Pasaulio teisuoliams – atminimo skveras

Pasaulio teisuoliams – atminimo skveras

Šiaulių kraštas www.skrastas.lt  Rūta JANKUVIENĖ

Pa­sau­lio tei­suo­lių skve­ro pro­jek­to vi­zua­li­za­ci­ja – plokš­tu­mo­se bus iš­kal­tos Šiau­lių ap­skri­ty­je žy­dus gel­bė­ju­sių Pa­sau­lio tei­suo­lių pa­var­dės ir in­for­ma­ci­ja apie Šiau­lių ge­to ka­li­nius. Ak­cen­to cent­re – Do­vy­do žvaigž­dė, įkom­po­nuo­ta į lie­tu­viš­ką tau­ti­nį or­na­men­tą.

iau­liuo­se at­si­ras Pa­sau­lio tei­suo­lių skve­ras, skir­tas įam­žin­ti žy­dų gel­bė­to­jus. Sa­vi­val­dy­bė­je šią sa­vai­tę pri­sta­ty­ti pro­jek­ti­niai pa­siū­ly­mai. Šiau­lių re­gio­ne bu­vo per 160 pa­sau­lio tei­suo­lių, jų var­dai bus iš­kal­ti me­mo­ria­li­nia­me ak­cen­te.

Žy­dų ir lie­tu­vių jung­tys

Pro­jek­tu sie­kia­ma ir tin­ka­mai su­tvar­ky­ti vie­šą erd­vę, su­kur­ti pa­trauk­lią ap­lin­ką, ir ori­gi­na­liai įam­žin­ti mies­to bend­ruo­me­nei svar­bius įvy­kius ir reiš­ki­nius, su­si­ju­sius su bu­vu­sios gau­sios žy­dų dias­po­ros at­mi­ni­mu bei Šiau­lių re­gio­ne gy­ve­nu­sio­mis as­me­ny­bė­mis, ku­rios gel­bė­jo žy­dus ir yra pri­pa­žin­tos už­si­tar­na­vu­sios Pa­sau­lio tei­suo­lio var­dą.

Pa­sau­lio tei­suo­lių skve­rui vie­ta pa­rink­ta Eže­ro ir Vil­niaus gat­vių san­kir­to­je, ne­to­li Chai­mo Fren­ke­lio vi­los, kur ir da­bar yra skve­re­lis su žel­dy­nais ir pės­čių­jų ta­kais.

Ši vie­ta sim­bo­li­zuo­ja ir dvie­jų bu­vu­sių Šiau­lių ge­tų – Kau­ka­zo ge­to ir Tra­kų gat­vės ge­to – san­kir­tą. Me­mo­ria­li­nis me­ni­nis komp­lek­sas žy­mės ir abie­jų ge­tų var­tų vie­tas.

Sa­vi­val­dy­bė­je pir­ma­die­nio va­ka­rą Pa­sau­lio tei­suo­lių skve­ro ir jo priei­gų su­tvar­ky­mo ir me­ni­nių ak­cen­tų pro­jek­ti­nius pa­siū­ly­mus pri­sta­tė me­ni­nės idė­jos au­to­rius di­zai­ne­ris Adas To­lei­kis.

Pro­jek­tą jis ren­gia kar­tu su ar­chi­tek­te Ilo­na Voz­bu­tie­ne. Dar per­nai lie­pą jie lai­mė­jo Pa­sau­lio tei­suo­lių skve­ro me­ni­nės idė­jos kon­kur­są, ku­rį skel­bė mies­to Sa­vi­val­dy­bė.

Pro­jek­tui au­to­rius su­tei­kė pa­va­di­ni­mą “Jung­tis”. Vi­sas komp­lek­sas sim­bo­li­zuo­ja žy­dų ir lie­tu­vių tau­tų jung­tį. Me­ni­niuo­se ak­cen­tuo­se, ku­rių iš vi­so bus trys skir­tin­go­se vie­to­se, jun­gia­mi abie­jų tau­tų sim­bo­liai – Do­vy­do žvaigž­dė ir lie­tu­viš­kas tau­ti­nis eg­lu­tės raš­tas.

Ku­ria­mas me­mo­ria­li­nis komp­lek­sas

Ša­lia Vil­niaus ir Eže­ro gat­vių san­kry­žos, pa­čio­je jud­riau­sio­je ir la­biau­siai ma­to­mo­je vie­to­je, for­muo­ja­ma me­mo­ria­li­nė aikš­te­lė, ku­rios kraš­tą su­stip­rins dvi gra­ni­to plokš­tu­mos ir pa­grin­di­nis me­ni­nis ak­cen­tas – švie­saus gra­ni­to Do­vy­do žvaigž­dė, įkom­po­nuo­ta į lie­tu­viš­ką tau­ti­nį raš­tą, ku­ris da­ro­mas iš per­fo­ruo­to me­ta­lo.

Tau­ti­nio raš­to or­na­men­tas bus iš­grįs­tas ir skve­ro grin­di­ny­je.

Vie­no­je me­ni­nio ak­cen­to plokš­tu­mo­je bus su­ra­šy­ta in­for­ma­ci­ja apie ge­to ka­li­nius, ki­to­je – žy­dų gel­bė­to­jų pa­var­dės.

Per vie­šą svars­ty­mą pa­siū­ly­ta in­for­ma­ci­ją pa­teik­ti lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis.

Skve­ro erd­vė ku­ria­ma ir mies­tie­čių trum­pa­lai­kiam poil­siui, kar­tu iš­sau­gant pa­gar­bą Šiau­lių re­gio­ne gy­ve­nu­siems Pa­sau­lio tei­suo­liams..

Da­bar skve­ro te­ri­to­ri­ja yra apau­gu­si me­džiais, per vi­du­rį ei­na pės­čių­jų ta­kas.

Skve­ro struk­tū­rą nu­ma­to­ma pa­keis­ti ne­daug, iš­lai­ky­ti esa­mus žel­di­nius, pa­grin­di­nius pės­čių­jų ta­kus, pa­pil­dy­ti ta­kus nau­jo­mis kryp­ti­mis ir įren­giant skve­re trum­pa­lai­kio poil­sio vie­tas.

Pa­pil­do­mas ta­kas nu­ma­to­mas nuo Vil­niaus – Eže­ro gat­vių san­kry­žos iki Ch. Fren­ke­lio vi­los ir nuo bū­si­mo me­ni­nio ak­cen­to iki nau­jai pro­jek­tuo­ja­mos 5 vie­tų au­to­mo­bi­lių aikš­te­lės.

Ta­kų dan­gos nu­ma­to­mos įreng­ti nau­jai iš be­to­ni­nių trin­ke­lių su in­tar­pais. Me­ni­nius ak­cen­tus, ta­kus, poil­sio zo­ną su suo­liu­kais nu­ma­to­ma ap­švies­ti. Pa­gal pro­jek­to idė­ją vi­si ver­tin­gi žel­di­niai bus iš­sau­go­ti, me­džių kir­ti­mas ne­nu­ma­to­mas, ša­li­na­mi tik men­ka­ver­čiai krū­mai.

Vie­no­dos sti­lis­ti­kos me­ni­niai ak­cen­tai iš­kils dar dar Eže­ro- Tra­kų gat­vių san­kry­žo­je, ku­ri žy­mi Tra­kų ge­to vie­tą ir da­bar čia yra me­mo­ria­li­nis ak­muo, ir Ežero–Vytauto gat­vių san­kry­žo­je bu­vu­sio­je Kau­ka­zo ge­to var­tų vie­to­je.

Žy­dų bend­ruo­me­nės na­rių pra­šy­mu at­mi­ni­mo ak­muo ties Tra­kų gat­ve bus iš­sau­go­tas ir in­teg­ruo­tas į nau­ją me­ni­nį ak­cen­tą. Me­mo­ria­li­nis ak­muo čia bu­vo pa­sta­ty­tas švie­saus at­mi­ni­mo žy­dų bend­ruo­me­nės na­rio Lei­bos Lip­ši­co ini­cia­ty­va. Jis pa­ts bu­vo Šiau­lių ge­to ka­li­nys.

Tei­suo­liams pa­gerb­ti ir dėl is­to­ri­nės at­min­ties

 

 

 

Skaityti plačiau
Koronavirusas: šiuo metu saugotis turime visi, senjorai – labiausiai

Koronavirusas: šiuo metu saugotis turime visi, senjorai – labiausiai

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija skelbia 

Iš namų eiti tik būtinais atvejais, kai maistu ar vaistais negali pasirūpinti artimieji – tokios taisyklės artimiausias kelias savaites griežtai turėtų paisyti senjorai, ypač sergantys lėtinėmis ligomis. To imtis būtina, kad labiausiai naujojo koronaviruso (COVID-19) pažeidžiami žmonės – mūsų tėvai, seneliai, proseneliai – būtų apsaugoti, o kelias kartotis kitų šalių scenarijui Lietuvoje – užkirstas.

Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, dabar visiems, o ypač mūsų senoliams svarbu suprasti, kad nėra ir negali būti jokių svarbesnių reikalų nei pasirūpinti savimi, savo sveikata ir gyvybe. Būtent vyresnio amžiaus žmonės yra tie, kurie „prabangos“ susirgti sau leisti negali.

„Senjorai visuomet skatinami gyventi aktyviai, dalyvauti veiklose. Tačiau ne dabar. Dabar griežtai turi būti atsisakoma vaikščiojimų į kad ir nedidelius susitikimus, į maldos namus, bet kokių kitų užsiėmimų. Galbūt nuskambės išties žiauriai, bet mūsų senolių gyvybės yra ta kaina, kurią, kaip rodo statistika kitose šalyse, tenka mokėti laiku neįvertinus situacijos rimtumo. Tad primygtinai prašau ir visų jaunesnių žmonių, turinčių artimųjų, pasirūpinti jais. Šiuo metu paprastas pokalbis apie grėsmes, pasisiūlymas pasirūpinti maisto produktais ar sumokėti mokesčius internetu yra tai, kas gali užkirsti kelią itin liūdnoms pasekmėms“, – sako A. Veryga.

Šiuo metu itin svarbus ir kitas aspektas. Šeimos, su vaikais atostogavusios paveiktos teritorijose, jokiu būdu neturėtų kreiptis pagalbos dėl jų priežiūros artimiausias dvi savaites, kol šalyje neveiks ugdymo įstaigos.

„Vienareikšmiškai ir griežtai – seneliai nėra tie pagalbininkai, į kuriuos būtų galima kreiptis pagalbos, jei neseniai pargrįžote iš paveiktų teritorijų. Suprantu nepatogumus ir panašius dalykus, bet ar gyvybė yra ta kaina, kurią ryžtumėtės mokėti. Veikiausiai ne. Tad dar kartą raginu visus išgirsti, kad vyresnio amžiaus žmonės yra tie, kurie turi saugotis patys ir kuriuos, kiek galime, turime saugoti mes, aplinkiniai. Tokio drausmingumo, susitelkimo visų ir prašau“, – sako A. Veryga.

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, labiausiai naujojo koronaviruso pažeidžiami vyresni nei 60 metų amžiaus, sergantys tokiomis ligomis kaip hipertenzija, diabetas, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos ir kitomis.

Daugiausiai mirčių, skaičiuojant nuo visų atvejų, fiksuojama 80-ies metų ir vyresnių amžiaus populiacijoje.

SAM Spaudos tarnyba

 

 

Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas

Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas

Brangūs Bendruomenės nariai,

Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Privalome atšaukti visus numatytus renginius, apriboti lankytojų priėmimą, kai kurie darbuotojai dirba iš namų. Iš anksto labai dėkojame už Jūsų supratimą ir kantrybę. Visada esame pasiruošę Jums padėti, atsakyti į klausimus, tikimės, kad atsižvelgsite į susiklosčiusią situaciją ir mes kartu įveiksime šiuos nelengvus iššūkius.

Taigi, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad:

  • atšaukti VISI Bendruomenės rengiami renginiai, tiek Bendruomenės centre, tiek kitose vietose, neveiks klubai ir programos;
  • privalome griežtai apriboti apsilankymus Bendruomenės pastate Pylimo 4, jis yra uždarytas, todėl labai prašome lankytis tik esant itin rimtai būtinybei (nepamirškite, kad pastatas gali būti užrakintas, nes pagal situaciją gali būti keičiamos darbo valandos);
  • jei norite susitikti su konkrečiu LŽB darbuotoju, susitarkite su juo dėl apsilankymo iš anksto;
  • visais Socialinio centro lankomosios priežiūros klausimais skambinkite Snieguolei Zalepūgienei tel. 867265615;
  • atsiskaitymo kvitai nebus priimami. Kilus klausimams skambinti koordinatorei Emai Jakobienei tel. 860997247; Kvitus galėsite priduoti atšaukus nepaprastąją padėtį, jie visi bus priimti;
  • dėl leidimų laidoti skambinkite sekretorei Liubai Šerienei, tel. 8685 06900. Iš anksto pasiruoškite šių dokumentų kopijas: mirties liudijimo, mirusiojo gimimo liudijimo, savo ir mirusio asmens dokumentų, giminystės ryšį įrodančių dokumentų. Taip pat turėkite ir elektronines šių dokumentų versijas;
  • laikraščiai dalinami nebus;
  • informaciją apie macų krovinį paskelbsime kitą savaitę;
  • labai prašome sekti LŽB tinklapį, būtent čia skelbsime apie visus pokyčius Administracijos ir Socialinio centro darbe.

 

Prisiminkime, kad geriausias būdas išvengti viruso – apriboti bendravimą su kitais asmenimis, nesinaudoti visuomeniu transportu, pajutus bet kokį sveikatos pablogėjimą nedelsiant kreiptis į medikus.

Saugokime save ir vieni kitus.

Nuo kovo 13 d. laikinai uždaromas Vilniaus Gaono žydų muziejus

Nuo kovo 13 d. laikinai uždaromas Vilniaus Gaono žydų muziejus

Brangūs muziejaus bičiuliai,

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu pranešame, kad nuo kovo 13 d. iki kovo 27 d. (imtinai) Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ekspoziciniai padaliniai bus uždaryti.

Šiomis dienomis turėję vykti renginiai, ekskursijos, edukacijos ir kitos veiklos pasikeitus situacijai ir esant galimybei bus surengtos vėliau.

Saugokime save ir savo artimuosius.

Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą

Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą

Kovo 9d. linksmai ir įspūdingai Vilniaus žydų religinė bendruomenė ir jos svečiai atšventė Purimą. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo paskelbtas karantinas.
Prireikė net 2 viešbučio “Vilnius Grand Resort” salių.
Fokusininko pasirodymas sukaustė  vaikų ir suaugusiųjų dėmesį.
Tradiciniam karnavalui puikiai pasiruošė mažieji šventės dalyviai.
Rabinas Sholo Ber Krinsky perskaitė magilat Ester. Visi karnavalo dalyviai gavo dovanėles.
Skaityti plačiau
Paisikeitimai LŽB darbe paskelbus nepaprastąją padėtį

Paisikeitimai LŽB darbe paskelbus nepaprastąją padėtį

Brangūs Bendruomenės nariai,

Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį, keičiasi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kasdienis gyvenimas. Privalome atšaukti visus numatytus renginius, apriboti lankytojų priėmimą, kai kurie darbuotojai dirba iš namų.

Iš anksto labai dėkojame už Jūsų supratimą ir kantrybę. Visada esame pasiruošę Jums padėti, atsakyti į klausimus, kartu tikimės, kad atsižvelgsite į šią nepaprastą situaciją ir mes kartu įveiksime šiuos nelengvus iššūkius.

Taigi, atkreipiame Jūsų dėmesį, kad:

  • atšaukti VISI Bendruomenės rengiami renginiai, tiek Bendruomenės centre, tiek kitose vietose;
  • labai prašome Bendruomenės pastate Pylimo g. 4 lankytis tik esat itin rimtai būtinybei;
  • jei norite susitikti su konkrečiu LŽB darbuotoju, susitarkite su juo dėl apsilankymo iš anksto;
  • dėl leidimų laidoti skambinkite sekretorei Liubai Šerienei +37068506900.

SVARBU ŽINOTI: iš anksto pasiruoškite mirties liudijimo, savo ir mirusio asmens dokumentų, giminystės ryšį įrodančių dokumentų kopijas, geriausia elektronines kopijas.

Prašome sekti LŽB tinklapį, būtent čia skelbsime apie visus pokyčius Administracijos ir LŽB Socialinio centro darbe.

Romanas Abramovičius Izraelyje pasodins 25 000 medžių Lietuvos žydų atminimui

Romanas Abramovičius Izraelyje pasodins 25 000 medžių Lietuvos žydų atminimui

2020-03-11  Žydų nacionalinis fondas „Keren Kajamet le Israel“ (KKL) surengė ceremoniją, skirtą memorialinei vietai įprasminti ir pradėjo sodinti mišką Lietuvos žydų bendruomenės atminimui, skelbia www.vesty.co.il.  Naujame miške planuojama pasodinti 25 000 medžių. Sodinimas taps KKL fondo aplinkosaugos projektu, skirtu miško atkūrimui Izraelio pietuose. Garsus verslininkas ir filantropas Romanas Abramovičius šiam projektui suteikė didelę pagalbą.

R. Abramovičiaus protėviai – litvakai iš Kauno gubernijos. 1941 m. pavasarį, praėjus metams po to, kai Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga, turtinga Abramovičių šeima buvo ištremta į Sibirą.

Abramovičiaus senelis gimė Eržvilke, o močiutė Toibė Berkover – Jurbarke. Romano senelis Nachimas Abramovičius mirė 1942 m. lageryje, Krasnojarsko krašte,  senelė Toibė, likusi viena, išaugino tris sūnus, vienas jų – Aronas Arkadijus, Abramovičiaus tėvas.

Įdomu tai, kad Abramovičiaus nekilnojamasis turtas Izraelyje apima istorinį paveldą – žemės sklypą Tel Avive, kuris priklausė jo tautiečiui žydui iš Lietuvos – Zerahui Barnetui. Iškilmingoje naujojo miško sodinimo ceremonijoje dalyvavo 250 žmonių, išgyvenusių Holokaustą, ir jų artimieji. Renginio garbės viešnia buvo Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Izraelyje Lina Antanavičienė, viso Izraelio asociacijos „Išgyvenusieji koncentracijos stovyklose ir getuose“ pirmininkė Gita Koifman, Izraelio užsienio reikalų ministerijos atstovai, Vokietijos konsulas Izraelyje Lars-Uwe Kastneris.

Miško sodinime dalyvavo savanorių organizacijų atstovai, kurie padeda  Holokaustą išgyvenusiems, vietos tarybos atstovas Shaar ha-Negev, IDF  kariai litvakai,  moksleiviai, fondo atstovai.

Ceremonijoje prie memorialo aikštelės buvo pristatyta internetinė svetainė „Pasodink medį, pasėk atmintį“ (“Посади дерево, посей память”). Kiekvienas norintis, kur jis begyventų, iš bet kurios pasaulio vietos, gali užeiti į šią interneto svetainę, palikti savo auką ir padedant KKL fonduit, pasodinti tikrą medį Lietuvos žydų, žuvusių per Holokaustą, atminimui. Svetainėje yra „Atminties siena“, (“Стена памяти”), kurioje galite rasti savo artimųjų vardus, taip pat pridėti duomenis apie Lietuvos žydus, žuvusius per Holokaustą, kurie jums žinomi.

Švęskime Laisvę!

Švęskime Laisvę!

Sveikiname visus su Kovo 11-osios – Lietuvos valstybės laisvės diena, Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu!

Tikime, kad gimtinė Lietuva eis teisingu keliu ir klestės visų mūsų labui!

 

Miestas, užprogramuotas rekordams

Miestas, užprogramuotas rekordams

„Makabi“ sporto draugijos nariai 1930 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų.

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga.

Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius.

Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

/

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku,

Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste.

Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai.

Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Lietuviškasis Džesis Ovensas

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis,

D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų.

O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu. „Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, – pasakoja D. Pilkauskas. – 1936 metais per lengvosios atletikos atidarymo varžybas ji pagerino Lietuvos rekordą, 400 metrų nubėgusi per 1 minutę 072 sekundės.“ „Rekordas buvo pasiektas ir estafetinio bėgimo 4×100 metrų rungtyje kartu su Lietuvos šaulių sporto sąjungos lengvaatletėmis“, – priduria istorikas.

Pasak jo, tai nebuvo paskutiniai šios panevėžietės sportininkės rekordai. Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, – pabrėžia D. Pilkauskas, primindamas legendinį juodaodį amerikiečių lengvaatletį, 1936-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojusį keturis aukso medalius.

„Oną Šepaitienę titulavo lengvosios atletikos karaliene – ji daugiausia pasiekė Lietuvos lengvosios atletikos rekordų“, – sako pašnekovas.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“

Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.

Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. „Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika.

Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu.

Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.


Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

 

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas.

1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados.

1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

 

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti.

Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.

Miestas, užprogramuotas rekordams

Užuojauta

Lietuvos  žydų (litvakų) bednruomenė nuoširdžiai užjaučia Vytautą Landsbergį ir jo šeimą dėl  žmonos Gražinos Ručytės – Landsbergienės mirties. Pianistė, Lietuvos nusipelniusi artistė užgeso Kovo 11- osios išvakarėse. 1990 m. kovo 11 d. V. Landsbergis buvo išrinktas LR AT pirmininku, tapo valstybės vadovu ir vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.

Šabo sutikimas su smuikininke Anna Agre ir LŽB Gešer klubu

Šabo sutikimas su smuikininke Anna Agre ir LŽB Gešer klubu

Praėjusį penktadienį, kovo 6d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir klubas „Gesher“ Purimo išvakarėse surengė Šabato susitikimą su viena gražiausių ir talentingiausių smuikininkių Anna Agra (Izraelis – Vokietija).

Anna Agre įgijo klasikinį muzikinį išsilavinimą, tačiau, pasak smuikininkės, jai šiek tiek nuobodu groti tik klasiką, todėl jos repertuare atsirado įvairių žanrų kompozicijos: nuo klasikinių, liaudies iki fjužėn.„Man didžiulė garbė groti Lietuvos žydų bendruomenėje. Turiu prisipažinti, kad mano močiutė, mamos mama yra iš Rokiškio. Deja, apie tai sužinojau, kai mano močiutės jau nebebuvo su mumis. Man labai malonu ir jauku Vilniuje “, – su publika dalijosi Anna.

Atmosfera Jašos Heifetzo salėje buvo išties šventinė ir šilta. Maloni staigmena kovo 8-osios Tarptautinės dienos išvakarėse tapo gėlių įteikimas mūsų gražiausioms, nuostabiausioms moterims!

Taip pat norisi padėkoti visiems, kurie pasistengė šį „Šabato“ sutikimą padaryti šventinį ir nepamirštamą!

LŽB Purimo šventė ir karnavalas 2020

LŽB Purimo šventė ir karnavalas 2020

Sekmadienį, kovo 8 d. Jašos Hefetzo salėje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko pavasario ššventės, Purimo karnavalas vaikams.

Spalvingą muzikinį spektaklį  „Puota pas Ahšaverošą“ jauniesiems žiūrovams ir jų tėveliams paruošė paaugliai ir madrichai (vadovai) iš ,,Sababos” jaunimo klubo ir jaunesnioji žydų dainų ir šokių ansamblio „Faerlach“ grupė.

Spektaklio herojai – tikras ,,Purimšpilis” : karalius Ahšaverošas, gražuolė Estera, kilnusis Mordechajus, piktadarys Amanas, dvariškiai, klounai, muzikantai ir šokėjai papasakojo mums linksmiausios žydų šventės Purimo istoriją.

Kadangi publika į festivalį atvyko su karnavaliniais kostiumais (jų paprašė pati karalienė Estera!), įvyko spektaklis ir konkursas neįprastam kostiumui išrinkti. Net sunku išvardyti, kas ir kokie persirengėliai dalyvavo šioje šventėje: katės, vilkų jaunikliai, princesės, supermenai, batmenai, vorai, nindzės, energingoji Pepė ilgakojinė, angelai, Barbė ir daugelis kitų.

Skaityti plačiau
Startuoja projektas “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020”

Startuoja projektas “Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei  Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020

Šiuo projektu siekiama sustiprinti Žmogaus teisių koalicijos partnerių – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Romų visuomenės centro ir Žmogaus teisių centro matomumą ir dalyvavimą pilietinės visuomenės iniciatyvose šešiuose Lietuvos regioniniuose centruose, kuriuose veikia žydų bendruomenės.

Ši koalicija atstovaus etnines mažumas Lietuvoje ir skatins netoleruoti neapykantos, romafobijos ir antisemitinių apraiškų viešojoje erdvėje.

Projekto veiklose kviečiami dalyvauti 6 LŽB regioninių centrų atstovai ir 4 Romų bendruomenės centrų atstovai.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai – Vilniaus ir regioninės bendruomenės Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Švenčionyse ir Šiauliuose. Romų bendruomenės centro partneriai regionuose – Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Šalčininkuose.

Koalicija – [<lot. coalitus “sisivienijęs, jungtinis”]

  1. susivienijimas, sąjunga savanoriškais pagrindais bendriems tikslams pasiekti;
  2. politinių partijų sąjunga, susitarimas, bendradarbiavimas bendrai vyriausybei sudaryti ir joje dalyvauti (žr. koalicinė vyriausybė)
  3. politinė valstybių sąjunga bendriems veiksmams.

Koalicijų stiprinimo renginiuose dalyvauti kviečiami visi regionų atstovai kartu su vietos pilietinės visuomenės grupėmis, veikiančiomis žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių gynimo srityje.

Pagrindinis aktyvių piliečių įtraukimo į koaliciją tikslas yra suteikti žinių ir įgūdžių koordinuotiems prevencijos ir advokacijos veiksmams.

Kiekviena organizacija turės galimybę planuoti ir rengti vietos prevencines informacines kampanijas, derinti savo veiksmus su vietos bendruomenių aktyvistais.

Advokacija – tai aktyvių piliečių instrumentas atstovauti savo interesams ir daryti įtaką valstybinėms institucijoms bei sprendimų priėmimo procesui.

Advokacija – tai kalbėjimas kito asmens, vietos ar daikto vardu ar siekiant juos palaikyti.
Advokacija – tai procesas, palaikantis ir įgalinantis žmones siekiant pareikšti savo požiūrį ir susirūpinimą.

Bendruomenių nariai dalyvaus advokacijos seminare, gilins žinias kaip valdyti informacijos priemones, parengti komunikacijos priemonių planą bei mokysis bendrauti su žiniasklaida.

Antisemitizmo, romafobijos, ksenofobijos – neapykantos apraiškos mūsų visuomenėje nėra svetimos, todėl diskusijų ir atviro dialogo keliu bus ieškoma tinkamo atsako apie antisemitizmo ir romafobijos problemas, kurios vis dar nepaprastai svarbios šioms bendruomenėms.

Vienas pagrindinių projekto tikslų yra informuotumo didinimas tokiomis temomis kaip neapykantos kalbos, kurios skatina neapykantą ar prievartą ir yra nukreiptos į asmenį ar asmenų  grupę diskriminuojamą etnine grupe, tautybe, kalba, religija.

Valstybei rengiant naują Nacionalinį nediskriminavimo planą 2020 – 2022 metams, labai svarbu įtraukti vietos romų ir žydų bendruomenių nuomones ir rūpesčius, užtikrinti valstybės paramą, dėmesį ir finansavimą kovojant su antisemitizmu ir romafobija.

Bus rengiami susitikimai su oficialiais ir neoficialiais vietos romų ir žydų bendruomenių lyderiais, o jų nuomonė ir rūpesčiai bus įtraukti į Nacionalinio nediskriminavimo plano rekomendacijas. Bendruomenių atstovai taip pat bus pakviesti į apskritojo stalo diskusijas su valstybinėmis institucijomis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.

Siekiant paremti rekomendacijose išreikštą balsą ir požiūrį, bus parengta 5 internetinių transliacijų (Podkastų) ir 10 straipsnių serija. Romų ir žydų bendruomenių nariai bus pagrindiniai herojai, kurie pristatys savo, kaip ekspertų, antisemitizmo ir romafobijos balsus Lietuvoje.

Pagrindinės tikslinės grupės:

– pilietinės visuomenės grupės ir organizacijos, dirbančios ir (arba) besidominčios etninių mažumų problemomis, įgyjamos įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginių, tikslinės informavimo kampanijos, advokacijos susitikimų metu.

– žydų ir romų bendruomenių atstovai Lietuvos regionuose pasiekiami per įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginius, tikslinę informacinę kampaniją.

– politikai, institucijos, nuomonės formuotojai ir bendruomenės vadovai, užsiimantys etninių mažumų problemomis, pasiektomis tiksliniuose advokacijos susitikimuose ir informacinėse kampanijose.

– bendra visuomenės veikla, skirta jaunimui, pasiekiama per informacines kampanijas, socialinių klubų renginius ir bandomąją švietimo veiklą.

Žydų ir romų bendruomenės bendradarbiauja jau ne pirmus metus. Dar 2017-2018 m. kartu su žmogaus teisių ekspertais bendradarbiavo rengiant projektą „Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje“.

 

Projektą remia EVZ fondas, Vokietija. Iš dalies projektą remia „Geros valios fondas“, Lietuva.

Sekite naujienas socialiniuose tinkluose: #SkirtingiNeatskirti #CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis

 

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sveikina visus su Purimo švente!

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky sveikina visus su Purimo švente!

Purimas – pati linksmiausia žydų šventė. Gaila, kad linksmybės tęsiasi trumpai ir užleidžia vietą kasdienybei, kuri ne visada būna tokia linksma. Vis dėlto linkiu kuo daugiau gerų, linksmų dienų.

Gyvenkime kaip karalienė Estera, ji – žydės moters gudrumo, proto ir grožio simbolis, mums dovanojusi pergalę prieš nevykėlius priešus, norėjusius sunaikinti žydų bendruomenę, ir gėdingai pralaimėjusius.

Ne veltui skaitome Esteros knygą tikėdami, kad moterys nė ką silpnesnės už vyrus!

Žymūs Lietuvos žydai

Žymūs Lietuvos žydai

LR Mano vyriausybė

Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daugybė žydų, kurių indėlis į mūsų šalies bei pasaulio mokslą ir kultūrą yra labai svarbus.

Rašytojai

Icchokas Meras (1934–2014). Parašė knygų Holokausto tematika („Geltonas lopas“, „Ant ko laikosi pasaulis“, „Lygiosios trunka akimirką“) ir sukūrė scenarijų puikiai žinomiems lietuviškiems filmams („Kai aš mažas buvau“, „Birželis, vasaros pradžia“, „Maža išpažintis“).

Chaimas Gradė (1910–1982). Vilniuje gimęs rašytojas tarpukariu buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Ch. Gradė laikomas vienu svarbiausiu jidiš kalba kūrusių rašytojų laikotarpiu po Holokausto. Nominuotas Pulitzerio premijai.

Avromas Sutzkeveris (1913–2010). Rašytojas gimė Smurgainyse, tačiau ilgą laiką gyveno Vilniuje. Buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų. A. Sutzkeveris kūrė jidiš kalba (daugiausia poeziją, nors verta paminėti ir jo atsiminimus „Iš Vilniaus geto“). 1966 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bookerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso G. Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą nuo XVIII a. iki mūsų dienų. „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920-1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.

Aizikas Mejeris Dikas (1807/1814?–1893). Vilniuje gimęs A. M. Dikas laikomas pirmuoju profesionaliu rašytoju, rašiusiu jidiš kalba. Iki to laiko nebuvo plačiai kuriama grožinė literatūra ir perkami kūriniai šia kalba.

Abraomas Mapu (1808–1867). Rašytojas gimė tuometinėje Slobodkoje (šiandien tai Vilijampolė Kaune). A. Mapu laikomas grožinės literatūros hebrajų kalba pradininku. Iki to laiko ši kalba buvo naudojama tik religinėms reikmėms.

Šmerkė Kačerginskis (1908–1954). Rašytojas gimė Vilniuje, buvo modernistinės menininkų grupės „Yung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) narys. Prasidėjus Holokaustui, kalėjo Vilniaus gete, buvo žymiosios „Popierinės brigados“ narys ir prisidėjo prie žydų kultūros vertybių gelbėjimo. Po karo trumpam sugrįžo į Vilnių ir kartu su grupe kitų Holokaustą išgyvenusių žydų įkūrė Žydų muziejų.

Lėja Goldberg (1911–1970). Nors ši rašytoja gimė ne Lietuvoje, tačiau vaikystę praleido Kaune. Sugrįžusi į Kauną po Pirmojo pasaulinio karo, baigė mokyklą ir studijavo universitete. L. Goldberg yra viena iš Izraelio literatūros klasikių, kūrusi hebrajų kalba.

Dailininkai

Neemija Arbit Blatas (1908–1999). Dailininkas gimė Kaune. Besimokydamas susidomėjo daile ir išvyko studijuoti į Vokietiją, o vėliau į Paryžių. N. A. Blatas 1932 m. Kaune įsteigė pirmą privačią dailės galeriją Kaune, kurioje eksponuodavo lietuvių ir žydų dailininkų darbus.

Lazaris Segalas (1891–1957). Dailininkas gimė Vilniuje, bet vėliau persikėlė į Braziliją. Laikomas vienu įtakingiausių šios šalies modernistų.

Markas Antokolskis (1843–1902). Skulptorius gimė Vilniuje. Pirmasis žymus žydų kilmės skulptorius, pasaulietinės žydų dailės pradininkas.

Maksas Bandas (1900–1974). Dailininkas gimė Naumiestyje, nuo trejų metų gyveno Marijampolėje. Studijavo piešimą Berlyne, vėliau dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, nutapė prezidento Franklino D. Roosevelto portretą).

Borisas Šacas (1866–1932). Dailininkas gimė Varniuose. Laikomas Izraelio meno (dailės) tėvu, įkūrė Bezalelio menų ir amatų mokyklą.

Izis (Izraelis Bidermanas) (1911–1980). Fotografas gimė Marijampolėje. Apsigyvenęs Paryžiuje tapo žinomu fotografu. Priskiriamas prie humanistinės fotografijos atstovų, jo darbai lyginami su H. Cartier-Bressono, R. Doisneau kūryba.

Viktoras Dovydas Breneris (1871–1924). Skulptorius ir medalistas gimė Šiauliuose. Gyvendamas JAV, sukūrė vieno cento nominalo monetą, skirtą Abrahamo Lincolno 100-osioms gimimo metinėms. V. D. Brenerio pasiūlytą monetos dizainą išrinko prezidentas Theodore’as Rooseveltas, kuris pats pozavo V. D. Breneriui jo studijoje.

Žakas Lipšicas (1891–1973). Skulptorius gimė Druskininkuose. Vienas žinomiausių Lietuvos skulptorių pasaulyje.

Samuelis Bakas (1933). Dailininkas gimė Vilniuje. Kalėdamas Vilniaus gete, būdamas vos devynerių surengė pirmąją savo darbų parodą.

Muzikantai

Jaša Heifetzas (1901–1987). Smuikininkas gimė Vilniuje. Laikomas vienu geriausių visų laikų smuikininkų.

Danielius Dolskis (1890–1931). Dainininkas gimė Vilniuje, vėliau gyveno Kaune, kur tapo tarpukario estrados pradininku.

Benjaminas Gorbulskis (1925–1986). Kompozitorius gimė Kaune. Kūrė įvairaus žanro kūrinius – nuo populiarių dainų iki operos.

Danielius Pomerancas (1904–1981). Smuikininkas gimė Šiauliuose. Vienas iš džiazo pradininkų Lietuvoje.

Anatolijus Šenderovas (1945–2019). Kompozitorius gimė Uljanovske. Persikėlęs į Lietuvą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Laikomas vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių.

Leiba Hofmekleris (1900–1941). Dirigentas ir pianistas gimė Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Valstybės teatro koncertmeisteriu, dirigentu, vėliau – Kauno radiofono orkestro dirigentu.

Hermanas Perelšteinas (1923–1998). Choro dirigentas ir pedagogas gimė Karaliaučiuje, mokėsi Kaune. Po Antrojo pasaulinio karo sugrįžęs iš tremties gyventi į Vilnių, 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas“.

Nechama Lifšicaitė (1927–2017). Dainininkė gimė Kaune. Vadinama Sovietų Sąjungos žydų lakštingala. Nors sovietų valdžia ir siekė slopinti bet kokį tautinės kultūros ir tradicijų puoselėjimą, N. Lifšicaitė buvo labiausiai žinoma būtent dėl savo dainų, atliekamų jidiš ir hebrajų kalbomis.

Viačeslavas Ganelinas (2004). Pianistas ir kompozitorius gimė Maskvoje, 1951 m. su tėvais persikėlė į Vilnių. V. Ganelinas yra žymus džiazo muzikantas. Sukūrė muziką legendiniams lietuviškiems miuziklams ir filmams („Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kiti).

Clara Rockmore (1911–1998). Muzikantė gimė Vilniuje. Jau ketverių metų buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją. Vėliau gyveno JAV. Pradėjusi groti instrumentu tereminu, tapo elektroninės muzikos pradininke.

Leopoldas Godovskis (1870–1938). Pianistas gimė Žasliuose. Laikomas vienu geriausių visų laikų pianistų.

Aktoriai

Al Jolson (Asa Yoelson) (1886–1950). Aktorius gimė Seredžiuje. Labiausiai žinomas kaip pirmojo garsinio filmo „Džiazo dainininkas“ žvaigždė.

Lawrence Harvey (Zvi Mošė Hiršas Skikne) (1928–1973). Aktorius gimė Joniškyje, vėliau su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Filmavosi su tokiomis žvaigždėmis kaip Frankas Sinatra ir Elizabeth Taylor.

Izraelis Segalis (1906–?). Aktorius ir režisierius gimė Kaune. Iki karo dirbo Šiaulių dramos teatre, kurį laiką vadovavo Kauno žydų teatrui ir vaidino Lietuvos valstybės teatre. Holokausto metu kalėjo Vilniaus gete ir buvo geto teatro režisierius. Po Holokausto apsigyveno Palestinoje. I. Segalis bendradarbiavo su Yoshua Soboliu, kai šis rašė savo žymiąją pjesę „Getas“, ir pasidalijo savo prisiminimais bei išgyvenimais.

Ilja Bereznickas (1948). Lietuvos animacinio kino kūrėjas gimė Vilniuje. Vienas iš šio žanro pradininkų Lietuvoje.

Adomas Jacovskis (1948). Menininkas gimė Vilniuje. Vienas žymiausių Lietuvos scenografų.

Mokslininkai

Andrew V. Schally (1926). Endokrinologas gimė Vilniuje. Nobelio medicinos premijos laureatas.

Aaronas Klugas (1926–2018). Biofizikas gimė Želvoje, būdamas ketverių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Laimėjo Nobelio chemijos premiją.

Hermanas Minkovskis (1864–1909). Matematikas ir fizikas gimė Aleksote (Kaune). Ciuriche dėstė matematiką Albertui Einšteinui. Vienas iš reliatyvumo teorijos autorių.

Bernardas Lounas (Lown) (1921). Gydytojas gimė Utenoje, 14 metų su šeima emigravo į JAV. B. Lounas yra defibriliatoriaus išradėjas. Buvo vienas iš sąjūdžio „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ organizatorių. Ši medikų organizacija apdovanota Nobelio taikos premija. Premija buvo įteikta B. Lounui ir E. Čazovui.

Markas Petuchauskas (1931). Teatrologas ir menotyrininkas gimė Šiauliuose, kur jo tėvas Samuelis Petuchauskas apie 20 metų dirbo miesto viceburmistru. M. Petuchauskas kalėjo Vilniaus gete.

Irena Veisaitė (1928). Literatūrologė ir teatrologė gimė Kaune, kalėjo Kauno gete.

Leonidas Donskis (1962–2016). Lietuvos filosofas, visuomenės veikėjas ir politikas.

Kalbininkai

Maksas Vainraichas (1894–1969). Lingvistas gimė Kuldygoje. Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, tapo vienu iš YIVO instituto vadovų. YIVO instituto pastangomis buvo sukurtas jidiš kalbos standartas.

Nachmanas Šapira (1894–1943). Lietuvos universitete (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) vadovavo Semitologijos katedrai, tyrinėjo literatūrą hebrajų kalba. Išleido kelias knygas, kuriose publikavo žydų rašytojų kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, siekdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su žydų literatūra.

Chackelis Lemchenas (1904–2001). Kalbininkas ir žodynininkas gimė Papilėje. Lietuvių kalbos mokėsi pas J. Jablonskį. Sudarė daugybę rusų k. žodynų, kurie naudojami ir vertinami iki šių dienų.

Religiniai mąstytojai

Vilniaus Gaonas (1720–1797), tikrasis vardas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas. Vienas ryškiausių tradicinio judaizmo autoritetų.

Icchakas Elchananas Spektorius (1817–1896). XIX a. autoritetingiausias Rusijos imperijos rabinas. Kartais vadinamas Kauno Gaonu.

Politikai

Nachmanas Rachmilevičius (1876–1941). Politikas, diplomatas ir ekonomistas gimė Volkovskio mieste, Gardino apskrityje. Apsigyvenęs Vilniuje vystė sėkmingą politiko karjerą: buvo Vilniaus miesto valdybos narys, Lietuvos Tarybos narys, prekybos ir pramonės viceministras, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos generalinis konsulas Tel Avive.

Jokūbas Vygodskis (1856/1857–1941). Gydytojas ir politikas gimė Bobruiske, vėliau gyveno Lietuvoje. Be sėkmingos gydytojo karjeros, buvo aktyvus politikas ir ėjo įvairias pareigas valdžios institucijose: buvo Lietuvos Tarybos narys, ministras be portfelio žydų reikalams, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Lenkams aneksavus Vilniaus kraštą, išrinktas į Lenkijos Seimą.

Simonas Rozenbaumas (1859–1934). Politikas gimė Pinske, Minsko gubernijoje. Buvo svarbi tarpukario Lietuvos politinė figūra: dirbo pirmosios Lietuvos Vyriausybės užsienio reikalų viceministru, ministru be portfelio žydų reikalams, buvo Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narys, dalyvavo derybose dėl Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties. Išvykęs į Palestiną, buvo Lietuvos garbės konsulas, vėliau generalinis konsulas Tel Avive.

Maksas Soloveičikas (1883–1957). Politikas gimė Kaune. 1919–1923 m. buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Ant 1922 m. priimtos Steigiamojo Seimo Konstitucijos yra ir tuometinio ministro M. Soloveičiko parašas.

Emma Goldman (1869–1940). Suvaidino svarbų vaidmenį kuriant anarchizmo politinę filosofiją.

Cemachas Šabadas (1864–1935). Daktaras ir politikas gimė Vilniuje, šiam miestui ir jo žydų bendruomenei liko ištikimas visą gyvenimą. Buvo daugybės Vilniaus žydų organizacijų narys. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, buvo Lenkijos Seimo narys.

Joe Slovo (1926–1995). Politikas gimė Obeliuose, būdamas aštuonerių su tėvais emigravo į Pietų Afriką. Mokėsi kartu su Nelsonu Mandela, buvo aktyvus apartheido priešininkas.

Dovydas Volfsonas (1856–1914). Verslininkas gimė Darbėnuose. Labiausiai žinomas kaip sionistinių pažiūrų politikas ir Izraelio vėliavos kūrėjas. D. Volfsonas taip pat pasiūlė, kad iš sionistų kongresų dalyvių renkami mokesčiai būtų vadinami šekeliais – šiandien tai Izraelio valiutos pavadinimas.

Jokūbas Robinzonas (1889–1977). Teisininkas ir politikas gimė Seirijuose. Buvo Lietuvos Antrojo ir Trečiojo Seimų narys, gynė Lietuvos politines ir teisines pozicijas Klaipėdos krašte, buvo nepaprastasis Antano Smetonos ambasadorius ypatingiems užsienio reikalams.

Sportininkai

Isakas Anolikas (1908–1943) – dviratininkas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys (1924 ir 1928 m.). Tris kartus laimėjo Lietuvos čempionatą.

Senda Berenson Abbott (1868–1954). Gimė Butrimonyse, vėliau emigravo į JAV. Moterų krepšinio, o kartu ir moterų komandinio sporto pradininkė (iki to laiko komandinis sportas buvo laikomas per daug grubiu ir skirtu tik vyrams).

Įvairūs

Aronas Barakas (1936–2006). Teisininkas gimė Kaune, su tėvais kalėjo Kauno gete. Išgyvenęs Holokaustą apsigyveno Palestinoje. Buvo daugybės universitetų teisės profesorius ir Izraelio Aukščiausiojo teismo teisėjas.

Abraomas Jozefovičius. Žygimantas Senasis jam suteikė bajoro titulą ir paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininku. Per beveik dešimt metų jis padarė daug reformų, kurios pagerino LDK finansus. Jo brolis Michelis Juzefovičius buvo Bresto muitinės valdytojas.

Hermanas Kalenbachas (1871–1945). Architektas gimė Žemaičių Naumiestyje. Susipažinęs su Mahatma Gandžiu tapo jo finansiniu rėmėju ir kartu organizavo protesto akcijas, po vienos iš jų bendražygiai buvo kartu įkalinti.

Liba Mednikienė (1875–1941). 1922–1923 m. kovose dėl Širvintų atgavimo padėjo Lietuvos kariuomenei ir partizanams. Už nuopelnus apdovanota Vyties Kryžiaus ordinu.

Tobijus Bunimovičius (1868–1938). Verslininkas su tėvu Izraeliu Bunimovičiumi Vilniuje įsteigė šokolado fabriką „Viktorija“. Sudegus fabrikui, T. Bunimovičius įkūrė banką. Buvo paskirtas Ispanijos garbės konsulu.

Liudvikas Julius Vyneris (1795–1862). Gimė Dancige, vėliau apsigyveno tuometiniame Mėmelyje (Klaipėdoje). Buvo miesto magistrato narys. Po mirties miestui skyrė 300 000 talerių palikimą (apie pusę milijono JAV dolerių).

Jozefas Šereševskis (1831–1906). Gimė Tauragėje, besimokydamas rabinų mokykloje susidomėjo Naujuoju Testamentu ir metęs mokslus priėmė krikščionybę. Vykdydamas misionierišką veiklą išvyko į Kiniją, kur tapo Šanchajaus anglikonų vyskupu ir vienu iš Šanchajaus Šv. Jono universiteto įkūrėjų. Kinijoje geriau žinomas Jozefo Ši vardu.

Borisas Efrosas (1914–2000). Chirurgas, pirmasis Lietuvoje atliko širdies operaciją.

Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973). Statybos inžinierius gimė Balstogėje, bet greitai su šeima persikėlė į Kauną. Žymiausias jo suprojektuotas pastatas – Kauno sporto halė.

Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai. Tarpukario Kaune sklandė anekdotas, kad „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai“. Šie buvo vieni iš stambiausių statybos darbų rangovų.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė

 

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai

LR Mano vyriausybė

Elijas ben Saliamonas Zalmanas – Vilniaus Gaonas

 

Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano (1720–1797) vardas šiandien puikiai žinomas daugeliui Lietuvos gyventojų. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga sužinoti, kodėl šis vardas toks svarbus viso pasaulio žydams.

Elijas ben Saliamonas Zalmanas gimė Sialiecų kaime dabartinės Baltarusijos teritorijoje, religinių mokslininkų šeimoje. Elijo ben Saliamono Zalmano gabumai ėmė skleistis ankstyvame amžiuje ir, trumpai pasimokęs pradinėje žydų religinėje mokykloje – chederyje, jis jau nuo septynerių metų išvyko studijuoti pas Kėdainių rabiną Moišę Margalijotą. Išskirtiniai gabumai jam leido anksti pereiti prie savarankiškų studijų. Vilniaus Gaono asketizmas tapo vienu ryškiausių jo asmenybės bruožų: didžiąją savo laiko dalį jis skyrė individualioms studijoms. Tačiau net ir toks uždaras gyvenimo būdas nesustabdė sklindančio garso apie jo neįtikėtiną išmintį. Nepaisant kuklumo, Vilniaus Gaonas buvo laikomas autoritetu ir kiti Europos religiniai išminčiai kreipdavosi į jį prašydami išspręsti tarp jų kilusius religinius disputus.

Vilniaus Gaonas domėjosi ne tik religiniais klausimais – jis laikėsi tuo metu itin progresyvios nuomonės, kad pasaulietinių mokslų žinios gali padėti geriau suprasti šventuosius raštus, todėl studijavo gramatiką, matematiką, astronomiją. Išminčius, net ir susikoncentravęs į religinių tekstų studijas, turėdamas svarbų tikslą stodavo jo ginti. Vilniaus Gaonas tapo lietuviško judaizmo tradicijos saugotoju ir yra žinomas dėl kovos prieš chasidizmą – judaizmo judėjimą, kuris kritikavo griežtą religijos asketizmą, siekė pakeisti apeigų tvarką ir formą, mažesnę reikšmę teikė religinių tekstų studijoms. Vilniaus Gaonas chasidizmą vertino kaip ereziją ir jo autoritetas prisidėjo prie to, kad Lietuvoje chasidizmas nesusilaukė tokio sekėjų skaičiaus kaip kitose žydų bendruomenėse, pavyzdžiui, Ukrainoje, kurioje šis judėjimas ir prasidėjo. Dėl savo priešinimosi chasidizmui Lietuvos žydai vadinami mitnagedais (hebr. prieštaraujantis).

Vilniaus Gaonas gali būti klaidingai įsivaizduojamas kaip bendruomeninė figūra, einanti svarbias oficialias pareigas mieste. Tačiau iš tiesų jokių oficialių pareigų jis niekada neturėjo: nebuvo nei miesto rabinas, nei religinio teismo teisėjas ar ješivos – dvasinės rabinų seminarijos – vadovas. Nepaisant to, jis buvo didžiausias religinis ir moralinis autoritetas. Įdomu ir tai, kad Vilniaus Gaonui gyvam esant nebuvo išleista nė viena jo parašyta knyga, nes visą savo dėmesį jis skyrė studijoms. Visi išminčiui priskiriami veikalai buvo užrašyti giminaičių ir mokinių jau po jo mirties.

Vilniaus Gaono asmenybę supo ir vis dar gaubia daugybė mitų ir legendų. Viena jų Vilniuje sklandė ilgus metus ir tarpukariu vis dar buvo nemažai pasakojančių, kad Vilniaus Gaonas nulipdė Golemą (žydų folklore paplitusią mitinę būtybę iš molio) ir, pasitelkęs žinias bei išmintį, atgaivino molinę būtybę įdėdamas lapelį su specialiu užrašu į jos galvą. Vilniaus Gaonas pasitelkė Golemo pagalbą norėdamas aprūpinti Vilniaus žydus žuvimi šabo vakarienei ir siekdamas apsaugoti nuo antisemitinių išpuolių. Kai laikai tapo ramesni ir mieste žuvies nebetrūko, Vilniaus Gaonas išėmė lapelį iš Golemo galvos, vėl jį paversdamas negyva moline figūra. Tarpukariu Vilniaus žydai pasakojo, kad molinė figūra vis dar guli Vilniaus Didžiosios sinagogos palėpėje ir, kai mieste vėl ateis sunkūs laikai, jeigu tik atsiras kitas toks pat išminčius kaip Vilniaus Gaonas, jis vėl galės atgaivinti molinę figūrą, kad ši padėtų miesto žydams.

Taigi Vilniaus Gaonas tapo šio miesto žydams simboline figūra, įkūnijančia viltį ir tikėjimą. Vilniaus Gaonas nebuvo šioje vietoje atsitiktinai atsiradęs išminčius – tokią asmenybę subrandino ir išugdė būtent Vilniaus dvasia, o jo vardas ir autoritetas įrašė ir paties Vilniaus vardą tarp svarbiausių žydiškų centrų pasaulyje.

Minėdami Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines atsigręžiame į šią iškilią asmenybę kaip į istorinę figūrą atliepiančią litvakiškosios judaizmo tradicijos unikalumą bei stiprybę. Žymiojo Lietuvos rabino veikla reprezentuoja prasmingą tradicijos išlaikymą paremtą jos permąstymu, – tai buvo aktualu tiek XVIII a., tiek lieka esminga ir šiandienos nuolatinės kaitos pasaulyje.

Daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės pirmosios Lietuvos Respublikos tarpukariu paveldas yra tiek pagarbos praeičiai ženklas, tiek aiškus šiuolaikinės Lietuvos siekio palaikyti ir vystyti santykius su visomis lietuviškomis diasporomis pažadas.

Iš bendruomeninės žydiškojo gyvenimo tradicijos ateinantis mokymasis gyventi visuomenėje, išlaikant minties individualumą, bei mąstyti apie visuomenę, siekiant joje pozityvių pokyčių, yra ypač aktuali pamoka šiandienos Lietuvai kaip jaunai demokratinei valstybei.

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai – tai žingsnis ilgame bendradarbiavimo kelyje, kuriuo siekiama ne tik sugrąžinti į Lietuvos istorijos politikos lauką litvakiškosios istorijos dėmenį, bet ir užmegzti tęstinumą turintį dialogą tarp viso pasaulio litvakų bendruomenių, kviečiant jas aplankyti savo protėvių ir pasaulinio garso kultūros gimties vietas ir pažinti moderną Lietuvą.

Lietuvos žydai

Lietuvos žydai dažnai vadinami litvakais, tačiau litvakais galime vadinti ir Gardino, Vitebsko bei Minsko žydus. Terminas litvakas apibūdina iš daug platesnės geografinės teritorijos (daugmaž sutampančios su buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorija) kilusius žydus, kalbėjusius lietuviška jidiš kalbos tarme. 2020-aisiais minime Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus – tai puiki proga prisiminti mūsų šalyje gimusių, kūrusių ir gyvenusių žydų pasiekimus įvairiose mokslo bei kultūros srityse ir deramai jais didžiuotis.

Nėra tiksliai žinoma, kada žydai apsigyveno Lietuvos teritorijoje, tačiau jų kūrimąsi tiek ribojo, tiek ir skatino valdovų suteikiamos privilegijos. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė privilegiją Brastos žydams. Tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimi žydai istorinėje Lietuvoje, ir tradiciškai tai laikoma žydų bendruomenės įsikūrimo šalyje data. LDK garsėjo kaip tolerantiška ir daugiakultūrė šalis, tačiau ir čia žydams teko susidurti su antijudaizmu – priešiškumu judaizmo religiją išpažįstantiems žmonėms. 1495 m., sekdamas panašių įsakų daugumoje Europos valstybių pavyzdžiu, didysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš Lietuvos žemių. 1503 m. tas pats valdovas paskelbė privilegiją, leidžiančią žydams sugrįžti. Be LDK ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos valdžios priimtų žydams palankių įstatymų, žydų bendruomenė turėjo ir centralizuotą savivaldos instituciją – Vaadą (hebr. Vaad medinat Lita), kuris veikė 1623–1764 m. ir sprendė įvairius žydų gyvenimo klausimus (nuo juridinių iki kultūrinių) ir rūpinosi mokesčių surinkimu valstybei.

Nuo XVIII a. Lietuva įsitvirtino kaip svarbus Toros studijų centras, svarbiausias to laikotarpio religinis autoritetas buvo Vilniaus Gaonas (1720–1797). Nuo to laiko Lietuva ir ypač Vilnius tapo svarbiu žydų kultūros centru. Vilniaus atvejis buvo išskirtinis – ne viena žydų bendruomenė šiame mieste veikė kaip svarbus religinis centras, tačiau, gyvenimo būdui modernėjant ir tolstant nuo religijos, XIX–XX a. sandūroje prarado savo svarbą. Būta ir priešingų atvejų – nepasižymėję kaip svarbūs religiniai centrai, miestai tapo svarbiais modernios pasaulietinės žydų kultūros centrais. Vilnius nuo Vilniaus Gaono laikų savo svarbos neprarado nei kaip religinis, nei kaip pasaulietinės žydų kultūros ir mokslo centras.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. Lietuvos teritorija tapo Rusijos imperijos dalimi. Naujai prijungtose teritorijose gyvenanti gausi žydų bendruomenė tapo dideliu iššūkiu, taigi carinė valdžia ėmėsi reguliuoti jos kasdienį gyvenimą. Labiausiai Lietuvos žydų gyvenimą paveikė nutarimas, nustatantis sėslumo zoną. 1791–1917 m. žydams buvo leidžiama gyventi (su labai retomis išimtimis) tik nustatytoje imperijos zonoje, kurios ribose buvo ir dabartinės Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos valdžios palaikomas antijudaizmas skatino žydus jungtis prie lietuvių ir lenkų siekiant atkurti valstybių nepriklausomybę. 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime pasižymėjo Berekas (Dov Beras) Joselevičius iš Kretingos. Jis vadovavo maždaug 500 karių pulkui ir gynė Lietuvos bei Lenkijos interesus. Nemaža dalis žydų taip pat rėmė 1831 m. ir 1863 m. sukilimus prieš Rusijos imperijos valdžią.

XVIII a. pabaigoje Vokietijoje prasidėjo žydų apšvietos sąjūdis – Haskala. Sąjūdžio sekėjai – maskiliai – ragino atsisakyti religijos įtakos kasdieniame gyvenime, mokytis amatų ir šalies, kurioje gyvena, kalbos, modernizuoti švietimo sistemą taip, kad jos pagrindą sudarytų nebe religija, o pasaulietiniai mokslai. Vilnius greitai tapo Rytų Europos žydų apšvietos centru, būtent čia pradėtas leisti pirmasis Rusijos imperijoje periodinis leidinys hebrajų kalba Ha-Karmel (hebr. Karmelio kalnas).

Carinė valdžia taip pat siekė modernizuoti žydų bendruomenės gyvenimą ir sumažinti religijos įtaką. Vilniuje buvo įsteigta rabinų seminarija, kuri turėjo pasitarnauti ugdant valdžiai lojalius rabinus. Tačiau iš tiesų rabinų seminarija tapo labai patrauklia švietimo įstaiga, kurioje žydų jaunuoliai galėjo nemokamai gauti gerą išsilavinimą. Nemaža dalis joje besimokančių jaunuolių skaitė ne tik religinę literatūrą, bet palaipsniui ėmė domėtis ir pasaulietine literatūra bei politinėmis aktualijomis. Neatsitiktinai Vilnius tapo labai palankia terpe vystyti politines idėjas – 1897 m. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga BUND.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai susidūrė ne tik su įprastais karo sąlygų nulemtais iššūkiais, bet ir tremtimi. 1915 m. žydai buvo Rusijos imperinės valdžios apkaltinti informacijos nutekinimu Vokietijos kariuomenei ir išvaryti iš didžiąją Lietuvos teritorijos užimančios Kauno gubernijos. Pasirašius 1918 m. Bresto taikos sutartį, žydams leista sugrįžti.

1917 m. Lietuvai ėmus siekti nepriklausomybės, įkurta Lietuvos Taryba. Nuo pat Tarybos išrinkimo Vilniaus konferencijoje numatyta, kad naujai kuriamoje Lietuvos valstybėje bus užtikrinamos tautinių mažumų teisės. Jau pirmajame Lietuvos Tarybos posėdyje buvo rezervuotos 5 vietos tautinių mažumų atstovams. Nuo 1918 m. gruodžio 11 d. Tarybos veikloje dalyvavo trys žydų atstovai: Nachmanas Rachmilevičius, dr. Simonas Rozenbaumas ir dr. Jokūbas Vygodskis. 1919–1926 m. žydams Lietuvoje buvo suteikta kultūrinė autonomija, kuri leido bendruomenei pačiai spręsti religinius, švietimo ir kitus reikalus. Įsteigus žydų reikalų ministro be portfelio pareigybę, šias pareigas ėjo dr. Jokūbas Vygodskis, dr. Maksas Soloveičikas ir dr. Simonas Rozenbaumas. Pastarasis kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų viceministras ir gynė Lietuvos interesus Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. derėjosi dėl taikos sutarties su Rusija. Dėl palankių politinių sąlygų ir tuo metu aktyviai vystytos pasaulietinės žydų kultūros tarpukaris dažnai laikomas kultūriniu Lietuvos žydų aukso amžiumi.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, negalėdami turėti žemės, žydai daugiausia versdavosi amatais, prekyba, o miestai ir miesteliai tapdavo amatininkų ir prekybininkų centrais. Kai kuriuose iš jų žydai net negalėjo būti vadinami tautine mažuma, nes sudarė labai didelę gyventojų dalį. Pavyzdžiui, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje iš viso buvo 4 115 gyventojų, iš jų 2 701 žydas, Kaune iš 924 46 gyventojų – 25 044 žydai, Kupiškyje iš 2 672 gyventojų – 1 444 žydai, Panevėžyje iš 19 197 gyventojų – 6 845 žydai, Rokiškyje iš 4 325 gyventojų – 2 013 žydų, Žagarėje iš 4 730 gyventojų – 1 928 žydai, Tauragėje iš 5 470 gyventojų – 1 777 žydai. Deja, tokią demografinę situaciją tragiškai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymas dėl privačios nuosavybės nacionalizavimo itin skaudžiai paveikė žydus, kuriems prekyba buvo bene vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pirmoji masinė sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacijos banga, per kurią ištremta didžioji dalis šalies elito, negailestingai sunaikino ir žydų bendruomenę. Žydų tautinė grupė sudarė didžiausią skaičių ištremtų Lietuvos gyventojų.

Vėlesni Antrojo pasaulinio karo įvykiai siejami su dar baisesne patirtimi. Holokaustas Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių okupacijos dienomis 1941 m. birželio pabaigoje ir jau iki tų pačių metų lapkričio pabaigos – vos per keletą mėnesių – buvo nužudyta apie 80 procentų Lietuvoje gyvenusių žydų. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose buvo įkurti getai, kuriuose kalintys žydai nuo 1941 m. pabaigos iki getų likvidavimo buvo išnaudojami kaip priverstinio darbo jėga ir masiškai žudomi. Nacių okupacijos metais Lietuvoje nužudyta apie 200 000 žydų.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą, žydų religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo varžomas įvairiomis priemonėmis. Nors ir išgyveno negausus skaičius žydų, galimybių atkurti savo bendruomenę jie neturėjo. Išskyrus kelis žydų saviveiklos meno kolektyvus, jokioms žydiškoms organizacijoms nebuvo leista veikti, o apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir išskirtinį paveldą nebuvo kalbama visą sovietmetį. Todėl Lietuvos žydai kartu su lietuviais džiugiai pasitiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Tai buvo ne tik galimybė gyventi nepriklausomoje demokratinėje šalyje, bet ir laisvė atkurti žydų bendruomenę, kultūrą, tapatybę, be jokių suvaržymų išpažinti religiją, vykdyti šviečiamąsias ir kultūrines veiklas.

Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo 2011 m. duomenimis, šalyje gyveno 3 050 žydų. Įvairiuose miestuose veikia negausios, tačiau aktyvios žydų bendruomenės. Vis daugiau lietuvių domisi žydų istorija, kultūra, tyrinėja ir analizuoja istorinius įvykius, vyksta nemažai renginių, leidžiančių iš arčiau susipažinti su šia išskirtine Lietuvos istorijos dalimi. 2020-ieji – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai yra dar viena puiki proga geriau vieniems kitus pažinti, nes tik išsamios žinios, kultūros ir tradicijų supratimas gali užtikrinti, kad XX a. įvykusios tragedijos niekada nebepasikartos.

Parengė:
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė
Saulė Valiūnaitė