Su liūdesiu pranešame, kad gruodžio 19d. mirė ilgametis bendruomenės narys Anatolijus Šeštokas (1939 – 2020)
Panevėžio Elenos Mezginaitės Biblioteka
2020 m. gruodžio 10 d. vakarą žydai visame pasaulyje pradėjo švęsti Chanukos šventę, uždegdami pirmąją žvakę. Chanuka – tai šventė, kuri mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę.
Kasmet Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai per Chanuką susėsdavo prie bendro šventinio stalo, skambant gyvai žydiškai muzikai vaišindavosi tradiciniais žydiškais patiekalais, latkėmis ir spurgomis, smagiai šokdavo bei dainuodavo vakaro metu. Deja, šiemet negalėjome susirinkti ir drauge pažymėti šią gražią žiemos šventę. Ir nors pandemija pakeitė šių metų tradiciją susėsti prie vieno bendro šventinio stalo.
Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai turėjo galimybę tą patį vakarą visi kartu susėsti prie šventinio stalo, tiesa, kiekvienas savo namuose. Antrąją Chanukos dieną kiekvienas bendruomenės narys (tiek mažas, tiek didelis) gavo šventinės vakarienės rinkinuką su tradiciniais žydiškais patiekalais: kapota silke (foršmaku), vištienos kepenėlėmis, vištienos vyniotiniu, bulvinių blynų tarke, paruošta blynų kepimui, bei spurgomis su džemu. Už tai esame dėkingi restoranui „Žemaitis“ ir Geros valios fondui. Taigi, šį kartą antrąją Chanukos žvakę uždegėme kiekvienas savo namuose, skanavome tradicinius šventinius patiekalus, bet mintimis mes buvome kartu.
Nors karantinas ir esama padėtis mūsų, deja, nedžiugina, tačiau uždegtos Chanukos žvakės į mūsų visų namus įnešė šviesos bei vilties.
Nuotraukose Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai dalijasi jaukiomis šventinės Chanukos vakarienės akimirkomis savo namuose.
Šiandiena baigiasi Chanuka, prasideda ateinančių švenčių laukimo laikotarpis. Dalinamės nuostabiu prisiminimu apie prieš 8 dienas įžiebta žvake ir įspūdinga 3D audiovizualine projekcija, suteikusią netikėtą dimensiją LŽB būstinei – istoriniam pastatui, kuriame iki 1940 m. veikė žydų gimnazija „Tarbut“.
Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.
Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.
Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.
Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.
Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.
Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.
Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.
Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.
Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.
Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.
Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo
Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.
Nuotrauka iš šeimos albumo: Samuelis Kuklianskis su žmona Klara.
Virtuali paskaita, skirta prof. habil. dr. Samuelio Kuklianskio atminimui, šiemet gegužės 9 d. jam būtų suėję 90 metų.
Samuelis Kuklianskis (1930 m. gegužės 9 d. Veisiejai – 2005 m. birželio 9d.)
Žymus Lietuvos teisininkas, kriminalistas ir kriminologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Jo studentai jau patys yra profesoriai, su pagarba prisimenantys savo dėstytoją.
Mokslinės veiklos pagrindinės kryptys: nusikalstamumo prevencija, kriminologijos problemos, kriminalistika. Paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių
S.Kuklianskis, nuvykęs į Izraelį susitinka su savo giminaičiu, Kneseto pirmininku Dovu Šilanskiu.
Čia pateikiama ištrauka iš knygos ,,SAMUELIS KUKLIANSKIS — TEISININKAS”
Žymaus Lietuvos teisininko Samuelio Kuklianskio autobiografinėje knygoje aprašytas gyvenimas žmogaus, stebuklingai išlikusio po viską naikinančio Holokausto. Net ir išgyvenęs visus “pragaro” siaubus, žmogus turi ypatingą savybę — atsigauti ir išlikti žmogumi. Tai autorius akivaizdžiai įrodo savo knygoje.
Sušaudyta paauglystė
Karo veiksmų pradžia. Palangos sinagogos kalinys. MOTINOS netektis. Pabėgimas iš Veisiejų…
Mano kartos žydų vaikų paauglystė, nė kiek neperdedant, iš tiesų buvo sušaudyta. Veisiejų, Alytaus žydai paaugliai, kurie hitlerininkų metais buvo Lietuvos teritorijoje, išskyrus mane, visi, be išimties, buvo sušaudyti.
Jų neliko. Neliko nė vieno mano amžiaus žyduko, buvusių draugų Veisiejuose ir Alytuje. Visoje Lietuvoje išsigelbėjo vienetai – gal ant rankų pirštų galima būtų juos suskaičiuoti. O buvo jų labai daug – mano bendraminčių. Kur jie dingo? Sudvajų miškelyje – Lazdijų apskrityje, Katkiškėse, Veisiejų ir Alytaus žydų masinių sušaudymo vietose. Jų lavonais taip pat buvo nusėti Kauno IX fortas, Vilniaus Paneriai ir daugelis Lietuvos vietovių, kur Lietuvos žydai masiškai buvo sušaudyti. Ten guli ir jų tėvai, broliai ir seserys, dėdės ir dėdienės, seneliai ir senelės.
Tai baisu ir labai liūdna. Bet tai tiesa, ir niekur nuo jos nepabėgsi, net jei labai norėtųsi.
Šios knygos vienas iš tikslų ir yra nepamiršti, o kas ,,pamiršo“, priminti, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje.
AŠ – VEISIEJIŠKIS IŠ KUKLIANSKIŲ: ZISLĖS IR SAULIAUS KUKLIANSKIŲ JAUNIAUSIAS SŪNUS
Tai, aš esu Kuklianskis, jauniausias Zislės ir Sauliaus sūnus – Samuelis, gimęs 1930 gegužės 9d. Veisiejuose. Buvau labai panašus į tėvą. Mano tėvai Zizlė (Zinaida) Kuklianskienė-Šėčiarz neilgai gyveno. Jos gyvenimas buvo nutrauktas nacių viešpatavimo laikais (1941 metų vasarą) Sudvajų miškelyje, netoli Alytaus (dabar Alytaus miesto ribos). Taip tada mes, trys jos vaikai, netekome mylimos ir mylinčios motinos, o mūsų tėvas – mylimos ir mylinčios žmonos. Ją sušaudė vien dėl to, kad buvo žydė. Ji ne tik jokių nusikaltimų nepadarė, bet niekam nieko blogo nepadarė. Atvirkščiai, kaip gydytoja, ji daug gero padarė žmonėms, nepaisydama jų tautybės ir kilmės.
Tai buvo aukšto išsilavinimo, valinga moteris, baigusi Suvalkuose, gimtinėje, moterų gimnaziją aukso medaliu ir Charkovo pirmą moterų medicinos institutą. Tačiau kaip baigusi nepripažintos šalies (Tarybų Ukrainos) aukštuosius medicinos mokslus, ji tarpukario Lietuvoje neturėjo teisės praktikuoti. Mano, sūnaus, akimis žiūrint, ji buvo graži.
Mano bėda yra ta, kad aš motinos išvaizdą pamiršau, prisimenu tik iš likusių (o jų labai mažai) nuotraukų. Ir ne tik dabar negaliu motinos išvaizdos mintyse atgaminti, negalėjau ir anksčiau, jaunystėje.
Motinos veido išnykimas iš atminties mane slegia visą gyvenimą. Per anksti, man tada buvo vienuolika metų, buvau žiauriai nuskriaustas, iš manęs atėmė motiną, bet užgriuvusios to meto nelaimės ištrynė iš vaikiškos mano galvos motinos vaizdą. Nacių okupacijos ir jų lietuviškųjų ,,bičiulių“ laikais buvo išžudyta daugiau kaip keturiasdešimt žmonių iš Kuklianskių šeimos, daug mano bendraamžių, kurių kaltė buvo viena – jie buvo žydai.
Broliai – Samuelis ir Moše, jie abu vaikytėje išgyveno Holokaustą.
Mano tėvas – Saulius Kuklianskis, pavadinkime jį Veisiejų vaistininku, nors dirbo vaistininku ir Panevėžyje, ir Alytuje. Tačiau Veisiejuose jis gimė, augo, ten gyveno visa jo šeima. Veisiejuose tėvas Antrojo pasaulinio karo metais pagrįstai, matydamas, kad tarp artimų ir pažįstamų žmonių (ir ne tik žydų) jam ir jo šeimai bus lengviau pergyventi karo sunkumus. Bet ir čia, viename gražiausių Lietuvos kampelių, jis neteko gal net brangiausio turto – mylimos žmonos, daug savo giminių, brolio ir jo vaikų. Pačiuose Veisiejuose žydų nešaudė. Tas mus Kuklianskius guodė, turbūt Veisiejuose neatsirado nei norinčių žydus šaudyti, nei padėti žudikams šaudyti beginklius senius, moteris ir vaikus – savo kaimynus. Nors ir čia, Veisiejuose, kiek mums teko patirti, užtektinai buvo karingai nusiteikusių antisemitų.
Artūras Jančys „Laikinoji sostinė“ „Lietuvos rytas“
Atstatyti išgriautus paminklus, žydų kapinėse įrengti susikaupimo ir apmąstymo zonas ar nedrumsti mirusiųjų ramybės ir viską palikti kaip buvę? Į šiuos jautrius klausimus vis dar nėra vienareikšmiško atsakymo.
Prieš kelerius metus Kauno savivaldybė ėmėsi ryžtingų žingsnių senąsias žydų kapines įtraukti į bendrą Kauno istorinio paveldo kontekstą. Talkinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams imtasi fotofiksavimo darbų – įamžinta beveik 6 tūkst. antkapių.
Kiekvienas antkapis nufotografuotas keliais skirtingais rakursais, tad iš viso turima keliolika tūkstančių nuotraukų. Jos pateks į bendrą duomenų bazę, kuri pagelbės tęsiant senųjų žydų kapinių atkūrimo projektą. Be to, specialiai jam šiuo metu kuriama interneto svetainė, kurioje taip pat suguls visas studentų triūsas.
Senųjų žydų kapinių tvarkymą inicijavo ir vienais pagrindinių pagalbininkų šiuose darbuose tapo viešoji įstaiga „Maceva“, su kuria sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Projekto partneriai teikė konsultacijas ir kitą reikalingą paramą sprendžiant istorinio paveldo išsaugojimo klausimus.
Inventorizuoti Kauno Žaliakalnio žydų senąsias kapines ir identifikuoti ten esančius kapus nuspręsta stengiantis išsaugoti istorinį žydų paveldą. Pirmiausia imtasi kapinių tvarkymo.
Savivaldybės įmonė „Kapinių priežiūra“ išpjovė sužėlusius krūmokšnius ir kitus menkaverčius želdinius, sutvarkė veją, atliko kosmetinį tvoros remontą ir kitus būtiniausius darbus, juos ketinama tęsti. Palei visą perimetrą sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros.
Projekto iniciatorius Jonas Audėjaitis teigė, kad atstatant kapines atsižvelgta į žydų bendruomenės patarimus bei pastabas.
„Pagal žydų tradicijas nėra priimtina trikdyti mirusiųjų ramybę, todėl kol kas tikrai nesiimsime kilnoti antkapių. Stengsimės atrasti priimtiniausią būdą jiems eksponuoti. Mūsų tikslas – išsaugoti šį architektūrinį bei istorinį objektą tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne keisti realybę ką nors imituojant. Natūralus nykimas ir netgi kadaise vykęs tyčinis naikinimas irgi yra savotiškas reiškinys, istorija, kurios nėra prasmės slėpti. Tiesiog stengsimės, kad ateityje tos netvarkos ir vandalizmo čia nebeliktų. Svarbiausia ko dabar reikia žydų kapinėms, tai ramybės“, – tvirtino J.Audėjaitis. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė nematantis nieko blogo, jei kapinėse būtų pastatyta suoliukų ir apskritai kapinėms suteiktas estetinis pavidalas.
„Tradicijos yra šventas dalykas, tačiau juk ir jos keičiasi, juk jau yra moterų rabinių“, – tikino G.Žakas.
Raimondas RAMANAUSKAS, muziejininkas
XIX a. 6–7 dešimtmetyje Ukmergėje gyveno vienas žymiausių judaizmo reformatorių, švietimo sąjūdžio „Haskala“ aktyvistas Mošė Lilienbliumas. Kaip tik iš Ukmergės jis ėmė skleisti savo judaizmo reformų raginimus, siūlymus glaudinti ryšius tarp religijos ir gyvenimo. Dauguma vietinės žydų bendruomenės narių buvo tradicinių ortodoksinių pažiūrų, M. Lilienbliumas buvo apšauktas bedieviu ir 7 dešimtmečio pabaigoje turėjo Ukmergę palikti. Ant buvusios sinagogos sienos kabo paminklinė lenta jo atminimui.
Nebuvo turtingi
Nepaisant gana aktyvios žydų pramoninkų, prekybininkų bei amatininkų veiklos, Ukmergės žydų bendruomenė nebuvo turtinga. Dar 1819 m. anoniminis autorius lenkų spaudoje rašydamas apie Ukmergės apskritį teigė, jog „vietiniai žydai neturi žydams įprasto suktumo, jų būklė gana varginga“.
Nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios daug kartų Ukmergės žydų bendruomenė dėl savo neturto prašė valdžios mažinti jai skirtus mokesčius, panaikinti įsiskolinimus, suteikti jai pašalpą ir t. t. Vietiniai Ukmergės valdininkai dažniausiai patvirtindavo tokių prašymų teisingumą. Pvz., 1887 m. Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Bateninas, atsakydamas į valdžios užklausimą, teigė, kad „Ukmergės žydų didžioji dalis tikrai labai neturtinga ir sunkiai prasimaitina remiant labiau pasiturintiems tautiečiams, o ta parama yra nepakankama ypač šiuo metu, kai yra sąstingis tiek prekiaujant, tiek realizuojant žemės ūkio produktus“.
Pagalbos Ukmergės žydų bendruomenė kartais susilaukdavo iš užsienio žydų. Pvz., 1868 m. kilus badui lėšų buvo gauta iš Klaipėdos (tuomet priklausiusios Vokietijai) badaujančiųjų gelbėjimo komiteto. Kai 1877 m. vasarą sudegė beveik visas Ukmergės miestas, aukos padegėliams buvo gautos iš Klaipėdos žydų bendruomenės, Montefiore šeimos iš Anglijos bei garsiojo žydų milijonieriaus Rotšildo.
Bandydavo pelnytis ir nesąžiningai
Ne visada žydai savo sunkią būklę mėgino gerinti gausiais skundais ir prašymais valdžiai bei sąžiningu darbu. Neretai pasitaikydavo pačių įvairiausių nusižengimų. Atvirose vagystėse žydai dalyvaudavo nedažnai, nors ir jų pasitaikydavo. Keli vikruoliai įsigudrino vogti lagaminus iš pro miestą vykstančių keliautojų vežimų, tačiau įkliuvo nusikaltimo vietoje. Ukmergės kalėjimo teritorijoje be valdžios leidimo namelį pasistačiusi bei kalėjimo markinante (maisto tiekėja) XIX a. 3 dešimtmetyje tapusi žydė Belia ne tik pasisavindavo didesnę dalį kalinių maitinimui skirtų pinigų, bet ir iš jų išviliojo nemažai pinigų bei vertingų daiktų, žadėdama per savo pažintis su miesto valdžia anksčiau laiko pasiekti kalinių išlaisvinimą. Laisvės nesulaukę kaliniai ėmė skųstis. Skundų tyrimas labai užsitęsė, tad Beliai kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau ji vis vien pakliuvo kalėjiman už ryšius su plėšikų Krivočionokų gauja.
Neretai Ukmergės prekybininkai žydai prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, pasitaikė padirbtų pinigų platinimo atvejų (kaltininkams pavyko pasislėpti). Sukčius Leiba Kackelis XIX a. 6 dešimtmetyje ne kartą apmovė vietinius kariškius ir dvarininkus skelbdamasis tarpininku perkant pašarus, išvežant statybines šiukšles ir t. t. Pasiėmęs iš klientų rankpinigius „tiekėjas“ daugiau pas juos nesirodydavo. Ukmergės ispravnikas, L. Kackeliui pareiškus, kad jis neturi pinigų grąžinti nukentėjusiems, paėmė iš jo įvairius asmeninius daiktus (žvakides, lėkštes, puodą ir t. t.). Kai L. Kackelis pasiskundė aukštesnei valdžiai, daiktus teko grąžinti, o nukentėjusiems siūlyta kreiptis į teismą. XIX a. antroje pusėje demaskuoti keli nepavykę žydų namų padegimai, kuriuos mėgino padegti patys namų savininkai dėl didelių draudimo sumų.
Piliakalnis iš vakarų pusės, vaizdas nuo Pilies kalno, apie 1901–1902 m. S. Kosakovskio nuotrauka
Sinagogoje meldėsi tik elitas
Gausėjant žydų skaičiui, mieste daugėjo ir jų maldos namų. XVIII–XIX a. Ukmergės mieste ir visoje apskrityje buvo tik viena sinagoga. Pirmas jos paminėjimas – 1721 m., maždaug nuo 1773 m. ji stovėjo dabartinėje vietoje (ten, kur dabar Sporto centras). Pastatas buvo kelis kartus perstatytas. Paskutinieji didesni darbai vyko 1851 m. bei 1877 m. po miesto gaisro.
Maldos namų įvairiose miesto dalyse 1842 m. buvo 6, 1869 m. – 12, o 1891 m. – net 20. Vėliau mažėjant žydų skaičiui, truputį sumažėjo ir maldos namų. 1912 m. jų buvo 17. Anot žydų, į sinagogą melstis eidavo žydų bendruomenės elitas (labiausiai pasiturintys prekybininkai, amatininkai), o į maldos namus – neturtinga prastuomenė. Tikintieji Ukmergės žydai neišvengė ginčų tarp įvairių judaizmo srovių. Renkant naują rabiną, 1860 m. birželio 18 d. prie sinagogos kilo didelės muštynės tarp konservatyviosios judaizmo krypties atstovų izraelitų ir reformatorių chasidų. Muštynes nutraukė miesto policija. Kitą dieną izraelitai kerštaudami išdaužė chasidams priklausiusių maldos namų langus.
Prasidėjus Chanukai, prie Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pastato uždegta didžiosios chanukijos pirmoji žvakė.
Bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis sako, kad šiemet pirmosios žvakės uždegimas buvo išskirtinis. Daugelis izraeliečių pirmąją žvakę degė baltą ir skyrė ją medikams. Šiaulių apskrities žydų bendruomenė solidarizavosi ir taip pat uždegė baltą, medikams skirtą, žvakę.
Chanuka – viena svarbiausių žydų kalendoriaus švenčių.
Gruodžio 13d. mirė Ilja Cenz (1929 – 2020).
Prisiminsime Ilją kaip draugišką, energingą žmogų su nepaprastu humoro jausmu.
Gruodžio 11 d. (BNS). Mirusi intelektualė, teatrologė, literatūrologė, žmogaus teisių aktyvistė Irena Veisaitė buvo išskirtinio gerumo žmogus ir nejautė pykčio nepaisant daugybės skaudžių gyvenimo smūgių, sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
„Mums tai yra didelė netektis. Ką darysi – žmonės išeina ir tegu ilsisi ramybėje. Žinote, sako, kad šventi žmonės per šventes išeina. Ji išėjo per Chanuką“, – BNS penktadienį sakė F. Kukliansky.
I. Veisaitė, pasak jos, buvo aktyvi bendruomenės narė nuo pat jos įkūrimo, savo gyvenimu ir kasdiene veikla mokiusi gerumo, atlaidumo ir supratimo.
„Tai buvo unikalus žmogus, kuris pusę gyvenimo praleido žydų šeimoje, dalį gyvenimo praleido savo gelbėtojų ne žydų šeimoje, gavo įvairią patirtį gyvenimo: ir motinos žūtį, ir gelbėtojų gerumą, praleido dalį gyvenimo okupuotame Kaune, o dalį buvo išsiųsta į Sibirą su savo gelbėtojais. Ir prie visų šių gyvenimo nelaimių, bėdų, prie visų netekčių, ji liko labai geranoriškas žmogus: ne tik kad padorus ir linkintis visiems gero, mažai apie ką išgirsi blogą žodį. Jos gyvenimas nepadarė pikta“, – pasakojo bendruomenės vadovė.
Pasak jos, I. Veisaitė savo gyvenimu parodė, kad nėra prasmės kurti prieštarų tarp vieno ir kito siaubo – žydų izoliavimo gete ar trėmimų.
„Ir vieni, ir kiti buvo beteisiai. Ji buvo ir tarp vienų, ir tarp kitų. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra nuskriausti, praradę savo fundamentalias žmogiškas teises žmonės“, – pabrėžė F. Kukliansky.
Didelį impulsą gerumui ir didesniam vienas kito supratimui I. Veisaitės veikla davė ir Lietuvos žydų bendruomenei. Pasak bendruomenės vadovės, I. Veisaitė buvo žmogus, kuris rinkosi ne kariauti, o kurti. Ji mėgo muziką, aktyviai dalyvavo bendruomenės renginiuose.
F. Kukliansky teigimu, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, I. Veisaitė išliko aktyvi ir optimistiška.
„Ji niekada nebuvo viena, nebuvo vieniša, niekada nesiskundė. Net tai, kad jai reikėjo laiptais lipti į savo butą – ji man vis sakydavo, kad laiptai mane gelbsti, aš nesustoju vaikščioti. Kiekvieną dieną išeidavo pasivaikščioti, kiek jos jėgos leido. Ji tikrai savo amžiuje laikėsi puikiai ir ta jos vidinė energija ir inteligencija jai neleido anksčiau laiko pasenti“, – kalbėjo žydų bendruomenės vadovė.
Švenčionių rajono savivaldybė kartu su Švenčionių rajono žydų bendruomene nuoširdžiai sveikina visą žydų bendruomenę su šviesia ir šilta švente – Chanuka!
Kasmet uždegamos menoros žvakių šviesa suburia aplink save ir sušildo šeimas, primindama, kad net ir pačiais sunkiausias ir tamsiausiais laikais atsiranda vieta tikram stebuklui.
Šiuo nepaprastu laiku nuoširdžiai linkime laimės ir taikos jūsų namams, sveikatos jums ir jūsų artimiesiems, santarvės ir bendrystės, prisimenant, kad mes visi vieni kitiems esame tikroji menoros šviesa.
חג חנוכה שמח – Laimingos Chanukos!
Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro