725 – tiek 1943-ųjų lapkričio 5 d. Šiaulių gete ir miesto apylinkėse buvo atimta vaikų. Garsiai grojant muzikai, kad nesigirdėtų klykiančių motinų ir luošinamų vaikų verksmo. Ciniškai aiškinant, kad vaikai vežami į Kauno geto darželį, tačiau jau iš anksto žinant galutinį tikslą – Osvencimo koncentracijos stovyklą, kurioje visi iki vieno buvo nužudyti.

Renginio akimirkos / LŽB nuotr.

Nuoširdžiai dėkojame Šiaulių krašto ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenėms, Izraelio ambasadorei Hadas Wittenberg Silverstein, Vokietijos ambasadoriui dr. Cornelius Zimmermannui, Seimo nariams Rimai Baškienei ir Stasiui Tumėnui, Mokytojui iš didžiosios raidės Vytautui Toleikiui, Kauno, Ukmergės, Palangos, Panevėžio ir Švenčionių žydų bendruomenių pirmininkams, S. Sondeckio meno mokyklos moksleiviams ir mokytojams bei visiems atvykusiems į jautrų, abejingų nepalikusį „vaikų akcijos“ aukų minėjimą.

Renginio akimirkos / LŽB nuotr.

Dalinamės J.E. C. Zimmermanno kalba, ambasadoriaus pasakyta „vaikų akcijos” minėjimo metu:

„O aš – einu. O aš – praeisiu,

Bebalsiai, tyliai, su kančia

Ir niekad tu nesužinosi,

Kokie troškimai ir malda,

Kokie sapnai, kokia svajonė

Virpėjo tyliai širdyje…

Ir aš – einu. Ir aš – praeisiu.

Bebalsiai, tyliai, su kančia.“

Tai – jaunos merginos – Matildos Olkinaitės – balsas, jos eilės. Merginos, kuri gyveno Lietuvoje, draugavo ir žaidė su kaimynėmis Panemunėlio miestelyje. Buvo itin gabi, nuo 9-erių rašė eiles lietuvių kalba, publikavo jas ir buvo žinoma savo krašte, kaip ypatingo talento jauna poetė. Ji, kaip didžioji dalis Lietuvos žydų – moterų, vyrų, vaikų – buvo nužudyta tik dėl to, kad buvo žydė. Dalis jos minčių ir kūrybos buvo išsaugoti, nes gerų žmonių pastangomis išliko jos dienoraštis ir sąsiuvinis. Deja, daugumos Lietuvos žydų vaikų ir jaunuolių minčių ir balsų mes nebeišgirdome, nes jų gyvenimai buvo negailestingai nutraukti pagal pačius barbariškiausius scenarijus. Toks žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas ir Šiauliuose, kai prieš 80 metų, 1943 metų lapkričio 5 dieną Šiauliuose prasidėjo vadinamoji „vaikų akcija“. Vokietijos SS ir jų talkininkai iš Šiaulių ir aplinkinių vietovių pagrobė per 700 vaikų.

Vaikai buvo išgabenti į Aušvicą-Birkenau ir nužudyti.

Nežudyk.

Šis Šventajame rašte per Mozę perduotas įsakymas yra absoliutus. Įsakymas neišskiria nė vieno, nėra jokios gradacijos: negalima žudyti ir suaugusiųjų, nei vyrų, nei moterų. Ir vis dėlto šiandien susirinkus paminėti vaikų žudynes čia, Šiauliuose, spaudžia širdį ypač smarkiai. Neįmanoma niekaip suvokti, kodėl nusikaltėliams net stovint prieš vaikus nepabudo nei menkiausias žmogiškasis instinktas.

Nežudyk.

Bet tai įvyko. Ir stovėdamas čia kaip Vokietijos ambasadorius jaučiu siaubą ir didžiausią gėdą.

Šiandien prisimename tuos vaikus, kuriems nebuvo leista užaugti.

Matilda Olkinaitė, kurios eiles jau citavau, savo dienoraštyje rašė:

„Vakare buvo jauku. Skani vakarienė ir gera muzika. Naujas daktaras. Rokiškio gimnazija, Kauno universitetas. Mano kelias…“

Deja, Matildos kelias buvo nutrauktas. O kiek dar tokių gyvenimo kelių buvo nutraukti? Kokie būtų buvę Šiauliuose nužudytų vaikų keliai?

Kai kurie iš jų tikrai buvo labai talentingi. Kai kurie būtų buvę atviri, smalsūs ir linksmi. Kiti – visiškai skirtingi – ramūs ir drovūs. Jų tapsmas asmenybėmis dar laukė ateityje. Nežinome, kaip būtų atsiskleidę visi šie jauni žmonės. Bet šiems vaikams nebuvo leista pražysti. Turime juos prisiminti kaip vaikus. Ir prisimename. Jie nėra „bebalsiai“ ir „tylūs“. Jie nepamiršti.

Renginio akimirkos nuotraukų galerijoje.