Žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech” vadovė Larisa Vyšniauskienė pasakoja apie ansamblio jubiliejų, žydų kultūrą ir jos puoselėjimą. Ją kalbina LRT radio žurnalistė Olga Ugriumova.


Žydų dainų ir šokių ansamblio „Fajerlech” vadovė Larisa Vyšniauskienė pasakoja apie ansamblio jubiliejų, žydų kultūrą ir jos puoselėjimą. Ją kalbina LRT radio žurnalistė Olga Ugriumova.


Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo minėjime
Lietuvos Respublikos Seime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms
atminti bei Atminimo valandoje prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.
LŽB Pirmininkė Faina Kukliansky teigė:
„Lietuvos žydai patyrė ne tik Holokausto tragediją, bet ir sovietinio režimo represijas. Sistema siekė susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis. Būdų tam pasiekti buvo įvairiausių – tiek jau paminėti trėmimai, visuomeninio bei asmeninio nacionalizacijos bei represijos, dėl jidiš rašmenų susprogdintas Panerių paminklas, nacionalizuotos sinagogos bei uždarytas Yivo institutas. Milžiniškas smūgis žydų bendruomenei suduotas sovietizuojant švietimo sistemą: uždraudžiant privačias ir bendruomenines mokyklas. Dalis žydų mokyklų buvo panaikintos, o likusios paverstos valstybinėmis, kuriose neliko hebrajų kalbos dėstymo, sunaikintos ilgai kurtos ir puoselėtos tradicinės tautinės – žydiškos – programos. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip
privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas. Tikslas buvo aiškus – ištrinti bei
pakeisti žydų tautos identitetą. Tad kalbėdami apie šias siaubingas birželio dienas, mes
kalbame apie Lietuvos piliečių – kokios tautybės jie bebūtų – tragediją.“
Birželio 14-18 dienos Lietuvoje žymi ypatingo žiaurumo istorinį etapą, sunaikinusį daugelio
Lietuvos žmonių – lietuvių, žydų, lenkų bei rusų gyvenimus. Nors įprastai galvojama, kad
tremtys palietė tik lietuvių tautą, bet 1941 metais daugiau nei trys tūkstančiai iš
represuotųjų buvo Lietuvos žydai. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė drauge su visais
Lietuvos žmonėmis kasmet mini šių tragiškų įvykių metines ir niekada nepamirš skausmų,
kurias Lietuvai atnešė šios siaubingos birželio dienos.




„Lietuvoje veikė dar LDK laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas. Per karą jis ir žydų kultūra buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo šiame naikinime. Galima sakyti, kad susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad sąlyginę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Pjesė „Getas“ ir joje pateikiama Vilniaus geto ir jo teatro istorija – dokumentinė pjesė, kuri kuriant spektaklį išsiplėtė. Spektaklyje kalbama apie pasirinkimus, poelgius ir jų pasėkmes: steigti teatrą ar ne, dalyvauti šaudant žydus ar nedalyvauti?


Informuojame, kad nuo birželio 13 d. keičiasi muziejaus lankymo laikas. Nuo šiol nedirbsime — pirmadieniais.
Samuelio Bako muziejaus darbo laikas:
Antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais lauksime Jūsų nuo 10 – 18 val.
Pirmadienį – nedirbame!
Sekmadienį: 11 – 17 val.
Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
Antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais lauksime Jūsų nuo 9 – 17 val.
Pirmadienį – nedirbame!
Šeštadieniais ir sekmadieniais: 10 – 16 val.



2022 m birželio 6 d. sukako 100 metų nuo tragiškos lemties Lietuvos žydų poetės panemunėlietės Matildos Olkinaitės gimimo. Matilda kartu su šeima ir kaimynais Jofemis 1941- ųjų liepą buvo sušaudyti Sacharos durpyne (Rokiškio r) prieš prasidedant masinėms žydų žudynėms.
Rokiškio krašto muziejuje renginiai prasidėjo asociacijos „Rokiškio teatras“ atkurtu spektakliu ,,Nutildytos mūzos“. Po spektaklio vyko kiti jubiliejui skirti renginiai : filmai: „Atrandant Matildą“ pristatymas; dokumentinio filmo ir koncerto pristatymas „Dangaus stulpai – skambančios sinagogos“. Parodos ekspozicijos atidarymas.
Dienraštis „Rokiškio sirenos“ pasakoja apie poetės žydaitės kūrybą “… per stebuklą, išlikęs dienoraštis ir eilėraščių sąsiuvinys pateko į a.a. prof. Irenos Veisaitės rankas, kuri sukrėsta Matildos minčių ir talento, nusprendė suteikti poetei balsą. O 2016 m. asociacijos „Rokiškio teatras“ kūrybinė komanda, bei Rokiškio muziejininkai pastatė spektaklį „Nutildytos mūzos“ (rež. N.Danienė) Išleista poetės eilėrtaščių knyga „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ (sudarytojas M.Kvietkauskas).
Dabar Matildos Olkinaitės vardas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje tapo lietuviškuoju Anos Frank sinonimu.
Kiti jubiliejui skirti renginiai vyko poetės gimtajame miestelyje Panemunėlyje. Rokiškio bibliotekininkų pastangomis Panemunėlio geležinkelio stoties aikštėje, šalia buvusių Olkinų namų iškilo medinis stogastulpis (aut. Vidmantas Zakarka), o prie Sacharos durpyno, kur buvo sušaudytos ir palaidotos Olkinų ir Jofių šeimos, teatralų iniciatyva, pastatytas paminklinis akmuo, žymintis Holokausto aukų vietą. Renginys tęsėsi šeimų kapavietės pagerbimo ceremonija bei gėlių padėjimu prie Matildos Olkinaitės stogastulpio.

Pagrindiniai šio jubiliejinio renginio iniciatoriai ir organizatoriai – Neringa Danienė, Rokiškio kultūros centras.
Neringa Danienė išreiškė didelę padėką Geros Valios fondui už paramą vykdant projektą. Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman pareiškė padėką Rokiškio Liaudies teatro aktoriams, Rokiškio krašto muziejaus darbuotojams, Rokiškio administracijai, visiems renginio dalyviams įteikė firminius PŽB ženkliukus, knygas apie Panevėžio apskrities žydų istoriją, o tai pat padovanojo maca.
Daugau informacijos galima rasti laikraštyje ” Serena” arba Facebok puslapiuose. https://www.facebook.com/nutildytosmuzos


Gerbiamieji!






2022 m gegužės 25 d. Panevėžyje įvyko žydams didelę reikšmę turintis 5 –asis Pasaulinis Litvakų kongreso dalyvių susitikimas. Kongresas vyko Vilniuje nuo Gegužės 22 d. iki gegužės 26d.
„Smagu šiandien pasveikinti į Panevėžį atvykusius 5-ojo Pasaulio litvakų kongreso svečius ir miesto žydų bendruomenės narius. Panevėžys ilgą laiką buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, o žydų bendruomenė atliko svarbų vaidmenį ne tik miesto, bet ir viso regiono gyvenime. Kai kuriais istorijos laikotarpiais žydai Panevėžio mieste sudarė itin reikšmingą miestiečių dalį, aktyviai dalyvavo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. 2 pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60 proc. miesto gyventojų, o XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35 proc. Taigi žydų bendruomenės įnašas į Panevėžio raidą, ypač jo virsmą moderniu miestu, yra ypatingas, o jų paveldas įvairiausiomis formomis iki šiol funkcionuoja mūsų kasdieniame gyvenime“,
– sakė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Žibutė Gaivenienė.
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė pristatė trumpą
prieškarinę Panevėžio žydų istoriją, bei bendradarbiavimą su Panevėžio m žydų bendruomene.
Susitikimo pabaigoje Panevėžio m žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman padėkojo už priėminą ir administracijos darbuotojams bei susitikimo organizatoriams įteikė firminius
bendruomenės ženklelius, o Panevėžio miesto savivaldybė kongreso dalyviams padovanojo
atminimo dovanėles su Panevėžio miesto logotipu. Susitikimas įvyko draugiškoje ir šiltoje
aplinkoje.
Susitikimo pabaigoje Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai ir bendruomenės nariai pagerbė
Panevėžio žydų atminimą kapinėse, susipažino su tragiška žydų tautos istorija ir prie memorialo
„Liūdinti žydų motina“ padėjo akmenukus ir gėlės.
Iš Panevėžio, kongreso dalyviai išvyko į Pakruojį, kur aplankė vienintelę likusią medinę –
atrestauruotą Sinagogą, sužinojo apie jos istoriją. Taip pat įdomu buvo sužinoti, kaip tokiame
mažame miestelyje, pavyko išsaugoti iki šių dienų žydų paveldą, surinkti istorinę medžiagą su
nuotraukomis , eksponuoti ir pasakoti lankytojams apie žydų istoriją.
Iš Pakruojo 5-ojo Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai išvyko į Šeduvą, kur taip pat susipažino su
Šeduvos žydų istorija. Aplankė įamžintą Šeduvos sinagogų vietą, pagerbė žydų atminimą, padėjo
gėlių, bei miestelio centre pastatytą paminklą su užrašu trijomis kalbomis „Visiems Šeduvos
žydams“.

Svečiai Pakruojo sinagogoje
Konferencijos dalyviai nuvyko į Šeduvos žydų kapines, sužinojo apie Šeduvoje statomą muziejų
dingusiems štetlams, kurių iki šių laikų neliko. Tai žydų bendravimo ir gyvenimo vietos: tai šabo
žvakės ir chalos, Toros pamokos , Šabo vakarienės skambant varpams.
Už ekskursiją ir įdomius pasakojimus kongreso dalyviai padėkojo organizatoriams, o organizatoriai Litvakų kongreso dalyviams, kurie neišsigando lietaus ir kantriai klausėsi pasakojimų apie visos Lietuvos žydų istoriją.


„Žydų žudikai, vykdę Holokaustą, tampa herojais, kadangi vėliau kovojo prieš sovietus. Jiems statomi paminklai, jų vardais pavadinamos įvairios vietos, tačiau niekas neužsimena, kad jie žudė savo kaimynus žydus“, – interviu portalui LRT.lt sako rašytojas, Tel Avivo universiteto dėstytojas dr. Benas Tsiyonas Klibansky, tiriantis Rytų Europos žydų istoriją.
Į Lietuvą dalyvauti Pasauliniame litvakų kongrese atvykęs Benas Tsiyonas Klibansky taip pat sako, kad į diskusijas apie Holokaustą turėtų labiau įsitraukti ir politikai.
„Kai aukštesniuose lygiuose pasikeis požiūris, tuomet prasidės diskusijos“, – LRT.lt pažymi ekspertas.
– Gimėte Lietuvoje, Vilniuje, čia praleidote pirmuosius savo gyvenimo metus, o šiuo metu gyvenate Izraelyje. Papasakokite apie savo sąsajas su Lietuva.
– Mano šeima buvo tradicinė – mano senelis buvo dvasinis bendruomenės vadovas. (…) Dvejus metus mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, o tada mano tėvai gavo leidimą išvykti iš Lietuvos ir emigruoti į Izraelį. Apie tai jie svajojo daugybę metų. Gyventi Izraelyje jie norėjo ne dėl to, kad nekentė Lietuvos, bet dėl pranašų Izaijo ir Ezechielio pranašysčių, kad vieną dieną mes sugrįšime į Izraelio žemes ir vėl ten įsikursime.
Mano tėvai bandė gauti leidimą palikti Lietuvą ir vykti į Izraelį, tačiau sovietai jiems neleido. Gauti leidimą tėvams užtruko 13 metų – nuo 1956-ųjų, kai jie sugrįžo iš Sibiro, iki 1969-ųjų. (…) Tuomet nebūčiau pagalvojęs, kad po 50 metų tirsiu Lietuvos žydų istoriją ir būsiu pakviestas kalbėti Pasaulio litvakų kongrese, taip pat Lietuvos Seime.
Pabaigęs mokyklą Izraelyje, pradėjau studijuoti Tel Avivo universitete. (…) Vėliau daug metų tarnavau Izraelio kariuomenėje. (…) Pradėjau galvoti apie savo istoriją – didžioji dauguma žydų buvo nužudyti, o aš esu vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų.
Man svarbu tirti Lietuvos žydų istoriją – nėra kitų, kurie tai darytų, o aš turiu žinių, kadangi esu čia gimęs, esu prie to prisilietęs. Nesakau, kad esu ekspertas, tačiau suprantu tai. Taigi, pradėjau studijuoti žydų istoriją. Lietuvos žydai buvo kertinis akmuo žydų pasaulyje, labai svarbi kultūros dalis, galbūt pati svarbiausia. Tai neįtikėtina.
– Rašėte, kad jautėte „šventą pareigą tirti ir papasakoti pasauliui šio išnykusio Lietuvos žydų pasaulio istoriją“. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleidote Lietuvoje. Ar vis dar jaučiate ryšį su Lietuva? Ar tai – viena iš priežasčių, kodėl nusprendėte tirti būtent Lietuvos žydų istoriją?


„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris, vienas įtakingiausių žurnalistų.
Spaudiname V.Bruverio pasisakymą Penktajame Pasaulio Litvakų Kongrese.
Daugelis čia kalbėjo apie karą Ukrainoje. Natūralu – juk jis yra tos pačios istorijos, apie kurią mes visi kalbame, dalis, tąsa ir žiauri metastazė. Tačiau aš norėčiau paminėti kitą jo aspektą – empatiją. Lietuvos visuomenė rodo, kad yra itin pajėgi žmogiškai empatijai bei solidarumui. Ypač aiškiai tai matome, stebėdami tą didžiulį, pasigėrėtiną pakilimą, priimant Ukrainos karo pabėgėlius.
Tačiau man šiame kontekste iškyla ir klausimas – ar nėra taip, kad Lietuvos visuomenė labiausiai ir pirmiausiai pajėgi yra empatijai atžvilgiu tų, kuriuos supranta, kaip „savus“, kaip tos pačios istorijos dalyvius?
Bet kokiu atveju, empatija – vienas iš dalykų, apie kuriuos aš ir labiausiai norėčiau šnekėti. Antrasis – teisingumas. Mat epmatija ir teisingumas – absoliučiai neatskiriami, vienas be kito neįmanomi dalykai šios temos kontekste.
Kaip egzistuoja istorija – praėjęs gyvenimas? Daugiausiai dvejais pavidalais.
Pirmasis – kaip muziejiniai artefaktai ar atrandama, kaupiama, saugoma bei perduodama informacija apie tą gyvenimą, kuri dabartyje užima vietą ant kažkurios lentynos.
Antrasis – kaip tam atviras, empatinis ryšys su ta praeitimi, teisingiau, su žmonėmis, toje praeityje gyvenusiais. Ir šis ryšys visuomet yra ir dabartyje, tapdamas bendryste ir su žmonėmis, kurie dabar yra kartu, aplinkui. Tai mus visus buria į vieną bendruomenę, kuri kartu gyvena laiko tėkmėje – istorijoje.
Taigi, atsakyti į pavadinime esantį klausimą taip pat galima dvejopai.
Pirmąja prasme žydai Lietuvoje egzistuoja, Taip vis labiau atrandama istorija. Įvairių istorinių tyrimų, kaip ir tų tyrimų sklaidos visuomenėje įvairiais pavidalais – vis daugiau. Vis daugiau įvairių Lietuvoje buvusio žydų gyvenimo, paveldo, kultūros įamžinimo vietų, atvejų, pavidalų.