai jam neturėjo jokių pretenzijų. <…> JAV ambasada Prancūzijoje teigė, kad „jo, kaip mažos šalies atstovo, veiksmai atsidūrus tarp didžiųjų šalių replių ir siekiant išsaugoti savo šalies nepriklausomybę buvo suprantami“, – pridūrė jis.

LRT.lt S. Jazavita teigė suprantantis, kodėl ši istorinė asmenybė kelia tiek diskusijų, tačiau demokratinėje visuomenėje kitaip ir būti negali. Jo nuomone, K. Škirpos atminimą įamžinti galima.

„Neprivalo žmonės būti idealūs, gali būti, kad įamžinus tam tikrą istorinę asmenybę tai vienam žmogui labai patiks, o kitas sakys – negaliu pakęsti, ši asmenybė man nepriimtina. Bet tai yra demokratija, jos tokia kaina, nereikia jokiu būdu dabar slėpti istorijos, K. Škirpos ar kitų vardų. Bet net ir gerbiant gražius darbus reikia nebijoti matyti klaidų ir apie jas diskutuoti, tik iš tokios istorijos mes galime pasimokyti“, – svarstė S. Jazavita.

Lietuvos karo atašė Vokietijoje plk. Kazys Škirpa su Švedijos karo atašė automobilyje, 1928–1933 m. | Vytauto Didžiojo karo muziejaus / LIMIS nuotr.

Labiau išteisina negu parodo tamsiąją pusę

Istorikas V. Klumbys LRT.lt sakė, kad LGGRTC paskelbta pažyma neįtikina, nors joje pateiktos skirtingos K. Škirpos veiklos pusės, susidaro įspūdis, kad bandoma pateisinti šią istorinę asmenybę. Vis dėlto pašnekovas sutinka, kad kalbant šia sudėtinga tema išlaikyti objektyvumą nėra taip lengva.

„Istorijoje nėra taip, kad du plius du yra keturi. Tai humanitarinis mokslas ir bet kokiu atveju pasirenki vienus šaltinius, o kitų – ne. Šiuo atveju pasirinkti labiau išteisina negu parodo kitą K. Škirpos pusę“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad nors tamsioji K. Škirpos istorijos dalis pažymoje nelieka neaptarta, kai kurios išvados kelia abejonių.

V. Klumbio nuomone, nors LAF atsišaukimuose autorystė nėra nurodyta ir net jeigu antisemitinių tekstų autorius nebuvo pats K. Škirpa, jis, kaip organizacijos vadovas, apie turinį turėjo žinoti. Istorikas atkreipė dėmesį į vieną iš skelbtų tekstų, kuriame rašyta, esą reikia informuoti žydus, kad jų likimas – aiškus, kad jiems reikia nešdintis iš Lietuvos, o atkuriant šalį „labai svarbu nusikratyti žydų“.

„Kiek suvokė K. Škirpa, ką reiškia tokie pasisakymai, dabar sunku pasakyti, į galvą neįlįsi“, – kalbėjo istorikas.

Valdemaras Klumbys | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Klumbys: K. Škirpa ruošėsi kolaboruoti „vardan Lietuvos“

Labiausiai LRT.lt pašnekovo neįtikino pažymos dalis, kurioje kalbama, kad K. Škirpa nebuvo kolaborantas. Istorikas pabrėžė, kad K. Škirpa nuoširdžiai tikėjo, jog Vokietija gali padėti išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą, tačiau puikiai suprato, kad tokiu atveju teks bendradarbiauti su nacistine Vokietija, o tai akivaizdus planavimas kolaboruoti.

V. Klumbys svarstė, kad nagrinėjant kolaboravimo temą vienodus kriterijus reikia taikyti visiems, nesvarbu, ar kalbame apie nacistinę Vokietiją, ar apie Sovietų Sąjungą.

Kai sakome, kad viena okupacija yra blogesnė, išeina nelabai gražiai.
V. Klumbys

„Ar bet kokia okupacija yra blogai ir blogas bet koks okupantas, ar vis tik žiūrime taip, kaip tuo metu žiūrėjo K. Škirpa ir daugelis Lietuvos gyventojų: tinka bet kas, kad tik ne bolševikai? 1939–1940 metais mąstymas buvo priešingas – geriau rusai, bet ne vokiečiai. Kai atsikando rusų, tada jau geriau vokiečiai. Kas būtų buvę, jeigu būtų laimėję vokiečiai arba jeigu Lietuva būtų pasipriešinusi Klaipėdos krašto ultimatumui ir vokiečiai būtų užėmę Lietuvą, ar nebūtų buvę taip, kad lietuviai būtų laukę sovietų kaip išvaduotojų nuo vokiečių?“ – svarstė istorikas.

Pašnekovas sutinka, kad K. Škirpa tiesiogiai žydų žudynėse nedalyvavo, tačiau kritikuoja tuos, kad negerbia tragiškos šios tautos istorinės atminties ir mano, kad nacistinės Vokietijos okupacija buvo mažesnis blogis. Per ją buvo nužudyta beveik 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų (daugiausia žydų), nuo stalininių represijų žuvusiųjų skaičius nesiekia 100 tūkstančių.

„Žiūrėkime į visas okupacijas vienodai, nes kai sakome, kad viena okupacija yra blogesnė, išeina nelabai gražiai. Man K. Škirpa yra žmogus, akivaizdžiai ruošęsis kolaboruoti vardan Lietuvos“, – apibendrino jis.

Vilniuje nukabinta Škirpos atminimo lenta: policija sulaikė 3 asmenis | L. Bartkaus / LRT nuotr.

Jeigu jau K. Škirpos nelaikome kolaborantu ir apie jį kalbame kaip apie žmogų, kuriam teko rinktis vieną iš dviejų blogybių, kodėl tada tokie pat kriterijai netaikomi kolaboravusiems su sovietų valdžia, pavyzdžiui, Antanui Venclovai ar Petrui Cvirkai, kurie, svarstė istorikas, taip pat rinkosi iš dviejų blogybių tikėdami, kad Lietuvai naudingiau sovietų režimas.

„Niekas nepasikeitė, visi liks prie savo nuomonių. Tie, kurie manė, kad reikia [atminimo] lentos, dabar sakys, kad turi pažymą, o tie, kurie prieš, irgi neįtikinti“, – LGGRTC pateiktą pažymą apibendrino istorikas.

Lietuvos žydų bendruomenė: bandoma pateisinti Škirpą

Dėl atminimo lentos K. Škirpai į Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją kreipėsi Vilniaus savivaldybė. Sprendimą planuojama priimti rugsėjo 19 dieną.

LRT.lt primena, kad atminimo lenta ant Lietuvos Respublikos apeliacinio teismo pastato sienos neteisėtai buvo pakabinta birželį, savivaldybė ją pašalino.

LGGRTC daro išvadą, kad atminimo lentos tekstas, kuriame rašoma, kad „Šiame pastate 1918 metais dirbo Lietuvos kariuomenės pirmasis savanoris, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas, 1941 metų Birželio sukilimo organizatorius pulkininkas Kazys Škirpa“, yra teisingas. Vis dėlto pažymoje teigiama, jog kuriant tekstą per mažai atsižvelgta į pastato istoriją.

„Šiame pastate Steigiamasis Seimas neposėdžiavo, iš šio pastato K. Škirpa sukilimo neorganizavo. Šis pastatas sietinas tik su K. Škirpos 1918–1919 m. biografijos įvykiais, kai sunkiomis Lietuvos nepriklausomybės karo (1918–1920 m.) sąlygomis jis prisidėjo prie kariuomenės kūrimo darbų vykdymo. Šioje vietoje labiau tiktų lenta, skirta atminimui čia veikusios Vilniaus karo komendantūros, kuri prisidėjo prie kariuomenės kūrimo, kurioje dirbo K. Škirpa ir kiti asmenys“, – dėstoma pažymoje.

Piketas dėl nukabintos lentos Kaziui Škirpai | E. Blažio / LRT nuotr.

Paskelbtą dokumentą griežtai pasmerkė Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB), ji paragino laikytis draudimo propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus ir jų ideologiją. Bendruomenės teigimu, pažymos autoriai bando pateisinti arba sumenkinti K. Škirpos vaidmenį tragiškuose 1941 m. įvykiuose.

„LŽB yra tvirtai įsitikinusi, kad Škirpa, kurio elgesys – atvirai antisemitiniai pasisakymai ir kurstymas susidoroti su žydais – sukėlė tragiškai pasibaigusią žiaurumo bangą, neturi būti šlovinamas. Jo garbei pastatyti paminklai ir paminklinės lentos – didžiulis įžeidimas tūkstančių per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų atminimui ir jų artimiesiems. Juo labiau kad Lietuva iki šiol neįrengė valstybinio memorialo, įamžinančio daugiau nei 200 tūkstančių Holokausto aukų – mūsų bendrapiliečių – atminimą. Nėra ir paminklo, pagerbiančio savo bei šeimų gyvybėmis rizikavusių Lietuvos žydų gelbėtojų didvyriškumą“, – skelbė žydų bendruomenė, kritikuojanti pažymoje išsakytus teiginius.